Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. V. atskirąjį skundą dėl (duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eS2-3613-970/2025, pagal pareiškėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus prašymą suinteresuotiems asmenims R. V. ir E. G. dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jo tėvų išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

1.4. Skyriaus nuomone, teismas tinkamai vertino prašyme nurodytas aplinkybes, kad nepilnamečiui vaikui yra kilęs pavojus saugumui, sveikatai, fiziniam, protiniam, dvasiniam bei doroviniam vystymuisi ir pagrįstai išdavė teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką K. G. iš jos tėvų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

Atskirasis skundas netenkintinas.

2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respubliko0s civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

3. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nutarta tenkinti vaikų teisių apsaugos institucijos prašymą dėl teismo leidimo paimti vaiką iš jų įstatyminių atstovų išdavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

5. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, taip pat atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti.

6. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos gynimo principą, siekdamas užtikrinti objektyvų ir visapusišką bylai reikšmingų aplinkybių įvertinimą, priima minėtą rašytinį įrodymą ir jį vertina kartu su kitais byloje pateiktais duomenimis.

Dėl teismo leidimo paimti vaiką iš įstatyminio atstovo

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 38 straipsnio 2 dalyje vaikystė įtvirtinta kaip ypač saugoma ir puoselėjama konstitucinė vertybė atsižvelgiant į tai, kad vaikystė yra ypatingas žmogaus gyvenimo laikotarpis, kuriuo vyksta jo asmenybės formavimasis, susijęs su fizine, protine ir socialine branda, taip pat į tai, kad vaikai yra socialiai jautri ir ypač pažeidžiama visuomenės dalis dėl savo besiformuojančios asmenybės ypatumų inter alia (be kita ko), nepakankamos fizinės ir socialinės brandos. Iš Konstitucijos, inter alia, jos 38 straipsnio 2 dalies, 39 straipsnio 3 dalies, pagal kurią valstybė privalo įstatymu garantuoti pakankamą ir efektyvią nepilnamečių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio kyla konstitucinis vaiko interesų pirmumo imperatyvas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. KT44-N13/2019).

8. Pagal Konstitucijos 38 straipsnio 2, 6 dalis tėvai yra atsakingi už savo vaikų auginimą ir auklėjimą, jų išlaikymą iki pilnametystės, o valstybės pareiga – pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis).

9. Vadovaujantis Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 9 straipsniu, valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (1 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje išaiškinta, kad valstybės valdžios institucijos, spręsdamos dėl būtinumo patikėti vaiką ne jo biologiniams tėvams ypač skubiomis aplinkybėmis, egzistuojant grėsmei vaiko sveikatai ir gerovei, naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis (Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002).

10. LR CK 3.254¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kai yra CK 3.254 straipsnyje nustatyti pagrindai, Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nustatyta tvarka gali paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą ir ne vėliau kaip per 3 darbo dienas 3.254¹ straipsnyje nustatyta tvarka kreipiasi į teismą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą išdavimo. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 42 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai vaiko paėmimui iš jam nesaugios aplinkos (VTAPĮ 36 straipsnio 5 dalis, 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad prašymas išduoti leidimą paimti vaiką iš jo atstovų pagal įstatymą nagrinėjamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. CPK 582 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kai sprendžiamas klausimas, susijęs su vaiko teisėmis, leidimo išdavimo klausimą teismas turi spręsti, atsižvelgdamas išimtinai į vaiko interesus.

11. Pagal VTAPĮ, vaiko paėmimas iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje, nes tai būtų nesuderinama su jo geriausiais interesais. Būtent todėl vaikas gali būti paimamas iš šeimos tik tuomet, kai nustatomas realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei arba pavojus, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai, kuris yra susijęs su vaiko funkcionavimo ir socialinės aplinkos rizikos veiksniais ir rizikos veiksniais, susijusiais su vaiko tėvais ar kitais jo atstovais pagal įstatymą ir jų santykiais su vaiku (VTAPĮ 36¹ straipsnio 3 dalis). Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba ar jos įgaliotas teritorinis skyrius, atlikęs vaiko situacijos vertinimą ir nustatęs vaiko apsaugos poreikį, nedelsdamas imasi veiksmų, įtvirtintų VTAPĮ 36³ straipsnio 1 dalyje. Vaiko paėmimo iš jo tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą tvarka įtvirtinta VTAPĮ 36⁵ straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nustačius vaiko apsaugos poreikį, atsakinga institucija gali paimti vaiką iš jo tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą CK 3.254 straipsnyje nurodytais pagrindais ir jeigu: 1) nepavyksta užtikrinti vaikui saugios aplinkos vadovaujantis VTAPĮ 36⁴ straipsnyje nurodytomis priemonėmis, ir toliau išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei; arba 2) VTAPĮ 36⁴ straipsnyje nurodytų priemonių taikymo metu vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą nededa pastangų, nekeičia savo elgesio ir toliau šeimoje išlieka realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, galintis sukelti reikšmingą žalą vaiko sveikatai ar grėsti jo gyvybei.

12. Kasacinio teismo praktikoje taip išaiškinta, kad teismo leidimo paimti vaiką pasekmė yra faktinio vaiko atskyrimo nuo šeimos patvirtinimas, todėl tiek valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai, tiek teismo procesiniai sprendimai turi būti itin atidžiai apsvarstyti ir kiek įmanoma tarpusavyje suderinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020). Dėl šios priežasties įstatyme įtvirtinta galimybė paimti vaiką iš jo atstovų siejama su tam tikromis sąlygomis: visapusiškas situacijos įvertinimas, galimos priežiūros priemonės, įsitikinimas, kad egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios vaiko paėmimo poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-943/2022).

13. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu išduoti teismo leidimą paimti nepilnametę K. G., gimusią (duomenys neskelbtini), iš jų tėvų - motinos R. V. ir tėvo E. G. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad motina dėl sveikatos būklės ji negali toliau rūpintis nepilnamete dukra, o tėvas galimai piktnaudžiauja alkoholiu bei šiuo metu neturint galimybių tinkamai pasirūpinti dukra ir sukurti jos interesus atitinkančias gyvenimo sąlygas.

14. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nepilnametės K. G., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvai R. V. ir E. G. gyvena atskirai, nepilnametė K. G. gyveno su motina R. V. ir pilnamečiu broliu. Suinteresuoto asmens R. V. šeimai nuo 2018 m. lapkričio 2 d. taikomas atvejo vadybos procesas, nuo 2019 m. gegužės 28 d. skiriamos socialinės paslaugos. Nepilnamečiam vaikui 2021 m. sausio 11 d., 2021 m. gegužės 22 d. nustatyti galimi nesmurtiniai teisių pažeidimai, nustačius vaiko motinos neblaivumą (alkoholio matavimo prietaisu buvo nustatytas 2,51 prom. (2021 m. gegužės 22 d.) ir 0,62 prom. (2021 m. sausio 11 d.) girtumo laipsnis). Vaiko teisių apsaugos skyriuje 2025 m. sausio 31 d. gautas šeimos atvejo vadybininko pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą – vaiko motina patalpinta slaugos ligoninėje dėl ligos, o vaiko pilnametis brolis dėl socialinių įgūdžių stokos negali pasirūpinti seserimi. Atlikus duomenų patikrinimą, nepilnametė K. G. 2025 m. vasario 5 d. buvo perduota tėvui, tačiau 2025 m. kovo 1 d. Vaiko teisių apsaugos skyriuje gautas pranešimas apie galimą vaiko teisių pažeidimą – vaikas namuose yra su neblaiviu tėvu (alkoholio matavimo prietaisu tėvui nustatytas 2,53 prom. girtumo laipsnis). Atsižvelgiant į tai, 2025 m. kovo 1 d. vaiko laikino apgyvenimo aktu Nr. 11VLA-87 nepilnametė buvo laikinai apgyvendinta (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės šeiminiuose namuose. Atlikus nepilnametės K. G. situacijos vertinimą, nustatyti vaiko teisių pažeidimai, susiję su vaiko teise į tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, taip pat nustatyti rizikos veiksniai, susiję su vaiko atstovais pagal įstatymą ir vaiko aplinka – vaiko motina laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų ar vieno iš jų ligos ir (ar) suėmimo ar bausmės atlikimo, ir (ar) kitų svarbių priežasčių; vaiko tėvas yra apsvaigęs nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir (ar) galimai turi priklausomybę nuo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų požymių, žalingo alkoholio ir (ar) narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo požymių; vaikas išreiškia pageidavimą būti paimtas iš jo atstovų pagal įstatymą.

15. 2025 m. kovo 4 d. Labdaros ir paramos fondo SOS vaikų kaimai Lietuva Vaiko teisių apsaugos skyriui pateiktame pranešime nurodė, kad remiantis su šeima dirbančių specialistų turima informacija, R. V. dėl savo sveikatos būklės nėra pajėgi pasirūpinti nepilnamete dukra, užtikrinti saugią aplinką ir atliepti jos poreikius.

16. 2025 m. kovo 6 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) sveikatos centro pateikti duomenys patvirtina aplinkybę apie suinteresuotam asmeniui R. V. Psichikos sveikatos centre nustatytas diagnozes, kurioms esant, rūpintis nepilnamečiais vaikais ir/ar juos atstovauti nerekomenduojama ((duomenys neskelbtini)).

17. Iš 2025 m. kovo 5 d. Vaiko situacijos vertinimo duomenų anketos nustatyta, kad su nepilnamete K. G. bendravo Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės. Pokalbio metu nepilnametė mergaitė nurodė, kad su tėvu gyventi nenori, nes jis vartoja alkoholį, išgėręs priekaištauja dėl įvairių dalykų. Mergaitė teigė, kad norėtų gyventi su mama, savo namuose. Jeigu ji negalėtų grįžti pas mamą, ji norėtų likti gyventi globos namuose, ten gyvendama turės galimybę mamą lankyti, jai padėti.

18. 2025 m. kovo 5 d. su R. V. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistės bendravo adresu (duomenys neskelbtini). Moteris nurodė, kad nori, jog dukra gyventų kartu su ja, padėtų jai ir ja rūpintųsi. Specialisčių teigimu, pokalbio metu moteris nebuvo orientuota, nurodė, kad jos dukrai 10 metų, kad dabar yra 2005 metai.

19. 2025 m. kovo 5 d. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas bendravo su pilnamečiu K. G. broliu G. V. (gyvenančiu kartu su mama R. V.), kuris nurodė, kad jo atžvilgiu yra priimtas nuosprendis, kuriuo jam skirta reali laisvės atėmimo bausmė, bet šis nuosprendis yra apskųstas.

20. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad vaiko motinos sveikatos būklei pablogėjus, o tėvui galimai piktnaudžiaujant alkoholiu bei šiuo metu neturint galimybių tinkamai pasirūpinti dukra ir sukurti jos interesus atitinkančias gyvenimo sąlygas, nepilnametės K. G. perduoti jos įstatyminiams atstovams nėra galimybės, todėl pareiškėjo prašymą išduoti leidimą paimti nepilnametę K. G. iš motinos R. V. ir tėvo E. G. tenkino.

21. Atskirajame skunde apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nenurodė kokiais argumentais remdamasis nustatė, kad dukrai gyvenant su mama kyla grėsmė vaiko saugumui ir gėrovei. Byloje nebuvo nustatyta, kad dėl savo sveikatos būklės apeliantė nėra pajėgi pasirūpinti dukra. Apeliantės vertinimu, teismas spręsdamas, kad vaiko pilnametis brolis dėl socialinių įgūdžių stokos negali pasirūpinti sese, šią išvadą padarė neturėdamas įrodymų. Taip pat teigia, kad nebuvo atsižvelgta į nepilnametės dukros nuomone. Nors dukra yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir gali išreikšti savo nuomone, ji nebuvo apklausta teismo posėdžio metu.

22. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, su apeliantės argumentais nesutinka bei vertina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino konkrečią situaciją ir pagrįstai konstatavo, kad apeliantė šiuo metu negali tinkamai pasirūpinti savo nepilnamete dukra.

23. Visų pirma pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys duomenys apie apeliantės sveikatos būklę - 2025 m. kovo 6 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) sveikatos centro pateikti duomenys, 2025 kovo 5 d. Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistų paaiškinimai apie tai, kad pokalbio metu moteris nebuvo orientuota, patvirtina, kad šiuo metu apeliantė dėl sveikatos sutrikimų negali užtikrinti tinkamos dukros priežiūros. Apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktas 2025 m. balandžio 3 d. medicininių dokumentų išrašas taip pat neįrodo, kad apeliantė dėl savo sveikatos būklės yra pajėgi pasirūpinti savo dukra, kadangi gydytojo konsultacijos metu tokios aplinkybės nebuvo vertinamos ir analizuojamos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės apie apeliantės sveikatos būklę, patvirtina, kad šiuo metu pagal pateiktus duomenis nepilnametei likus gyventi su apeliante, kiltų grėsmė jo saugumui ir interesams.

24. Antra, apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas priimdamas sprendimą dėl leidimo paimti vaiką iš jo tėvų, sprendė, kad vaiko pilnametis brolis dėl socialinių įgūdžių stokos negali pasirūpinti seserimi. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas dėl tokių aplinkybių nepasisakė, pilnamečio brolio galimybės pasirūpinti seserimi nebuvo nagrinėjamos bylos dalykas. Todėl apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti (CPK 178 str.).

25. Trečia, apeliacinis teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad šiuo atveju nepilnametis vaikas nebuvo išklausytas, nebuvo atsižvelgta į jo nuomonę. Pažymėtina, kad naujausioje kasacinio teismo praktikoje dėl vaiko apklausos yra nurodoma, kad vaiko nuomonės išklausymo forma, vieta, kurioje vaikas ją išreiškė, nėra esminė, jeigu visuma įrodymų leidžia teigti, kad vaiko nuomonė buvo išreikšta laisva valia, vaikui sudarant tinkamas sąlygas pagal savo amžių ir brandą ją pareikšti. Be kita ko, nurodyta EŽTT ir kasacinio teismo jurisprudencija suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi teisę pasirinkti bet kurią iš paminėtų vaiko išklausymo formų, kuri leistų užtikrinti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo požiūrį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-943/2024). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad vaiko nuomonė buvo išklausyta 2025 m. kovo 5 d. Pokalbio metu nepilnametė mergaitė nurodė, kad norėtų gyventi su mama, savo namuose, jeigu ji negalėtų grįžti pas mamą, ji norėtų likti gyventi globos namuose, kadangi ten gyvendama turės galimybę mamą lankyti, jai padėti. Aplinkybė, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl geriausio vaiko interesus atitinkančio neatsižvelgė į vaiko nuomone, savaime nepatvirtina ir neleidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju buvo padaryti esminiai pažeidimai, susiję su vaiko nuomonės išklausymu, kad pareiškėjo į bylą pateikti duomenys yra nepatikimi ar kad pareiškėjas neobjektyviai vertina ginamo vaiko interesus. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl vaiko paėmimo, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę tais atvejais, kuomet išsakyti subjektyvūs vaiko norai prieštarauja nustatytoms objektyvioms aplinkybėms.

26. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje surinkti duomenys patvirtina pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad šiuo metu apeliantė dėl savo sveikatos būklė negali pasirūpinti nepilnamete dukra, dabartinėje situacijoje negali užtikrinti tinkamos, palankios ir saugios gyvenamosios aplinkos dukrai, dėl ko kyla reali grėsmė jos sveikatai, gyvybei bei protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui. Vien tai, kad nepilnametis vaikas išsakė poziciją, jog nori gyventi kartu su mama, šiuo konkrečiu atveju situacijos vertinimo nekeičia. Neįvykdžius vaiko paėmimo iš mamos yra didesnė galimybė ne apsaugoti, bet iš esmės pakenkti vaiko interesams.

27. Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis kasacinio teismo praktika, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba yra institucija, kuri, užtikrindama visų savivaldybių teritorijose gyvenančių vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą, galimo vaiko teisių pažeidimo atveju vertina vaiko situaciją, inicijuoja atvejo nagrinėjimą, priima sprendimus dėl individualių vaiko teisių apsaugos atvejų (VTAPĮ 50 straipsnio 1 dalies 11 punktas). Tai suponuoja išvadą, kad pirmiausia valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai yra suteikti įgalinimai spręsti dėl vaiko saugumo, jo poreikių tenkinimo ir interesų užtikrinimo ir tik vėliau jos priimtus sprendimus patikrina teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-182-916/2020).

28. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad, įvertinus nustatytas ir išanalizuotas faktines aplinkybes, bei tai, kad, pirmiausia, valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai yra nustatyta pareiga objektyviai ir visapusiškai įvertinti aplinkybes dėl vaiko saugumo šeimoje konkrečioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir išdavė teismo leidimą paimti nepilnametį vaiką K. G. iš motinos R. V. ir tėvo E. G.. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingas sprendimas nebūtų suderinamas su geriausiais vaiko interesais. Toks sprendimas priimtinas siekiant vaikui iki kol iš esmės pasikeis situacija, išlaikyti stabilią ir saugią aplinką, tenkinti vaiko poreikius ir užtikrinti interesus. Todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi ir tai, jog vaiką paėmus iš šeimos motinai ir toliau gali būti teikiama pagalba. Jeigu atvejo vadybos metu atliekant pagalbos plano peržiūrą paaiškėja, kad aplinkybės, dėl kurių buvo iškilęs realus pavojus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei, išnyksta arba šeima įvykdo visas atvejo vadybos proceso metu iškeltas sąlygas, nedelsiant organizuojamas atvejo nagrinėjimo posėdis, kurio metu sprendžiama dėl vaiko skubaus grąžinimo šeimai; atvejo nagrinėjimo posėdis, kurio metu sprendžiama dėl vaiko skubaus grąžinimo šeimai, nedelsiant organizuojamas ir tais atvejais, kai atvejo vadybos metu šeimai iškeltas sąlygas galima įvykdyti vaikui esant šeimoje, nesukeliant realaus pavojaus vaiko fiziniam ar psichiniam saugumui, sveikatai ar gyvybei (VTAPĮ 37 straipsnio 8 dalis). Taigi, teismo leidimas paimti vaiką nesukelia negrįžtamų padarinių, t. y. situacijai pasikeitus vaikas nedelsiant grąžinamas į šeimą. Tai reiškia, kad pagerėjus apeliantės sveikatos būklei, vaikas gali būti grąžinti mamai.

30. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

31. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas pareiškėjo prašymą dėl leidimo paimti vaiką iš jo įstatyminių atstovų, tinkamai taikė ir aiškino proceso teisės normas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai panaikinti, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

(duomenys neskelbtini) 2025 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.