Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų I. K. ir E. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinio dalį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5726-340/2014 pagal ieškovų E. K. ir I. K. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Ieškovai E. K. ir I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami įpareigoti atsakovą – šilumos tiekėją uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir ištaisyti klaidingas sąskaitas už šildymą pagal bendraturčių pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, taikant nulinį koeficientą, taip pat priskiriant dalį šilumos asmeninio naudojimo šiltoms patalpoms rūsyje (sandėliukams) nuo 2009 metų gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d.

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad nesutinka su atsakovo parinktais šilumos paskirstymo metodais, jiems priskaičiuotais ir paskirstytais mokesčiais už patalpų šildymą ir karšto vandens temperatūros palaikymą, nes atsakovas tai atliko pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Ieškiniu siekiama, kad būtų pripažinta, jog atsakovas UAB „Vilniaus energija“ ginčo laikotarpiu netinkamai skirstė šilumos energiją, ir atsakovas būtų įpareigotas perskaičiuoti šilumos paskirstymą ieškovų daugiabučiame name nuo 2010 m. gegužės iki 2014 m. gegužės mėnesio.

Ieškovai ieškinyje pažymėjo, kad išankstinė neteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka jiems neprivaloma, nes Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4284-566/2014 jau yra nagrinėjamas ginčas pagal šilumos tiekėjo ieškinį, o jo faktinį pagrindą sudaro aplinkybės (šilumos apskaita, suvartojimas ir paskirstymas), kurias ieškovai ketina ginčyti Vilniaus apygardos teisme pradėtame procese dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos apskaitą ir atlikti šilumos bei karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą. Ieškovams, ketinantiems ginčyti įvardytas aplinkybes, nėra būtina laikytis privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos tais atvejais, kai šios aplinkybės yra ginčijamos kitame vykstančiame teismo procese. Be to, Valstybinė kainų ir energetikos komisija (toliau – ir Komisija) sistemingai ir piktybiškai atsisako nagrinėti ieškovų skundą pagal Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 3 dalį, nevykdo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, kuriuo Komisija buvo įpareigota išnagrinėti ginčą dėl šilumos paskirstymo išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl ieškovai kreipiasi tiesiogiai į teismą.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų E. K. ir I. K. ieškinio reikalavimo atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dalį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d., pašalino iš proceso trečiuosius asmenis UAB „Provisus“, V. M., O. A. V. M., UAB „Delfa“, E. K., M. P., E. B.-T., I. U., E. C. ir L. G., o kitą ieškinio dalį priėmė.

Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reglamentavimą Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Pagal Energetikos įstatymo 16 straipsnio nuostatas, ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Ieškovai 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi į Komisiją su skundu dėl sunaudotos šilumos apskaičiavimo tvarkos pagal daugiabučio namo gyventojų 2011 m. gruodžio 4 d. priimtą nutarimą taikymo. Šį skundą Komisija 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. R2-2829 paliko nenagrinėtą. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškovų ieškinį patenkino – panaikino Komisijos 2012 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. R2-2829. Toks Lietuvos apeliacinio teismo procesinis sprendimas įpareigojo Komisiją išnagrinėti ieškovų 2012 m. lapkričio 29 d. skundą iš esmės. Pagal Energetikos įstatymo 12 straipsnio nuostatas vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjanti institucija išnagrinėja skundą ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundo priėmimo arba priima sprendimą dėl ginčo ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo prašymo nagrinėti ginčą priėmimo, išskyrus atvejus, kai dėl išimtinių aplinkybių (pavyzdžiui, daug įrodymų, sudėtingos ginčo aplinkybės) skundui ar ginčui nagrinėti reikia ilgesnio laiko. Duomenų, kad ieškovų skundo nagrinėjimo terminas būtų pratęstas dėl išimtinių aplinkybių, nėra. Ieškovų skundas nuo 2014 m. balandžio 16 d. liko neišnagrinėtas iš esmės, todėl, pirmosios instancijos teismo nuomone, ieškovai faktiškai išnaudojo galimybę išspręsti ginčą privaloma neteismine tvarka ir įgijo teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu bei prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės.

Pagal duomenis pateiktame ieškinyje, ieškovai ikiteismine tvarka buvo prašę perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą nuo 2011 m. gruodžio 4 d. Ieškovai pareikštu ieškiniu prašo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2014 m. gegužės 1 d. Duomenų, kad ieškovai pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų sprendimo tvarka dėl reikalavimo dalies, susijusios su įpareigojimu perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2009 m. gegužės iki 2011 m. gruodžio 4 d., byloje nėra, todėl šią reikalavimo dalį teismas atsisakė priimti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Apeliantai E. K. ir I. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir ieškinio dalies priėmimo klausimą išspręsti iš esmės – priimti ieškinio dalį dėl įpareigojimo atsakovui perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir ištaisyti klaidingas sąskaitas už šildymą pagal bendraturčių pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, taikant nulinį koeficientą, taip pat priskiriant dalį šilumos asmeninio naudojimo šiltoms patalpoms rūsyje (sandėliukams) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d., kurią (ieškinio dalį) pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti.

Ieškovui, ketinančiam ginčyti aplinkybes dėl šilumos apskaitos, suvartojimo ir paskirstymo, nebūtina laikytis privalomos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos tais atvejais, kai šios aplinkybės yra ginčijamos kitame vykstančiame teismo procese (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4612-585/2014). Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-4284-566/2014 yra nagrinėjamas ginčas pagal šilumos tiekėjo ieškinį, kurio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės (šilumos apskaita, suvartojimas, paskirstymas), ieškovų ketinamos ginčyti Vilniaus apygardos teisme dėl įpareigojimo sutvarkyti šilumos apskaitą ir atlikti šilumos bei karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą. Be to, Komisija sistemingai ir piktybiškai atsisako nagrinėti ieškovų skundą pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį, nes nesiruošia įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo išnagrinėti ginčą dėl šilumos paskirstymo išankstine privaloma ginčų nagrinėjimo tvarka, todėl ieškovai tiesiogiai kreipiasi į teismą, prašydami apginti jų teises teismine tvarka. Ieškovų ieškiniui yra taikomas CPK 24 straipsnyje įtvirtintas bylos priskyrimo teismui prioritetas, kad tais atvejais, kai byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Ieškovai šiuo atveju pareiškė ieškinį dėl kelių tarpusavyje susijusių reikalavimų, kurie savo turiniu identiški, tačiau skiriasi tik ginčo laikotarpiai. Reikalavimų dirbtinis išskyrimas yra nesuderinamas su teismo proceso ekonomiškumu ir koncentracija. Visi ieškovų reikalavimai yra nagrinėtini teisme, kaip tiesiogiai susiję ir išvestiniai vienas iš kito, pagal teisminio nagrinėjimo prioriteto taisyklę. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-4284-566/2014 jau yra nagrinėjamas ginčas pagal UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl apmokėjimo už šilumos energiją, kuris yra grindžiamas šilumos paskirstymu (šia aplinkybe yra grindžiamas ir ieškovų ieškinys).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ieškinio dalį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d.

Ieškovai ieškinyje pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovą (šilumos tiekėją) UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuoti šilumos paskirstymą ir ištaisyti klaidingas sąskaitas už šildymą pagal bendraturčių pasirinktą šilumos paskirstymo metodą, taikant nulinį koeficientą, taip pat priskiriant dalį šilumos asmeninio naudojimo šiltoms patalpoms rūsyje (sandėliukams) nuo 2009 metų gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Šis reikalavimas lemia ginčo teisinį santykį ir ginčo (ieškinio) dalyką. Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinyje išdėstytą reikalavimą, yra ieškinio pagrindas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktas). Ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovai faktiškai išnaudojo galimybę išspręsti ginčą privaloma neteismine tvarka ir įgijo teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu prašyti išnagrinėti jų ginčą iš esmės dėl dalies ieškinyje pareikšto reikalavimo, t. y. dėl reikalavimo, kuris apima skaičiuojamąjį laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. Likusią ieškinio reikalavimo dalį pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti, nes nustatė neatitikimą tarp reikalavimo, kuris buvo pateiktas Komisijai išnagrinėti ieškovų 2012 m. lapkričio 29 d. skunde, ir dabar ieškinyje pareikšto reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai nepateikė duomenų, jog pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų sprendimo tvarka dėl reikalavimo dalies įpareigoti atsakovą perskaičiuoti mokėjimus už šildymą nuo 2009 m. gegužės iki 2011 m. gruodžio 4 d., šią reikalavimo dalį atsisakė priimti pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. kai suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kurios nepaneigia ieškovų atskirojo skundo argumentai.

Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Komisija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos įmonių veiklos ar neveikimo tiekiant, skirstant, perduodant, laikant energiją, dėl teisės energetikos įmonėms pasinaudoti tinklais ir sistemomis nesuteikimo, dėl prisijungimo, energijos ir energijos išteklių tiekimo srautų balansavimo, kainų ir tarifų taikymo. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 15, 16 dalis, po šios privalomos skundo ar ginčo išankstinės nagrinėjimo minėtose institucijose tvarkos realizavimo, suinteresuoti asmenys gali skųsti priimtus procedūrinius ar dėl ginčo esmės sprendimus Vilniaus apygardos teismui, prašydami teismo nagrinėti ginčą iš esmės. Iš šio teisinio reglamentavimo akivaizdu, kad įstatymo leidėjas Vilniaus apygardos teismui pavedė nagrinėti skundus ar ginčus minėtų valstybės institucijų ikiteismine tvarka nagrinėtinais klausimais tik tais atvejais, kai šia tvarka tos institucijos vienaip ar kitaip jau yra pasisakiusios, priimdamos atitinkamus sprendimus. Taigi Vilniaus apygardos teismas atskiroje byloje gali (turi) priimti nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus dėl procedūrinių sprendimų arba pirmiau paminėtais klausimais, kuriems numatyta ikiteisminė sprendimo tvarka, spręsti dėl ginčo esmės tik po to, kai šia tvarka buvo pasinaudota.

Apeliantai atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog ieškinio reikalavimui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus yra privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka net ir tais atvejais, kai dėl analogiško laikotarpio (nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gegužės mėnesio) ieškovai jau yra pasinaudoję išankstine sprendimo tvarka, iš esmės nusprendė, kad ieškovai neturi teisės sujungti į vieną ieškinį kelių tarpusavyje susijusių reikalavimų, kurie skiriasi ne pagal savo esmę, o tik pagal laikotarpį. Apeliacinės instancijos teismas su apeliantų teiginiu, kad ieškinio reikalavimai skiriasi tik pagal laikotarpį, nesutinka.

Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo matyti, kad ieškovai 2012 m. lapkričio 29 d. kreipėsi su skundu į Komisiją, nurodydami, kad 2011 m. gruodžio 4 d. įvyko daugiabučio namo, esančio Pamėnkalnio g. 25, Vilniuje, savininkų susirinkimas, kuriame dauguma gyventojų priėmė sprendimą taikyti nulinį koeficientą dėl šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskyrimo. Ieškovai teigė, kad šilumos tiekėjas UAB „Vilniaus energija“ atsisako vykdyti šį gyventojų sprendimą, todėl pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalį prašė įpareigoti šilumos tiekėją vykdyti gyventojų 2011 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą nuo 2011 m. gruodžio 4 d. (b. l. 15-18). Taigi ieškovų skundo Komisijai pagrindas buvo 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimas, kuriuo gyventojai nusprendė taikyti nulinį koeficientą dėl šilumos kiekio dalies bendrojo naudojimo patalpoms šildyti priskyrimo (b. l. 13-14). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad būtent dėl šio reikalavimo ieškovai pasinaudojo įstatyme įtvirtinta išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka. Tačiau iš ieškovų ieškinio turinio matyti, kad ieškovai, ieškinio reikalavime apibrėždami ir skaičiuojamąjį laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., išplečia reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes. Ieškinyje nurodyta, kad nuo 2010 m. iki 2012 m. šilumos tiekėjas taikė netinkamą 5 (penktąjį) paskirstymo metodą, nors, kol vartotojai nebuvo pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo, už šio metodo parinkimą buvo atsakingas šilumos tiekėjas. Ši aplinkybė patvirtina, kad nors ieškinio reikalavimai tiek dėl skaičiuojamojo laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d., tiek nuo 2011 m. gruodžio 4 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. susiję su netinkamai taikytu šilumos paskirstymo metodu, tačiau jie grindžiami skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Sprendžiant pagal pirmąjį laikotarpį, ieškovai įrodinėja aplinkybes dėl šilumos tiekėjo, turinčio pareigą parinkti tinkamiausią paskirstymo metodą, netinkamai parinkto ir taikyto metodo, o pagal antrąjį laikotarpį (dėl kurio pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovus laikiusis ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos) įrodinėja, kad šilumos tiekėjas nepagrįstai atsisakė taikyti gyventojų pasirinktą metodą (gyventojų pasirinkimas fiksuotas jų 2011 m. gruodžio 4 d. nutarime). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aplinkybes, kad skiriasi ne tik ieškovų skunde, teiktame Komisijai, ir ieškinyje nurodyti laikotarpiai, bet ir reikalavimą pagrindžiantys faktiniai duomenys, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinio reikalavimo dalį dėl įpareigojimo perskaičiuoti mokėjimus už šildymą per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės iki 2011 m. gruodžio 4 d.

Ieškovai nepagrįstai teigia, jog šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi CPK 24 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme, jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių bent vienas yra priskirtas teismui. Minėta, kad siekiant ieškovų ir šilumos tiekėjo ginčą išspręsti teisme, pirmiausia būtina pasinaudoti Energetikos įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ginčo sprendimo ne teisme tvarka. Ieškovai šia tvarka iki galo dar nėra pasinaudoję (dėl reikalavimo, kuris yra susijęs su skaičiuojamuoju laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d.).

Ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovams I. K. ir E. K. dėl priteisimo 617,92 Lt skolos už pastato bendroms reikmėms patiektą šilumos energiją nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 30 d., taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo (laikotarpis nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 4 d.) išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, civilinė byla Nr. 2-1281-566/2015, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toje civilinėje byloje ieškovai, atsikirsdami į UAB „Vilniaus energija“ jiems pareikštus reikalavimus, remiasi jau ne kartą šioje nutartyje paminėtu daugiabučio namo gyventojų 2011 m. gruodžio 4 d. nutarimu.

Apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai taikė proceso teisės normas bei priėmė teisingą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.