Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-30 · Administracinė byla Nr. I-1102-171/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-30
Bylos Nr.
I-1102-171/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05309-2013-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
B. B., J. D., L. D., V. P., J. P., D. K., J. R., L. Š., R. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Trečiasis asmuo
Jonavos rajono apylinkės teismui
Kategorijos
  • 1.16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1102-171/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05309-2013-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. B., J. D., L. D., V. P., J. P., D. K., J. R., L. Š. ir R. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Jonavos rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame prašo: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (B. B. – 51 461,54 Lt, J. D. – 85 831,48 Lt, L. D. – 71 073,74 Lt, V. P. – 60 365,25 Lt, J. P. – 60 628,06 Lt, J. R. – 71 583,50 Lt, L. Š. – 71 826,86 Lt, R. Š. – 71 497,10 Lt); 2) priteisit kiekvienam pareiškėjui iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde nurodo, kad yra Jonavos rajono apylinkės teismo teisėjai. Jiems yra mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas). Paaiškino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytos nuostatos, kad apylinkių teismų, kuriuose dirba 14 ir mažiau teisėjų, teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 14,2, o vėliau pakeitus teisinį reguliavimą – 12,5 ir 11,56, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio I daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientą padauginant iš bazinio dydžio, teisėjų atlyginimas nepagrįstai sumažėjo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjai nedalyvavo. Gautas prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. teismui pateikė pareiškimą dėl skundo dalies atsisakymo, kuriame nurodė, kad, įvertinęs pakitusį teisinį reguliavimą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą teismų praktiką panašiose bylose (Nr. A-21-552/2016, Nr. A-668-602/2016, Nr. A-2484-602/2016, Nr. A-2475-520/2016), nematydamas nagrinėjamo pareiškimo tolesnės perspektyvos ir siekdamas kuo greičiau baigti jau pustrečių metų trunkantį procesą, atsisako savo pareiškimo dėl neišmokėtos teisėjo darbo užmokesčio dalies – 66 035,58 Lt, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo dirbant Jonavos rajono apylinkės teisme 2008–2014 m. Pareiškimo atsisakymo pasekmės jam yra žinomos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą, o jeigu bus priimtas palankus teismo sprendimas, jo įvykdymą nagrinėjamojoje byloje atidėti vieniems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (b. l. 20–23).

Atsakovės atstovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai kompensuos praradimus.

Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2013 m. spalio 14 d., tačiau prašo priteisti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. nesumokėtą atlyginimo dalį. Akivaizdu, kad jie praleido ieškinio senatį reikalavimams atitinkamai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. spalio 14 d. pareikšti, todėl, atsakovei reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turėtų pareiškimą atmesti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Jonavos rajono apylinkės teismas atsiliepime į skundą prašo spręsti teismo nuožiūra (b. l. 30–31).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinės bylos dalis nutrauktina. Likusi skundo dalis atmestina.

Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjų pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Pareiškėjai nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu.

Išplėstinė kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ir konstatavo, kad, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.

Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjams yra taikomas Grąžinimo įstatymas (1 straipsnio 8 punktas), taigi pareiškėjų patirti paradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą, todėl skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, jeigu pareiškėjas atsisako skundo, teismas bylą nutraukia.

Kadangi įstatymas suteikia pareiškėjui teisę atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį, o teismas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatytų kliūčių nenustatė, pareiškėjo D. K. skundo atsisakymas priimtinas ir byla dėl pareiškėjui D. K. neišmokėtos teisėjo darbo užmokesčio dalies – 66 035,58 Lt, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nutrauktina.

Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsniu, 52 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 3 punktu, 102 straipsniu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. prašymą patenkinti ir administracinės bylos Nr. I-1102-171/2016 (proceso Nr. 3-61-3-05309-2013-6) dalį dėl pareiškėjui D. K. neišmokėtos teisėjo darbo užmokesčio dalies – 66 035,58 Lt, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nutraukti.

Pareiškėjui D. K. išaiškinti, kad, bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Likusi pareiškėjų B. B., J. D., L. D., V. P., J. P., J. R., L. Š. ir R. Š. skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjų B. B., J. D., L. D., V. P., J. P., J. R., L. Š. ir R. Š. prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti kaip nepagrįstą

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant prašymą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė