Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-1153-135/2013

NUTARTIS

2013 m. gruodžio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. ir nubaustas viešaisiais darbais 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 40 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72¹, 72² straipsniais, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimą prisiartinti prie nukentėjusiosios N. R., uždraudžiant visą bausmės atlikimo laikotarpį bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja N. R., lankytis vietose, kuriose būna nukentėjęs asmuo, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nuosprendžiu iš nuteistojo teismas priteisė nukentėjusiajai A. R. 500,00 Lt, nukentėjusiajai I. R. – 600,00 Lt, nukentėjusiajai N. R. – 15 000,00 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. 2012 m. gruodžio 5 d. apie 22 val. 30 min., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu, sėdinčiai ant kėdės žmonai N. R. kumščiu sudavė vieną smūgį į kairįjį dilbį, televizoriaus valdymo pulteliu sudavė 5-6 smūgius į abi rankas, stumdamas į kairį šoną, nuvertė nuo kėdės, dėl ko N. R. nukrito ant kelių, po to koridoriuje nukentėjusiąją stūmė, dėl ko N. R. griūdama susitrenkė dešinės kojos blauzdą, taip mušdamas ir smurtaudamas padarė nukentėjusiajai N. R. dešinio žasto ir kairio kelio sąnario sumušimus, kraujosruvas dešiniame žaste, kairiame dilbyje ir abiejų kelių sąnarių srityse, odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kas nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Apelianto tvirtinimu, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jam nebuvo suteikta teisė duoti parodymus ir pasisakyti dėl kaltinimo. Taip pat nurodo, kad vertėja, kuri dalyvavo teismo posėdyje, ne viską ir ne visada teisingai išversdavo, nevertė nukentėjusiajai N. R. ir jo dukterims užduodamų klausimų, todėl jis visko negalėjo suprasti ir negalėjo gintis. Nurodo, kad teismas netenkino jo prašymo, jog dukterys būtų apklausiamos nedalyvaujant ne tik jam, bet ir N. R.. Nuteistojo teigimu, jam ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nepagrįstai, nes BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priskiriama prie privataus kaltinimo bylų.

Nurodo, kad teismas pažeidė ir bausmės skyrimo taisykles, nemotyvavo, kodėl bausmę skyrė didesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis dirbo, po to buvo registruotas darbo biržoje, teigiamai charakterizuojamas, o įpareigojimas kas mėnesį išdirbti po 40 valandų jam atims galimybę įsidarbinti ir dirbti, dėl ko neturės lėšų pragyvenimui bei negalės atlyginti civilinių ieškinių.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji ir jos gynėjas advokatas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis V. R. ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl kaltės padarius 2012 m. gruodžio 5 d., apie 22.30 val. nusikalstamą veiką, prašo jį išteisinti ir nesutinka su jam paskirta bausme, kuri, jo manymu, yra per griežta, bei priteistu neturtinės žalos atlyginimu, palikta iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskirta kardomąja priemone.

Kolegija sutinka, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltinamojo teisė duoti parodymus nebuvo tinkamai įgyvendinta, todėl apeliacinio skundo nagrinėjimo metu teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė nuteistąjį V. R. bei nukentėjusiąją N. R..

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jis smurto prieš N. R. nenaudojo, jai nesudavė, tačiau šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad V. R. kaltė pagal BK 140 str. 1 d., dėl 2012 m. gruodžio 5 d., 22.30 val., nusikalstamos veikos, yra neabejotinai įrodyta nuosekliais ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusiosios duotais parodymais, nepilnamečių nukentėjusiųjų I. R. ir A. R. parodymais, specialisto išvada ir kita rašytinė bylos medžiaga.

Nukentėjusioji N. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2012 m. gruodžio 5 d., apie 22.30 val. ji su dukromis buvo namuose, mergaitės gulėjo lovose savo kambaryje, o ji buvo virtuvėje, pas ją iš savo kambario atėjo sutuoktinis V. R., tarp jų įvykio žodinis konfliktas, V. R. ją pradėjo vadinti necenzūriniais žodžiais, po to V. R. paėmė televizoriaus pultelį, juo jai sudavė per rankas 5-6 kartus, pataikė į žąstus ir dilbius, po to ją pastūmė ir ji nugriuvo ant grindų ant kelių, susimušė kelius (1 t. 11, 12, 13 b. l.). Nukentėjusioji N. R. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino savo parodymus parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t. 16-17 b. l.). Teisme nukentėjusioji N. R. parodė, kad prieš ją sutuoktinis smurtaudavo kartą per savaitę, ji dažnai kviesdavo policiją, įvykio metu ji buvo virtuvėje, V. R. nepatiko, kad virtuvėje buvo įjungtas televizorius, televizoriaus valdymo pulteliu jis pradėjo ją mušti, paskui ją pastūmė ir ji nukrito ant grindų, buvo visa nusėta mėlynių (1 t. 193 b. l.).

Nukentėjusioji nepilnametė I. R. teisme parodė, kad tėvas dažnai mušdavo mamą, dažnai būdavo girtas, neleisdavo mamai žiūrėti televizorių, įvykio dieną girdėjo kaip V. R. šaukė ant mamos, neleido žiūrėti televizoriaus, girdėjo trenksmą, matė mėlynes ant mamos kojos, į konfliktą nesikišo, nes tėvo bijojo (1 t. 194 b. l.). Nukentėjusioji nepilnametė A. R. teisme parodė, kad girdėjo kaip įvykio metu tėvas šaukė ant mamos, kad ji nežiūrėtų televizoriaus, girdėjo, kaip jis pastūmė mamą, nes pasigirdo triukšmas, kitos dienos vakare matė mėlynes ant mamos kojos kelio, mamos negynė, nes bijojo tėvo (1 t. 195 b. l.).

2012-12-07 specialisto išvadoje nurodyta, kad N. R. nustatyta: dešinio žasto ir kairio kelio sąnario sumušimai, kraujosruvos dešiniame žaste, kairiame dilbyje, abiejų kelių sąnarių srityse, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti ne mažiau 6-ių kontaktų su kietais bukais daiktais metu ir galėjo gautis tiriamosios nurodytu laiku 2012-12-05 apie 23.00 val. (1 t. 10 b. l.).

Taigi specialisto išvada, nukentėjusiųjų nepilnamečių I. R. ir A. R. parodymai patvirtina nukentėjusiosios N. R. parodymus, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti ir nesiremti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl V. R. kaltės 2012 m. gruodžio 5 d., apie 22.30 val., sudavus televizoriaus valdymo pulteliu į rankas, nuvertus N. R. nuo kėdės ant kelių, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir V. R. išteisinti dėl šios veikos nėra jokio teisinio pagrindo.

Tai, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo pradėtas ištuokos procesas taip pat negali būti pagrindu laikyti, kad nukentėjusioji davė melagingus parodymus, nes gali būti suinteresuota nepagrįstai apkaltinti savo vyrą dėl savanaudiškų tikslų. Kaip matyti iš byloje esančio sprendimo civilinėje byloje, kurioje išspręstas nuteistojo ir nukentėjusiosios santuokos nutraukimo klausimas, kopijos su kaltinime nurodytu įvykiu nukentėjusioji, kreipdamasis į teismą dėl santuokos nutraukimo, nesiejo papildomos materialinės naudos gavimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ar kitų ištuokos byloje nagrinėjamų klausimų (1 t., 25-29 b. l.).

Dėl nuteistojo skundo teiginio, jog nukentėjusioji kreipėsi į teismo medicinos ekspertą tik po to, kai jis (nuteistasis) kreipėsi į policiją dėl to, kad nukentėjusioji N. R. jį sumušė, pažymėta, kad iš byloje esančio 2012-12-18 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl 2012-12-10 V. R. pareiškimo, kuriame jis nurodė, kad jį 2012-12-08 namuose sumušė žmona, matyti, kad į policiją jis su pareiškimu kreipėsi 2012-12-10 (1 t. 58 b. l.), o nukentėjusioji N. R. dėl sužalojimų ir jų mąsto nustatymo į teismo medicinos ekspertą kreipėsi 2012-12-07, t.y. sekančią po įvykio eksperto darbo dieną (1 t. 9, 10 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kolegija sprendžia, kad nuteistojo skundo teiginys, jog nukentėjusioji N. R. galėjo susižaloti pati ir tyčia, kad galėtų apkalbėti nuteistąjį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl apelianto skundo motyvo, jog teismas pažeidė lygiateisiškumo principą neleisdamas jam dalyvauti nepilnamečių Ilonos ir A. R. apklausoje, pažymėtina, kad iš teismo protokolo matyti, jog pačios nepilnametės nenorėjo duoti parodymų dalyvaujant nuteistajam ir teismas pagrįstai atsižvelgė į šį jų prašymą. Be to, teismas leido nuteistajam pateikti savo klausimus, o po to jį supažindino su nepilnamečių duotų parodymų turiniu (1 t. 194-195 b. l.), t.y. teismas nepilnamečių apklausos metu nepažeidė baudžiamojo proceso normų, todėl apelianto teiginys dėl proceso ir jo teisių pažeidimo atliekant nepilnamečių liudytojų apklausą atmetamas.

Dėl nuteistojo skundo motyvo, jog byla turėjo būti nagrinėjama privataus kaltinimo tvarka pažymėtina, kad nagrinėjamas įvykis buvo fiksuotas kaip smurto artimoje aplinkoje atvejis, nes tuo metu jau galiojo Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, todėl pagrįstai ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas buvo atliekamas pagal prokuroro nurodymą (1 t. 2 b. l.).

Dėl nuteistojo nesutikimo su teismo sprendimu iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti galioti ikiteisminio tyrimo metu paskirtą kardomąją priemonę – periodiškai registruotis policijos įstaigoje, pažymėtina, kad paskirta kardomoji priemonė panaikinama, kai ji tampa nebereikalinga, arba pakeičiama griežtesne ar švelnesne, kai to reikalauja bylos aplinkybės (BPK 139 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas palikti galioti paskirtą kardomąją priemonę kol nuosprendis neįsiteisėjo, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pripažinęs V. R. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. Apeliantas padarė nesunkų nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo, nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų (1 t., 63-65 b. l.), byloje yra duomenų, kad nuteistasis ir anksčiau smurtavo prieš nukentėjusiąją, policija nuolatos lankėsi jų namuose. Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, jam už nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – viešuosius darbus, tačiau pagrįstai jų trukmę nustatė ilgesnę nei vidurkis. Todėl nėra jokio pagrindo nuteistajam paskirtą bausmę – viešuosius darbus - laikyti aiškiai per griežta. Dėl nuteistojo skundo argumento, jog teismo įpareigojimas jam kas mėnesį išdirbti po 40 valandų atims galimybę įsidarbinti, pažymėtina, jog Baudžiamojo kodekso 46 str. 5 d. yra numatyta galimybė nuteistajam, kuris dėl objektyvių priežasčių negali atlikti teismo paskirtų viešųjų darbų, kreiptis į teismą dėl atleidimo nuo šios bausmės vietoj jos paskiriant BK IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl nuteistojo skunde nurodytos galimai teismo nuosprendžiu atimtos apelianto galimybės bendrauti su dukromis ir dalyvauti jų auklėjime, pažymėtina, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu uždraudė bendrauti ir ieškoti ryšių tik su nukentėjusiąją N. R., tačiau ne su dukromis, todėl, ši jo teisė nebuvo pažeista.

Apeliantas nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajai N. R. 15000 Lt , nukentėjusiajai A. R. – 500 Lt, nukentėjusiajai I. R. – 600 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis neturi pajamų ir neturės iš ko atlyginti tokius civilinius ieškinius, be to pažymi, kad nukentėjusiajai N. R. buvo padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas.

Sprendžiant turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą baudžiamajame procese, pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pažymėtina tai, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Vienas iš pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų praradimų dydį, jų įtaką žmogaus tolimesniam gyvenimui, darbinei veiklai, šeimyniniams santykiams. Jeigu pasekmės atsiranda dėl sunkių sveikatos sutrikdymų, jei jos susiję su ateities intervencijomis arba su nepataisomais liekamaisiais reiškiniais, tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus (kasacinė byla Nr. 2K-171/2008).

Taip pat pažymėtina, jog, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisingumo principas įpareigoja, kad asmeniui padaryta žala būtų atlyginta visiškai, tačiau būtinai atsižvelgiama ir į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt.

Protingumo principas reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus, t. y. racionalaus, protingo, asmens (bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną (CK 1.5.). Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėta, kad, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ne tik į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys), bet ir susiformavusią teismų praktiką.

Kai matyti iš nukentėjusiosios N. R. paaiškinimų, konfliktai šeimoje tęsėsi jau seniai, įvykio dieną taip pat kilo barnis dėl buitinių problemų, kurių nei viena iš šalių neįstengė išspręsti geruoju. Nuteistojo smurtiniai veiksmai nukentėjusiajai nebuvo netikėti, nes kaip pati nurodė, vyro smurtą ji yra patyrusi ir ankščiau. Taip pat atsižvelgtina į tai, jog dėl rankų ir kojų sumušimo nukentėjusiajai išorinių žymių neliko, juos dengė rūbai, ir tai negalėjo labai apsunkinti jos bendravimą su kitais žmonėmis. Sutiktina su tuo, jog dėl nuteistojo veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, emocinį sukrėtimą, tačiau byloje esantys medicininiai dokumentai neįrodo ilgalaikių pasekmių. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, spręsdamas priteistinos N. R. neturtinės žalos dydžio klausimą, nustatė neteisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Teismo nustatyta piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti – 15000,00 Lt, įvertinus specialisto išvadą ir skunde nurodytas pasekmes, yra aiškiai per didelė, neatitinka teismų praktikos, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ji mažintina iki 2000 Lt.

Dėl nepilnametėms nuteistojo dukroms priteistų pinigų sumų neturtinei žalai atlyginti kolegija sprendžia, jog jų dydis nustatytas pagrįstai, kadangi dukros dėl nuteistojo naudojamo smurto jų motinos atžvilgiu patyrė dvasinius išgyvenimus ir emocinį sukrėtimą, todėl padaryta žala joms turi būti atlyginta.

Nuteistojo apeliacinio skundo nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme metu buvo gauti duomenys apie tai, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimais nukentėjusiajai N. R. buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, kurios apmokėjimui valstybė išleido 403,20 Lt (2 t., 21, 33, 34 b. l.). Teisėjų kolegija Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą N. R. pripažįsta proceso išlaidomis ir jas priteisia iš nuteistojo V. R. valstybės naudai (BPK 106 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., kolegija

nutaria:

V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti priteisimo N. R. pakeisti ir priteistą sumą sumažinti iki 2000 Lt.

Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidas už antrinės teisinės pagalbos teikimą N. R. pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš V. R. 403,20 Lt (keturis šimtus tris litus dvidešimt centų) valstybės naudai.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.