Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Laureta Ulbienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal V. Z. atstovo advokato V. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarimo, kuriuo V. Z. nubaustas pagal ATPK 172³ str. 1 d. 14 eurų bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. pagal ATPK 172³ str. 1 d. nubaustas už tai, kad jis, būdamas UAB „Bf“ vadovu, 2016-02-08 pasirašytinai gavęs mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. (4.65) – FR0706-1564 iki 2016-02-19 pateikti bendrovės 2014-03-07 – 2015-12-31 laikotarpiu sudarytas sutartis, apskaitos dokumentus (įskaitant informaciją skaitmeniniu formatu apie asmenis, teikiančius paskolas ir vartojimo kreditus bei šių asmenų suteiktų paskolų ar vartojimo kreditų skaičių, sumas bei gautas palūkanas, taip pat informaciją apie paskolų ar vartojimo kreditų gavėjus, jų gautas ir grąžintas paskolas bei vartojimo kreditus, jų sumas, laikotarpį ir sumokėtas palūkanas) ir suvestinius apskaitos registrus, nurodymą įvykdė iš dalies, nes nepateikė informacijos apie asmenis (nurodant jų identifikacinius duomenis), teikiančius paskolas ir vartojimo kreditus bei jų suteiktų paskolų ir vartojimo kreditų skaičių, sumas bei gautas palūkanas, taip pat informacijos apie paskolų ir vartojimo kreditų gavėjus (nurodant jų identifikacinius duomenis), jų gautas ir grąžintas paskolas bei vartojimo kreditus, jų sumas, laikotarpį ir sumokėtas palūkanas, tuo trukdė mokesčių administratoriui atlikti savo pareigas. Šiais veiksmais pažeidė 2004-04-13 LR Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX 2112 (žin. 2009, Nr. 63-2243) 40 str. 2 p. reikalavimus.

Anot apelianto, VMI turėjo įrodyti ir pagrįsti, kodėl jam reikalaujama informacija yra reikalinga, tačiau to nepadarė. Neatsižvelgiant į MAĮ 33 str. reikalavimus, VMI pareigūnas jokiuose raštuose nepaaiškino, kokiais tarnybiniais tikslais jis naudos reikalaujamą pateikti informaciją (asmens vardas, pavardė, asmens kodas), ši informacija niekaip nesusijusi su UAB „Bf“ mokestinių prievolių vykdymu. Be to, mokesčių administratorius nenurodė, kokių būtent funkcijų vykdymui jis prašo nenuasmenintų asmens duomenų, ir kreipėsi į UAB „Bf“, kuri neįgaliota bei neturi su šių funkcijų vykdymu susijusių įstatymo numatytų pareigų. Apelianto nuomone, VMI klaidingai interpretuoja MAĮ 33 str. nuostatas, kaip suteikiančias neribotą teisę gauti informaciją apie kitą (trečiąjį) asmenį. Institucija byloje neįrodė prašomų duomenų apie asmenis (su jų identifikaciniais duomenimis) ryšio su UAB „Bf“ mokestiniu patikrinimu.

Apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nutarime netyrė ir neargumentavo, kokiu tikslu VMI prašė iš UAB „Bf“ trečiųjų asmenų duomenų, kaip trečiųjų asmenų identifikaciniai duomenys, kurie yra saugomi įstatymo, tokie kaip vardas, pavardė, asmens kodas, gali būti susiję su UAB „Bf“ mokestinių pareigų vykdymu, ir kuo remiantis toks ryšys galėtų būti nustatytas. Teismas rėmėsi atstovo J. O. paaiškinimu, kad VMI prašomi duomenys mokestiniam tyrimui nėra pertekliniai, tačiau neanalizavo tikslo, kam tie duomenys naudojami, apsiribojo abstrakčiu teiginiu, kad V. Z. trukdo mokesčių administratoriui atlikti savo pareigas, nepateikdamas jokios analizės. Skundžiamas nutarimas yra nemotyvuotas, jame nėra V. Z. kaltės įrodymų, nenurodytos institucijos teisės gauti identifikacinius duomenis ribos, duomenų naudojimo tikslas bei jų sąsaja su operatyviniu patikrinimu.

Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo analizuoti, ar VMI reikalavimai, kurie tariamai buvo neįvykdyti, yra teisėti, ar V. Z. suvokė savo veiksmų (neveikimo) neteisėtumą ir turėjo realią galimybę veikti kitaip. Būtent, V. Z. pateikė VMI nurodyme prašomus nuasmenintus duomenis apie asmenis, tai atliko gera valia vykdydamas nurodymą, ir laiko, kad tuo minėtas nurodymas yra įvykdytas. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, administracinėn atsakomybėn patrauktam V. Z. nėra aišku, kaip nenuasmeninti duomenys apie asmenis gali būti susiję su įmonės mokestiniu patikrinimu, ir kodėl nuasmenintų duomenų nepakanka įmonės patikrinimui įvykdyti. UAB „Bf“ laiku moka mokesčius, ir šios įmonės mokami mokesčiai nepriklauso nuo trečiųjų asmenų identifikacinių duomenų. V. Z. kaltė iš byloje esančių duomenų negali būti preziumuojama, institucija jos neįrodė, o teismas nemotyvavo, kodėl V. Z. pripažino kaltu. Apelianto teigimu, V. Z. veiksmuose nėra kaltės, dėl ko negalima taikyti administracinės atsakomybės pagal ATPK 172³ str.

Apeliantas skundą grindžia ir tuo, kad V. Z. neturėjo realios galimybės elgtis kitaip, nes UAB „Bf“ asmenų duomenis (vardas, pavardė, asmens kodas, adresas, gaunamos pajamos, šeiminis statusas, išsilavinimas, įsipareigojimai ir kt.) kaupia ir tvarko paskolų sutarčių administravimo tikslu. V. Z. neturėjo galimybės atskleisti minėtų duomenų be jų subjektų (asmenų) sutikimo taip, kaip reikalauja VMI.

Motyvuojamoji dalis

Administracinėn atsakomybėn patraukto V. Z. atstovo apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 172³ str. numatyta atsakomybė už Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais nevykdymą, taip pat trukdymą įgyvendinti kitas jų teises.

Nagrinėjamu atveju kilęs ginčas dėl to, kad V. Z. kaip UAB „Bf“, vykdančios vartojimo kredito teikimo veiklą, neprivalėjo vykdyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos mokesčių administratoriaus 2016-02-08 nurodymą Nr. (4.65) – FR0706-1564 dalyje dėl informacijos apie asmenis (nurodant jų identifikacinius duomenis), teikiančius paskolas ir vartojimo kreditus, bei jų suteiktų paskolų ir vartojimo kreditų skaičių, sumas bei gautas palūkanas, taip pat informacijos apie paskolų ir vartojimo kreditų gavėjus (nurodant jų identifikacinius duomenis), jų gautas ir grąžintas paskolas bei vartojimo kreditus, jų sumas, laikotarpį ir sumokėtas palūkanas pateikimo.

Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su mokesčių administratoriaus neva viršytais įgaliojimais ir neteisėtais veiksmais, pažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad minėto įstatymo 33 straipsnio 7 punkte įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su jam pavestomis funkcijomis bei mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais. Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius, atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija. Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pateikiant minėtos įstatymo normos subjektyvų aiškinimą, šiuo įstatyminiu pagrindu mokesčių administratorius turi teisę iš fizinių, juridinių asmenų tarnybos tikslais gauti informaciją apie tų asmenų turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, taip pat naudotis savo ir kitų asmenų valdomų ir tvarkomų registrų duomenų bazių informacija.

Informacijos, būtinos mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti pateikimo tvarką nustato Mokesčių administravimo įstatymo 49 straipsnis, kurio 2 dalyje numatyta, kad atsisakymas pateikti informaciją negali būti grindžiamas komercine ar banko paslaptimi. Atsisakyti pateikti informaciją grindžiant profesine paslaptimi galima tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai numatyta įstatymuose ir jei Mokesčių administravimo įstatymas tiesiogiai neįpareigoja minėtą informaciją pateikti. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad V. Z. neprivalėjo teikti mokesčių administratoriui informaciją apie asmenis, teikiančius ir gaunančius paskolas ir vartojimo kreditus, bei suteiktų, gautų ir grąžintų paskolų ir vartojimo kreditų skaičių, identifikacinius duomenis, sumas. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių faktą, kad mokesčių administratorius reikalingą informaciją iš V. Z. siekė gauti tarnybos tikslais, atlikdamas jam pavestas funkcijas.

Kaip nustatyta skundžiamame nutarime, UAB „Bf“ buvo prašoma pateikti duomenis apie fizinius asmenis, siekiant atlikti įmonės mokestinį patikrinimą. Taigi, apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ir neargumentavo, kokiu tikslu mokesčių administratorius prašė iš UAB „Bf“ trečiųjų asmenų duomenų. Akivaizdu, kad prašomi duomenys, iš jų ir duomenys apie fizinius asmenis (su jų identifikaciniais duomenimis) mokesčių administratoriui buvo reikalingi tikrinant, ar UAB „Bf“ kaip mokesčių mokėtojas tinkamai atlieka mokesčių arba kituose teisės aktuose nustatytas jam pareigas. Nagrinėjamu atveju V. Z., negalėdamas įvykdyti duoto nurodymo arba siekdamas pašalinti kilusias abejones dėl nenuasmenintų duomenų pateikimo galimumo, o taip pat norėdamas konkrečiai išsiaiškinti, kokių būtent mokesčių administratoriaus funkcijų vykdymui yra prašoma pateikti duomenis, su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, nesiekė to daryti, nors reikalaujama informacija disponavo ir turėjo pareigą ją pateikti mokesčių administratoriui. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nutarime, ta aplinkybė, kad V. Z. vadovaujama UAB „Bf“ negauna jokių pajamų iš fizinių asmenų vykdomos tarpusavio skolinimo veiklos, nedisponuoja fizinių asmenų lėšomis bei neapmokestina šios veiklos, nepaneigia šio asmens, kaip įmonės vadovo, pareigos vykdyti mokesčių administratoriaus nurodymus, kuriems įstatymu pavesta atlikti pagrindinius Valstybinės mokesčių inspekcijos uždavinius.

Apeliacinis skundas netinkamai grindžiamas tuo, kad šiuo atveju yra aktualios Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo normos, iš kurių V. Z. kyla pareiga saugoti asmens duomenis, ypač jų vardą, pavardę, adresą ar asmens kodą ir neteikti minėtų duomenų nesant tam teisinio pagrindo, kad nebūtų pažeista teisę į asmens ir šeimos privatumą. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, veikė Valstybinės mokesčių inspekcijos kaip valstybės institucijos, atsakingos už mokesčių administravimą šalyje, vardu, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad, V. Z. pateikus nenuasmenintus duomenis šiai valstybės institucijai, galėjo būti pažeista asmenų teisė į privatumą. Tuo pačiu apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamas klausimas dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos įtraukimo į šią bylą suinteresuotu (trečiuoju) asmeniu.

Įvertinęs visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, ištyrė visas reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes ir padarė teisingą išvadą dėl V. Z. kaltės padarius ATPK 172³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą. Skundžiamame nutarime pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos išsamiais ir aiškiais motyvais, nurodant ir pateikiant argumentuotą V. Z. kaltę pagrindžiančių įrodymų vertinimą. Taigi, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, skundžiamas nutarimas yra motyvuotas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant procesinių reikalavimų.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. Z. atstovo advokato V. Z. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.