Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-430-124/2013

Teisėja V. Šiukštienė Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01896-2012-2

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 31 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. L. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-187-767/2013 pagal ieškovo UAB „Saldos prekyba“ ieškinį atsakovui D. L. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

UAB „Danira“ įsiskolinimo nesumokėjo, įmonė bankrutavo, todėl šią skolą turi sumokėti atsakovas D. L.. Suėjus 2012-10-12 terminui, ieškovas informavo atsakovą, kad jis privalo sumokėti 40 056,12 litų skolą, tačiau iki šiol įsiskolinimas nesumokėtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Abi šalys pripažino buvus vekselio, kuriuo laiduota, teisinius santykius, kurie jokiu būdu neatitinka paskolos sutarties sampratos. Pirmos instancijos teismas nustatė, jog surašytas paprastasis vekselis neatitinka vekselio įrašų reikalavimų, todėl ieškovas laikė, jog tai laidavimo sutartis. Teismui nusprendus, kad tokio turinio vekselis tapo paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą. Darytina išvada, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas akivaizdžiai pažeidė LR CPK 13 str., 42 str. 1 d., 135 str. 1 d. 4 p. reikalavimus, kas pripažintina esminiu procesinės teisės pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo ir atsakovo susitarimo esmę, kadangi atsakovas iš esmės laidavo vekseliu už trečiąjį asmenį UAB „Danira“, kuriai Tiekimo sutarties pagrindu buvo patiektos prekės, todėl atsakovas nelaikytinas skolininku paskolos sutarties sampratos aspektu. D. L. asmeniškai nebuvo patiekta prekių, todėl jis negali būti laikomas paskolos gavėju ir daiktų savininku, taigi, jis neturi pareigos atsiskaityti su ieškovu. Nesant tokios pareigos, paprastasis vekselis negalėjo būti vertinamas kaip paprastas paskolos raštelis. Atsakovas pinigų nesiskolino, paskolos sutarties ir vekselio skolai sumokėti nesudarė ir neišdavė, tik laidavo vekseliu, todėl negali būti laikomas skolininku. Iš paprastojo vekselio, kaip vienašalio sandorio, turinio matyti, kad tai nėra paskolos sutartis, kadangi atsakovas nepareiškė valios pasiskolinti pinigų ar daiktų, o pareiškė valią laiduoti vekseliu. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai prilygino paprastąjį vekselį paskolos sutarčiai, netinkamai nustatydama tikruosius sutarties dalyvių ketinimus. Pats ieškovas nepasirūpino savo pažeistų teisių gynimu, nekėlė reikalavimų bankroto byloje, praleido vekselio pateikimo apmokėti terminą, ir tai laikytina ieškovo, kaip verslininko nerūpestingumu, aplaidumu, reiškiančiu, kad ieškovo teisės negali būti ginamos.UAB „Danira“ su ieškovu iš dalies jau buvo atsiskaičiusi, sumokėjo 24 000 Lt. Tinkamai kvalifikavus šalių teisinį santykį ir nustačius, jog tarp šalių vis dėlto susiklostė paskolos sutarčiai būdingi teisiniai santykiai, pirmos instancijos teismas, neišsiaiškinęs prašomos priteisti skolos dydžio pagrįstumo, tai yra neatskleidęs bylos esmės, priteisė visą ieškovo reikalaujamą sumą, ko pasekmėje šis nepagrįstai praturtėjo.Teismui nustačius, kad paskolos sutarties šalys yra juridinis asmuo ir fizinis asmuo, reikalavimas priteisti 6 % dydžio metines palūkanas, negalėjo būti tenkinamas, nes tai prieštarauja CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

CPK 320 str. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus tam tikras išimtis, nurodytas CPK 320 str. 2 d. ir 329 str. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas turi nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo apelianto D. L. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Apeliantas pateikė prašymą nagrinėti apeliacinį skundą žodine tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos nuostatas bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis, kai nėra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry prieš Švediją). Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 str. 2 d.). Šalys procesiniuose dokumentuose yra pateikusios išsamų savo ginčo situacijai taikytinos teisės aiškinimą ir įrodymų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Šių aplinkybių nenurodė ir apeliantas. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nes byloje vyrauja rašytiniai įrodymai, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010-08-16 atsakovas UAB „Danira“ direktorius ir akcininkas D. L. derybų su ieškovu dėl taikos sutarties sudarymo civilinėje byloje Nr.2-6489-569/2010 metu surašė atsakovui dokumentą, kurį įvardino paprastuoju neprotestuotinu vekseliu. Pagal jį atsakovas laidavo už UAB „Danira“ iki 2012-10-12 sumokėti ieškovui UAB ,,Saldos prekyba“ jo vadovaujamos įmonės „Danira“ pagal šalių Taikos sutartį numatytą ir neapmokėtą skolos dalį, kuri vekselio sudarymo metu sudarė 40 056,12 Lt, nurodant, kad skolos ir laidavimo suma yra kintama, priklausomai nuo skolininko UAB „Danira“padarytų įmokų kreditoriui. Atsakovas nurodė, kad jis laiduoja už UAB „Danira“ skolos sumokėjimą .

Suėjus nustatytam terminui, ieškovas pateikė reikalavimą D. L. apmokėti 40 056,12 Lt skolą (16-17 b. l.), tačiau ši nebuvo sumokėta. UAB „Danira“2012-01-10 išregistruota iš įmonių registro, baigus bankroto procedūras, šioje bankroto byloje ieškovas nereiškė įmonei kreditorinių reikalavimų. Kreipdamasis į teismą dėl skolos priteisimo, ieškovas teigia, kad atsakovas 2010-08-16 išdavė ne vekselį, bet laidavimo raštą, pagal kurį pastarajam, kaip laiduotojui, atsirado pareiga sumokėti įsiskolinimą. Teismas tenkindamas ieškinį, priteisė vekselyje nurodytą sumą 40 056,12 Lt, palūkanas, pripažindamas atsakovo pareigą sumokėti skolą pagal CK 6.878 str.

Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas savo iniciatyva pakeitė ieškinio pagrindą, priteisdamas reikalaujamo dydžio ieškinio sumą pagal paskolos sutartį, nes ginčas kilo ne dėl paskolos sutarties įvykdymo, t.y. teisinio rezultato, kurio pagrindu buvo išduotas vekselis, o dėl laidavimo rašto (sutarties), įtvirtinant laidavimą vekselyje. Ieškinys buvo grindžiamas faktiniu pagrindu, kad atsakovas, garantuodamas teisminio ginčo pabaigą ir taikos sutarties sudarymą, laidavo išduotu raštu. Tuo pagrindu atsakovas ir gynėsi nuo pareikšto ieškinio. Mano, kad teismas padarė esminį procesinės teisės pažeidimą, dėl ko sprendimas turėtų būti naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, nes šis tuo pačiu neatskleidė ir bylos esmės. Iš dalies sutiktina su apelianto argumentais, tačiau nurodyti argumentai nesudaro pagrindo grąžinti bylą nagrinėti tam pačiam teismui. Teisingai kvalifikuoti teisinius santykius yra teismo pareiga, tai gali atlikti ir apeliacinės instancijos teismas. Ieškovas ieškinyje rėmėsi laidavimo raštu, kurį , kaip teigia ieškovas, atsakovas sudarė 2010-08-16. Šalys skirtingai aiškino tarp šalių susiklosčiusius santykius. Nustatyta, kad ieškovas UAB „Saldos prekyba“ pagal Tiekimo sutartį Nr. Š61/09 tiekė įmonei UAB „Danira“ prekes, už kurias pastaroji neapmokėjo ir susidarė 40 056, 12 Lt skola. Skoliniai įsipareigojimai buvo patvirtinti 2010-09-13 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi patvirtintoje taikos sutartyje civ. byloje Nr.2-6489-569/2010. Ieškovas mano, kad tarp šalių buvo sudaryta laidavimo sutartis, atsakovas-kad išdavė neprotestuotinąjį vekselį.

Civilinės teisės ir pareigos atsiranda civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų veiksmų, kurie nors nėra numatyti įstatymų, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir pareigas (CK 1.136 straipsnio 1 d.). Taip pat atsiranda iš civilinio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitų sandorių, taip pat nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (CK 1.136 str.2 d. 1 p.)

Ieškovas ginčą kildina iš 2010-08-16 atsakovo įsipareigojimo, jį laiko laidavimo sutartimi ir aiškina, kad atsakovas D. L.,siekdamas užtikrinti ir garantuoti teisminio ginčo pabaigą ir galimą sutarties sudarymo galimybę, laidavo jo išduotu raštu, įsipareigodamas skolos negrąžinimo atveju už šią įmonę kaip laiduotojas sumokėti asmeniškai skolą. Ieškovas nurodo, kad jis negali būti laikomas vekseliu, nes neatitinka jam keliamų reikalavimų. Su šia pozicija visiškai nesutiko atsakovas, kuris pripažino, kad atsakovas išdavė paprastąjį vekselį, kuris yra vienašalis sandoris ir apmokamas pagal atitinkamas specialiąsias normas, numatytas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme, o ieškovas nepateikė vekselio apmokėjimui per nustatytą terminą, nesikreipė į notarą per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo rašto išdavimo metu ieškovas buvo UAB „Danira“ direktorius bei pagrindinis akcininkas, t. y. jis buvo suinteresuotas, kad juridinis asmuo sėkmingai gyvuotų, nebūtų sužlugdyta juridinio asmens veikla. Vekselio išrašymo metu UAB „Danira“ buvo skolinga ieškovui didelę sumą už nupirktas prekes. Pačios skolos buvimo faktą, jos dydį pasirašymo metu pripažįsta bei neginčija nei ieškovas, nei atsakovas. Taigi vekselio išrašymo metu egzistavo teisinis pagrindas, t. y. papildomai užtikrinti ieškovui, kad skola bus grąžinta. Kad šalys derėjosi dėl to, jog atsakovas užtikrintų prievolės įvykdymą patvirtina ir civilinės bylos medžiaga Nr.2-6489 -5696/2010(44 b. l.), kur teismui pateiktame taikos sutarties tekste nurodyta, jog pateikiama taikos sutartis yra laiduojama direktoriaus D. L. asmeniniu vekseliu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad skolos ieškovui faktas buvo atsakovo įsipareigojimo išrašymo pagrindas, t. y. tokiu būdu atsakovo pateiktas įsipareigojimas atliko tam tikrą skolos grąžinimo užtikrinimo funkciją ir garantiją ieškovui, kad skola bus grąžinta. Bylos nagrinėjimo metu pats ieškovas pripažino, kad atsakovas išdavė dokumentą, jį įvardindamas neprotestuotinuoju vekseliu, tačiau jo neapmokėjus, nesikreipė į notarą dėl šio dokumento neatitikimo vekselio formos reikalavimams.

Sutiktina su atsakovo argumentais, kad teismas netinkamai kvalifikavo teisinius santykius. Atsakovo įsipareigojimas atsirado iš UAB „Danira“, o ne atsakovo skolos, įmonei neatsiskaičius už gautas prekes, todėl atsakovas negali būti laikytinas skolininku paskolos sutarties aspektu. Atsakovui D. L. nebuvo perduoti nei piniginės lėšos, nei prekės, jis negali būti laikomas paskolos gavėju ar daiktų savininku pagal CK 6.870 straipsnio 1,2,3dalis.Neesant tokios pareigos grąžinti, paprastasis vekselis negalėjo būti vertinamas kaip paprastas paskolos raštelis tarp ieškovės ir atsakovo. Kadangi D. L. pinigų neskolino, paskolos sutarties nesudarė , o tik laidavo išduotu pasirašytu dokumentu, todėl negali būti laikomas skolininku, kuriam galėtų būti taikomas CK6.878 straipsnis.

Vekseliui taikomi formalūs reikalavimai – jame nurodomi tik būtini rekvizitai. Ir tik nesant ĮPVĮ 77 straipsnyje reglamentuotų rekvizitų dokumentas neturi vekselio galios (ĮPVĮ 78 str.).Šalys pripažino, kad atsakovo pasirašytas dokumentas, įvardintas vekseliu, neatitiko LR Įsakomųjų ir paprastųjų vekselio įstatymo numatytų būtinųjų reikalavimų vekseliui, kaip vertybiniam popieriui, todėl teismui pateiktas vekselis vertintinas kaip rašytinis įrodymas, kuriame įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Jeigu vekselis dėl privalomųjų rekvizitų neturėjimo negali būti vertinamas vertybiniu popieriumi, tai jam netaikomas Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas ir vekselio turėtojas šiomis teisėmis negali pasinaudoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-583/2006).Kasacinėje praktikoje yra pasisakyta, kad vekselis, kuris neatitinka paprastam vekseliui kaip vertybiniam popieriui keliamų reikalavimų, savaime nereiškia, jog jis apskritai neturi jokios teisinės reikšmės. Jis gali būti laikomas skoliniu įsipareigojimu, reikalavimai, pagal kurį patenkinami bendra tvarka – geranoriškai vykdant prievolę ar per teismą. Be to, toks skolinis įsipareigojimas, skirtingai nuo vekselio kaip vertybinio popieriaus, gali būti ginčijamas ieškinine tvarka. Išrašydamas vekselį, atsakovas kaip fizinis asmuo prisiėmė atsakomybę už sutartinių prievolių vykdymą priieš ieškovą, laiduodamas už jo vadovaujamą įmonę sumokėti šalių sudarytos ir teikiamos teismui tvirtinti šalių pasirašytos Taikos sutarties 2010-08-12 d. neapmokėtą likutinę skolą. Atsakovas nepripažįsta pareigos mokėti skolos sumą, nes ieškovas nereiškė kreditorinių reikalavimų bankroto byloje, nurodo, kad ieškovas nepagrįstai vekselį laiko laidavimo sutartimi, nes laidavimo sutartis yra dvišalis sandoris, kuriam būtina rašytinė forma. Įvertinant, kokie santykiai susiklostė tarp šalių, reikia nustatyti tikruosius susitarimų dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Esminiai sutarčių aiškinimo principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai – lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė v. UAB “Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010). Tačiau, be subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-288/2010; teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung, bylos Nr. 3K-3-215/2013; kt.).Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovas ketino prisiimti atsakomybę už jo vadovaujamos įmonės įsipareigojimus atsakovui: ginčijamą dokumentą, kuriame pakankamai aiškiai išdėstytas įsipareigojimas, ieškovas pasirašė kaip fizinis asmuo, nurodytas jo asmens kodas, gyvenamosios vietos adresas, nurodė įmonę, už kurią prisiima įsipareigojimą sumokėti skolą.

Taigi atsakovas, būdamas įmonės direktoriumi, siekė atsiskaityti su ieškovu, tai atitiko abiejų šalių interesus, tuo pačiu ir atsakovo interesus, nes jis buvo ne tik įmonės vadovas, bet ir akcininkas. Todėl atsakovui buvo svarbu, kad įmonė toliau tęstų ūkinę-komercinę veiklą ir neatsirastų pagrindų įmonei kelti bankroto bylą. Laidavimas už įmonės skolos sumokėjimą ir buvo pagrindinis ieškovo tikslas, ką patvirtina ir šalių pasirašytoje 2010-08-12 taikos sutartyje esantis įrašas apie laidavimą (10 p.,28 b. l.). Surašant šį įsipareigojimą buvo netinkamai įforminti šalių santykiai, tačiau tai atitiko šalių interesus. Atsakovo prisiimta pareiga laiduoti už kitą asmenį grąžinti skolą įstatymui neprieštarauja. Atsakovas neginčijo , kad nebuvo skolos, ir neginčijo prievolės pagrindo pagal šį dokumentą. Laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja už atlyginimą ar neatlygintinai atsakyti kito asmens kreditoriui (CK 6.76 str.).Iš esmės laidavimas yra vienašalis sandoris. Esminės laidavimo sutarties sąlygos yra laidavimu užtikrintos prievolės nurodymas, kas ir buvo atlikta šiame atsakovo dokumente, nurodant prievolės atsiradimo pagrindą, dydį, kitas sąlygas. LR CK 6.77 str.1 d. numato, kad laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, kuri turi būti rašytinė(CK 6.79 str.) . Rašytinės formos reikalavimą, sutarties sudarymo faktą reikia aiškinti vadovaujantis CK 1.73 straipsnio nuostatomis. Tokie sandoriai sudaromi , surašant vieną dokumentą, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais(CK 1.73 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju laidavimo sąlygos buvo surašytos tinkamų subjektų t.y. ieškovo bei UAB „Danira“, kurią atstovavo direktorius D. L., pasirašyta 2010-08-12 Taikos sutartis( 10 p.), bei atsakovo D. L. raštu įformintu įsipareigojimu, kurį jis įvardino neprotestuotinu vekseliu (28,38 b. l.). Reikia vertinti ne tai, kokiu pavadinimu įvardino, bet kokie tikslai, kokius susitarimus sudarė). Atsižvelgiant į šalių santykius, faktines aplinkybes laikytina, kad yra pagrindas laikyti kitu sandoriu. Tai patvirtina ir šalių įvardinimas , kur atsakovas save įvardino laiduotoju. Pagrindinio skolininko BUAB „Danira“, už kurios skolos sumokėjimą laidavo jos direktorius atsakovas D. L.,“ nemokumas konstatuotas iškėlus jam bankroto bylą, ieškovui nėra grąžinta visa skola, nurodyta teismo patvirtintoje taikos sutartyje nustatytu terminu, todėl kreditorius (ieškovas), neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, turi teisę reikalauti solidaraus skolininko įvykdyti prievolę, o, kitaip nesusitarus laidavimo sutartimi, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.).

Pagrindinio skolininko BUAB „Danira“, už kurios skolos sumokėjimą laidavo jos direktorius atsakovas D. L., nemokumas konstatuotas iškėlus jam bankroto bylą, ieškovui nėra grąžinta visa skola, numatyta teismo patvirtintoje taikos sutartyje, todėl kreditorius (ieškovas), neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, turi teisę reikalauti solidaraus skolininko įvykdyti prievolę, o, kitaip nesusitarus laidavimo sutartimi, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.).Laiduotojo solidari atsakomybė atsiranda tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str.1d.).Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad nepareiškus reikalavimo bankroto byloje, neturi reikalavimo teisės. Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą(CK 6.80 str.2 d.), priešingai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str.4 d.). Šalys numatė laidavimo pabaigą –prievolės įvykdymą iki 2012-10-12, toks susitarimas neprieštarauja CK nuostatoms ir atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136,6.3,6.70,1 d.,6.156 str.4,5 dalys). Į teismą ieškovas kreipėsi nepraleidęs 3 mėnesių termino, kuriam pasibaigus, laidavimu užtikrinta prievolė baigiasi (CK 6.88 str. 1d.).Nors ieškovas nereiškė finansinio reikalavimo bankroto byloje, tačiau tai neriboja jo teisės pareikšti ieškinį solidariam skolininkui, nes civilinės atsakomybės taikymo požiūriu laiduotojas yra įpareigotas lygiai taip pat, kaip ir asmuo, už kurį jis laidavo. Šiuo atveju prievolę vykdyti prisiėmė ir kitas asmuo (CK 6.128 str.3 d.).Iš prijungtos bankroto bylos Nr. B2-592-368/2011(b.l.22, 55b.l.) bei papildomai pateiktais dokumentais (72 b.l.) nustatyta, kad ieškovas turėjo teisę į 27 612,91 Lt finansinį reikalavimą. Papildomai pateikti duomenys patvirtina, kad įmonė iš dalies vykdė taikos sutarties sąlygas, sumokėdama iki bankroto bylos iškėlimo 14 000 Lt., t.y. 2010-08-12-4000 Lt, 2010-08-25-6000 Lt ir 2010-10-04-4000 Lt, ką patvirtina ir ieškovo buhalteriniai duomenys (96-103b.l.). Be to, apie BUAB „Danira“ skolos ieškovui dydžio pasikeitimą nurodė ir atsakovas, pridėdamas tai patvirtinančius dokumentus, patvirtinančius , kad jo įmonės skola iki bankroto bylos sumažėjo iki 27 612,92 Lt (72 b. l.). Taigi, pasikeitus skolos dydžiui, keičiasi ir laiduotojo atsakomybės ribos, kadangi gali būti laiduojama už nedidesnę sumą, negu yra skolingas skolininkas (CK 6.78 str. 2 d.). Todėl, po teismo sprendimo sumažėjus skolininko BUAB „Danira“ prievolės dydžiui iki 27 612,92 Lt iš laiduotojo atsakovo D. L. priteistos ieškovui solidarios skolos dydis sumažintinas iki 27 612,92 Lt (CK 6.78 str. 2 d., 6.81 str.).Kadangi iškėlus bankroto bylą, sustabdomas visų prievolių vykdymas, tuo pačiu neskaičiuojamos ir palūkanos (ĮBĮ 10str. 7 d. 3 d.), todėl jos nėra priteistinos. Pakeitus sprendimą, keistinas ir priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydis (CPK 93 str.2,5 d.).Ieškovas turėjo šias išlaidas 1211,00 Lt žyminio mokesčio(3b.l.),500 Lt už teisines paslaugas(22 b. l.).Ieškinį patenkinus 68,38 proc., ieškovui priteistina 1170 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, o ne juridinis asmuo, todėl iš jo kaip fizinio asmens, yra priteistinos 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (CK 6.37 str. 2 d.,6.210 str. 1 d.), todėl netinkamai pritaikius materialinės teisės normas šioje dalyje taip pat keistinas teismo sprendimas.

Apeliacinėje instancijoje ieškovas patyrė 1212 žyminio mokesčio išlaidas (71 b. l.) bei 2000 (74 b. l.) atstovavimo išlaidų dėl procesinio dokumento apeliacinio skundo paruošimo. Įvertinus tai, kad jį ruošė tas pats advokatas, kuris dalyvavo pirmos instancijos teisme, bei paruošto dokumento apimtį, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstomis 800,00 Lt procesinio dokumento ruošimo išlaidų. Likusioje bylinėjimosi išlaidų dalyje teisėjų kolegija laiko pernelyg dideliu atsakovo išlaidavimu. Bylinėjimosi išlaidos priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str.2 d.,98 str.).Apeliacinis skundas patenkintas 31,62 proc.(1212+800x31,62proc.), todėl iš ieškovo atsakovui priteistina 636,19 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

2013 vasario 15 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo sprendimą pakeisti iš dalies, ieškinį tenkinti iš dalies ir sumažinti priteistą iš atsakovo D. L. ieškovui UAB „Saldos prekyba“ skolos sumą nuo 40 056,12 Lt iki 27 612,92 Lt 27 (dvidešimt septynių tūkstančių šešių šimtų dvylikos litų 92 centų) skolos, bylinėjimosi išlaidas nuo 1711 Lt iki 1170 Lt.(vieno tūkstančio vieno šimto septyniasdešimt litų ).

.

Atmesti reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.

Priteisti iš D. L. 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 27 612,92 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2012 m. gruodžio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovo UAB „Saldos prekyba“ naudai.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo UAB „Saldos prekyba“636,19 Lt(šešis šimtus trisdešimt šešis 19 ct.) bylinėjimosi išlaidų atsakovo D. L. naudai.