Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-03 · Administracinė byla Nr. I-6927-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-03
Bylos Nr.
I-6927-142/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
A. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6927-142/2015
Proc. Nr. 3-61-3-00838-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

A. N. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. vasario 2 d. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 30 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas skundą grindžia tuo, kad nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Paaiškina, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kuriose buvo tamsu, šalta ir drėgna. Nurodo, kad tualetu turėjo naudotis visų akivaizdoje. Nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija. Tinkamo natūralaus apšvietimo neužtikrinimas, anot pareiškėjo, pakenkė akims.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai. 2015 m. rugsėjo 25 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (t. II, b. l. 57).

Atsiliepimas

Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (t. I, b. l. 27–34). Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K administracija neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nurodo, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Mano, kad civilinei atsakomybei kilti nėra sąlygų. Prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) atsiliepimo į skundą nepateikė. Kalėjimų departamentas teismui pateikė su byla susijusią medžiagą (t. II, b. l. 32–38).

Teismo posėdyje Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (t. II, b. l. 52).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracines bylas A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Pareiškėjo asmens įskaitos kortelės duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. spalio 13 d. (t. I, b. l. 35) iki 2014 m. kovo 6 d. (t. I, b. l. 38). Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. vasario 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko) (t. I, b. l. 5). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš viešai skelbiamų nacionalinių teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui ar kitus nurodomus savo teisių pažeidimus. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, neprašė atnaujinti praleisto termino. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį ir, nustačius, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d. (imtinai) su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir konstatuoti, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą, galimai patirtą minėtu laikotarpiu, teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d.) priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.

Galimai patirtos žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, nagrinėjamas už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Kaip minėta, pareiškėjas nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pagrindiniu skundo argumentu pareiškėjas nurodo tai, kad kameros šioje įstaigoje buvo perpildytos ir pareiškėjui trūko vienam asmeniui priklausančio gyvenamojo ploto.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K atsiliepime pateiktus duomenis, byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2012 m. kovo 29 d. pareiškėjas kartu su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 110, kurios plotas – 7,48 kv. m. bei kartu su kitais 14 asmenų – kameroje Nr. 254, kurios plotas 34,71 kv. m., nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 9–18 asmenų buvo laikomas kameroje Nr. 254, kurios plotas – 34,71 kv. m., 2012 m. gegužės 11–13 d. pareiškėjas kartu su kitais 7–9 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 399, kurios plotas 31,61 kv. m., 2012 m. gegužės 30 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 120, kurios plotas 7,38 kv. m., 2012 m. liepos 19 d. pareiškėjas su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m., dalį 2012 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 5 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 112, kurios plotas – 7,28 kv. m., 2012 m. rugsėjo 20 d. pareiškėjas kartu su kitais 4 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 111, kurios plotas – 7,45 kv. m., dalį 2012 m. spalio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 108, kurios plotas – 7,38 kv. m., dalį 2012 m. spalio 18 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 115, kurios plotas – 7,45 kv. m., 2012 m. spalio 19–30 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 263, kurios plotas – 7,38 kv. m., 2013 m. lapkričio 1–3 d. pareiškėjas su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 105, kurios plotas – 7,38 kv. m., o 2013 m. gruodžio 12 d. pareiškėjas su kitais 2 asmenimis buvo laikomas kameroje Nr. 106, kurios plotas – 7,38 kv. m. (t. I, b. l. 28–30). Taigi, iš viso 39 paras (3 iš jų – nepilnas) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, kad, vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė pareiškėjo regėjimui, nes pareiškėjas yra daug skaitantis ir rašantis.

Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %.

Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. vasario 17 d. pažymoje (t. I, b. l. 39) nurodyta, kad pareiškėjas su rašytiniais ar žodiniais prašymais, pasiūlymais ar skundais dėl blogų laikymo sąlygų (įskaitant ir pakankamo natūralaus apšvietimo neužtikrinimą) į administraciją nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti. Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo kokių nors nusiskundimų dėl regėjimo pablogėjimo. Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas, kaip minėta, taip pat nurodė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna.

Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro temperatūra šaltuoju periodu turi būti 18–22 ⁰C šilumos, o patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc.

Lukiškių TI-K teismui pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – Centras) atliktų patikrinimų aktus (t. I, b. l. 41–197), iš kurių matyti, kad kameros, pareiškėjo buvimo jose laikotarpiu, Centro nebuvo tikrintos dėl atitikimo higienos normų reikalavimams. Iš Kalėjimų departamento pateiktos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas dar iki byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpio – 2011 m. birželio 14 d. – kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą su skundais dėl kalinimo sąlygų tačiau ne Lukiškių TI-K, o Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. II, b. l. 34–36). Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetu turėjo naudotis visų akivaizdoje.

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato minėta HN 76:2010, kurios 2 punktas apibrėžia jos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus taip pat nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2015 m. vasario 17 d. pažymoje nurodyta, kad visų kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus (t. I, b. l. 40). Minėtoje pažymoje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai susiję su viešu tualeto naudojimusi atmetami kaip nepagrįsti.

Skunde taip pat teigiama, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos judėti, sportuoti, todėl pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, kamerose rūkantys ir nerūkantys buvo laikomi kartu.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra rūkantis (t. I, b. l. 13). Bylos duomenimis nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K sudaro sąlygas dalyvauti grupiniuose ir individualiuose užsiėmimuose (t. I, b. l. 39, t. II, b. l. 47–50). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. sausio 17 d. pats atsisakė dalyvauti tokiuose užsiėmimuose (t. II, b. l. 48, 50). Atsižvelgiant į visa tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiais aspektais nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Skunde pareiškėjas taip pat pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad darant asmens apžiūras Lukiškių TI-K suimtieji verčiami nusirengti nuogai. Pareiškėjas nedetalizavo, kas ir kada vertė nusirengti nuogai, nenurodė, kad būtent jis buvo verčiamas nusirengti nuogai. Lukiškių TI-K teismui nurodė, kad visuminės asmens kratos metu suimtiesiems (nuteistiesiems) yra nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių (t. II, b. l. 45), todėl su tuo susiję pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013).

Pareiškėjas skunde teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, prasidėjo depresija.

Pagal pareiškėjo asmens sveikatos istoriją pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai (depresija ar kiti psichikos sutrikimai) nenustatyti (t. I, b. l. 12–26). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su nusiskundimais kreipėsi į psichiatrą ar psichologinę tarnybą. Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto 2 metų laikotarpiu (nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d.) iš viso 39 paras. Teismas vertina ir tai, kad ilgiausias nepertraukiamas laikotarpis, būnant perpildytose kamerose, truko 12 parų. Visgi, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kartais buvo itin mažas, t. y. nesiekė net 1,5 kv. m., todėl darytina išvada, kad pareiškėjui šiuo laikotarpiu kilęs neigiamas poveikis laikytinas pakankamai intensyviu. Konstatuotas Lukiškių TI-K pažeidimas nors ir nebuvo nepertraukiamas, tačiau taip pat nepasižymi trumpalaikiškumu. Visa tai yra pakankamu pagrindu teismui daryti išvadą, kad pareiškėjas dėl šio pažeidimo, be laikinų fizinių nepatogumų, patyrė neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas su skundais dėl skunde nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas (dėl ploto trūkumo) nebuvo nepertraukiamas, t. y. pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito ir didžiąją dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 156,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (39 paros x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 30 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 156,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. N. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 156,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt šešis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Halina Zaikauskaitė