Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2009-07-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1-10-50/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2009-07-03
Bylos Nr.
1-10-50/2009
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Juozapas Surblys
Kaltinamasis
K. B.
Advokatai
Žilvinas Mišeikis
Baudž. byla Nr. 1-10-50/2009
Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.14.7.2.; 2.3.6.4.5.
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 3 d.Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Juozapas Surblys,sekretoriaujant Jūratei Dužinskienei, Eglei Gečaitei, Danutei Klimašauskaitei,dalyvaujant prokurorei Laimai Rokanskienei,gynėjams advokatams Žilvinui Mišeikiui ir Tadui Kelpšui,teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

K. B. , gimęs (duomenys neskelbtini) a. k. (duomenys neskelbtini) lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį išsilavinimą, vedęs, gyv. (duomenys neskelbtini) neteistas, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. B. , Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. kovo 21 d. nutartimi būdamas patvirtintas bankrutuojančios UAB (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini) ir įsikūrusios (duomenys neskelbtini) administratoriaus – UAB (duomenys neskelbtini) – įgaliotu atstovu, iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: privalėdamas vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto 1997 m. birželio 17 d. įstatymo nuostatas – valdyti ir naudoti bankrutuojančios įmonės turtą, lėšas bei jomis disponuoti (Įstatymo 18 str.), atidaryti sąskaitą banke, kaupti lėšas bankroto procedūrų vykdymui, kad įstatymo nustatyta tvarka būtų galima atsiskaityti su kreditoriais, spręsti klausimus dėl įmonės turto, gautas lėšas skirstyti kreditorių reikalavimams tenkinti (Įstatymo 15 str. 4 d., 5 d., 40 str.), atliko priešingus teisei – neteisėtus ir tyčinius – veiksmus, bankroto procedūrų vykdymo metu pardavus įmonės turtą ir gavus lėšų, kurias turėjo paskirstyti kreditoriams, dalį šių lėšų – 200 000 Lt – 2001 m. spalio 18 d. mokėjimo pavedimu Nr. (duomenys neskelbtini) per AB banką „Snoras“ iš bankrutuojančios įmonės sąskaitos pervedė UAB (duomenys neskelbtini), kuri bankrutuojančiai įmonei pinigų negrąžino.

Iš Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. kovo 21 d. nutarties matyti, kad remiantis duomenų visuma apie nemokumą Lietuvos ir Danijos UAB (duomenys neskelbtini) buvo iškelta bankroto byla, bankrutuojančios įmonės administratoriumi patvirtinta UAB (duomenys neskelbtini), o administratoriaus įgaliotu asmeniu – K. B. . To paties teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtinta bankrutuojančios įmonės likvidacinė komisija, kurios pirmininku taip pat patvirtintas K. B. , nariais – didžiausius kreditinius reikalavimus pareiškusių ir kitų subjektų atstovai, iš jų byloje apklausti kaip liudytojai R. K. , R. J. D. , D. B. , A. Z. .

Tas pats teismas 2001 m. kovo 27 d. sprendimu konstatavo, kad tuo metu UAB (duomenys neskelbtini) kreditiniai reikalavimai, nesusiję su darbo santykiais, sudarė 12 571 936,60 Lt, su darbo santykiais – 49 028,79 Lt.

Kaltinimo esmę sudaro tai, kad kaltinamasis, būdamas bankroto administratoriaus atstovu, ir, remiantis Įmonių bankroto įstatymu, privalėdamas užtikrinti bankroto procedūrų įgyvendinimą – organizuoti bankrutuojančios įmonės turto išsaugojimą, taip pat turto iš skolininkų išieškojimą, turto pardavimą, kreditorių reikalavimų tenkinimą, likusio turto perdavimą, padarė priešingus teisei veiksmus – dalį už parduotą turtą gautų lėšų iššvaistė.

Iš 2001-10-19 pasaugos sutarties matyti, kad tą dieną UAB (duomenys neskelbtini), kuriai atstovavo likvidacinės komisijos pirmininkas K. B. , ir UAB (duomenys neskelbtini), kuriai atstovavo direktorius A. Z. , sudarė sutartį, iš kurios turinio buvo aišku, kad viena šalis kitai – UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) – perdavė saugoti 200 000 Lt pinigų.

Liudytojas A. Z. patvirtino, kad 2001-10-19 UAB (duomenys neskelbtini) patalpose jis ir K. B. pasirašė sutartį dėl 200 000 Lt perdavimo iš UAB (duomenys neskelbtini) į UAB (duomenys neskelbtini), kad pinigai buvo pervesti UAB (duomenys neskelbtini).

Iš 2001-10-18 daryto mokėjimo pavedimo matyti, kad tą dieną (diena anksčiau, negu buvo sudaryta sutartis) mokėtojas – UAB (duomenys neskelbtini) – į AB banko „Snoras“ sąskaitą pervedė nurodytą sumą pinigų gavėjui – UAB (duomenys neskelbtini)

Šie veiksmai, kurie rodo kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę, buvo padaryti tuo metu, kai buvo vykdomos įmonės bankroto procedūros, viena iš jų – 2001-08-31 pirkimo–pardavimo sutartimi už 1 690 000 Lt UAB (duomenys neskelbtini) buvo parduoti bankrutuojančiai įmonei priklausantys pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) ir už šį pirkinį rugsėjo mėnesį bankrutuojančiai įmonei buvo pervedami pinigai.

Nusikalstamos veikos tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius patvirtina ne tik minėti kaltinamojo K. B. padaryti konkretūs veiksmai – pinigų pervedimas be kokio nors realaus teisinio pagrindo, bet ir su įvykio aplinkybėmis susijusių liudytojų parodymų turinys.

Liudytojas V. E. , 2002 m. dirbęs UAB (duomenys neskelbtini) (ta pati įmonė, kuri prieš tai vadinosi UAB (duomenys neskelbtini) ir kuri 2001-08-31 sudarė pirkimo–pardavimo sutartį dėl pastatų pirkimo iš bankrutuojančios įmonės) parodė, kad po pastatų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo sudarytas mokėjimo (atsiskaitymo) grafikas, tačiau tuo metu iškilo problema dėl 200 000 Lt, kuriuos bankrutuojančios įmonės vadovas K. B. buvo perleidęs UAB (duomenys neskelbtini), nes šie pinigai turėjo būti pervesti bankui „Litimpex“, kaip įkeisto turto turėtojui. Tokie bankrutuojančios įmonės vadovo veiksmai trukdė nupirkto turto paėmimą.

Liudytojas V. P. parodė, kad jis, kaip UAB (duomenys neskelbtini) (vėliau pavadinta korporacija) atstovas, pasirašė pastatų, priklausiusių bankrutuojančiai įmonei, pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau nupirktą turtą korporacija realiai pradėjo valdyti žymiai vėliau, nes buvo atidėliojami mokėjimai, bankrutuojanti įmonė laiku neatsiskaitė su įkaito turėtoju – banku, todėl turto įgijimą korporacija įgyvendino tik priėmus teismo sprendimus.

Liudytojas A. S. , įvykio nurodytu laiku administravęs bankrutuojantį LAB „Litimpex“ banką, parodė, jog bankas (duomenys neskelbtini) buvo suteikęs virš 2 milijonų litų paskolą, dėl to buvo įkeistas skolininko turtas – pastatai, tačiau, paskelbus (duomenys neskelbtini) bankrotą ir pardavus pastatus, su banku atsiskaityta tik iš dalies.

Iš „Litimpex“ banko 2002-08-21 rašto (duomenys neskelbtini) matyti, kad bankrutuojančios įmonės administracija buvo įspėta dėl mokėjimų vilkinimo (t. 2, b. l. 37).

Iš Klaipėdos apygardos teismo 2001-05-16 nutarties matyti, kad remiantis Įmonių bankroto įstatymo 38 straipsniu buvo patvirtinta likvidacinė komisija, kurią sudarė komisijos pirmininkas, UAB (duomenys neskelbtini) įgaliotas atstovas K. B. bei nariai – kreditorių, Mokesčių inspekcijos, socialinio draudimo atstovai.

Liudytojai D. B. , komisijoje atstovavęs bankrutuojančios įmonės darbuotojams, R. K. , buvusi „Sodros“ darbuotoja, parodė, kad komisijos posėdžiuose tuo metu nebuvo ir negalėjo būti svarstomi kokie nors klausimai dėl pinigų, gaunamų už parduodamą turtą, perdavimo pasaugai, nes tuo metu buvo daug problemų su skolų grąžinimu ir Valstybiniam socialiniam draudimui, ir įmonės darbuotojams.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 38 straipsnyje nurodyta, kad teismui patvirtinus likvidacinę komisiją ir jos pirmininką, šis disponuoja įmonės turtu ir užtikrina jo apsaugą. Šio įstatymo prasmė siejama su komisijos pirmininko, kuris kartu buvo ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo, pareiga saugoti bei tausoti bankrutuojančios įmonės lėšas ir turtą, kartu siejama su kaltinamajame akte nurodytais Įstatymo 15 str. 4 d. ir 40 straipsnio reikalavimais užtikrinti tinkamą bankroto procedūrų bendrą funkcionavimą, įkaito turėtojui užtikrinti lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, atlyginimą.

Sprendžiant kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo klausimą, pažymėtina, kad kaltinamasis, turėdamas apibrėžtus įpareigojimus ir atsakomybę, padarė teisei – nurodyto įstatymo nuostatoms – priešingus veiksmus: esant apibrėžtiems reikalavimams, taip pat esant labai sudėtingai bankrutuojančios įmonės finansinei būklei apskritai, kaltinamasis, veikdamas savavališkai, nepagrįsdamas ir nepateisindamas veikimo prieš teisę motyvų, palyginti didelę pinigų sumą, kuri turėjo būti atiduota įkaito turėtojui, pervedė kitam ūkio subjektui, kuris, beje, pats netrukus bankrutavo ir kaltinamojo pervestus pinigus prarado. Beje, iš byloje esančio revizijos akto matyti, kad įmonė, kuriai buvo pravesti 200 000 Lt, jau 1999 m. buvo nemoki. Akivaizdu, kad kaltinamasis, užimdamas atsakingas pareigas įmonės bankroto (likvidavimo) procese ir suvokdamas pasekmes, elgėsi nusikalstamai, tai dar kartą patvirtina jo darytų veiksmų subjektyviuosius požymius.

Kaltinamasis, atsisakęs duoti parodymus teismui, vis dėlto iš dalies pripažino veiksmų objektyviąją pusę – pinigų pervedimą kitai įmonei, tačiau neigia subjektyviąją pusę, aiškindamas, jog panaudos sutarties sudarymą ir nurodytos pinigų sumos pervedimą lėmęs noras protingai vykdyti bankroto ir įmonės likvidavimo procedūrą, nes iš pasaugos gavėjo turėję gauti 1 proc. dydžio metinių palūkanų. Tačiau, kaip minėta, įmonė, kuriai buvo pervesti pinigai, pati buvo nemoki ir netrukus bankrutavo.

Iš byloje esančių duomenų darytina išvada, kad bankroto administratorius (įmonės likvidacinės komisijos pirmininkas) yra svarbiausias asmuo įmonės bankroto procese, jis reguliuoja bankrutuojančios įmonės finansinius santykius, be jo žinios negali būti atliekamas joks bankroto procedūros veiksmas. Bankroto administratoriui yra patikimas ne tik įmonės bankroto procedūrų vykdymas, bet ir bankrutuojančios įmonės turtas. Todėl kaltinime pagrįstai nurodyta, kad kaltinamasis iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje esantį didelės vertės svetimą turtą.

Kaltinamojo padaryta veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, pažymi nusikalstamos veikos tyčinį pobūdį, veikos pavojingumą, nes padarytas sunkus nusikaltimas, už kurį numatyta griežta baudžiamoji atsakomybė. Šią atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta, konkretesnių kaltinamojo asmenybę charakterizuojančių duomenų nėra. Atsižvelgus į šiuos duomenis, į nusikalstama veika padarytos žalos dydį (mastą) skirtina baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta vidutinio dydžio bausmė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297–307 str.,

nusprendžia:

K. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 184 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija), ir paskirti trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradėjimo dienos, kardomosios priemonės neskirti.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Apygardos teismą.

Teisėjas Juozapas Surblys