- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-16
- Bylos Nr.
- 2A-588-777/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-08646-2010-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Gailevičienė (pirm.), Rimvida Zubernienė, Irma Čuchraj
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- G. M., D. R., J. R., I. R., R. R.
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro
Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2A-588-777/2014
Teisėja Genovaitė Vaizgelienė (Proceso Nr. 2-06-3-08646-2010-8)
2014 m. balandžio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, kolegijos teisėjų Rimvidos Zubernienės ir Irmos Čuchraj, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei G. M., D. R., J. R., I. R., R. R. (S.), tretieji asmenys Klaipėdos miesto 2-ojo notarų biuro notaras G. B., Klaipėdos miesto 11-ojo notarų biuro notarė V. K., DNSB „Gulbė“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas 2011-03-09 patikslintu ieškiniu (t. 1 b. l. 159–164), kurio rezoliucinė dalis pakeista 2011-04-26 (t. 2 b. l. 87–88), kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą. Prašė pripažinti, kad 2010-04-16 mainų sutartis, sudaryta tarp atsakovų G. M. bei D. R. ir J. R., pagal kurią atsakovė G. M. išmainė 27/50 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 33 000 Lt, į atsakovų D. R. ir J. R. ¼ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), įvertintą šalių 33 000 Lt (toliau – mainų sutartis), bei 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų G. M. ir I. R., pagal kurią G. M. pardavė, o I. R. už 33 000 Lt nupirko ¼ dalį buto, adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – pirkimo–pardavimo sutartis), bei 2010-06-17 dovanojimo sutartis, sudaryta tarp atsakovų D. R., J. R. ir R. R., pagal kurią D. R. ir J. R. padovanojo dukrai R. R. asmeninėn nuosavybėn 27/50 dalis buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – dovanojimo sutartis), yra niekinės ir negaliojančios; pripažinti 2010-04-16 mainų sutartį pirkimo–pardavimo sutartimi; perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas pagal 2010-04-16 pirkimo–pardavimo sutartį ir nustatyti, kad atsakovė G. M. pardavė, o ieškovas pirko 27/50 dalis buto, adresu (duomenys neskelbtini), už 33 000 Lt; priteisti iš ieškovo atsakovei G. M. 33 000 Lt; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-04-20 sužinojo, kad vietoje buto (duomenys neskelbtini), bendraturtės atsakovės G. M. buto bendraturčiais tapo atsakovai J. ir D. R. pagal 2010-04-16 tarp minėtų šalių sudarytą mainų sutartį. Pažymėjo, kad iš karto po mainų sutarties sudarymo skubos tvarka per tris dienas atsakovė G. M. įregistravo nuosavybės teisę į dalį buto (duomenys neskelbtini), ir 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovė G. M. mainais gautą turtą pardavė I. R. – atsakovų D. ir J. R. dukteriai. Nurodė, kad šių sandorių rezultatu tapo atsakovės G. M. buto (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimas R. šeimai už sutartą kainą, o atsakovė G. M. gavo už šį turtą sutartą pinigų sumą, grąžindama I. R. mainais iš jos tėvų atsakovų D. ir J. R. gautą turtą, t. y. buvo pasiekti buto (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo–pardavimo sandorio teisiniai rezultatai – tikrojo sandorio, kurį šalys turėjo galvoje, teisiniai padariniai. Nurodė, kad šalys, siekdamos išvengti ieškovo pirmenybės teisės pirkti atsakovės G. M. parduodamą buto dalį, sudarė du apsimestinius sandorius, dengiančius tikrąjį sandorį, neketindamos pasiekti iš jų išplaukiančių teisinių padarinių, jais neišreikšta tikroji dalyvių valia. Nurodė ir tai, kad atsakovų D. ir J. R., kaip buto (duomenys neskelbtini), bendraturčių, tikroji valia sudarant 2010-04-16 mainų sutartį negalėjo būti savo turto suskaldymas, jo vertės sumažinimas, šeimos gyvenamųjų sąlygų bloginimas, o atsakovės G. M. tikroji valia sudarant 2010-04-16 mainų sandorį negalėjo būti savo turtinės padėties bloginimas – pigesnio turto įsigijimas, kuris 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sutartimi skubiai per tris dienas grąžintas atgal R. šeimai. Ši aplinkybė rodo, kad R. realiai neketino savo turto parduoti G. M., o G. M. neketino šio turto priimti. Be to, nors mainų sutartimi mainomi daiktai įvertinti vienodomis sumomis, be priemokų, mano, kad atsakovės G. M. turtas yra 1,5 karto vertingesnis nei kitos mainų šalies – D. ir J. R. – buto dalis, t. y. toks neadekvatus mainų sandoris 1,5 karto mažina atsakovės G. M. turto vertę. Tuo tarpu atsakovai D. ir J. R., suskaldydami savo turtą, taip pat mažina jo vertę bei blogina šeimos gyvenimo sąlygas, kas akivaizdžiai neatitinka vidutinio protingumo kriterijų – protingas žmogus analogiškoje situacijoje nesudarytų akivaizdžiai nenaudingo jam sandorio. Be to, atsakovai D. ir J. R., išmainydami ¼ savo buto dalį, nenustatė tokios dalies valdymo ir naudojimo tvarkos, kas rodo, kad jie neketino realiai perduoti atsakovei G. M. savo buto dalies. O atsakovė G. M. faktiškai neperėmė nuosavybės teise išmainytos buto dalies, neketino realiai parduoti išmainytos ¼ buto (duomenys neskelbtini), dalies, kadangi skubiai per tris dienas, objektyviai negalėdama kitiems asmenims paskelbti apie turto pardavimą, jo parodyti, pardavė I. R., D. ir J. R. dukteriai, išmainytą ¼ dalį buto už 33 000 Lt, t. y. įvykdė savo ketinimus parduoti dalį buto (duomenys neskelbtini), už 33 000 Lt, sudarydama du apsimestinius sandorius – 2010-04-16 mainų sutartį bei 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sutartį, pridengiančius tikrąjį – dalies buto (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį. Be to, 2010-06-17 buto (duomenys neskelbtini), dalis dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleista atsakovų D. ir J. R. dukteriai R. R., tačiau teigia, kad toks sandoris sudarytas apsimestinai, siekiant apsisaugoti nuo ginčo objekto galimo išreikalavimo iš neteisėto įgijėjo pripažinus pradinę 2010-04-16 mainų sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taip pat pripažintini negaliojančiais ir niekiniais nuo jų sudarymo momento ir 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sandoris bei 2010-06-17 dovanojimo sutartis.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-11-14 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad byloje iš esmės kilo ginčas dėl CK 4.79 str. 1 dalyje numatytos ieškovo, kaip bendraturčio, pirmenybės teisės pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą turto dalį pažeidimo. Konstatavo ir tai, kad G. M. nuosekliai tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad perleisti nuosavybės teisę į 54/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), siekė nuo 2003 metų, kuomet gyvenimas jame jai ir jos nepilnamečiams vaikams pasidarė nepakeliamas dėl ieškovo netinkamo naudojimosi ieškovui priklausančiomis 46/100 dalimis ginčo buto. Šias atsakovės G. M. nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai: atsakovės G. M. pareiškimai policijai, jos ir daugiabučio namo gyventojų skundai bendrijos pirmininkui dėl antisanitarinių sąlygų, asocialių gyventojų elgesio ieškovui priklausančioje buto dalyje, antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas apie faktinę padėtį ginčo bute, per notarę ir antstolę ieškovui teikti siūlymai pirkti atsakovės G. M. buto dalį. Atsakovė G. M. taip pat nurodė, kad nuo 2003 m. kasmet po kelis kartus siūlė ieškovui pirkti jai priklausančią buto dalį, tačiau ieškovas atsisakydavęs. Byloje esantis notarės I. M. liudijimas, antstolės V. D. padėjėjos aktas apie procesinio dokumento teikimą patvirtina, kad atsakovė G. M. nuo 2010 m. vėlgi ieškojo ieškovo, kad kaip buto bendraturčiui galėtų pranešti apie ketinimą parduoti jai priklausančią buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalį, ir siūlė šią dalį pirkti už 33 000 Lt. Tačiau ieškovas žinomais gyvenamosios vietos adresais nerastas, apie atsakovės G. M. siūlymą informuotas telefonu. Teismo posėdžio metu G. M. taip pat nuosekliai nurodė, kad negalėdama rasti ieškovo ir nepažeisdama CK 4.79 straipsnio reikalavimų perleisti jai priklausančią buto dalį, esančią bendrąja daline nuosavybe, pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu, kaip alternatyvų turto perleidimo būdą apsisprendė sudaryti mainų sutartį. Šios nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina ieškovės valią perleisti nuosavybės teisę į 54/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei valią sudarytį mainų sandorį, kadangi bet kuris protingai mąstantis, atidus ir rūpestingas asmuo, norėdamas perleisti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą daiktą, kurio turėjimas savo žinioje yra nuostolingas finansiškai bei sunkiai pakeliamas psichologiškai dėl nesutarimų su bendraturčiu, ir negalėdamas turimo daikto perleisti pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu dėl įprastinėmis priemonėmis neįgyvendinamos CK 4.79 straipsnyje numatytos pareigos apie turto dalies pardavimą pranešti bendraturčiui įgyvendinant jo pirmenybės teisę pirkti, ieškotų alternatyvių būdų turtui perleisti, vienas jų yra būtent mainai. Atsakovai J. R. ir D. R., duodami paaiškinimus dėl 2010-04-16 mainų sutarties sudarymo aplinkybių, nurodė, kad gyvenamojo ploto ieškojo senyvo amžiaus artimam giminaičiui apgyvendinti, kadangi jų turėtas butas (duomenys neskelbtini), buvo ketvirtame aukšte, giminaitis sunkiai vaikščiojo, todėl ieškojo gyvenamosios vietos pirmame aukšte. Taip pat nurodė, kad lėšų būstui pirkti neturėjo, todėl nusprendė ieškoti galimybės sudaryti mainų sandorį. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovai D. ir J. R. turėjo finansinių galimybių pirkti būstą ir kad jiems galėtų būti susiformavusi valia sudaryti kitokį nei mainų sandorį, todėl teismas tiek iš daugkartinių ir nuoseklių atsakovės G. M. parodymų apie aplinkybes, kurios nulėmė jos valią vienaip ar kitaip elgtis sudarant sutartį ir nustatant jos sąlygas, t. y. daugelį metų siekė perleisti turimą turtą – buto (duomenys neskelbtini), dalį tiek į kapitalo formą (pinigus), tiek į tą pačią kapitalo formą – nekilnojamąjį turtą, tiek iš atsakovės D. ir J. R. nurodytų aplinkybių (piniginių lėšų neturėjimo ir siekio pirmame aukšte apgyvendinti sergantį artimąjį), pagrindžiančių mainų sutarties sudarymo aplinkybes, sprendė, kad 2010-04-16 mainų sutarties sudarymo metu atsakovų G. M., D. R., J. R. valia buvo sudaryti būtent mainų sandorį. Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas 2010-04-16 mainų sandorio šalių nesąžiningumą įrodinėja mainytų daiktų vertės neatitikimu, t. y. kad išmainydama savo turto dalį atsakovė G. M. pablogino savo turtinę padėtį. Nurodė, kad šis skundo argumentas yra nepagrįstas. Konstatavo, kad šiuo aspektu yra reikšminga nekilnojamųjų daiktų rinkos vertė, buvusi jų perleidimo momentu, nes aiški perleisto turto vertės neatitiktis būtų pagrindas daryti išvadą apie sandorio šalių nesąžiningumą. Kaip minėta, atsakovė G. M. iki 2010-04-16 mainų sutarties sudarymo ieškojo ieškovo su siūlymu pirkti jai priklausančią buto dalį už 33 000 Lt. Tokią pačią kainą atsakovė G. M. nurodė ir kitai potencialiai pirkėjai S. G. (t. 4, b. l. 183). Todėl nesuprantamas ieškovo argumentas, kad mainų sandoris, pagal kurį atsakovė G. M. gavo ¼ dalį buto (duomenys neskelbtini), kurios rinkos vertę sutarties šalys nurodė 33 000 Lt, o kadastrinė masinio vertinimo metu nustatyta vertė buvo 47 500 Lt, atsakovei buvo nuostolingas, pablogino jos turtinę padėtį ir neatitiko protingumo kriterijų, kadangi už tokią pačią sumą atsakovė ieškojo ieškovo su siūlymu pirkti jos dalį. Nurodė ir tai, kad ieškovas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-133/2007, bei 2009-09-28 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009, kaip formuojančiomis praktiką tokio pobūdžio bylose (t. 5, b. l. 106–107), kadangi nurodomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų civilinių bylų ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės (ratio decidendi) skiriasi, t. y. šių bylų negalima vertinti kaip analogiškų, todėl teismui neprivalu vadovautis pirmiau nurodytose bylose nustatytais precedentais. Pažymėjo ir tai, kad aplinkybės, jog atsakovė G. M. galbūt jau 2010-04-16 mainų sutarties sudarymo metu neketino gyventi ar dirbti išmainytoje buto (duomenys neskelbtini), dalyje, o svarstė įvairias galimybes, kaip pasielgs su išmainytu daiktu (t. 2, b. l. 138–140), tai, kad atsakovų D. R. ir J. R. duktė I. R., sulaukusi pilnametystės ir būdama veiksni, artimais ryšiais susijusi su D. ir J. R., būdama suinteresuota išsaugoti išmainytą buto (duomenys neskelbtini), dalį šeimos žinioje, nelaukdama, kol atsakovė G. M. galimai ims ieškoti šiai buto daliai pirkėjų, pati pasiūlė ją nupirkti ir šiuo pagrindu 2010-04-20 sudarė su G. M. pirkimo–pardavimo sutartį, nėra pagrindas 2010-04-16 mainų sutartį bei 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti apsimestinėmis. Nesutiko su ieškovo argumentu, kad pardavimo sandoris nebuvo sudarytas per protingą laikotarpį ir kad tai rodo jo šalių nesąžiningumą bei sandorio apsimestinį pobūdį. Teismo posėdžio metu atsakovė I. R. paaiškino, kad G. M. sutiko jau po ginčo mainų sutarties sudarymo tėvų atsakovų D. ir J. R. bute, pokalbio metu sužinojo, kad G. M. planuoja parduoti išsimainytą buto dalį. Ji, I. R., turėjusi piniginių lėšų, norėjusi investuoti ir kartu nenorėjusi, kad tėvų buto dalis priklausytų svetimiems asmenims, todėl nusprendė iš G. M. buto dalį nupirkti. Teismas, įvertinęs šias sandorio sudarymo aplinkybes, atsakovės I. R. ryšį su atsakovais D. ir J. R., sprendė, kad atsakovės I. R. veiksmai sudarant su atsakove G. M. ginčo pirkimo–pardavimo sandorį atitiko protingumo ir teisingumo principų reikalavimus bei susiklosčiusią situaciją, atsakovei I. R. reikšmingą aplinkybę – siekį, kad tėvų išmainyta buto dalis, kurią G. M. norėjo perleisti ir ketino ieškoti jai pirkėjų, neatitektų su šeima nesusijusiems asmenims. Taip pat ir 2010-06-17 dovanojimo sutartis negali būti laikoma neatitinkančia jos šalių valios ir apsimestine, kadangi dovanotojai atsakovai D. ir J. R. bei apdovanotoji R. R. yra artimi asmenys, t. y. buto dalį tėvai perleido savo dukteriai, kas laikytina pakankamu, logiškai paaiškinamu pagrindu būtent dovanojimo sutarčiai sudaryti. Byloje nustatytos ir anksčiau aptartos ginčo 2010-04-16 mainų ir 2010-04-20 pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo aplinkybės, šių sandorių šalių ryšys, tarpusavio santykiai, jų elgesys iki sandorių sudarymo ir po jų rodo, kad atsakovai tinkamai suvokė sudaromų sandorių prasmę, sudarytos sutartys atitiko jų šalių valią ir šiomis sutartimis siekiamus tikslus – atsakovė G. M., daug metų siekusi perleisti turėtą nuosavybės teisę į buto (duomenys neskelbtini), dalį ir negalėdama rasti ieškovo, kaip bendraturčio, ir tokiu būdu nepažeisdama CK 4.79 straipsnio reikalavimų sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį, logiška, apsisprendė sudaryti mainų sandorį, kaip alternatyvų turto perleidimo būdą. Atsakovų D. ir J. R. valią sudaryti mainų sandorį patvirtina jų nurodytos aplinkybės apie piniginių lėšų neturėjimą pirkimo–pardavimo sandoriui sudaryti bei siekis senyvą artimą giminaitį apgyvendinti pirmame aukšte, atsakovės I. R. valią sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį patvirtina logiškai paaiškinamas nenoras, kad G. M. ketinama perleisti išmainyta jos tėvams priklausiusi buto dalis pereitų svetimiems žmonėms, siekis susigrąžinti turtą į šeimos „rankas“. Esant tokioms aplinkybėms, nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tenkinti ieškovo ieškinį, pripažinti ginčo sandorius apsimestiniais bei perkelti ieškovui pirkėjo teises ir pareigas nėra teisinio pagrindo, pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes ginčo sandoriai jų sudarymo momentu atitiko jų šalių valią, todėl ieškovo ieškinys kaip nepagrįstas atmestinas.
Ieškovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, apeliaciniu skundu teismo sprendimą prašė panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas skunde nurodė, kad G. M. nenorėjo ir negalėjo dėl iš J. R. gautų rankpinigių parduoti savo buto dalį bendraturčiui V. S., todėl notarui nurodė klaidingą V. S. adresą pranešimui su pasiūlymu dėl bendraturčio pirmumo teisės pirkti jos buto dalį siųsti. Nei G. M., nei J. R. nebuvo suinteresuoti realiai pasiūlyti V. S. pirmumo teise pirkti bendraturtės G. M. buto dalį, nes tokiu atveju V. S. su pasiūlymu sutikus, jų ketinimai ir susitarimas nebūtų įvykdyti. Ieškovas skunde nurodė ir tai, kad 2010-04-16 buvo sudarytas ne mainų, o apsimestinis (fiktyvus) sandoris, dengiantis tikrąjį pirkimo–pardavimo sandorį, kurio teisinių pasekmių faktiškai siekė sandorio šalys. G. M. nežino buto, kurio dalį mainais įsigijo, faktiško išplanavimo, iš viso jo nematė. Šios aplinkybės patvirtino, kad mainais įsigytas daiktas (minėta buto dalis) iš tikrųjų G. M. nerūpėjo – buvo nesvarbus ir nereikalingas. Šio sandorio esmė nėra siekis (iš G. M. pusės) įgyti reikalingą ir svarbų daiktą. Nurodė ir tai, kad jau 2010-04-20 (po 3 dienų) G. M. pardavė I. R., t. y. tai pačiai R. šeimai, iš kurios šis turtas mainais įsigytas, mainų sutarties pagrindu įgytą buto dalį. Šis faktas patvirtina, kad G. M. tikrieji ketinimai, sudarant mainų sandorį, buvo gauti savo perleidžiamos buto dalies (adresu (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. pasiekti savo turto pirkimo–pardavimo sandorio rezultatą. Be to, nurodė, kad 2009 m. atsakovė G. M., paėmusi kreditą banke, nupirko 2 kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl jai reikėjo pinigų kreditui padengti, naujiems buto baldams ir kt. Šias aplinkybes patvirtino G. M. 2011-05-17 teismo posėdyje. Tai patvirtina aplinkybę, kad po 2009 m. G. M. buvo ypatingai aktualus pinigų poreikis, bet ne būstas. Nurodė ir tai, kad analizuojant atsakovės G. M. veiksmus iki mainų sandorio sudarymo ir po jo, manytina, kad tikrieji G. M. ketinimai ir tikslas buvo ne mainai, o pirkimas–pardavimas. 2010-02-02 notariškai įformintas G. M. pareiškimas apie ketinimus parduoti savo buto dalį už 33 000 Lt. 2010-04-12 G. M. (susitarusi su S. G.) užsakė Registrų centre pažymą dėl savo buto dalies pardavimo už 33 000 Lt. G. M. vienašališkai atsisakė šio susitarimo, nes yra gavusi rankpinigius iš J. R., todėl negali parduoti savo dalies niekam kitam. 2010-04-20 G. M. skubiai už 33 000 Lt pardavė ką tik (2010-04-16) mainais įsigytą turtą R. šeimai. Prieš 2010-04-16 mainų sandorio sudarymą ir po jo G. M. siekė pirkimo–pardavimo sandorio teisinių pasekmių. Jeigu G. M. 2010-02-02, 2010-04-12 ketino parduoti savo turtą už 33 000 Lt, o 2010-04-20 pagaliau gavo šią savo perleisto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, labiau tikėtina, kad ir 2010-04-16 sudarant mainų sandorį atsakovės G. M. tikrieji ketinimai buvo būtent parduoti J. ir D. R. savo buto dalį už 33 000 Lt ir pasiekti sandorio, kurį turėjo galvoje, teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis atitinka tikrąją jų valią, visiškai nepagrįsta ir prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė faktines aplinkybes bei nukrypo nuo LAT suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtino aplinkybę, kad atsakovės G. M. tikrieji ketinimai iki mainų ir po jų, buvo jos buto dalies pirkimas–pardavimas. Todėl ši faktinė aplinkybė leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog mainų sandoris yra apsimestinis, fiktyvus ir negaliojantis. Tačiau pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino (ignoravo) šių turinčių esminę reikšmę įrodymų ir aplinkybių. Teismas savo išvadas grindė tik atsakovų pateiktais teiginiais, kurie nepagrįsti įrodymais arba akivaizdžiai yra melagingi. Byloje yra daug rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad G. M. su vaikais jau nuo 1999 negyvena adresu (duomenys neskelbtini). Todėl ieškovas negalėjo 2003 m. priversti ieškovės išsikelti iš būsto, kur ji negyveno. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. M. kasmet po kelis kartus siūlė ieškovui pirkti savo buto dalį. Šį atsakovės įrodymais nepagrįstą teiginį teismas vertina neabejotinu bei juo remiasi priimdamas sprendimą, konstatuodamas, kad G. M. valia buvo būtent mainai. Nurodė, kad ieškovas taip pat yra parašęs nemažai pareiškimų į įvairias institucijas dėl G. M. netinkamos buto, adresu (duomenys neskelbtini), bendrų patalpų priežiūros, dėl jos nuomininkų elgesio. Ieškovas mano, kad G. M. kartu su buvusiu vyru norėjo priversti ieškovą savo dalį pusvelčiui parduoti. Todėl ir kaltina ieškovą visais įmanomais išgalvotais atvejais. Buto bendraturčių aiškinimasis, kas jų bendras patalpas turi prižiūrėti labiau ar kieno nuomininkas yra buvęs G. M. vyras, nėra susiję su nagrinėjimo dalyku, todėl neturi reikšmės nagrinėjant šią bylą. Atsakovai daug kartų melavo šią bylą nagrinėjant, todėl jų teiginiai yra niekiniai. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovų tikroji valia 2010-04-16 buvo mainai. Šią išvadą teismas grindė neva sudėtingumu įgyvendinti savo dalies buto pardavimą. Teismas nustatė apsimestinio sandorio sudarymo motyvą – apeiti bendraturčio ieškovo pirmumo teisę pirkti ir visgi parduoti savo daiktą ne bendraturčiui, t. y. už savo perleistą turtą gauti pinigus, o ne kitą daiktą. Tačiau šie G. M. teiginiai, kuriais teismas remiasi, neįrodo, kad jos tikroji valia buvo būtent mainai. Mainais įsigyto turto 2010-04-20 skubus pardavimas po 3 dienų nuo įsigijimo tai patvirtino, nes šis turtas G. M. visai nereikalingas ir nesvarbus. Nurodė, kad J. R. supirkinėja buto dalis, turėdamas tikslą vėliau pusvelčiui įsigyti likusią buto dalį – visais būdais priversti kitos buto dalies bendraturtį perleisti jam savo buto dalį. J. R. supirkinėja tokių butų dalis, kurių bendraturčiai yra socialiai pažeidžiami asmenys. Nagrinėjamu atveju J. R. mainais įsigijo G. M. buto dalį, pakeitė buto lauko duris ir neįleidžia ieškovo į jo buto dalį ir naudojasi jo buto dalimis. Be to, nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad J. R. turi nemažai buto dalių, kur registruoti R. šeimos nariai. Ši aplinkybė yra pakankama įvertinti R. teiginius, jog neturėjo gyvenamojo ploto senukui apgyvendinti ar R. R. neturės kur gyventi, nors po skyrybų J. R. vienas gyveno (beveik 90 kv. m) keturių kambarių su holu bute, adresu (duomenys neskelbtini), o D. R. gyvena dar kitame bute, adresu (duomenys neskelbtini).
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
Ieškovas skunde nurodė, kad G. M. nenorėjo ir negalėjo dėl iš J. R. gautų rankpinigių parduoti savo buto dalies bendraturčiui V. S., todėl notarui nurodė klaidingą V. S. adresą pranešimui su pasiūlymu dėl bendraturčio pirmumo teisės pirkti jos buto dalį siųsti. Nei G. M., nei J. R. nebuvo suinteresuoti realiai pasiūlyti V. S. pirmumo teise pirkti bendraturtės G. M. buto dalį, nes tokiu atveju V. S. su pasiūlymu sutikus, jų ketinimai ir susitarimas nebūtų įvykdyti. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Byloje esantis Klaipėdos miesto 4-ojo notaro biuro notarės I M. 2010-03-23 liudijimas (t. 3 b. l. 96) patvirtina, kad 2010-02-05 buvo išsiųstas G. M. pareiškimas su įteikimo pranešimu V. S. adresu (duomenys neskelbtini), dėl ginčo buto dalies pardavimo už 33 000 Lt. Tačiau pranešimas adresatui neįteiktas. Be to, byloje esantis antstolės V. D. 2010-03-17 aktas apie procesinio dokumento įteikimą (t. 3, b. l. 98) patvirtina, kad antstolio padėjėja A. S., vykdydama G. M. prašymą įteikti V. S. pareiškimą dėl pasiūlymo pirmumo teise pirkti V. S. G. M. nuosavybės teise priklausančią buto dalį, buvo nuvykusi 2010-02-12, 2010-02-17, 2010-02-19, 2010-02-24, 2010-03-01 ir 2010-03-10 ne tik adresu (duomenys neskelbtini), bet ir ieškovo V. S. deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (šį adresą ieškovas nurodė ir ieškinyje), tačiau durų niekas nedarė. Be to, antstolio padėjėja A. S. nurodė, kad du kartus telefonu informavo V. S., kad turi jam perduoti G. M. pareiškimą pagal LR CK 4.79 str., kad kaip bendratutis jis turi pirmenybės teisę pirkti G. M. nuosavybės teise priklausančią buto dalį, adresu (duomenys neskelbtini). V. S. antstolio padėjėjai nenurodė, kur jam būtų galima įteikti minėtą pranešimą, pats į antstolio kontorą neatvyko. Pareiškimas grąžintas neįteiktas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad G. M. dėjo maksimalias pastangas, kad V. S. būtų įteiktas pranešimas su pasiūlymu dėl bendraturčio pirmumo teisės pirkti jos buto dalį, tačiau V. S. nepavyko rasti. V. S. deklaratyviai teigė, kad G. M. nebuvo suinteresuota realiai jam pasiūlyti pirmumo teise pirkti jos buto dalį, nes nekonkretizavo, kokių priemonių dar turėjo imtis G. M., kad jam būtų įteiktas anksčiau paminėtas pranešimas. Pažymėtina, kad J. R. neturėjo pareigos V. S. pasiūlyti pirmumo teise pirkti G. M. buto dalį, nes nėra V. S. bendraturtis (LR CK 4.79 str.). Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šių ieškovo skundo argumentų, neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui.
Ieškovas skunde nurodė ir tai, kad 2010-04-16 buvo sudarytas ne mainų, o apsimestinis (fiktyvus) sandoris, dengiantis tikrąjį pirkimo–pardavimo sandorį, kurio teisinių pasekmių faktiškai siekė sandorio šalys. G. M. nežino buto, kurio dalį mainais įsigijo, faktiško išplanavimo, iš viso jo nematė. Šios aplinkybės patvirtino, kad mainais įsigytas daiktas (minėta buto dalis) iš tikrųjų G. M. nerūpėjo – buvo nesvarbus ir nereikalingas. Šio sandorio esmė nėra siekis (iš G. M. pusės) įgyti reikalingą ir svarbų daiktą. Nurodė ir tai, kad jau 2010-04-20 (po 3 dienų) G. M. pardavė I. R., t. y. tai pačiai R. šeimai, iš kurios šis turtas mainais įsigytas, mainų sutarties pagrindu įgytą buto dalį. Šis faktas patvirtina, kad G. M. tikrieji ketinimai, sudarant mainų sandorį, buvo gauti savo perleidžiamos buto dalies (adresu (duomenys neskelbtini)) vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. pasiekti savo turto pirkimo–pardavimo sandorio rezultatą. Be to, nurodė, kad 2009 m. atsakovė G. M., paėmusi kreditą banke, nupirko 2 kambarių butą, adresu (duomenys neskelbtini). Todėl jai reikėjo pinigų kreditui padengti, naujiems buto baldams ir kt. Šias aplinkybes patvirtino G. M. 2011-05-17 teismo posėdyje. Tai patvirtina aplinkybę, kad po 2009 m. G. M. buvo ypatingai aktualus pinigų poreikis, bet ne būstas. Nurodė ir tai, kad analizuojant atsakovės G. M. veiksmus iki mainų sandorio sudarymo ir po jo, tikrieji G. M. ketinimai ir tikslas buvo ne mainai, o pirkimas–pardavimas. 2010-02-02 notariškai įformintas G. M. pareiškimas apie ketinimus parduoti savo buto dalį už 33 000 Lt. 2010-04-12 G. M. (susitarusi su S. G.) užsakė Registrų centre pažymą dėl savo buto dalies pardavimo už 33 000 Lt. G. M. vienašališkai atsisakė šio susitarimo, nes yra gavusi rankpinigius iš J. R., todėl negali parduoti savo dalies niekam kitam. 2010-04-20 G. M. skubiai už 33 000 Lt pardavė ką tik (2010-04-16) mainais įsigytą turtą R. šeimai. Prieš 2010-04-16 mainų sandorio sudarymą ir po jo G. M. siekė pirkimo–pardavimo sandorio teisinių pasekmių. Jeigu G. M. 2010-02-02, 2010-04-12 ketino parduoti savo turtą už 33 000 Lt, o 2010-04-20 pagaliau gavo šią savo perleisto turto vertę atitinkančią pinigų sumą, labiau tikėtina, kad ir 2010-04-16 sudarant mainų sandorį atsakovės G. M. tikrieji ketinimai buvo būtent parduoti J. ir D. R. savo dalį buto už 33 000 Lt ir pasiekti sandorio, kurį turėjo galvoje, teisines pasekmes. Įvertinusi rašytinę bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad G. M. siekė parduoti buto dalį, esančią adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau tos aplinkybės neginčija ir pati G. M.. Teismo posėdžio metu G. M. nurodė, kad negalėdama rasti ieškovo ir nepažeisdama CK 4.79 str. reikalavimų perleisti jai priklausančios buto dalies, esančios bendrąja daline nuosavybe, pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu, apsisprendė sudaryti mainų sandorį kaip alternatyvų turto perleidimo būdą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią situaciją, t. y. kad G. M. dėjo maksimalias pastangas, tačiau negalėjo rasti ieškovo V. S., ir nepažeisdama CK 4.79 str. reikalavimų perleisti jai priklausančios buto dalies, esančios bendrąja daline nuosavybe, pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu sudarė mainų sutartį, taip pat faktinę padėtį ginčo bute (4 t. b. l. 84), t. y. buto virtuvės langas užkaltas medinėmis lentomis, balkono stiklai iškritę, užkalti medine plokšte, įėjimo durys išlaužtos, butas pilnas šiukšlių, sulaužytų baldų, tuščių butelių, bute tvyro smarvė, virtuvės baldai sulaužyti, pilna šiukšlių, vonios durų nėra, vonia pilna šiukšlių, tualeto klozetas uždengtas audeklu, kambario langas užkaltas medžio plokšte, nėra lempos, rozetės išluptos, kambarys, kaip ir visas butas, apleistas, jame negyvenama, sutinka pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų visų neatkartoja. Bet kuris protingai mąstantis, atidus ir rūpestingas asmuo, norėdamas perleisti bendrosios dalinės nuosavybės teise turimą daiktą, kurio turėjimas savo žinioje yra nuostolingas finansiškai bei sunkiai pakeliamas psichologiškai dėl nesutarimų su bendraturčiu, ir negalėdamas turimo daikto perleisti pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu dėl įprastinėmis priemonėmis negyvendinamos CK 4.79 str. numatytos pareigos apie turto dalies pardavimą pranešti bendraturčiui įgyvendinant jo pirmenybės teisę pirkti, ieškotų alternatyvių būdų turtui perleisti, vienas jų yra būtent mainai. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina G. M. valią perleisti nuosavybės teisę į 54/100 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei valią sudaryti mainų sandorį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovų sudaryta mainų sutartis jos sudarymo metu atitiko tikrąją jų valią bei materialinės teisės normų, reglamentuojančių apsimestinio sandorio negaliojimą (CK 1.87 str.), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 str.), bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamas dalis, esančias bendrąja nuosavybe (CK 4.79 str.), nepažeidė.
Atsižvelgiant į anksčiau apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas bei nurodytas aplinkybes, nepagrįsti yra ir ieškovo skunde nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą civiliniame procese reglamentuojančias proceso teisės normas, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė faktines aplinkybes bei nukrypo nuo LAT suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos. Juolab kad priešingas teismo sprendimas būtų formalus, prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų kaip neturinčių įtakos teisiniam bylos rezultatui teisėjų kolegija nepasisako.
Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje neatlygintinos (LR CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.