Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-09-16 · Administracinė byla Nr. A-556-1801-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-09-16
Bylos Nr.
A-556-1801-13
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-00018-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Atsakovas
Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos
Kategorijos
  • 35.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-1801/2013Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00018-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 35.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba (toliau – ir pareiškėjas, ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 5-7), prašydamas įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.

Pareiškėjas paaiškino, kad, vykdant Klaipėdos miesto savivaldybės administracinę priežiūrą, buvo nustatyta, jog savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintas Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) neatitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų. Pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka privalo kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams, tačiau į šio Aprašo nuostatas nėra įtrauktos profesinio mokymo įstaigos. Tokiu būdu profesinio mokymo įstaigų mokiniams Aprašo nustatyta tvarka nėra kompensuojamos važiavimo išlaidos į įstaigą ir atgal, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos. Nurodė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai buvo pateiktas Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje 2012 m. gegužės 28 d. teikimas Nr. (5.1)-TR-112 „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punkto pakeitimo“, kurio įvykdymo terminas buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad į savivaldybės mero 2012 m. gruodžio 13 d. potvarkiu Nr. M-40 sudarytą savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. 21 posėdžio darbotvarkę buvo įtrauktas ir sprendimo projekto „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ svarstymas, kuriam nebuvo pritarta. Savivaldybės taryba, nepritardama teikimo pagrindu parengtam sprendimo projektui, atsisakė vykdyti Vyriausybės atstovės teikimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į prašymą (b. l. 34-39) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad jis neturi finansinių galimybių atlikti prašomus veiksmus, todėl įpareigojimas juos atlikti prieštarautų konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, jog atsakovo galimybės pasirinkti finansavimo šaltinius yra ribotos ir didžiąja dalimi yra apspręstos Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, kuriuo taip pat apribotos savivaldybių skolinimosi galimybės. Neužtikrinus pakankamo tam tikros funkcijos finansavimo, funkcijos priskyrimas ar perdavimas savivaldybei yra tik deklaratyvus, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir negali būti priverstinai vykdomas, nes negalima įpareigoti atlikti to, ko neįmanoma atlikti. Pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, tame tarpe ir perduotas valstybės funkcijas, tačiau šių funkcijų negalėtų vykdyti, jeigu finansiškai nebūtų užtikrinamas jų vykdymas. Akcentavo, jog remiantis Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimu negalima priskirti savivaldos institucijoms tokių funkcijų, kurių šios nebūtų pajėgios atlikti. Teigė, jog vertinant, ar atsakovas pajėgus atlikti pareiškėjo prašyme nurodytus veiksmus, būtina įvertinti, ar savivaldybėms priskyrus savarankišką transporto kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkciją, atsakovo biudžeto pajamų šaltinio (gyventojų pajamų mokesčio dalies) padidėjimas iki 2013 metų buvo proporcingas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išlaidų padidėjimui. Nurodė, kad lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos priskyrimas savivaldybių savarankiškosioms funkcijoms prieštarauja Konstitucijos 120 straipsniui, 121 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto ir Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies reglamentavimas prieštarauja savivaldybių biudžetų savarankiškumo principui, kadangi atsakovas turi kompensuoti ne tik jos teritorijoje, bet ir kitose savivaldybėse gyvenančių mokinių kelionės išlaidas. Tuo tarpu atsakovo biudžeto pajamos formuojamos išskirtinai iš atsakovo teritorijoje gyvenamąją vietą deklaravusių asmenų mokamo gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų. Todėl Konstitucijai prieštarauja situacija, kuomet atsakovo biudžeto lėšos, gaunamos iš vietos bendruomenės atstovų sumokėtų mokesčių atskaitymų, ginčijamo reglamentavimo pagrindu turi būti naudojamos kitų savivaldybių gyventojų poreikiams (kelionių išlaidoms kompensuoti). Teigė, jog savivaldybės funkcijos išplėtimas už vietos savivaldos teritorijos ribų ir vietos bendruomenės atstovų pajamų mokesčių atskaitymų ženklios dalies panaudojimas kitų savivaldybių poreikiams, nesuteikiant kompensacijas mokančiai savivaldybei teisės reguliuoti kompensacijų už įvažiavimą klausimų, negali būti laikomas savarankiška funkcija Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Pažymėjo, jog atsakovui pagal skiriamą gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų dalį, ši dalis yra mažiausia po Vilniaus miesto savivaldybei skiriamų atskaitymų dalies. Todėl įvertinant tai, kad atsakovui (kartu Kaunu ir Vilniumi) tektų didžioji dalis kompensuotinų važiavimo išlaidų, viena mažiausių gyventojų pajamų mokesčio atskaitymų dalis lemia Konstitucijos 29 straipsniu draudžiamas diskriminacines sąlygas vykdant priskirtas savivaldos funkcijas, apriboja Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo principą, iškraipo atsakovo Konstitucijos 121 straipsnyje laiduotą biudžetinį savarankiškumą, tuo pažeidžiant pagrindinį konstitucinį teisinės valstybės principą. Teigė, jog antikonstitucinis reglamentavimas (funkcijų nepakankamas finansavimas) yra pateisinama priežastis laikinam (iki bus skirtas finansavimas) funkcijos nevykdymui (daliniam funkcijos nevykdymui). Taip pat nurodė, jog atsakovas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, kadangi yra saistoma Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo, Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo ir kitų strateginio planavimo ir biudžetinio planavimo procesus reglamentuojančių teisės aktų. Preliminari pareiškėjo reikalavimui įgyvendinti reikalinga suma yra apie 1,6 mln. litų, o tokios apimties asignavimų neįmanoma skirti neatlikus biudžeto pakeitimo proceso. Todėl įpareigojimas gali būti nustatomas tik „iki artimiausio biudžeto tvirtinimo“.

Atsakovas 2013 m. vasario 18 d. pateikė prašymą (b. l. 49-52) kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams. Teigė, jog atsakovas nekvestionuoja pačios lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos priskyrimo, tačiau, nesant šios funkcijos finansavimo šaltinio, ji negali būti įvykdyta pilna apimtimi. Atsakovo manymu, neištyrus, ar minėtos savivaldybės funkcijos vykdymui priskirtas pakankamas finansavimo šaltinis, įpareigojimas vykdyti funkciją būtų tik deklaratyvus. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimas Konstitucijai suponuotų atsakovo teisę reikalauti ir atitinkančią Lietuvos valstybės pareigą neriboti atsakovui tenkančios gyventojų pajamų mokesčio dalies pervedimą į atsakovo biudžetą, kad išspręstų funkcijos finansavimo klausimą. Pažymėjo ir tai, kad tai, jog Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir priedėlio nuostatų atitikimas Konstitucijai kelia abejonių, liudija aplinkybė, jog Konstitucinio Teismo pirmininko 2012 m. balandžio 17 d. potvarkiu Nr. 2B-18 yra priimtas nagrinėti Seimo narių grupės prašymas, be to, Konstituciniame Teisme yra priimtas analogiškas prašymas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. kreipimąsi administracinėje byloje Nr. I-2826-815/2012. Teigė, jog Konstitucinio Teismo priimtuose prašymuose yra keliamas klausimas dėl to paties įstatymo tų pačių nuostatų, kurių konstitucingumu abejoja atsakovas, atitikimo Konstitucijai.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 15 d. sprendimu (b. l. 138-147) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos prašymą patenkino iš dalies. Teismas įpareigojo Klaipėdos miesto savivaldybės tarybą per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir pakeisti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtintą Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašą, įtvirtinant jame nuostatas apie tai, jog visos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose reglamentuojamos važiavimo išlaidos yra kompensuojamos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu T2-361 patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo, į kurio nuostatas neįtrauktas profesinio mokymo įstaigų mokinių važiavimo išlaidų kompensavimas. Minėtas sprendimas įsigaliojo nuo 2011 m. sausio 1 d. Šiuo Aprašu buvo nustatytas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje esančių švietimo ir vaikų globos įstaigų mokinių, gyvenančių kitų savivaldybių teritorijose, vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimas, taip pat nustatytas specialiųjų poreikių asmenų iki 21 metų, kurie gyvena savivaldybės teritorijoje, bet nepajėgia (negali savarankiškai vaikščioti, dėl didelių sutrikimų yra nesaugūs gatvėje) patys atvykti į švietimo įstaigą (išskyrus profesines, aukštąsias mokyklas), nemokamą atvežimą į ją ir parvežimą į namus (Aprašo 1 punktas). Taip pat šio Aprašo nuostatos taikomos ir kitoms mokykloms ir mokiniams (žr. Aprašo 4, 19 punktus), išskyrus profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Į Aprašo nuostatas neįtraukus profesinio mokymo įstaigų mokiniams važiavimo išlaidų kompensavimo, 2012 m. gegužės 28 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai pateikė teikimą Nr. (5.1)-TR-112 (toliau – ir Teikimas), kuriame nurodė, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, savivaldybės, kurių teritorijoje yra švietimo ir vaikų globos įstaigos, savo nustatyta tvarka privalo kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų bei šių įstaigų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą bei šių bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems į mokyklą ar įstaigą mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu. Teikime pažymėta, kad savivaldybės tarybos Aprašas tokios galimybės profesinio mokymo įstaigų mokiniams nenustatė. Jame taip pat nurodyta, kad savivaldybės taryba, nenustatydama važiavimo išlaidų kompensavimo profesinio mokymo įstaigų mokiniams, pažeidė Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Esant minėtoms aplinkybėms, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai pasiūlė artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį) svarstyti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo pakeitimo klausimą, nustatant važiavimo išlaidų kompensavimą ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. 2012 m. birželio 11 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai pateikė prašymą pratęsti įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 1 d. 2012 m. birželio 14 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba pratęsė įvykdymo terminą iki 2012 m. gruodžio 1 d. 2012 m. lapkričio 14 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybai dar kartą pateikė prašymą pratęsti įvykdymo terminą iki 2013 m. balandžio 1 d. 2012 m. lapkričio 20 d. Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba įvykdymo terminą nustatė iki 2012 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos miesto savivaldybės meras 2012 m. gruodžio 13 d. potvarkiu į darbotvarkę įtraukė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo klausimą svarstymui. Tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2012 m. gruodžio 20 d. vykusiame posėdyje nepritarė savivaldybės administracijos pateiktam sprendimo projektui „Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo. Teismas nurodė, kad Vyriausybės atstovo kreipimasis į teismą bei nurodytas Teikimas grindžiami Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nustatęs, kad savivaldybės administravimo subjekto priimtas teisės aktas neatitinka įstatymų ar Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės atstovas motyvuotu teikimu pasiūlo atitinkamam savivaldybės administravimo subjektui svarstyti teisės akto pakeitimo ar panaikinimo klausimą. Vyriausybės atstovo teikimą kolegialus savivaldybės administravimo subjektas turi apsvarstyti artimiausiame posėdyje (bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį), o kiti savivaldybės administravimo subjektai – per savaitę nuo teikimo gavimo dienos. Apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Per 10 dienų nuo pranešimo apie atsisakymą patenkinti teikimą gavimo dienos (jei savivaldybės administravimo subjektas, apsvarstęs Vyriausybės atstovo teikimą, atsisako ginčijamą teisės aktą pakeisti ar panaikinti) šį aktą skundžia atitinkamos kompetencijos teismui (5 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nutartyse yra pažymėjęs (2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143 -761/2008 ir kt.), jog aiškinant šią teisės normą, teisė kreiptis į teismą suponuojama (jai atsirasti yra būtina) tuo, kad 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas teikimas būtų motyvuotas, t. y. jame turėtų būti aiškiai suformuluotas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimas įstatymams ar Vyriausybės sprendimams. Pareiškėjo teisei kreiptis į teismą taip pat reikšminga šio punkto nuostata apie laiką, per kurį minėtas teikimas savivaldybės administravimo subjekto turi būti apsvarstytas. Kaip matyti iš Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimo, jame aiškiai suformuluota ir nurodyta, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtintu Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, nes savivaldybės taryba nenustatė važiavimo išlaidų kompensavimo profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Be to, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba Teikime nedviprasmiškai ir aiškiai nurodė, kad turi būti pakeistas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 1 punktu patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašas, nustatant važiavimo išlaidų kompensavimą ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams; taip pat tiksliai nurodė reikalavimo įvykdymo terminą, t. y. artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje (bet ne vėliau kaip per mėnesį) svarstyti minėtu sprendimu patvirtinto 1 punkto pakeitimo klausimą. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimas buvo motyvuotas, jame buvo aiškiai suformuluotas savivaldybės administravimo subjekto priimto teisės akto neatitikimas Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Teisėjų kolegija konstatavo, jog Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba, prieš kreipdamasi į teismą, įgyvendino įstatyme numatytas privalomas procedūras ir nepraleisdama 10 dienų termino (pareiškėjui 2012 m. gruodžio 31 d. išsiųsta Klaipėdos miesto savivaldybės mero informacija apie atsisakymą įvykdyti Teikimą, prašymas teisme gautas 2013 m. sausio 8 d.). Teismas, pasisakydamas dėl Aprašo atitikimo Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo nuostatoms, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 33 punktu, Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais. Teismas nurodė, kad iš minėto teisinio reguliavimo matyti, jog savivaldybėms yra priskirtas lengvatinių keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas, o Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintas imperatyvus reikalavimas savivaldybės teritorijoje kompensuoti visas važiavimo išlaidas ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-361 patvirtinto Aprašo 4 punkto nuostatų matyti, jog Aprašas taikomas: 4.1. Klaipėdos miesto savivaldybės bendrojo lavinimo mokykloms (mokykloms-darželiams, „Gilijos“ pradinei, pagrindinėms, vidurinėms ir specialiosioms mokykloms, gimnazijoms, neformaliojo švietimo įstaigoms, Regos ugdymo centrui), vaikų globos įstaigoms; 4.2. bendrojo lavinimo mokykloms, kurių savininkas nėra Klaipėdos miesto savivaldybė; 4.2.1. bendrojo lavinimo mokykloms, kurių savininkas yra Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija; 4.2.2. bendrojo lavinimo mokykloms, turinčioms viešosios įstaigos statusą, kurių savininkas yra fizinis ar juridinis asmuo (asmenys). Aprašo 5 punkte nurodyta, kad Aprašo nuostatos netaikomos mokiniams (išskyrus specialiųjų poreikių asmenims iki 21 metų), gyvenantiems Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Aprašo 6 punkte reglamentuojama, kad mokiniai į vaikų globos įstaigas, bendrojo lavinimo, neformaliojo švietimo mokyklas (toliau – ir Mokyklas) ir atgal į namus gali būti pavežami mokykliniais, „geltonaisiais“ autobusais, reguliaraus susisiekimo tarpmiestiniais ir vietiniais autobusais, traukiniais, keltais, privačių vežėjų ir tėvų (globėjų, rūpintojų) transportu. Taigi, minėtame punkte apibrėžta „Mokyklos“ sąvoka. Aprašo 19.1 – 19.4 punktai reglamentuoja savivaldybės kompensuojamų važiavimo išlaidų subjektų sąrašą, nurodant, kad savivaldybė kompensuoja visas važiavimo išlaidas: 19.1. kaimuose ir miesteliuose gyvenantiems Mokyklų mokiniams, šių Mokyklų darbo dienomis važiuojantiems į Mokyklą iki 40 km ir atgal mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo keltais; neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniams ši lengvata taikoma ir ne darbo dienomis; 19.2. vaikų globos įstaigose, Mokyklų bendrabučiuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (priemiestinio) reguliaraus susisiekimo autobusais, tolimojo reguliaraus susisiekimo autobusais, keleiviniais traukiniais, reguliaraus susisiekimo keltais; 19.3. vaikų globos namuose gyvenantiems mokiniams, važiuojantiems mokinio pažymėjime nurodytu maršrutu vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusais; 19.4. Mokyklose, kurių ugdomoji kalba yra rusų kalba, besimokantiems mokiniams, gyvenantiems kitų savivaldybių teritorijose, kuriose nėra mokyklų rusų ugdomąja kalba. Tad kaip matyti iš Aprašo nuostatų, jose nėra įtrauktas važiavimo išlaidų kompensavimas profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovas neginčija fakto, jog profesinio mokymo įstaigų mokiniams nėra numatyta važiavimo išlaidų kompensavimo tvarka, tačiau teigia, kad šios nuostatos įgyvendinimas yra neįmanomas ekonominiu atžvilgiu, kadangi kompensuoti važiavimo išlaidas profesinio mokymo įstaigų mokinimas trūksta reikiamų lėšų. Iš Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-361 „Dėl mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo projekto bei Aiškinamojo rašo matyti, kad atsakovas jį parengė atsižvelgęs į Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnybos Teikimą. Parengtame sprendimo projekte buvo numatyta, kad dabartiniu 2010 m. gruodžio 23 d. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-361 patvirtinto Mokinių vežiojimo organizavimo ir važiavimo išlaidų kompensavimo tvarkos aprašo nuostatos būtų taikomos ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Aiškinamajame rašte nurodyta, kad patvirtinus sprendimo projektą, Aprašas atitiks šiuo metu galiojančius teisės aktus, visoms įstaigoms (švietimo, globos ir profesinio mokymo) bus taikoma vienoda mokinių vežiojimo organizavimo ir išlaidų kompensavimo tvarka. Neigiamomis sprendimo priėmimo pasekmėmis nurodyta tai, kad jo įgyvendinimui reikalingos papildomos biudžeto lėšos. Aiškinamajame rašte pažymėta, kad sprendimo įgyvendinimui iš savivaldybės biudžeto papildomų asignavimų reikės apie 1 934,7 tūkst. litų. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 30 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad minėto sprendimo projektui nepritarta argumentuojant, jog aptariamai funkcijai vykdyti savivaldybei nėra skirta lėšų. Teismas nurodė, kad administracinio teismo kompetencija sprendžiant ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tokiu būdu administracinis teismas privalo patikrinti administravimo subjekto kompetenciją priimant atitinkamą aktą, akto teisėtumą, tai yra, ar jį priimant nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ar priimtas aktas yra pagrįstas teisės normomis, o akto turinys atitinka teisės normų reikalavimus. Taip pat teismas privalo tikrinti, ar administravimo įgaliojimai yra įgyvendinami siekiant tų tikslų, dėl kurių jie buvo suteikti atitinkamais įstatymais (LVAT 2009 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-225/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-794/2011). Remdamasi išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis teisėjų kolegija nusprendė, jog Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo nuostatos dėl važiavimo išlaidų kompensavimo yra galiojančios ir imperatyvaus pobūdžio, todėl atsakovo nurodytos aplinkybės (atsakovo finansinis nepajėgumas įvykdyti savivaldybėms priskirtą savarankišką transporto kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkciją) nesudaro pagrindo ignoruoti minėtą teisės normą, tokiu būdu nevykdant teisėto pareiškėjo reikalavimo. Nagrinėjimu atveju teisėjų kolegija konstatavo, jog Aprašas, dėl kurio pakeitimo Vyriausybės atstovas atsakovui pateikė Teikimą, neatitinka Lietuvos Respublikos transportų lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatų ir teigti kitaip, t. y. įstatymo neįgyvendinimą pateisinti ar vertinti ekonominiu ar politiniu aspektu nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įgyvendinti Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas. Atsakovas nesutinka ir teigia, jog jis yra saistomas Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo, Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo ir kitų strateginio planavimo ir biudžetinio planavimo procesus reglamentuojančių teisės aktų. Atsakovo argumentais, preliminari pareiškėjo reikalavimui įgyvendinti reikalinga suma yra apie 1,6 mln. litų ir tokios apimties asignavimų neįmanoma skirti neatlikus biudžeto pakeitimo proceso, numatant kitų išlaidų – biudžetinių įstaigų išlaikymui skirtų lėšų, darbo užmokesčio ir (ar) kitoms savivaldos funkcijoms skirtų asignavimų – mažinimo (perskirstymo). Teismas atsižvelgdamas į atsakovo argumentus bei remdamasis teisingumo ir protingumo principais nustatė 6 mėnesių įstatymo įgyvendinimo terminą, kuris bus skaičiuojamas nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas, pasisakydamas dėl prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams, pažymėjo, jog pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (LVAT 2009 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-997/2009; 2009 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-152/2009; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-3149/2012 ir kt.). Taip pat prabrėžė, jog pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą (LVAT 2012 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2453/2012). Atsakovas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, nekelia abejonių dėl Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatų atitikimo Konstitucijai, tačiau abejoja Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatų konstitucingumu. Nagrinėjamoje byloje taikomi šie įstatymai – Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas, o Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas nėra taikomas. Teismui nesant abejonės dėl nagrinėjamoje byloje taikomų įstatymų nuostatų konstitucingumo, nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartyje Nr. I-2826-815/2012, kuria kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nurodyta, kad teismas neabejoja Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitiktimi Konstitucijai; pabrėžta ir tai, kad įstatymų leidėjas keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimą, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimą ir mokėjimą įvardydamas savarankiškąja savivaldybės funkcija, turi konstitucinį pagrindą savivaldybę įpareigoti šioje srityje remti ypač jautrias visuomenės grupes, tačiau nepaneigdamas savarankiškos funkcijos esmės. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad neabejojama ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punkto konstitucingumu, jog pagal Konstituciją Seimas turi diskreciją nustatyti, kokios savivaldybių funkcijos yra savarankiškos. Atsižvelgus į taikytiną teisinį reguliavimą, nekyla pagrįstų abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikomų įstatymų konstitucingumo, todėl teisėjų kolegija, pasinaudodama jai suteikta diskrecijos teise, atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino.

III.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (b. l. 150-157) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ABTĮ 141 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais; įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 147-6552) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams; kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. birželio 1 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad savivaldybės kompensuoja visas važiavimo išlaidas, atitinka Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo principą, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savivaldybių biudžetų savarankiškumo principą, konstitucinius lygybės ir teisinės valstybės principus; Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo prašymą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl esminių atsakovo motyvų, įrodinėtų aplinkybių buvimo bei šių aplinkybių vertinimo atsakovo nurodyto konstitucinio reglamentavimo aspektu. Dėl nurodytų aplinkybių atsakovui atimta galimybė bent kartą apskųsti teismo sprendimą, kadangi teismo sprendime dėl esminių atsakovo nurodytų aplinkybių ir jų vertinimo apskritai nepasisakyta. Atsakovas nurodė aplinkybes ir pateikė įrodymus, kad lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijai (toliau – ir Funkcija) nebuvo skirtas finansavimas. Nesant Funkcijos vykdymo prielaidos - priskirto Funkcijos finansavimo šaltinio - atsakovas negali vykdyti Funkcijos pilna apimtimi, o vykdo tik tiek, kiek apima skiriamas finansavimas, t. y. naudojasi Konstitucijos laiduojama sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo ir įgyvendinimo laisve savarankiškų savivaldybių funkcijų įgyvendinimo srityje. Atsakovas prašė įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nurodė, kad Vyriausybė gali pateikti įrodymus, kokia apimtimi buvo skiriamas finansavimas atsakovo Funkcijos vykdymui. Nurodė, kad neįtraukus Vyriausybės į bylą, gali būti nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, nes patenkinus pareiškėjo reikalavimus, atsakovas būtų priverstas reikalauti žalos atlyginimo iš Vyriausybės, o nagrinėjamos bylos aplinkybės bus naudojamos kaip prejudiciniai faktai byloje dėl žalos atlyginimo. Nurodė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2826-815/2012 pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus bei žalos atlyginimo, kurioje reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas būtent išaugusia Vilniaus miesto savivaldybės skola dėl gyventojų pajamų mokesčio dalies sumažinimo ir transporto lengvatų kompensavimo funkcijos netinkamu finansavimu. Sprendime teismas visiškai nenustatinėjo nei Funkcijos finansavimo aplinkybės, nei atsakovo galimybių vykdyti funkciją, nors turėjo tokią galimybę. Taip pat atsisakyta įtraukti Vyriausybę, kuri galėtų patvirtinti arba paneigti atsakovo nurodomas aplinkybes dėl Funkcijos netinkamo finansavimo. Sprendime visiškai nepasisakyta dėl pareiškėjo reikalavimų apimties, - prašymo įpareigoti pakeisti būtent atsakovo 2010 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T2-361 ir numatant būtent visų išlaidų kompensavimą - pagrįstumo. Nurodytų motyvų pagrindu skundžiamas sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 2 ir 5 punktų pagrindais ir perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ABTĮ 141 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų pagrindais.

2. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nagrinėjant bylas negalima reikalauti to, kas neįmanoma (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Pagal universalų teisės principą teisė asmeniui negali nustatyti neįmanomų vykdyti pareigų (impossibilium nulla obligatio est) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2008). Konstitucinis Teismas 2002 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad savivaldybių biudžetų savarankiškumas - svarbus savivaldybių veiklos savarankiškumo pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją konstitucinio principo aspektas. Konstitucijoje įtvirtinti savivaldybių veiklos savarankiškumas pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją bei valstybės parama savivaldybėms, savivaldybių ir valstybės interesų derinimas suponuoja tai, kad valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos (savivaldybių pajamos ir jų šaltiniai), kurių reikia, kad būtų užtikrintas visavertis savivaldos funkcionavimas, įgyvendinamos savivaldybių funkcijos. Konstitucinis savivaldybių ir valstybės interesų derinimo principas inter alia reiškia, kad įstatymais nustatant savivaldybių funkcijas bei kompetenciją, numatant savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius bei dydžius negalima ignoruoti pagrįstų vietos bendruomenių interesų. Negalima priskirti savivaldos institucijoms tokių funkcijų, kurių šios nebūtų pajėgios atlikti. Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose konstatuota, kad pagal Konstituciją savivaldybės privalo vykdyti įstatymus, taigi ir įstatymus, kuriais savivaldybės įpareigojamos vykdyti joms perduotas valstybės funkcijas, tačiau valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos visaverčiam savivaldos funkcionavimui bei savivaldybių funkcijų įgyvendinimui užtikrinti. Be to, Europos vietos savivaldos chartijoje, kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d. (Nr. VIII-1197, Žin., 1999, Nr. 82-2411), nustatyta, jog šalies ekonomikos politika suteikia vietinės valdžios organams teisę turėti atitinkamus savo finansinius išteklius, kuriuos jie savo nuožiūra gali laisvai panaudoti suteiktų įgaliojimų ribose. Savivaldos organų finansiniai ištekliai turi būti proporcingi konstitucijos ir įstatymų numatytiems įsipareigojimams (9 straipsnis 2 dalis). Konstitucinis Teismas 2002 m. gruodžio 24 d. savivaldybių savarankiškumui ir veiklos laisvei pagal bei apibrėžtą kompetenciją suteikė konstitucinio principo reikšmę.

3. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius faktines atsakovo išlaidas už lengvatinį keleivių vežimą laikotarpiu nuo 2006 m. iki 2012 m. Įpareigojimas vykdyti Funkciją be papildomo finansavimo reikštų kasmetinį savivaldos skolos augimą, t. y. žalą atsakovui. Kadangi, vykdant įstatymą, savivaldybė būtų priversta reikalauti žalos atlyginimo, negalima situacija, kuomet teismo sprendimu būtų sankcionuojamas žalos darymas. Todėl atsakovas yra įsitikinęs, kad principo impossibilium nulla obligatio est turi būti laikomasi ir šioje byloje ir turi būti patikrinama, ar reikalavimas yra pagrįstas, ar nėra kliūčių vykdyti įstatymą, ar yra Funkcijos vykdymo prielaida - priskirtas Funkcijos finansavimo šaltinis. Ištyrus Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto atitikimą Konstitucijai, būtų galima nustatyti, ar yra būtina prielaida atsakovui priskirtos Funkcijos vykdymui - Konstitucijos garantuojamas pakankamas Funkcijos finansavimo užtikrinimas. Neištyrus, ar Funkcijos vykdymui yra priskirtas pakankamas finansavimo šaltinis, įpareigojimas vykdyti Funkciją būtų tik deklaratyvus. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimas Konstitucijai suponuotų atsakovo teisę reikalauti ir atitinkančią Lietuvos valstybės pareigą neriboti atsakovui tenkančios gyventojų pajamų mokesčio dalies pervedimą į atsakovo biudžetą, kas išspręstų inter alia Funkcijos finansavimo klausimą. Konstitucinio Teismo priimtuose prašymuose (prašymo Nr. 1B-7/2012, Nr. 1B-23/2012) yra keliamas klausimas dėl to paties įstatymo tų pačių nuostatų, kurių konstitucingumu abejoja atsakovas, atitikimo Konstitucijai. Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto prieštaravimas Konstitucijai automatiškai lemia ir įstatymo priedėlio taikymo negalimumą, todėl prašymas dėl įstatymo priedėlio konstitucingumo tyrimo yra papildomas, iš pirmojo prašymo išplaukiantis tyrimas, todėl atskirai neformuluotinas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 163-166) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas nurodo, kad, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalimi, iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų lėšos skiriamos ir pervedamos kaip specialioji tikslinė dotacija tik valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti. Tokiu būdu darytina pagrįsta išvada, kad savarankiškųjų savivaldybės funkcijų įgyvendinimas turi būti (yra) finansuojamas iš kitų savivaldybės finansinių išteklių. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje savivaldybės finansinius išteklius, be valstybės biudžeto dotacijų yra įvardinta dar 10 savivaldybės finansinių išteklių, kuriuos planuodama bei skirstydama savivaldybė ir turi užtikrinti jai įstatymu pavestų savarankiškųjų, tarp jų ir lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo bei mokėjimo, funkcijų įgyvendinimą. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 punktu, savivaldybės biudžeto sudarymas ir tvirtinimas taip pat priskirtinas savarankiškosioms savivaldybių funkcijoms. Lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcija savivaldybėms buvo priskirta tikslingai ir apgalvotai, o atsakovo argumentas, kad funkcijai nebuvo skirtas finansavimas, yra nepagrįstas, kadangi savivaldybių savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimui valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos ir neturi būti skiriamos. Šių funkcijų vykdymą savivaldybė privalo užtikrinti kitų Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų finansinių išteklių lėšomis, sudarydama bei tvirtindama savivaldybės biudžetą. Be to, atsakovas klaidingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimą byloje Nr. 25/01, kadangi šiame nutarime Konstitucinis Teismas pasisako dėl valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų vykdymo bei jų finansavimo, tuo tarpu ginčo atveju klausimas kyla dėl savivaldybės savarankiškųjų, o ne valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų vykdymo užtikrinimo. Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad jam priskirtos lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos įgyvendinimas yra neatsiejamas nuo gyventojų pajamų mokesčio dalies, tenkančios savivaldybės biudžetui. Kaip jau buvo minėta, visi galimi savivaldybių finansiniai ištekliai (viso 11) yra išvardyti Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, jog nei Biudžeto sandaros, nei Vietos savivaldos, Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos ar kitas įstatymas nenustato iš kokių savivaldybių finansinių išteklių (pajamų) atitinkama savarankiška savivaldybės funkcija privalo būti finansuojama. Tokiu būdu nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Klaipėdos miesto savivaldybei pervedama 86 procentų jai tenkančio gyventojų pajamų mokesčio dalis yra vienintelis funkcijos finansavimo šaltinis. Pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su atsakovo argumentu, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės įtraukimas į bylą leistų nustatyti ir ištirti visas esmines bylos aplinkybes ginčijamu klausimu. Pažymi, jog savivaldybės pareiga kompensuoti jos teritorijoje esančių švietimo ir vaikų globos įstaigų mokiniams atitinkamas važiavimo į mokymo įstaigą ir atgal išlaidas yra įtvirtina įstatymuose (Vietos savivaldos, Švietimo, Transporto lengvatų ir pan.). Savivaldybių biudžetų pajamų šaltinius ir savivaldybių biudžetams skiriamų valstybės biudžeto dotacijų bei lėšų apskaičiavimo, tvirtinimo ir pervedimo tvarką taip pat reglamentuoja įstatymas, tai yra Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas. Būtent šis įstatymas nustato ir savivaldybių biudžetams skiriamas gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais). Įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas yra Lietuvos Respublikos Seimas, nesuprantama, kokias bylos aplinkybes leistų nustatyti ir ištirti Vyriausybė. Teisės teorijoje išskiriamas autentiškas teisės aiškinimas, tai yra teisės normos aiškinimas, kurį vykdo šią teisės normą išleidęs teisėkūros subjektas. Įstatymų autentišku aiškinimu būtų įstatymų leidžiamosios valdžios Lietuvos Respublikos Seimo atliekamas aiškinimas. Kadangi nagrinėjamoje byloje netaikomas joks Vyriausybės priimtas teisės aktas (Nutarimas), dėl kurio taikymo aiškinimą galėtų pateikti Vyriausybė, tai Vyriausybės įtraukimas į bylą būtų nepagrįstas ir netikslingas, kadangi Vyriausybė neturi įgaliojimų aiškinti Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų. Teigia, kad teismas pagrįstai nusprendė nesikreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje iš principo nėra ginčo dėl to, jog į Aprašo nuostatus nėra įtrauktos normos suponuojančios važiavimo išlaidų kompensavimą ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Tačiau atsakovas teigia, jog nuostatų dėl važiavimo išlaidų kompensavimo profesinio mokymo įstaigų mokiniams įgyvendinimas būtų neįmanomas ekonominiu požiūriu, nes tam trūksta reikiamų lėšų, o tai ir yra pagrindinė kliūtis trukdanti atlikti teisės akto pakeitimus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, visapusiškai pagrindė Vyriausybės atstovo tarnybos Klaipėdos apskrityje prašymo tenkinimą, todėl, turint omenyje pačio atsakovo poziciją dėl Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų imperatyvumo pripažinimo, Klaipėdos apygardos administracinio teismo išsamią argumentaciją dėl vietos savivaldos pareigos ginčo taisyklę įkelti į taikytinų teisės aktų sistemą, būtų iracionalu atkartoti tuos pačius motyvus, dėl ko į Aprašo nuostatus turėjo būti įtrauktos nuostatos dėl kompensavimo visų važiavimo išlaidų ir profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Pirmosios instancijos teismo pateikta prašymo tenkinimo motyvacija pripažintina teisinga bei yra tvirtintina. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip apeliacinė instancija byloms, kurias išnagrinėjo administraciniai teismai, kaip pirmosios instancijos teismai, turi pasisakyti dėl kitų esminių apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių, prašymų bei argumentų.

Dėl įtraukimo į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Lietuvos Respublikos valstybės.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kas yra administracinės bylos proceso šalys. Į šalių sąvoką patenka ir tretieji suinteresuoti asmenys, t.y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos. Tikrinamoje administracinėje byloje teisinis disputas kilo tarp Vyriausybės atstovo tarnybos Klaipėdos apskrityje ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos. Vyriausybės atstovas yra pavaldus Vyriausybei ir atskaitingas Ministrui Pirmininkui (Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Vadinasi, nėra pagrindo tvirtinti, kad šioje byloje Lietuvos valstybė visiškai nedalyvauja ir jos neįtraukus į procesą, priimant sprendimą bus pasisakyta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių bei pareigų, kas turėtų sąlygoti sprendimo neteisėtumą. Be to, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos galimas pasinaudojimas teismine gynyba dėl žalos atlyginimo ją prašant priteisti iš Lietuvos valstybės yra tik prielaida, o tie faktai, kurie bus nustatyti šioje administracinėje byloje iš naujo negalės būti įrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas tik tuo atveju, kai tose bylose dalyvaus tie patys asmenys (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.). Visa tai paneigia teisinį poreikį į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Lietuvos valstybę.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2009 m. gruodžio 2 d. redakcija) (Žin., 2009, Nr. 147-6552) tiek, kiek jame nustatyta, kad į savivaldybės biudžetą pervedama šio įstatymo priedėlyje nurodyta gyventojų pajamų mokesčio dalis (procentais), neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, 120 straipsnyje įtvirtintam savivaldybių savarankiškumo principui bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo, proporcingumo, lygiateisiškumo, atsakingo valdymo principams.

Šis prašymas buvo pateiktas bei svarstomas ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris jį visiškai pagrįstai atmetė. Abejonė dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo nuostatų konstitucingumo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, galėtų būti keliama kitoje galimoje administracinėje byloje, nes juk čia, sprendžiant šį ginčą, taikyti tik Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymas. Lietuvos Respublikos savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymas nėra taikomas. Todėl nebuvo ir nėra pagrindo tenkinti aptariamą atsakovo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Apeliacija į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2826-815/2012, kuria kreiptasi į Konstitucinį Teismą, sprendžiamo disputo plotmėje, nepagrįsta, nes tarp bylų nėra tiesioginio ryšio – minima Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla yra iškelta pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakovui Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Be to, pastarajame procesiniame dokumente (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 1 d. nutartyje) neišreikšta abejonė dėl Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto atitikimo Konstitucijai.

Dėl neturėjimo finansinių galimybių kompensuoti važiavimo išlaidas profesinio mokymo įstaigų mokiniams.

Administraciniai teismai, nagrinėdami administracines bylas, turi paisyti įstatymų leidėjo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, t.y. administraciniams teismas nėra suteikta galimybė vertinti ginčijamą aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Suteikta teisė tik nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 2 d.).

Vyriausybės atstovo Klaipėdos apskrityje tarnyba nustatė, jog nėra įgyvendinta Transporto lengvatų įstatymo norma dėl kompensavimo važiavimo išlaidų profesinio mokymo įstaigų mokiniams.

Lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcija savivaldybėms buvo priskirta įstatymų leidėjo valia ir yra savarankiškoji savivaldybės funkcija (Vietos savivaldos įstatymo 6 str.). Savivaldybių savarankiškųjų funkcijų įgyvendinimui valstybės biudžeto specialios tikslinės dotacijos neskiriamos. Šių funkcijų vykdymą savivaldybė privalo užtikrinti kitų Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų finansinių išteklių lėšomis, sudarydama bei tvirtindama savivaldybės biudžetą, todėl atsisakymas iš dalies įgyvendinti šią funkciją neteisėtas, visų pirma, Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies pagrindu, antra, Vietos savivaldos įstatymo pagrindu, kaip vienu iš pagrindinių įstatymų, reguliuojančiu vietos savivaldos veiklą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (2009 m. birželio 1 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad savivaldybės kompensuoja visas važiavimo išlaidas, atitinka Konstitucijos 120 straipsnyje įtvirtintą savivaldybių savarankiškumo principą, 121 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą savivaldybių biudžetų savarankiškumo principą, konstitucinius lygybės ir teisinės valstybės principus.

Asmens, prašančio kreiptis į Konstitucinį Teismą, pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys atsakovo abejonę dėl teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams. Prašyme turi būti aiškiai nurodyti konkretūs teisės akto straipsniai (jų dalys), punktai, kurių atitiktimi Konstitucijai ar kitiems aukštesnės galios teisės aktams atsakovas abejoja, taip pat konkrečios Konstitucijos, kitų teisės aktų nuostatos – normos ir (arba) principai, kuriems, atsakovo nuomone, prieštarauja konkrečiai nurodyti teisės akto straipsniai ar punktai. Prašyme taip pat turi būti aiškiai nurodyti teisiniai motyvai, pagrindžiantys atsakovo abejonę dėl kiekvieno konkrečiai nurodyto ginčijamo teisės akto (jo dalies), straipsnio (jo dalies) ar punkto, kurio atitiktimi konkrečiai nurodytoms Konstitucijos ar kitų aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms atsakovas abejoja.

Vien tik atsakovo pateikti samprotavimai apie galimą teisės akto neatitikimą Konstitucijai ir (ar) kitiems teisės aktams nėra ir negali būti pakankamas pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas iš principo ką tik paminėtus reikalavimus įgyvendino, tačiau tik teismas, nepaisant išlaikytos formaliosios pusės dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, turi teisę bei pareigą nuspręsti, ar iš tikro yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu. Tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįsta abejonė) sąlygoja kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija mano, jog atsakovas prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 120 straipsniui, 121 straipsnio 1 daliai, neatsižvelgė į kitas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas nuostatas, kaip mokslo privalomumą asmenims iki 16 metų (Konstitucijos 41 str. 1 d.), nemokamą mokymą valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose (Konstitucijos 41 str. 2 d.). Tuo tarpu paneigus kompensavimą dėl važiavimo išlaidų profesinio mokymo įstaigų mokiniams būtų paneigti ir konstituciniai imperatyvai įtvirtinti Konstitucijos 41 straipsnio 1 bei 2 dalyse, nes, nors ir netiesiogiai, tektų bent iš dalies susimokėti už mokslą profesinio mokymo įstaigų mokiniams. Kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas aktas, tai ir jos aiškinimas turi būti vientisas.

„Konstitucija – vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą. Nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta ir viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista konstitucinių vertybių pusiausvyra“ (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimas).

Dėl išdėstytų aplinkybių Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nekyla teisinių abejonių dėl Transporto lengvatų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies atitikimo Tautos vertybių sistemą įtvirtinančio ir ginančio, visai teisės sistemai gaires nubrėžiančio akto bei kreiptis į Konstitucinį Teismą aptariamu klausimu atsisakytina.

Administracinėje byloje buvo priimtas teisėtas bei pagrįstas sprendimas, todėl jis paliktinas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius