- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-27
- Bylos Nr.
- 2A-216-159/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-25-3-00704-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eugenija Morkūnienė (pirm.), Albina Pupeikienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- D. L.
Pranešėja Eugenija Morkūnienė Civilinė byla Nr. 2A-216-159/2013
2013 m. vasario 27 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Eugenijos Morkūnienės, kolegijos teisėjų Albinos Pupeikienės, Almanto Padvelskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo V. L. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-927-666/2012 pagal ieškovo V. L. patikslintą ieškinį atsakovei D. L. dėl 47 274 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas pareikštu patikslintu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės 47 274 Lt turtinės žalos atlyginimo bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-12-10 atsakovei pardavė jam priklausančio 57 274 Lt vertės 1/3 dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Kretingoje, už simbolinę 10 000 Lt kainą. Tą pačią dieną pasirašė susitarimą, jame atsakovė nurodė, kad nereikalaus vaikams išlaikymo, ieškovas jame parašė, kad nereikalaus iš vaikų išlaikymo senatvėje. Atsakovė apgavo ieškovą, nes 2011-11-14 kreipėsi į Kretingos rajono apylinkės teismą dėl išlaikymo dydžio vaikams pakeitimo. Kretingos rajono apylinkės teismas 2012-05-24 sprendimu pakeitė Kretingos rajono apylinkės teismo 2003-12-01 sprendimą ir padidino išlaikymą nepilnamečiams vaikams po 300 Lt kiekvieną mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Atsakovė buvo nesąžininga, nes jau buto dalies pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu buvo suplanavusi ieškovą apgauti. 2008-12-10 1/3 buto dalies vidutinė rinkos vertė buvo 57 274 Lt. Su atsakove susitarė, kad atsakovei pardavus 1/3 buto dalį už simbolinę 10 000 Lt kainą, likusieji 47 274 Lt bus įskaityti kaip nepilnamečių jų vaikų išlaikymas pagal teismo sprendimą. Atsakovė pažeidė jų susitarimą, neteisėtai iš atsakovo gavo buto dalį ir nepagrįstai praturtėjo, todėl privalo sugrąžinti ieškovui jo asmeninį turtą. Jeigu buto dalis būtų parduota pašaliniam asmeniui, ieškovas būtų gavęs 50 000 Lt. Ieškovo manymu, yra įstatyme numatytas pagrindas pripažinti tokį sandorį apsimestiniu ir taikyti restituciją, nes jam padaryta turtinė žala. 2009-02-06 atsakovė sudarė kitą pirkimo–pardavimo sutartį ir pagal tą sutartį savo seseriai A. Š. už 10 000 Lt pardavė visą butą, adresu (duomenys neskelbtini), nors buto vertė buvo 171 822 Lt. Atsakovė visą butą pardavė turėdama tikslą, kad ieškovas nebegalėtų ateityje reikšti pretenzijų į minimą butą (b. l. 22–24).
Žemesnės instancijos teismas
Kretingos rajono apylinkės teismas 2012-10-09 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo V. L. 600 Lt bylinėjimosi išlaidų teisininko pagalbai apmokėti atsakovei D. L. ir 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei. Nurodė, kad ginčo tarp šalių dėl konkrečios nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo fakto nėra, sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl turi privalomąją galią sutarties šalims. Ieškovas, pasirašydamas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, įvertino parduodamo turto dalies kainą, žinojo visas sutarties sąlygas ir su jomis sutiko. Sutarčių laisvės principas leidžia sutarties šalims pasirinkti jiems priimtiną daikto pardavimo kainą, ji gali skirtis nuo VĮ Registrų centro apskaičiuotos vidutinės rinkos vertės. Ieškovo nurodoma 1/3 buto dalies vertė yra preliminari ir nuo tikrosios vidutinės rinkos vertės gali skirtis, įvertinus, kad butas nebuvo padalytas ir nebuvo nustatyta jo naudojimosi tvarka. Teismas neturėjo pagrindo padaryti išvados, kad atsakovė apskritai atsisakė išlaikymo vaikams, pigiau nusipirkusi iš ieškovo buto dalį, ir kad išlaikymas įskaitomas į parduoto turto vertę, nes raštelyje konstatuotas ieškovui priklausiusios buto dalies pirkimo faktas. Atsakovė, sudarydama dalies nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, nesiekė, kad vaikams išlaikymas būtų teikiamas turtu, atsakovės atsisakymas reikalauti išlaikymo savo vaikams nesukuria jokių teisinių pasekmių (b. l. 58–60).
Šalies argumentai
Ieškovas V. L. 2012-10-24 padavė apeliacinį skundą. Juo prašo panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-10-09 sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovės D. L. 47 274 Lt bei visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad susidarius sunkiai turtinei padėčiai nutarė parduoti jam priklausančią 57 274 Lt vidutinės rinkos vertės 1/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Su buvusia žmona – atsakove – susitarė, kad ji sumokės 10 000 Lt, o likusią – 47 274 Lt – dalį užskaitys nepilnamečių vaikų išlaikymui turtu ir nebereikalaus pagal teismo sprendimą priteisto išlaikymo ir susidariusio įsiskolinimo. 2008-12-10 notarinėje kontoroje buvo sudaryta 1/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies pirkimo–pardavimo sutartis. Tą pačią dieną D. L. parašė raštelį. Jame nurodė, kad iš V. L. už 10 000 Lt pirko 1/3 buto, esančio (duomenys neskelbtini), dalį ir iš V. L. nereikalaus išlaikymo vaikams. Atsakovė pažadėjo atsiimti iš antstolės vykdomąjį raštą. Po sandorio sudarymo atsakovė kreipėsi į antstolę R. V. ir nurodė, kad ji nereikalauja išlaikymo vaikams iš vyro. Antstolė 2009-01-16 kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą ir prašė nutraukti išlaikymo vaikams išieškojimą, tačiau teismas nepatvirtino vykdomosios bylos nutraukimo, nes netinkamai buvo įforminti dokumentai. Ieškovas nėra teisininkas, todėl nežinojo, kaip turi būti įforminami dokumentai. Atsakovė dėl apgaulės gavusi 1/ 3 buto dalį nepagrįstai praturtėjo ir nepagrįstai pasisavino 47 274 Lt skirtumą tarp tikrosios buto vertės ir pardavimo kainos, todėl privalo atlyginti 47 274 Lt ieškovui padarytą žalą. Atsakovė sužinojusi, kad vykdomoji byla nenutraukta, skubiai pagal kitą pirkimo–pardavimo sutartį visą 171 822 Lt rinkos vertės butą pardavė savo seseriai A. Š. tik už 10 000 Lt. Atsakovės sesuo nusipirkusi butą faktiškai juo nesinaudoja, jame ir toliau gyvena atsakovė. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė sukčiauja, apgaudinėja ieškovą (b. l. 62–63).
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nesutinka su apeliacinio skundo motyvais. Atsakovė įgijo turtą už tuo metu buvusią rinkos kainą, atsisakyti išlaikymo vaikams niekada nesiekė. Apeliantas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, žalos priežastinio ryšio, todėl civilinė atsakomybė negalima (b. l. 67–71).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos duomenų matyti, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2003-12-01 sprendimu šalių santuoka nutraukta; nustatyta nepilnamečių vaikų Kristinos, Vytautės, Tado ir Brigitos gyvenamoji vieta su motina – atsakove; priteistas išlaikymas kiekvienam nepilnamečiam vaikui po 100 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės ir padalytas santuokos metu įgytas turtas. D. L. po santuokos nutraukimo nuosavybės teise atiteko 2/3 dalys, o V. L. 1/3 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). 2008-12-10 šalys sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, ja ieškovas pardavė, o atsakovė už 10 000 Lt nusipirko 1/3 buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį (b. l. 11). 2008-12-10 šalys pasirašė raštelį. Jame nurodyta, kad atsakovė iš ieškovo nereikalaus išlaikymo vaikams, o ieškovas nereikalaus išlaikymo iš vaikų senatvėje (b. l. 13). Kretingos rajono apylinkės teismas 2012-05-24 sprendimu pakeitė Kretingos rajono apylinkės teismo 2003-12-01 sprendimu priteistą išlaikymą kiekvienam nepilnamečiam vaikui iki 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaikų pilnametystės (b. l. 16). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 47 274 Lt kaip žalos atlyginimą už parduoto buto dalį, nes buvo suklaidintas.
Pirmosios instancijos teismas priimtą sprendimą grindė tuo, kad sudaryta buto dalies pirkimo–pardavimo sutartis yra galiojanti ir nenuginčyta, o dėl išlaikymo formos pakeitimo šalys privalo kreiptis į teismą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su tokiomis teismo sprendime padarytomis išvadomis.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių 2008-12-10 sudaryto raštelio nuostata, kad atsakovė atsisako išlaikymo nepilnamečiams vaikams, neturi teisinės galios. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu (CK 3.165 straipsnio 1 dalis). Pareiga rūpintis nepilnamečiais vaikais, juos materialiai išlaikyti, sudaryti normalias gyvenamosios aplinkos sąlygas kyla iš tėvų prigimtinės prievolės būti atsakingiems už vaikų padėtį iki jų pilnametystės. CK 3.159 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog tėvo ar motinos atsisakymas nuo teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams negalioja. Tik vaikams sulaukus pilnametystės pasibaigia, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, tėvų pareiga išlaikyti vaikus (CK 3.192 straipsnio 3 dalis, 3.194 straipsnio 3 dalis). Konstatuotina, kad išlaikymas yra nepilnamečių vaikų turtas, jis priteisiamas ir turi būti skiriamas tik vaikų poreikiams tenkinti. Vadovaujantis CK 3.185 straipsnio 1 dalimi, turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis. Darytina išvada, kad atsakovė negalėjo atsisakyti nuo priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams, nes tokia teisė jai nėra suteikta.
Apeliantas teigia, kad jis 1/3 buto dalies pirkimo–pardavimo sutartį sudarė, nes buvo suklaidintas atsakovės, manė, kad tokiu būdu bus pakeista išlaikymo nepilnamečiams vaikams forma. Teisėjų kolegija šiuos motyvus atmeta kaip nepagrįstus. CK 6.154 ir 6.159 straipsniuose apibrėžta sutarties samprata, kad sutartis – šalių susitarimas, t. y. šalių konsensusas, valios sutapimas. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, kai neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį.
Apeliantas teigia, kad jis pardavė 1/3 buto dalį mažesne kaina nei rinkos vertė. Šią aplinkybę įrodinėja Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašu. Jame nurodyta, kad vidutinė ginčo buto vertė – 171 822 Lt, tokiu būdu 1/3 dalis buto kainuotų – 57 274 Lt (b. l. 7–8). Teisėjų kolegijos vertinimu, Nekilnojamojo turto registro nustatyta parduodamo daikto vidutinė rinkos vertė gali neatitikti realios parduodamo daikto rinkos kainos, nes nustatoma visuotinio nekilnojamųjų daiktų vertinimo būdu, neapžiūrint ir nevertinant daikto fizinės būklės, nekonkretizuojant rinkos pokyčių pardavimo metu ir pan. Darytina išvada, kad minėti duomenys yra tik preliminarūs ir neatspindi realios daikto vertės. Be to, buvo parduodama tik 1/3 dalis buto, nebuvo nustatyta šio buto naudojimo tvarka, o tai objektyviai mažina parduodamo daikto vertę. Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, kad parduodamo daikto vertė buvo didesnė, nei šalys susitarė sutartimi. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad pats apeliantas sudarydamas pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, todėl prisiėmė riziką dėl tokio savo elgesio, nes pats paprašė atsakovės už jam priklausiusią 1/3 buto dalį sumokėti 10 000 Lt (b. l. 56).
Apeliantas taip pat teigia, kad šalys sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį realiai siekė pakeisti priteistą išlaikymo formą, t. y. kad sudarytas sandoris yra tariamas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išlaikymo formos pakeitimo klausimas pagal CK 3.196 straipsnį išimtinai priklauso teismo kompetencijai. Šalys savo susitarimais negali keisti įstatymo leidėjo nustatytos išlaikymo formos pakeitimo tvarkos. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, kad ieškovas norėdamas pakeisti priteisto išlaikymo formą CK 3.196 straipsnio pagrindu privalėjo kreiptis į teismą, o apelianto motyvai, kad jis neturi teisinių žinių ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes jo teisė kreiptis konsultacijų į teisininkus ir kt. nebuvo apribotos. Konstatuotina, kad tariamas sandoris yra toks sandoris, kuriame nėra esminio sandorio elemento – suderintos sutarties šalių valios, siekiant tam tikrų teisinių pasekmių, nes jame išreikšta sandorio šalių valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Tariamas sandoris yra fiktyvus sandoris dėl šalių valios ydingumo jį sudarant, ir paprastai jis nevykdomas. Sprendžiant klausimą, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-68/2005). Įrodinėjant tariamą sandorį viena iš nustatinėjamų aplinkybių yra ta, ar sandoris buvo vykdomas, o jeigu nevykdomas, – dėl kokių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-191/2006). Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamu – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (CK 1.86, 6.193 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2006).
Nagrinėjamu atveju šalys įvykdė 2008-12-10 pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. ieškovas priėmimo–perdavimo aktu perdavė atsakovei buto dalį (b. l. 14), atsakovė įvykdė pirkėjos pareigas, sumokėjo sutartą kainą. Reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad ši sutartis buvo sudaryta notarinės formos, t. y. notaras šalims išaiškino sutarties turinį ir sukuriamas pasekmes, ieškovui kilus neaiškumų dėl sudaromo sandorio esmės, jo pasekmių jis galėjo savo abejones išsakyti notarui, tačiau to nepadarė. Darytina išvada, kad šiuo atveju šalių sudarytas sandoris negali būti pripažintas tariamu.
Apeliacinio skundo motyvai, kad atsakovė ginčo butą pardavė savo seseriai, kad atsakovė toliau gyvena tame bute, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą ir neįrodo ieškovo reikalavimo pagrįstumo (CPK 178 straipsnis). Kiti apeliacinio skundo motyvai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti priimto teismo sprendimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 4 dalimi atsakovas už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 1 418 Lt, tačiau sumokėjo 423 Lt (b. l. 64) ir prašė atidėti likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimą. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovo priteistina likusi nesumokėta 995 Lt žyminio mokesčio dalis valstybei. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, atlygintinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė turėjo 400 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (b. l. 74). Šios išlaidos atitinka CPK 98 straipsnio reikalavimus, todėl priteistinos iš ieškovo atsakovei.
Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes, įvertinusi skundžiamo teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo keisti ar naikinti apeliacinio skundo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Kretingos rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei D. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir 995 Lt žyminio mokesčio valstybei.