Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Kisielius, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo Ž. U. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutarties, kuria tenkintas Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo teikimas dėl laisvės atėmimo bausmės ir pataisos įstaigos rūšies nustatymo nuteistajam Ž. U..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ž. U. Udmurtijos Respublikos Iževsko miesto Oktiabrskij rajono teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 30 straipsnio 1 dalį, 228.1 straipsnio 5 dalį - 5 (penkeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams laisvės atėmimo, neatimant teisės užimti tam tikras pareigas arba verstis tam tikra veikla, be baudos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos kolonijoje. Nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. sausio 12 d. Bausmės vykdymo pradžia 2015 m. sausio 12 d., bausmės vykdymo pabaiga – 2020 m. liepos 9 d.

Vadovaujantis 2001-06-25 Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartimi dėl asmenų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, perdavimo bausmei atlikti (toliau – ir Sutartis), Ž. U. buvo perduotas iš Rusijos Federacijos atlikti bausmę Lietuvos Respublikoje. Nuteistasis nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. atlieka bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nuteistojo prašymas jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir surengti skundo nagrinėjimui teismo posėdį, atmestinas. Vadovaujantis BPK 364 str. skundą dėl apylinkės teismo nutarties, susijusios su nuosprendžio vykdymu, nagrinėja apygardos teismas, dėl apygardos teismo nutarties – Lietuvos apeliacinis teismas. Kai skundas paduotas paties nuteistojo, o ne prokuroro ar institucijos, siekiančios pabloginti nuteistojo padėtį, skundui nagrinėti teismas neprivalo rengti žodinio teismo posėdžio (BPK 364 str. 6 d.). Taigi, minėta įstatymo nuostata numato teismo teisę nuspręsti rengti konkrečiu atveju teismo posėdį ar ne. Kadangi nuteistasis prie skundo apygardos teismui jokių naujų objektyvių duomenų nepateikė, naujų aplinkybių nagrinėjant skundą neiškilo, jo skunde išdėstytos aplinkybės ir argumentai yra iš esmės analogiški skunde apylinkės teismui, todėl apygardos teismas, pasinaudodamas teismui suteikta BPK numatyta teise nuteistojo Ž. U. skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

BPK 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsienio valstybės teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę su Lietuvos Respublikos baudžiamųjų ir bausmių vykdymo įstatymų reikalavimais Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje numatytais atvejais ir sąlygomis suderina ir pataisos įstaigos rūšį nustato apylinkės teismas, kurio veiklos teritorijoje yra iš užsienio valstybės perimto nuteistojo laisvės atėmimo vieta, šią laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos administracijos teikimu. Šis klausimas išsprendžiamas LR BPK 362 straipsnyje nustatyta tvarka. 1983 m. kovo 21 d. Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 9 straipsnis (Perdavimo pasekmės valstybei, kurioje atliekama bausmė) numato, kad: 1) Valstybės, kurioje atliekama bausmė, kompetentingos valdžios instancijos turi: a) arba pačios tęsti bausmės atlikimą, remdamosi teisminiais arba administraciniais sprendimais, pagal 10 straipsnyje numatytas sąlygas; b) arba tos valstybės teisminiu ar administraciniu sprendimu pakeisti bausmę, pakeičiant nuteistosios valstybės paskirtas baudžiamąsias sankcijas, valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose už tokį patį nusikaltimą numatytomis sankcijomis pagal 11 straipsnyje išdėstytas sąlygas. 2) Kai valstybei, kurioje bus atliekama bausmė, yra pateiktas prašymas, ši prieš nuteistojo perdavimą turi nurodyti nuteisusiajai valstybei, kuri iš šių dviejų procedūrų bus taikoma. 3) Bausmės atlikimą nustato valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymai ir tik ši valstybė yra kompetentinga priimti bet kokius atitinkamus sprendimus. 4) Kiekviena valstybė, kurios vidaus teisė draudžia vieną iš 1 dalyje numatytų procedūrų, norėdama imtis priemonių, kurių objektas kitos valstybės teritorijoje yra asmenys, dėl savo psichinės būklės pripažinti nepakaltinamais už nusikaltimą, ir kuri yra nusiteikusi pasirūpinti šiais asmenimis, pratęsdama jų gydymą, gali nusiųsti deklaraciją Europos Tarybos Generaliniam Sekretoriui nurodydama, kokia procedūra bus pasirinkta tokiu atveju.

Konvencijos 10 straipsnis (Bausmės atlikimo tęstinumas) numato, kad: 1) Tuo atveju, kai bausmės atlikimas tęsiamas, valstybė, kurioje atliekama bausmė, yra susieta juridiniu pagrindu ir bausmės trukmė yra tokia, kokia buvo priimta nuosprendžio metu. 2) Tačiau, jeigu bausmės pagrindas ar trukmė prieštarauja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymams, jeigu šios valstybės įstatymai to reikalauja, ši valstybė gali juridiniu ar administraciniu nutarimu pritaikyti šią bausmę prie bausmės ar priemonių, numatytų tos valstybės įstatymuose už tokio pat pobūdžio nusikaltimą. Šios bausmės ar priemonių esmė kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtąją bausmę. Ji negali nei pasunkinti, nei pailginti trukmės ir negali viršyti valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatyto maksimumo.

Rusijos Federacijos ir Lietuvos Respublikos 2001 m. birželio 25 d. sutarties „Dėl laisvės atėmimo bausme nuteistų asmenų perdavimo“ 8 straipsnis (Bausmės vykdymas) numato, kad: 1) Valstybė, vykdanti nuosprendį, užtikrina tolesnį bausmės vykdymą. Nuosprendžio vykdymą reglamentuoja Valstybės, vykdančios nuosprendį, įstatymai. 2) Nuteistajam paskirta bausmė vykdoma remiantis Valstybės, priėmusios nuosprendį, teismo nuosprendžiu. Valstybės, vykdančios nuosprendį, kompetentingas teismas, atsižvelgdamas į priimtą nuosprendį, vadovaudamasis savo valstybės įstatymais, nustato tokį patį laisvės atėmimo terminą, koks buvo paskirtas pagal nuosprendį. 3) Jeigu pagal Valstybės, vykdančios nuosprendį, įstatymus už šią veiką didžiausias laisvės atėmimo terminas mažesnis negu paskirtas pagal nuosprendį, tai Valstybės, vykdančios nuosprendį, teismas nustato maksimalų laisvės atėmimo terminą, numatytą Valstybės, vykdančios nuosprendį, įstatymų už tokią pačią veiką. Bausmės dalis, kurią nuteistasis atliko Valstybės, priėmusios nuosprendį, teritorijoje, įskaitoma į bausmės atlikimo terminą. 4) Sprendimą dėl nuosprendžiu paskirtos papildomos bausmės vykdymo priima Valstybės, vykdančios nuosprendį, teismas, jeigu tokią bausmę už padarytą veiką numato šios valstybės įstatymai. Papildoma bausmė vykdoma šiame straipsnyje nustatyta tvarka.

Šios sutarties 9 straipsnis (Perdavimo pasekmės) numato, kad: 1) Asmeniui, kuris perduotas atlikti bausmę Valstybei, vykdančiai nuosprendį, atsiranda tokios pat nuteisimo teisinės pasekmės, kaip ir asmenims, nuteistiems už tokias pat veikas šios valstybės teritorijoje. 2) Asmuo, perduotas nuosprendžio vykdymui, negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn Valstybės, vykdančios nuosprendį, teritorijoje už tą pačią veiką, dėl kurios buvo priimtas nuosprendis.

Taigi, 1983 metų nuteistųjų asmenų perdavimo konvencijos 10 straipsnis numato, kad nuteistajam paskirtą bausmę suderinus su valstybės, kurioje asmuo atliks bausmę, įstatymais, bausmė negali būti nei pasunkinta, nei pailginta jos trukmė ir negali būti viršytas valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymuose numatytas bausmės maksimumas, taip pat šios bausmės esmė kiek įmanoma turi atitikti nuteisimo metu paskirtąją bausmę. Bet jeigu bausmės pagrindas ar trukmė prieštarauja valstybės, kurioje atliekama bausmė, įstatymams, jeigu šios valstybės įstatymai to reikalauja, ši valstybė gali juridiniu ar administraciniu nutarimu pritaikyti šią bausmę prie bausmės ar priemonių, numatytų tos valstybės įstatymuose už tokio pat pobūdžio nusikaltimą.

Iš medžiagos matyti, kad Ž. U. Udmurtijos Respublikos Iževsko miesto Oktiabrskij rajono teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 5 (penkerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nusikaltimas, už kurį Ž. U. nuteistas Rusijos Federacijoje, atitinka BK 260 str. 3 d.

Ž. U. nesutinka su jo veikos suderinimu, teigdamas, kad jo veika turėjo būti suderinta su BK 21 str. 1 d. kaip rengimasis padaryti nusikalstamą veiką.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Udmurtijos Respublikos Iževsko miesto Oktiabrskij rajono teismo 215 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu Ž. U. buvo nuteistas už tai, kad rengėsi str. nelegaliai platinti labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, o būtent, kad jis turėdamas tvirtą nusikalstamą ketinimą nelegaliai platinti labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, veikdamas tyčia, nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytu laikotarpiu iki 2015 m. sausio 10 d. 15 val. 55 min. iš tyrimo metu nenustatyto asmens, kurio atžvilgiu teismo procesas išskirtas į atskirą bylą, nelegaliai įsigijo labai didelį narkotinės medžiagos metamfetamino (pervitino) kiekį, bendras svoris 843,1 gramų, kurį sudaręs visas būtinas sąlygas nelegaliai laikė vėlesnio platinimo tikslu miško masyve slėptuvėje prie kelmo 90 metrų atstumu į šiaurės rytus nuo įėjimo į namo teritoriją vartų adresu, Uzornaja g. 34, Iževsko m., ir 150 metrų atstumu į šiaurės vakarus nuo įėjimo į namo teritoriją vartų adresu Uzornaja g. 44, Iževsko m. Ž. U. nusikaltimo nebaigė dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių, kadangi Rusijos Federacijos Federalinės narkotinių medžiagų apyvartos kontrolės tarnybos Udmurtijos Respublikos valdybos pareigūnai operatyvinių paieškos veiksmų atlikimo metu atliko poėmį labai didelio narkotinės medžiagos metamfetamino (pervitino), bendrasis svoris 843,1 gramų.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį atsako, tas kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dešimties iki penkiolikos metų. Pagal Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas (patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239) nustatyta, kad labai didelis metamfetamino kiekis yra - daugiau kaip 100 g.

Todėl Ž. U. veiksmai atitinka BK 260 straipsnio 3 dalį, nes jis įgijo ir laikė labai didelį kiekį metamfetamino.

Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su Vilniaus miesto apylinkės teismo atliktu bausmių suderinimu.

BK 21 str. 1 d. numatyta, kad rengimąsis padaryti nusikaltimą yra priemonių ir įrankių suieškojimas ar pritaikymas, veikimo plano sudarymas, bendrininkų telkimas arba kitoks tyčinis nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymas. Suderinti su šiuo straipsniu Ž. U. veiksmus nėra teisinio pagrindo.

Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad net tuo atveju, kai asmuo nuteisiamas už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, kaip nustato BK 57 str., bausmė skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Taigi bausmė skiriama baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatyto baigto nusikaltimo sankcijos ribose ir tik esant įstatyme numatytoms sąlygoms (BK 62 str., BK 54 str. 3 d.) bausmė gali būti paskirta švelnesnė negu numatyta už pabaigtą nusikalstamą veiką.

Apylinkės teismas, suderindamas bausmę, nustatęs, kad nuteistajam paskirta 5 (penkerių) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė neviršija BK 260 str. 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės maksimalaus dydžio, kuri yra 15 metų, pagrįstai paliko paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad paskirtoji bausmė yra ženkliai švelnesnė net ir už BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės minimumą - 10 metų.

Taigi akivaizdu, kad suderinus nuteistojo nusikalstamą veiką su Lietuvos Respublikos baudžiamuoju kodeksu, Ž. U. teisinė padėtis nėra pabloginama.

Bausmės atlikimo vieta pagal BK 50 straipsnio 3 dalį parenkama atsižvelgus į kaltininko asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Ž. U. yra nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kad bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Dėl nuteistojo prašymo skirti bausmę atlikti atviroje kolonijoje, aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad pagal BVK 90 str. 1 d. nuostatas, atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę atlieka už neatsargius ir nesunkius tyčinius nusikaltimus nuteisti pilnamečiai asmenys, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atvirose kolonijose. Atvirose kolonijose laisvės atėmimo bausmę taip pat atlieka nuteistieji, perkelti į atviras kolonijas šio Kodekso 140 str. nustatyta tvarka. Skunde nurodoma BVK 140 str. 4 d. numato, kad pataisos namuose lengvosios grupės sąlygomis laikomi nuteistieji, kuriems liko ne daugiau kaip vieneri metai iki galimo lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, teismo nutartimi, priimta pagal pataisos namų administracijos teikimą ir atsižvelgiant į nusikalstamo elgesio riziką, elgesį bausmės atlikimo metu ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali būti perkelti į atvirą koloniją tęsti bausmės atlikimo. Taigi, lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekančio nuteistojo perkėlimas į atvirąją koloniją, esant numatytoms sąlygoms, galimas teismo nutartimi, priimta pagal pataisos namų administracijos teikimą. Tai reiškia, kad įstatyme yra imperatyviai nurodyta tokių klausimų sprendimo tvarka ir šis klausimas nagrinėjamu atveju negali būti svarstomas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 str. 8 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo Ž. U. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.