Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Kęstučio Dargužio, Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, dalyvaujant prokurorui Ryčiui Kirkliauskui, išteisintajai I. V., jos gynėjai advokatei Giedrei Kazakevičienei, nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G., jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiosios įstatyminės atstovės R. G. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręstą I. V. dėl jai pateiktų kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. išteisinti, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu teismas nusprendė nukentėjusiosios įstatyminės atstovės R. G. civilinius ieškinius 79 litų sumai dėl turtinės žalos, 5000 litų dėl neturtinės žalos atlyginimo bei 500 litų advokato atstovavimo išlaidų atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. V. pagal LR BK 281 str. 1 d. išteisinta kaltinant tuo, kad 2012-11-26 apie 8.40 val., A., važiuodama T. gatve, netoli sankryžos su V. gatve, ties pastatu Nr. 17, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 p. reikalavimus - nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 37 p. reikalavimus - artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustodama prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, vairuodama transporto priemonę automobilį „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepastebėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ėjusios pėsčiosios mažametės K. G. ir ją partrenkė, dėl to įvykusio eismo įvykio metu dėl dešinio šeivikaulio lūžimo K. G. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013-06-20 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti I. V. kalta pagal BK 281 str. 1 d. ir paskirti jai 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir įpareigoti per šį laikotarpį atlyginti padarytą turtinę žalą, neišeiti iš savo namų nuo 22 val. iki 6 val., priteisti iš I. V. ir civilinio atsakovo 79 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajam įstatyminiam atstovui R. G. bei proceso išlaidų atlyginimą.

Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Teismas neteisingai konstatavo aplinkybę, kad nukentėjusiosios parodymai apie tai, kad ji apsisuko ore, nelietė kojom žemės, duoti tik teisme po bylos grąžinimo tyrimui papildyti. Atliekant ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji taip pat nurodė, kad po kontakto su automobiliu jautėsi lyg būtų apsivertusi ore ir nukrito ant važiuojamosios dalies. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad nukentėjusioji pamačiusi automobilį prieš save, pasidavė į kairę pusę, tokiu būdu sumažindama atstumą nuo kontakto vietos iki automobilio sustojimo vietos. Teismas taip pat neįvertino ir tos aplinkybės, kad įvykio vietoje nėra jokių stabdymo žymių, reiškia, kad automobilis po kontakto su nukentėjusiąją, judėjo į priekį ir tokiu būdu ją nubloškė už pėsčiųjų perėjos. I. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu dėl tų pačių aplinkybių buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Teismas, padarydamas išvadas dėl išteisintosios I. V. nekaltumo, nepagrįstai abejojo nuketėjusiosios parodymais, įrodymus vertino atskirai vienas nuo kito, vienpusiškai. Teismas nesivadovavo visomis baudžiamojoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir darė nepagrįstas, vienpusiškas išvadas ir nepagrįstai išteisino I. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 str. 1 d. padarymo.

Nukentėjusiosios K. G. atstovė pagal įstatymą R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinti kalta I. V. ir skirti valstybinio kaltintojo - prokuroro prašomą bausmę, bei jo civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilnai.

Apeliantė skunde nurodė, kad teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiosios, rėmėsi tik kaltinamosios parodymais. Teismas nuosprendyje nurodė, kad vienintelis įrodymas, kad kaltinamosios I. V. vairuojamas automobilis partrenkė nukentėjusiąją K. G. pėsčiųjų perėjoje, yra tik pačios nukentėjusiosios parodymai, tačiau jie neparemti kitais bylos įrodymais, kas iš esmės prieštarauja visiems ikiteisminio tyrimo, o taip pat ir žodinio bylos nagrinėjimo metu surinktiems įrodymams. Kaltinamoji neigė, kad ji partrenkė nukentėjusiąją perėjoje, ji sakė, kad negali pasakyti, iš kur atsirado mergaitė prieš jos automobilį. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. I. V. parodymai, vykdant ikiteisminio tyrimo veiksmus keitėsi, tuo tarpu nukentėjusiosios mažametės K. G. parodymai visuomet buvo nuoseklūs. Apeliantė mano, kad byloje būtina paskirti autotechninę ekspertizę, o tik tada, kai bus ekspertizės akte nurodyta išvada spręsti kaltės klausimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras, nukentėjusiosios K. G. atstovė pagal įstatymą R. G. ir jos atstovas advokatas A. Pliauga prašė apeliacinius skundu tenkinti.

Išteisintoji I. V. ir jos gynėja advokatė G. Kazakevičienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios K. G. atstovės pagal įstatymą R. G. apeliaciniai skunde tenkinami iš dalies.

Apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis LR BPK 329 str. 2 p. numatytais pagrindais.

Apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadą, jog kaltinamoji I. V. nepadarė BK 281 str. 1 d. numatytos veikos, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teismo išvada neatitinka teisme ištirtų faktinių bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija nustatė, jog I. V. 2012-11-26 apie 8.40 val., A., važiuodama T. gatve, netoli sankryžos su V. gatve, ties pastatu Nr. 17, pažeisdama Kelių eismo taisyklių 9 p. reikalavimus - nesilaikydama visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekelti pavojaus kitų asmenų saugumui, 37 p. reikalavimus - artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustodama prieš kelio ženklą ,,Pėsčiųjų perėja“, kad kelyje su viena eismo juosta kiekviena kryptimi praleistų į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį, vairuodama transporto priemonę automobilį „Renault Clio“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nepastebėjo per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją ėjusios pėsčiosios mažametės K. G. ir ją partrenkė, dėl to įvykusio eismo įvykio metu dėl dešinio šeivikaulio lūžimo K. G. nesunkiai sutrikdė sveikatą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį vadovavosi išskirtinai kaltinamosios parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamoji I. V. kalta prisipažino iš dalies ir parodė, kad lapkričio 26 d. važiavo į darbą apie 7 val. Oro sąlygos buvo prastos-lijo lietus. Į Tvirtovės gatvę įsuko iš Vingio gatvės, važiavo lėtai. Artėdama prie pėsčiųjų perėjos, prasilenkė su dviem automobiliais, matė, kad perėja buvo tuščia. Prasilenkus su automobiliu, maždaug metro atstumu pamatė per kairį langą einančią nuleista galva, su kapišonu mergaitę, staigiai stabdė. Mergaitė rankomis atsirėmė į kairę automobilio pusę, ar ji nugriuvo, nematė. Sustabdžiusi automobilį, ėjo žiūrėti, kur mergaitė, ji jau buvo šaligatvyje link mokyklos. Atpažino, kad tai Kotryna. Priėjo vyras, sušuko „pabėgo“. Mergaitės klausė, ką skauda, ji nurodė, kad kairės kojos blauzdą, kaltinamoji ją paprašė eiti prie šiukšliadėžių, norėjo apžiūrėti, ar nėra sužeidimų, mergaitė atsisėdo tarp šiukšliadėžių. Atėjo mergaitės draugės mama, pradėjo rėkti, mergaitė skambino mamai, o moteris iškvietė medikus, jie atvykę išsivežė Kotryną. Taip pat kaltinamoji parodė, kad mergaitė ant kapoto nebuvo užkritusi. Negali paaiškinti, kodėl ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog nežinojo, ar mergaitė ėjo prieš, ar už pėsčiųjų perėjos.

Iš šių kaltinamosios parodymų matyti, jog jos gynybos pozicija nebuvo nuosekli, nes teisiamojo posėdžio metu davė iš esmės skirtingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų turinį sąlygojo pareigūnų įtaka, tačiau tokia kaltinamosios versija apie parodymų pakeitimą nėra įtikinama, todėl apeliacinės instancijos teismas kaltinamosios I. V. parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, vertina kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios K. G. parodymus vertino kritiškai ir padarė išvadą, jog jos parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Nukentėjusioji K. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu iš esmės davė nuoseklius parodymus, kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo, be to jos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

Teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusioji K. G. parodė, kad ji ryte ėjo į mokyklą, turėjo susitikti su klasioke. Buvo dulksna. Ji ėjo Vakaro gatvės dešine puse, priėjo šaligatvį, juo ėjo link perėjos, apsidairė. Iš kairės pusės pravažiavo automobilis, kitas ją praleido. Ėjo perėja, jos viduriu, perėjusi pusę perėjos, ties perėjos viduriu staiga pajuto, kad kažkas atvažiuoja, pamatė prie kojų automobilio šviesas. Paėjo į šoną, manė, kad automobilis sustos, bet pajuto smūgį į koją, nuo smūgio suskaudo, ji užsimerkė. Jai atrodė, kad apsisuko ore, nelietė kojom žemės. Taip pat parodė, kad krito, nematė, ties kuria vieta nukrito. Ji nebuvo atsirėmusi į kapotą. Kai atsimerkė, matė asfaltą, namus, automobilis buvo už jos, ji buvo automobilio priekyje. Nurodo, kad buvo ne toje pačioje vietoje, buvo ne ant perėjos, negali pasakyti, kokiu atstumu nuo jos, bet buvo ties konteineriais. Po nugriuvimo ji pati atsikėlė ir ėjo. Moteris griebė jai einančiai už nugaros, nutempė link konteinerių, pasodino. Atėjo draugės mama, vairuotojai priekaištavo, kodėl ji partrenkė mergaitę. Po įvykio jai buvo sugipsuota koja, ji nėjo į mokyklą. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje aprašydamas nukentėjusiosios K. G. parodymus nurodė pastabas, kad kai kurias aplinkybes nukentėjusioji parodė tik teisme, tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusioji davė iš esmės nuoseklius parodymus. Ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė aplinkybė, kad po smūgio jautėsi lyg būtų apsivertusi ore, nesiekė kojomis žemės. Taigi, apylinkės teismo padarytos pastabos neatitinka tikrovės. Nukentėjusioji savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu, kur parodė vietą pėsčiųjų perėjoje, kur buvo partrenkta.

Įstatyminė nukentėjusiosios atstovė R. G. paaiškino, kad tą dieną jai paskambino Kotryna ir pasakė, kad ją partrenkė mašina. Nuvažiavo mergaitės tėvas, Kotryna jau buvo nuvežta į ligoninę. Čia jai sugipsavo koją. Kaltinamoji atėjo, vis kartojo, kad nematė mergaitės, klausinėjo, ar ji turėjo atšvaitų. Mergaitė savaitę nevaikščiojo, ji buvo slaugoma, vaikščiojo su ramentais. Kaltinamoji neatsiprašė, todėl įstatyminė atstovė nuėjo į policiją.

Nukentėjusiosios K. G. parodymus iš dalies patvirtina ir liudytojos J. K. parodymai. Minėta liudytoja parodė, kad įvykio dieną ji eidama į darbą išnešė šiukšles, matė Vakaro gatve ateinančią mergaitę. Nematė, ar ji atėjo prie pėsčiųjų perėjos. Po to išgirdo smūgį, atsisukusi pamatė Kotryną, kuri stojosi, ji buvo automobilio priekyje. Liudytoja grįžo, Kotryna jau sėdėjo pasodinta, ją kaltinamoji per automobilio priekį nutempė už pažastų. Kotryna sakė, kad ją partrenkė ir ją pasodino mokyklos sesutė. Liudytoja matė stovintį automobilį, jis buvo prie pėsčiųjų perėjos, prie šiukšlinių. Kaltinamoji sakė: ”mažute, žiūrėk, kur eini’, ar sakė ką dėl per pėsčiųjų perėjos, nežino. Negali pasakyti, kur stovėjo automobilis, nes nepamena. Liudytoja atkreipė dėmesį į kuprinę, ji buvo suplyšusi, išlindęs knygos kampas. Ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja davė tikslesnius parodymus, parodydama kad išgirdusi trenksmą atsisukusi link pėsčiųjų perėjos pamatė už pėsčiųjų perėjos stovintį automobilį, o priekyje, daugiau automobilio dešinės pusės krenta ant žemės Kotryna. Ji iš karto bėgo link įvykio vietos. Automobilio vairuotoja priėjusi prie Kotrynos ją apkabino iš už nugaros ir pusiau sėdinčią nutempė prie konteinerių ir pasodino. Liudytojai priėjus prie mergaitės, vairuotoja sakė Kotrynai, kad ji žiūrėtų kaip eina per pėsčiųjų perėją, kad jai nieko baisaus nenutiko. Liudytojos J. K. parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietas, iš kur ji atėjo, kur matė ateinančią nukentėjusiąją, kur rado ją pasodintą.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas liudytojas E. S. parodė, kad jis kaip policijos pareigūnas sudarinėjo eismo įvykio planą. Prisimena, kad eismo sąlygos buvo sudėtingos, važiuojamoji dalis buvo šlapia. Kaltinamoji buvo susijaudinusi, negalėjo tiksliai paaiškinti, kaip ta mergaitė atsidūrė prieš automobilį. Automobilis stovėjo nedideliu atstumu už pėsčiųjų perėjos.

Taip pat liudytojo S. L. parodymais nustatyta, kad jis yra policijos komisariato tyrėjas. Atsimena šį eismo įvykį, t.y. budėjimo metu, ryte, gavo nurodymą nuvykti į eismo įvykio vietą. Kelio danga buvo drėgna, buvo ankstus rytas. Nuvykus jau buvo patrulių ekipažas vietoje, mergaitė buvo išvežta, įformintas eismo įvykis. Kaltinamoji aiškino, kad ji nesuprato, iš kur atsirado ta mergaitė. Automobilis stovėjo netoli už pėsčiųjų perėjos. Įvykio vietoje žmonių buvo, bet nebuvo, kas papasakotų ką konkrečiai. Niekas nepasakojo, kad automobilis po įvykio būtų patrauktas iš įvykio vietos. Matavimus atliko pareigūnas S. dalyvaujant liudytojui.

2012 m. lapkričio 26 d. kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole fiksuota, kad apžiūrėta autoįvykio vieta, esanti A., T. gatvėje, ties namu Nr. 17 (1 t., b. l. 7-8).

Eismo įvykio vietos plane užfiksuota transporto priemonė po užvažiavimo ant pėsčiosios (1 t., b. l. 9), fotonuotraukose užfiksuotas automobilis RENAULT CLIO, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir eismo įvykio vieta (1 t., b. l. 10-11).

Transporto priemonės apžiūros ir techninio stovio patikrinimo protokole užfiksuota automobilio apžiūra po įvykio, išorinių apgadinimų nesimato (1 t., b. l. 12-13).

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 1141/12 (06) nurodyta, kad K. G. sužalojimas kvalifikuojamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl dešinio šeivikaulio lūžimo (1 t., b. l. 34-35).

Nukentėjusiosios K. G. parodymų patikrinimo vietoje protokolu fiksuota, kad ji nurodė vietą pėsčiųjų perėjoje, kur buvo partrenkta (2 t., b.l. 4-11). Liudytojos J. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu fiksuota, kad buvo atliktas šis procesinis veiksmas, liudytoja nurodė vietas, iš kur ji atėjo, kur matė ateinančią nukentėjusiąją, kur rado ją pasodintą (2 t., b.l. 12-17). I. V. parodymų patikrinimo vietoje protokole fiksuota, kad ji nurodė vietas, iš kur atvažiavo, kur pamatė nukentėjusiąją, kur tuo metu buvo jos vairuojamas automobilis, kur partrenkė nukentėjusiąją (2 t., b.l. 18-25).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad 2013-01-07 I. V. dėl jai pareikšto įtarimo sutiko pilnai ir parodė, kad prieš pėsčiųjų perėją prasilenkė su atvažiuojančiu iš priekio automobiliu ir buvo apakinta šviesomis ir staiga ties savo automobilio priekine dalimi savo eismo juostoje pamatė K. G., jį staigiai pradėjo stabdyti, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir K. G. kliudė automobilio priekine dalimi (t. 1, b. l. 45-46) iš esmės tokias pačias aplinkybes nurodė ir paaiškinime (t. 1 b.l. 15-16). Kolegija konstatuoja, kas nėra pagrindo netikėti šiais I. V. parodymais, nes nėra jokių duomenų, kad ji patyrė kokį nors spaudimą iš tyrėjos pusės, protokole nurodyta, kad ji protokolą perskaitė, surašytas teisingai, ji pasirašė ir protokolą ir tai, kad dėl pareikšto įtarimo ji sutinka pilnai. 2013-02-26 teisiamajame posėdyje I. V. savo pozicija byloje pakeitė ir kalta neprisipažino, nurodė, kad eismo įvykis įvyko už pėsčiųjų perėjos, prieš pėsčiųjų perėją pristabdė, nematė ar mergaitė buvo nukritusi. Apeliacinės instancijos teisme, pasisakydama baigiamosiose kalbose, išteisintoji neigė partrenkusi mergaitė, paaiškino, kad mergaitė automobiliui sustojus prieš automobilį nukrito pati ir atsirėmė į automobilį.

Aukščiau aptarti nukentėjusiosios nepilnametės K. G. parodymai buvo nuoseklūs, nėra jokių duomenų apie jai daromą kokį nors spaudimą, nėra jokio pagrindo netikėti jos parodymais. Abejotina, kad nukentėjusioji per visą gatvę, nuo kairės į dešinę beveik iki pat kelkraščio esant sudėtingom oro sąlygom ėjo ne per pėsčiųjų perėją, kuri buvo visiškai šalia. Pažymima, kad automobilis esant šlapiai kelio dangai, važiuojant 30 km/h greičiu negalėjo sustoti iš karto toje pačioje vietoje, kur buvo partrenkta nukentėjusioji, įvykio vietoje nebuvo užfiksuota automobilio stabdymo pėdsakų. Nukentėjusioji teigė, kad pamačiusi automobilį prieš save, pasidavė į kairę pusę, nelietė kojomis kelio, todėl galėjo būti nublokšta į priekį. Versija, kad nukentėjusioji nukrito pati ir pasidarė jai konstatuoti kūno sužalojimai neišlaiko jokios kritikos. Nukentėjusiajai buvo nustatyta poodinė kraujosruva dešinės blauzdos viršutino trečdalio šoniniame paviršiuje ir dešinio šeivikaulio lūžimas; sužalojimas padarytas veikiant dešinės blauzdos išorinio paviršiaus viršutinį trečdalį kietu buku žalojančiu daiktu ir galėjo būti padarytas autoįvykio metu, veikiant judančio automobilio dalimis. Ši specialisto išvada pilnai paneigia I. V. versiją ir patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus.

BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kadangi BK 281 straipsnyje 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Pagal teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog būtent I. V. padaryti Kelių eismo taisyklių 9 punkto (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių... saugumui, siekdami išvengti nuostolingų padarinių ... privalo imtis visų būtinų priemonių... kai dėl to kiltų pavojus kitų žmonių gyvybei) ir 37 punkto (artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juosta...į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį), reikalavimų pažeidimas, t.y. jos veiksmai – nepastebėjimas pėsčiosios K. G. ėjusios pėsčiųjų perėja ir nesustojus jos praleisti, dėl ko nukentėjusioji buvo patrenkta, buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais, t.y. K. G. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Kadangi akivaizdu, jog jei I. V. būtų nepažeidusi KET 9 ir 37 punktų reikalavimų ir nebūtų kliudžiusi pėsčiųjų perėja ėjusios K. G., tai nebūtų kilę tokios pasekmės. Pažymima tai, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, avarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų įvykęs. Taigi susidariusioje eismo situacijoje, jeigu I. V. būtų laikiusis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ji būtų nekliudžiusi K. G. ėjusios pėsčiųjų perėja. Iš to seka, kad I. V. veika buvo autoįvykio metu kilusių pasekmių priežastis. Tokiu būdu, vertinant visus byloje esančius įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad I. V. padaryta veika atitinka BK 281 str. 1 d.

Net jei ir būtų nustatyta, kad nukentėjusioji ėjo ne tiesiai perėja, o nedideliu atstumu nuo jos žymėjimo, tai nepašalintų I. V. baudžiamosios atsakomybės, nes ši aplinkybė tik patvirtintų, kad I. V. buvo neatidi, nes tokiu atveju turėtų daigiau laiko ir galimybių reaguoti į susidariusią situaciją, pastebėti pėsčiąją už pėsčiųjų perėjos ženklinimo ribos ir laiku sustabdyti automobilį. Teismas pripažįsta, kad pėsčiųjų perėjos zona yra ne tik toje vietoje kur yra žymėjimo ribos, tačiau ir 1-2 m atstumu nuo šio žymėjimo.

Nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 str. 1 d.

Skiriant nuteistajai bausmę, turi būti atsižvelgiama į I. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos padarymo stadiją, kaltinamosios asmenybę, jos atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Kolegija nenustatė I. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Skirdama kaltinamajai I. V. bausmę, kolegija atsižvelgia į tai, kad ji neteista, galiojančių administracinių nuobaudų nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo, dirba, charakterizuojama teigiamai. I. V. padarytas nusikaltimas priskiriamas prie neatsargių, todėl kolegija sprendžia, kad kaltinamajai turi būti skiriama straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – bauda, kurios dydis nustatomas mažesnis, nei įstatyme už neatsargius nusikaltimus numatytas baudos vidurkis (BK 47 str. 3 d. 5 p.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nepilnametės nukentėjusiosios K. G. atstovė pagal įstatymą R. G. buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 79 litų turtinės ir 5000 litų neturtinės žalos atlyginimo, kurį prašė priteisti iš I. V..

LR BPK 115 straipsnio 1 dalis teismą įpareigoja visais atvejais išspręsti civilinio ieškinio klausimą. Ir tik jei negalima apskaičiuoti civilinio ieškinio dydžio nepadarius byloje pertraukos, nesurinkus papildomų duomenų, baudžiamojo proceso įstatymas suteikia teismui teisę pripažinti ieškovui teisę į civilinio ieškinio patenkinimą, ieškinio dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Sprendžiant civilinio ieškinio klausimą, kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiajai nusikaltimu buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo arba šio asmens draudimo įmonė, jei asmuo yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. 2013-03-06 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartimi šioje baudžiamojoje byloje civiline atsakove buvo pripažinta draudimo bendrovė AAS „G. B.“, jai buvo pranešta apie teisiamojo posėdžio datą ir pareikštą civilinį ieškinį, tačiau civilinė atsakovė nei į pirmosios instancijos teismą, nei į apeliacinės instancijos teismą neatvyko, prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant bei civilinius ieškinius atmesti, nes draudimo bendrovė yra išmokėjusi 4316 Lt draudimo išmoką neturtinei žalai atlyginti, o turtinė žalos dydis nepagrįstas reikiamais dokumentais.

Teismo posėdyje nukentėjusiosios K. G. atstovė pagal įstatymą nurodė, kad po ieškinio pateikimo baudžiamojoje byloje draudimo bendrovė jai atlygino apie 4 000 Lt turtinės žalos, o dėl neturtinės žalos atlyginimo į draudimo bendrovė nesikreipė. Iš to seka, kad šioje byloje reikalingi papildomi duomenys, nes būtina nustatyti tiksliai kokio dydžio ir kokią žalą atlygino civilinė atsakovė – draudimo bendrovė. Tik tokiu būdu būtų galima tinkamai realizuoti žalos atlyginimo pagrįstumo ir teisingo dydžio nustatymo principą. Šių aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme, byloje pareikalautų baudžiamojo proceso tikslų prasme nepateisinamai didelių laiko ir procesinių sąnaudų, todėl LR BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu, nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G. pripažintina teisė į civilinį ieškinį, šio ieškinio dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Nepilnametės nukentėjusiosios atstovė pagal įstatymą R. G. prašo iš I. V. priteisti 800 Lt už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme, surašant apeliacinį skundą ir už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Byloje esantys pinigų priėmimo kvitai (t. 2 b. l. 39, 93), patvirtina, kad tokia suma buvo sumokėta advokatui A. Pliaugai. Kadangi atstovavimo išlaidos nėra aiškiai per didelės, pagrįstos dokumentais, todėl prašymas tenkinamas ir iš nuteistosios I. V. priteistina prašoma suma (BPK 106 str. 2 d.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

I. V. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 1 d. ir jai paskirti 20 MGL (2600 litų) baudą.

Kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Iš nuteistosios I. V. priteisti nepilnametės nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G. 800 (aštuonis šimtus) litų turėtų išlaidų už advokato pagalbą.

Vadovaujantis LR BPK 115 str. 2 d., pripažinti nepilnametės nukentėjusiosios K. G. atstovei pagal įstatymą R. G. teisę į civilinio ieškinio iš I. V. patenkinimą, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.