Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo ir A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo ir A. S. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. S., turėdamas būtinus kelionės dokumentus (Šengeno vizą), 2016 m. gruodžio 16 d. atvyko į Vilnių, tačiau Vilniaus oro uoste nebuvo įleistas į Lietuvos Respubliką, nes atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą atsisakyti pareiškėjui leisti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pareiškėjai manė, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas. Teigė, kad jeigu ginčijamas sprendimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjui A. S. yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, tuomet egzistuoja dvi alternatyvos – arba sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką pareiškėjui nėra priimtas, arba apie priimtą sprendimą jis nėra tinkamai informuotas. Tokios nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja nuostatą, kad tik atsakovui yra žinomas faktinis (teisinis) pagrindas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas sprendimas.

Nagrinėjamu atveju ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas viešojo administravimo subjektas, t. y. VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto užkarda, atsižvelgdama į užsieniečių registro duomenis, įgyvendindama jai suteiktus įgaliojimus ir vadovaudamasi Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 1, 2 dalimis, taip pat į Užsieniečių registre įvestą informaciją, teisėtai ir pagrįstai priėmė 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 140-321 „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“. Ginčo sprendimo turinys ir forma atitinka Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatyto standartinio blanko turinį ir formą.

II.

Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Įstatymo 8 straipsnio, Šengeno sienų kodekso nuostatas ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 16–171 nuostatas.

Teismas, atsižvelgė į VSAT kompetenciją ir funkcijas reglamentuojančio Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo (toliau – ir VSAT įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 7 straipsnio ir 20 straipsnio nuostatas, į 2012 m. sausio 31 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado įsakymu Nr. 4-116 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 239–240 punktus bei į Šengeno sienų kodekso 14 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai, vykdydami savo pareigas atlikti asmens, kertančio valstybės sieną, patikrą, patikrino, ar pareiškėjas nėra įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą. Patikrinus VSATIS Užsieniečių registrą, duomenų bazėje nepageidaujamų asmenų sąraše atitinkamuose laukeliuose buvo nurodytas šio piliečio (A. S.) vardas ir pavardė, gimimo data, uždraudimo atvykti data ir terminas – nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d.

Dėl sprendimo motyvų ir sprendimo atitikties VAĮ 8 straipsniui teismas pažymėjo, kad jame neturi būti detaliai išdėstyta uždraudimo atvykti priežastis, nes ginčijamas sprendimas yra iš esmės vykdomojo pobūdžio ir jo priėmimo pagrindas yra kitos atsakingos institucijos, Migracijos departamento, sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo forma nustatyta Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje. Taigi, šiame vykdomojo pobūdžio sprendime ir neturi būti pakartotos Migracijos departamento nustatytos aplinkybės ir motyvai, dėl kurių pareiškėjui uždrausta atvykti. Konstatavo, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, nes priimtas remiantis atsakingos institucijos (Migracijos departamento) sprendimu dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjui buvo teisėtai ir pagrįstai neleista atvykti į Lietuvos Respubliką.

III.

Pareiškėjai nekvestionuoja, kad Šengeno sienų kodekse yra numatytas standartinis blankas, tačiau atkreipia dėmesį, kad Šengeno sienų kodeksas nedraudžia nurodyti papildomus duomenis / informaciją. Pareiškėjų vertinimu, aplinkybė, kad atsakovas skundžiamame sprendime nurodė apskundimo tvarką (grafoje pastabos) patvirtina, kad argumentas, jog atsakovas tik užpildė Šengeno sienų kodekse patvirtintą blanką, negali būti vertinamas kaip atsakovo sprendimo pagrįstumą patvirtinantis motyvas. Pareiškėjai nei skunde, nei administracinės bylos nagrinėjimo metu nenurodė argumento, kad atsakovas savo sprendime turėjo atkartoti Migracijos departamento sprendimo įtraukti pareiškėją A. S. į nepageidaujamų asmenų sąrašą motyvų, tačiau atkreipė dėmesį, kad atsakovas nenurodė teisinio pagrindo – institucijos, kuri priėmė sprendimą įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą, sprendimo datos, numerio.

Abejoja dėl užsieniečio, atvykusio į Lietuvos Respubliką, galimybių žinoti, kad atsakovo priimtas sprendimas yra tik vykdomojo pobūdžio, kad teisinis tokio administracinio akto pagrindas yra kitos institucijos priimtas sprendimas.

Atkreipia dėmesį į Taisyklių 9 ir 12 punktus, nurodydamas, kad pareiškėjas A. S. nėra gavęs jokios informacijos, jokio procesinio sprendimo, kuriame būtu konstatuota, kad pareiškėjas A. S. dėl konkrečių argumentų, motyvų negali atvykti i Lietuvos Respublikos teritoriją, kirsti sieną. Su šiuo Migracijos departamento sprendimu jis nebuvo supažindintas ir ginčijamo sprendimo priėmimo dieną.

Pažymi, kad apie Migracijos departamento sprendimą pareiškėjai sužinojo, tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, iš atsakovo pateikto atsiliepimo. Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjų prašymo ir šio sprendimo neišreikalavo, nurodydamas, kad skunde keliami reikalavimai nėra susiję su Migracijos departamento sprendimo panaikinimu. Pastebi, kad atsakovas nurodė, jog ginčijamo 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo priėmimo pagrindas – Migracijos departamento sprendimas. Tą patvirtinto ir pats teismas, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas yra tik vykdomojo pobūdžio, o jo priėmimo pagrindas yra Migracijos departamento sprendimas.

Pasak pareiškėjų, atsakovo 2016 m. gruodžio 16 d. priimtas ginčijamas sprendimas yra individualus teisės aktas, tačiau jame nėra / nebuvo nurodytas konkretus teisės aktas (įstatymo straipsnis, dalis / nutarimo punktas ir kt.), kurio pažeidimas lėmė, jog būtų priimtas ginčijamas sprendimas neįleisti pareiškėjo į Lietuvos Respubliką. Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, pastebėtina, kad jame ne tik nenurodytas konkretus teisės aktas, tačiau nėra nurodomi ginčijamo sprendimo motyvai, kuriais remiantis atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas A. S. yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių viešajai tvarkai, vidaus saugumui.

Mano, kad aukščiau nurodytos faktinės aplinkybės suponuoja nuostatą, kad, atsakovui 2016 m. gruodžio 16 d. priimtame sprendime Nr. 148-321 nenurodžius teisinio ir faktinio pagrindo, buvo užkirsta galimybė pareiškėjams teikti skundus / prašymus dėl priimtų sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo, ko pirmosios instancijos teismas neįvertino.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjų argumentų dėl galimo Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo pažeidimo.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog pareiškėjas A. S. nėra gavęs jokios informacijos, jokio procesinio sprendimo, kuriame būtų konstatuota, kad pareiškėjas A. S. dėl konkrečių argumentų, motyvų negali atvykti į Lietuvos Respubliką, papildomai pažymi, kad remiantis Taisyklių 4 punktu Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą tvarko ir duomenis iš šio sąrašo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (C.SIS) teikia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Taisyklių 21 punktas nustato, jog užsieniečiams sąrašo duomenys apie juos teikiami pagal pateiktą rašytinį prašymą. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad pareiškėjas A. S. būtų pateikęs tokį prašymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 140-321 „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui A. S., Rusijos Federacijos piliečiui, turėjusiam Šengeno trumpalaikę vizą (C), galiojančią nuo 2016 m. rugpjūčio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d., 2016 m. gruodžio 16 d. atvykus iš Rusijos Federacijos, Vilniaus oro uosto užkardoje VSAT Vilniaus rinktinės pareigūnai 2016 m. gruodžio 16 d. priimtu sprendimu Nr. 140-321 atsisakė leisti atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jis, remiantis Įstatymu, yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad A. S. buvo teisėtai ir pagrįstai neleista atvykti į Lietuvos Respubliką, pareiškėjų Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo bei A. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjai padavė apeliacinį skundą.

Visų pirma, pažymėtina, kad skundą, kuriame prašoma panaikinti VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 140-321 „Atsisakymas leisti atvykti kertant sieną“, teismui pateikė ne tik A. S., kuriam šiuo sprendimu atsisakyta leisti atvykti, bet ir Fondas.

Įstatymo 136 ir 138 straipsniai, reglamentuojantys sprendimo apskundimo teisę ir skundo padavimo terminus, nustato, kad sprendimai, priimti pagal šį Įstatymą, gali būti skundžiami šio Įstatymo ir Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Užsienietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Taigi, aptartos Įstatymo nuostatos teisę paduoti skundą dėl pagal šį Įstatymą priimto sprendimo suteikia užsieniečiui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009).

Skundžiamas VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. 148-321 yra priimtas A. S. atžvilgiu, jokių tiesioginių materialinių teisinių pasekmių Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondui nesukelia. Skunde ir apeliaciniame skunde taip pat nėra iš esmės nurodyta argumentų, kurie pagrįstų, kad ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės sprendimas sukelia pasekmes Fondo teisėms ir teisėtiems interesams. Taigi, nėra pagrindo laikyti, kad Fondas turi materialinį teisinį suinteresuotumą šioje administracinėje byloje, todėl pareiškėjo Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo skundas dėl VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-321 „Atsisakymas lesti atvykti kertant sieną“ panaikinimo skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai netenkintas.

Kiek tai susiję su pareiškėjo A. S. reikalavimu, pažymėtina, ginčijamas VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas atsisakyti leisti atvykti kertant sieną priimtas užpildžius Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytą standartinį blanką, kuriame, nurodant atsisakymo A. S. leisti atvykti į Lietuvos Respubliką priežastį, pažymėtas I) punktas, kuriuo asmuo yra informuojamas, kad yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams. Atsakovas, kaip matyti iš jo atsiliepimo į skundą, ginčijamą sprendimą priėmė patikrinęs įrašus VSATIS / Užsieniečių registro duomenų bazėje, kurios Nepageidaujamų asmenų sąrašo atitinkamuose laukeliuose buvo nurodyti A. S. vardas ir pavardė, gimimo data, uždraudimo atvykti terminas (nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2021 m. gruodžio 16 d.), sprendimo numeris. Atsakovas nurodė, kad skundžiamas atsisakymas leisti atvykti kertant sieną yra Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. priimto sprendimo Nr. (15/5- 9)411-1148 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką teisinė pasekmė. Minėtas sprendimas į bylą nėra pateiktas ar išreikalautas: pareiškėjas, nurodęs, kad Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. (15/5- 9)411-1148 jis negavo ir kad šio sprendimo turinys jam nėra žinomas, prašė įpareigoti atsakovą jį pateikti, tačiau pirmosios instancijos teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi šio pareiškėjų prašymo netenkino.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 80 straipsnyje nurodyta, jog teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad siekiant realiai apginti galimai pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta Administracinių bylų teisenos įstatyme – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas. Be to, aktyvus teismo vaidmuo nagrinėjant administracines bylas suponuoja tai, kad byloje gali būti tiriamos ir vertinamos ne tik proceso šalių nurodytos bylos aplinkybės, bet ir (arba) tos aplinkybės, kurias svarbiomis laiko teismas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-88/2012 ir kt.). ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas.

Ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimui byloje būtina ištirti Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (15/5- 9)411-1148: Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje standartiniame blanke, kuris ir buvo užpildytas priimant VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimą, išskiriamos 9 grupės priežasčių (punktai nuo A iki I), dėl kurių asmeniui atsisakoma leisti atvykti į šalį, tarpe kurių – yra asmuo, kurio atžvilgiu įspėjimas atsisakyti leisti atvykti yra įtrauktas: į SIS (1) į nacionalinį registrą (2) (H punktas); yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams (I punktas).

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau vadinama – ir sąrašas) sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau vadinama – C. SIS) tvarką nustato Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, nuostatos, numatančios: sąrašo duomenys kaupiami Užsieniečių registro duomenų bazėje. Sąrašo paskirtis – kaupti, naudoti ir teikti sąrašo duomenis, atlikti kitus teisės aktų nustatytus tvarkymo veiksmus su sąrašo duomenimis, kurių pagrindu siekiama užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas (Taisyklių 2 p., 2008 m. rugsėjo 10 d. nutarimo Nr. 880 redakcija); į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (Taisyklių 5 p.); duomenys, nurodyti šių Taisyklių 6 punkte, ir juos pagrindžiantys dokumentai Migracijos departamentui teikiami esant bent vienam Įstatymo 133 straipsnio 1, 2, 2¹ ar 3 dalyje nurodytam pagrindui per 10 darbo dienų nuo šio pagrindo atsiradimo ar paaiškėjimo kartu su šį pagrindą patvirtinančiais dokumentais ir (arba) kompetentingų valstybės institucijų ar įstaigų motyvuotomis išvadomis arba pateikta informacija apie tai, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Taisyklių 8 p., 2015 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 22 redakcija); davęs duomenis, nurodytus šių Taisyklių 6 punkte, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas ar informaciją apie tai, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, Migracijos departamentas šių duomenų, dokumentų ir (arba) motyvuotų išvadų ar informacijos pagrindu ne vėliau kaip kitą darbo dieną, jeigu kreipiamasi dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui, arba ne vėliau kaip per 5 darbo dienas, jeigu kreipiamasi kitais pagrindais, priima sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Jeigu Migracijos departamentas sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima atsižvelgdamas į savo priimtą sprendimą atsisakyti išduoti užsieniečiui vizą ar ją panaikinti, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jį panaikinti, išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba grąžinti į kilmės ar užsienio valstybę, toks sprendimas priimamas per 5 darbo dienas nuo vieno iš minėtų sprendimų priėmimo (Taisyklių 10¹ p., 2015 m. sausio 7 d. nutarimo Nr. 22 redakcija).

Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) numatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 2¹ dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) numatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečiui ir (arba) jo šeimos nariui arba kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui tik tuo atveju, jeigu jo atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Šio straipsnio 3 dalis (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija) nustato, kad užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Taigi, iš minėtų Taisyklių ir Įstatymo 133 straipsnio nuostatų matyti, kad aplinkybė, jog Migracijos departamentas priėmė sprendimą uždrausti atvykti A. S. į Lietuvos Respubliką, savaime nepatvirtina tokio sprendimo priėmimo priežasties (yra laikomas keliančiu grėsmę vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai arba tarptautiniams santykiams (I punktas)), todėl byloje nesant pateiktam Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimui Nr. (15/5-9)4U-1148 ir nežinant šio sprendimo turinio, nėra galima įvertinti byloje ginčijamo VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 148-321 teisėtumo ir pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesilaikė ABTĮ 80 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių teismą visapusiškai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti ir ištirti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei jas teisiškai įvertinti. Konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai, objektyviai (ABTĮ 80 str.) ir bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti naujų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo dalis, kuria atmestas kaip nepagrįstas A. S. (A. S.) skundas, naikinama ir ginčas šioje dalyje perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareigos motyvuoti priimtus sprendimus kontekste akcentuojama būtinybė atsižvelgti į specialius aktus, vertinant individualaus administracinio akto atitikimą VAĮ 8 straipsniui, kadangi jais (individualiais administraciniais aktais) yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Administracinėse bylose, kuriose buvo ginčijami kitokio pobūdžio Bendrijos vizų kodeksu patvirtintos standartines formos sprendimai (atsisakyti išduoti vizą), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, kadangi ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamente (EB) Nr. 810/2009, nustatančiame Bendrijos vizų kodeksą, nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2616-822/2015, 2016 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3274-662/2016, 2016 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-137-858/2016). Šengeno sienų kodekso II skyriaus, reglamentuojančio išorės sienų kontrolę ir atsisakymą leisti atvykti, 14 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant. Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą. Pažymėtina, kad Ginčo atveju VSAT Vilniaus rinktinės 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimas pateiktas Šengeno sienų kodekso V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. S. (A. S.) ir Gyvenančių užsienyje tautiečių palaikymo ir jų teisių gynimo fondo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas kaip nepagrįstas A. S. (A. S.) skundas, ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.