Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-02-17 · Civilinė byla Nr. 2-453/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-02-17
Bylos Nr.
2-453/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Donatas Šernas
Atsakovas
Longlita
Ieškovas
L. M.
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos Nr. 2-453/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 110.1.; 110.4.; 121.1. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. vasario 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Longlita“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas ieškovės L. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino, byloje pagal ieškovės L. M. ieškinį atsakovui UAB „Longlita“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami klausimai, susiję su atsakovo prisiimtų prievolių pagal sutartį neįvykdymu.

Šalies argumentai

Ieškovė L. M. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Longlita“ skolą – 213 000 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 213 000 Lt sumos, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo nekilnojamųjų, kilnojamųjų daiktų, lėšų areštą 213 000 Lt ribose atsakovui nepranešant apie prašymo nagrinėjimą. Nurodė, kad 2008-05-15 ir 2009-12-31 ieškovė su atsakovu sudarė pinigų paskolos sutartis pagal kurias atsakovas pasiskolino iš ieškovės 213 000 Lt. Suėjus mokėjimo terminui, atsakovas su ieškove neatsiskaitė. Susidariusi skola yra didelė, negrąžinama ilgą laiką, atsakovas nesistengia padengti bent dalies įsiskolinimo, vengia bet kokių kontaktų su ieškove. Ieškovės žiniomis atsakovas neatsiskaito jau ilgą laiką su darbuotojais, atsakovas yra skolingas kuro tiekėjams, kitiems kreditoriams, atsakovo dalis turto yra areštuota kitose bylose.

Motyvuojamoji dalis

Pagal atskirąjį skundą nagrinėjami klausimai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštavo bendrai 213 000 Lt sumai nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ir esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jiems areštuotu turtu disponuoti. Nurodė, kad materialaus turto nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuoti atsakovo lėšas, esančias bankų atsiskaitomosiose sąskaitose. Leido iš areštuotų lėšų mokėti privalomus mokesčius į valstybės, savivaldybės bei valstybinio socialinio draudimo fondus bei išmokas, susijusias su darbo santykiais, taip pat atsiskaityti su ieškove. Teismas nustatė, jog atsakovui pareikštas turtinis reikalavimas dėl 213 000 Lt priteisimo, vertinant bendro šalies pragyvenimo lygio mastu, yra didelis. Vien jau didelė reikalavimo suma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad yra poreikis taikyti ieškinio užtikrinimo priemones. Atkreipė dėmesį, jog atsakovas laiku ir pilnai neįvykdė piniginių prievolių, vengia atsiskaityti, o tai leidžia manyti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas gali savo vardu turimą turtą perleisti kitų asmenų nuosavybėn, dėl ko būsimo teismo sprendimo įvykdymas būtų labai apsunkintas arba pasidarytų nebeįmanomas. Laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešus atsakovui, kadangi pripažino, jog yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarytų jų taikymą neįmanomą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Longlita“ padavė teismui atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria teismas tenkino ieškovės prašymą atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atskiruoju skundu atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismas nepagrįstai priėmė nutartį nepranešęs apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovui ir pažeidė civilinio proceso principus – teisę būti išklausytam, proceso betarpiškumo ir šalių lygiateisiškumo. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikomos veikiančio juridinio asmens turtui, vykdančiam komercinę veiklą, dirbančio pelningai, turinčio turto, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovui nepranešus ir nesuteikus galimybės pateikti teismui duomenis apie turimą turtą bei išdėstyti savo poziciją. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turėjo įvertinti ieškovo reikalavimo pagrįstumą, realią grėsmę ieškovo turtiniams interesams, įvertinti atsakovo turtinę padėtį. Tokių veiksmų teismas neatliko, tuo pažeisdamas atsakovo turtines teises ir interesus.

2) Teismo teiginiai, jog atsakovas negrąžina ilgą laiką skolos, vengia su ieškove bet kokių kontaktų, yra skolingas kuro tiekėjams, kitiems kreditoriams ir slapstosi, nepagrįsti jokiais ieškovo įrodymais. Esant tokiai situacijai, teismas, siekdamas apginti abiejų pusių interesus, turėjo pareikalauti šių duomenų iš atsakovo ir ieškovo.

3) Parenkant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Antstolis patvarkymu areštavo atsakovo kilnojamąjį turtą – tris automobilis ir tris priekabas, arešto metu nenustatant areštuojamo turto vertės, todėl dar buvo priimtas papildomas patvarkymas, kuriuo buvo areštuota 100 000 Lt priklausančių atsakovui ir esančių pas AB „Lietuvos draudimas“. Teismo nutartis, kai areštuojamas visas atsakovo turtas, sudaro sąlygas antstoliui piktnaudžiauti savo įgaliojimais, todėl susidaro situacija, jog atsakovas turės užvesti dar dvi civilines bylas dėl antstolių veiksmų pripažinimo neteisėtais ir nepagrįsto arešto panaikinimo.

4) Skundžiama nutartimi, areštavus 100 000 Lt, priklausančių atsakovui ir esančių pas AB „Lietuvos draudimas“, atsakovas negaus 100 000 Lt lėšų, kurios artimiausiu metu turėjo būti sumokėtos atsakovui ir galėjo būti naudojamos kaip įmonės apyvartinės lėšos. Todėl atsakovas patiria nuostolius, kurie nebus atlyginti. Turto areštas tokiai ženkliai sumai gadina atsakovo įvaizdį, kelia nepasitikėjimą santykiuose su tiekėjais, destabilizuoja bendrovės veiklą.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nebuvo gauta.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo atžvilgiu, yra pagrįsta ir teisėta. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atsakovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu, jog taikant laikinąsias apsaugos priemones turėjo būti įvertintas ieškinio reikalavimo pagrįstumas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nevertina materialinio reikalavimo pagrįstumo, tik atsižvelgia, ar ieškinio dalykas yra susijęs su prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių rūšimi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas tada, kai vyksta turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos, nes didelė ieškinio suma objektyviai padidina teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Pabrėžtina, jog apeliantas neginčija, kad ieškinio reikalavimo suma nėra jam didelė, todėl konstatuojama, jog egzistuoja reali grėsmė ieškovo turtiniams interesams ieškinio patenkinimo atveju.

Ieškinio suma yra ne vienintelė, bet viena iš pagrindinių aplinkybių, kuri gali patvirtinti arba paneigti grėsmę, kad teismo sprendimas, jeigu jis bus palankus ieškovui, gali likti neįvykdytas arba jo vykdymas gali pasunkėti. Ieškinio dydis vertinamas ne absoliučiu skaičiumi, o subjektyviai, t. y. ar konkrečiam subjektui ieškinio suma yra didelė. Nors pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 178 str.), bet paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas taip pat atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių yra paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms (CPK 3 str. 1 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-1422/2009). Geriausiai savo turtinę padėtį žino, taigi ir gali ją įrodyti būtent atsakovas. Apeliantas, paduodamas atskirąjį skundą, remdamasis rungimosi principu (CPK 12 str.), galėjo pateikti teismui įrodymus apie savo turtinę padėtį ir įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi atskirajame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau nepasinaudojo šia teise ir nepateikė tokių įrodymų (CPK 178 str., 314 str.). Nesant duomenų apie apeliantui priklausantį turtą ir įsipareigojimus, negalima teigti, jog jo turtinė padėtis yra gera, ieškinio suma jam nėra didelė ir apelianto nurodyti argumentai sudaro pagrindą panaikinti skundžiama teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas motyvuoja ir tuo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas išsprendė neinformavęs atsakovo apie teismo posėdį. CPK 148 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą apsunkins jų taikymą arba padarys jį nebeįmanomą, ir išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi teismas nustatė, jog ieškinio suma yra didelė. Prevencinė laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis lemia tai, kad jos turi būti taikomos operatyviai (CPK 148 str. 1 d.). Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl nepranešimo atsakovui apie laikinąsias apsaugos priemones būtų neteisingai išspręstas ieškovo prašymas ar pažeistos atsakovo procesinės teises.

Atsakovas nurodo, jog priimant skundžiamą nutartį buvo pažeisti civiliniai proceso principai –teisė būti išklausytam, proceso betarpiškumo ir šalių lygiateisiškumo. Pabrėžtina, kad teise būti išklausytam atsakovas pasinaudojo ir įgyvendino paduodamas atskirąjį skundą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neturėjo pareigos pasisakyti dėl bylos esmės, rėmėsi tik byloje esančiais įrodymais, todėl teismas nepažeidė CPK 14 straipsnyje įtvirtinto betarpiškumo principo. Dėl lygiateisiškumo principo pasakytina, kad laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, ir šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima. Nepritaikius atsakovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovo teisėtų interesų teisminė gynyba gali būti iš esmės apsunkinta arba nebeįmanoma, ji nebetektų prasmės ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo vykdymo požiūriu.

Nepagrįsti apelianto argumentai, jog parenkant laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų skolininko teisių daugiau, nei būtina ieškiniui užtikrinti. CPK 145 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, t. y. teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegijos nuomone, Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas nurodė pirmiausia areštuoti atsakovo (ne)kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant per mažai – lėšas. Nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kurį nors iš ekonomiškumo ar proporcingumo principo aspektų (CPK 145 str. 2 d.).

Apeliantas nurodo, jog antstolis, aprašydamas atsakovui priklausantį kilnojamąjį turtą, nenustačius turto vertės, ir lėšas, esančias pas trečiuosius asmenis, piktnaudžiavo savo teisėmis. Nagrinėjamoje byloje negalima vertinti, jog areštuoto turto vertė viršija atsakovui šioje byloje pareikšto ieškinio kainą ar kitaip pažeidžia atsakovo teises. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas, manydamas, kad antstolis areštavo daugiau turto nei yra nurodyta teismo nutartyje ar kitaip pažeidė jo teises, gali skųsti antstolio veiksmus teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis (CPK 510 str., 512 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovas, manydamas, kad jis patiria nuostolių ar nuostoliai gali atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, gali pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe jam, kaip asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, kreiptis į teismą su prašymu reikalauti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 str. 1 d.) arba įmokėti reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą, pateikti laidavimą, įkeisti turtą, prašyti pakeisti vieną laikinąją apsaugos priemonę kita (CPK 146, 147, 150 str.), siekiant, kad laikinosios apsaugos priemonės nebūtų taikomos arba kuo mažiau varžytų atsakovo teises ir turtinius interesus. Nepaisant to, ar atsakovas, vadovaudamasis CPK 147 straipsnio pirmąja dalimi, pareikš prašymą pirmosios instancijos teismui dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ar tokio prašymo nepareikš, įstatymas jam suteikia teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu įsiteisėtų sprendimas, kuriuo ieškinys (pareiškimas) būtų atmestas (CPK 147 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio ketvirtuoju punktu, 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai Alė BukavinienėArtūras DriukasDonatas Šernas