Kauno apygardos teismo nutartis

2017-04-21 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-238/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-04-21
Bylos Nr.
1A-262-238/2017
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė, Kęstutis Dargužis
Nuteistasis
P. V.
Nukentėjusysis
A. S.
Kaltinamasis
P. V.
Advokatai
Marytė Vietaitė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-262-238/2017Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31444-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 21 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Dianai Vorvul,dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,nuteistojo P. V. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. V. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendžio, kuriuo P. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, prie Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu paskirtos 1 (vienų) metų 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. S. civilinis ieškinys tenkintas ir iš kaltinamojo P. V., subsidiariai su motina O. V., nukentėjusiojo naudai priteista 195 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

P. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 4 d. 23.00 val. iki 2016 m. liepos 5 d. 00.00 val., tikslus laikas nenustatytas, išdaužęs A. S. priklausančio automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovėjusio Marijampolės mieste, Beržų gatvėje prie namo Nr. 19, dešinės ir kairės pusės durelių stiklus, įsibrovė į automobilio vidų ir pagrobė 15 Eur vertės sportinį krepšį, bendros 30 Eur vertės sportinius marškinėlius (2 vnt.), 70 Eur vertės sportinius batelius, 25 Eur vertės gertuvę, 25 Eur vertės rankų raiščius (2 vnt.), 40 Eur vertės kelių raiščius (2 vnt.), 20 Eur vertės įrankių dėžę su įrankiais, 40 Eur vertės garsiakalbį, automobilio BMW leidimą Nr. 546, darbo pažymėjimą priklausantį A. S., tuo padarydamas bendrą 265 Eur turtinę žalą.Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendį pakeisti – jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 178 straipsnio 1 dalį ir skirti švelnesnę bausmę, taip pat sumažinti priteistą civilinį ieškinį.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas jam skyrė pernelyg griežtą bausmę, neatsižvelgęs į jauną jo amžių, taip pat į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę šioje veikoje. Įvykio liudytojai jį atpažino tik iš kūno sudėjimo ir teisme pripažino, kad veido nematė. Teigia, kad automobilio langų neperšovė, kadangi jokio šautuvo neturėjo. Apeliantas taip pat teigia, kad 2016 m. liepos 4 d. apie 22 val. buvo susitikęs su mergina, kuri galėtų patvirtinti, kad jie kartu buvo iki maždaug 1.00 val., todėl tai padėtų įrodyti, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Grįžęs iš susitikimo jis kieme pastebėjo automobilį „BMW 530d“ su išdaužtais langais ir neatsilaikęs įlindo, paėmė ant veidrodėlio pakabintas korteles ir praviroje bagažinėje buvusius „Nike“ sportinius batelius. Kitų daiktų pas jį kratos metu nebuvo rasta, todėl prašo sumažinti priteistą civilinį ieškinį, o civilinį atsakovą pakeisti į jo tėvą A. B..Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuojama į BK 178 straipsnio 1 dalį, o reali laisvės atėmimo bausmė jam yra per griežta.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai pripažino P. V. kaltu padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Teismo padarytos išvados visiškai atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas ir bausmė nuteistajam pritaikyti tinkamai.Apeliantas teigia, kad byloje nesurinkta pakankamai jo kaltę patvirtinančių įrodymų, kadangi įvykio liudytojai jį atpažino tik iš kūno sudėjimo ir teisme pripažino, kad veido nematė. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, byloje surinkti įrodymai nekelia jokių pagrįstų abejonių dėl P. V. dalyvavimo padarant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja V. D. patvirtino, kad 2016 m. liepos 4 d., apie 23.20 val., išgirdo lauke tokį garsą, lyg kažkas dužtų, ir nuėjusi prie lango pasižiūrėti pamatė iš matymo jai žinomą P. V., kuris bėgo nuo jos namo. Liudytoja jį atpažino iš bendro kūno sudėjimo, manieros, taip pat matė ir jo veidą, taip pat matė, kad jis rankose kažką turėjo, galimai juodą maišą. Ryte pamatė, kad automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris stovėjo prie jos namo laiptinės (nuo kurios vakare nubėgo P. V.), išdaužyti visi langai. Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytoja V. K., kuri įvykio metu buvo kartu su liudytoja V. D.. Aukštesniojo teismo vertinimu, šių liudytojų, kurių suinteresuotumas bylos baigtimi nėra nustatytas, parodymai yra pakankami, kad būtų galima konstatuoti, jog P. V. tuo metu, kai dužo automobilio langai, buvo greta automobilio. Nei nuteistasis, nei liudytojos nenurodo jokių kitų asmenų, kurie galėjo būti įvykio metu ir vietoje, taigi nėra pagrindo manyti, kad automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langus išdaužė ir į jį įsibrovė kiti asmenys. Liudytojos taip pat patvirtino, kad atpažino P. V. tiek iš kūno sudėjimo ir manierų, tiek ir iš veido. Nors nuteistasis teigia, kad jis jokio šaunamojo ginklo neturėjo, todėl negalėjo peršauti automobilio langų, kaip tą nurodo liudytojos. Tačiau teismo nuomone, automobilio langų dužimo garsas galėjo būtų lengvai supainiotas su liudytojų įsivaizduojamu šūvio garsu, kadangi dūžtantys stiklai sukelia panašų garsą. Be to, liudytojos kategoriškai neteigė, kad buvo šaudoma, o nurodė, kad garsas buvo panašus į šūvio ar dužimo garsą. Tokių liudytojų parodymų negalima laikyti kategoriškais dėl garso atsiradimo šaltinio. Pažymėtina ir tai, kad P. V. nebuvo kaltinamas peršovęs automobilio langus, šūvio žymių nebuvo rasta ir įvykio vietoje. Apeliantas taip pat teigia, kad 2016 m. liepos 4 d. apie 22 val. buvo susitikęs su mergina, kuri galėtų patvirtinti, kad jie kartu buvo iki maždaug 1.00 val., todėl tai padėtų įrodyti, kad jis nusikalstamos veikos nepadarė. Tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad įrodymų rinkimas ir tyrimas nėra begalinis procesas, jų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Nagrinėjamuoju atveju vien tai, kad tam tikra liudytoja nurodytų, jog P. V. įvykio metu buvo kartu kitoje vietoje, savaime nepaneigtų objektyvių ir nuoseklių liudytojų V. D. ir V. K. parodymų, kurios neabejotinai patvirtino, jog įvykio vietoje ir metu matė P. V. prie automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurio langai buvo išdaužti ir iš kurio buvo pavogti A. S. priklausantys daiktai, o jokių kitų asmenų tuo metu prie automobilio nebuvo. Nuteistasis nurodo, kad jis paėmė tik korteles ir praviroje bagažinėje buvusius „Nike“ sportinius batelius, kitų daiktų kratos metu nebuvo rasta, todėl prašo sumažinti priteistą civilinį ieškinį. Byloje neginčytinai nustatyta, kad P. V. išdaužė automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langus ir į jį įsibrovė. Nukentėjusysis A. S. patvirtino, kad iš jam priklausančio automobilio dingo 15 Eur vertės sportinis krepšys, bendros 30 Eur vertės sportiniai marškinėliai (2 vnt.), 70 Eur vertės sportiniai bateliai, 25 Eur vertės gertuvė, 25 Eur vertės rankų raiščiai (2 vnt.), 40 Eur vertės kelių raiščiai (2 vnt.), 20 Eur vertės įrankių dėžė su įrankiais, 40 Eur vertės garsiakalbis. Aukštesniojo teismo nuomone, nukentėjusysis galėjo automobilyje turėti šį jo nurodomą turtą, todėl netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais teismas neturi objektyvaus pagrindo. Vien tai, kad P. V. gyvenamojoje vietoje kratos metu kai kurie daiktai nebuvo rasti, savaime nepaneigia fakto, kad, skirtingai nei nurodo nukentėjusysis, jų nebuvo automobilyje, kuomet jis buvo apvogtas P. V.. Nerastų daiktų likimas nėra aiškus – nuteistasis galėjo juos tiek parduoti, tiek išmesti, tačiau abejoti jų buvimo faktu, P. V. pagrobiant svetimą turtą iš nukentėjusiajam priklausančio automobilio, pagrindo nėra. Skunde apeliantas taip pat nurodo, kad jo veika turėtų būti perkvalifikuojama į BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi paskirta bausmė per griežta. Kolegija daro išvadą, kad šis prašymas nepagrįstas. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad veikos kvalifikavimas – tai atitikties tarp faktinių veikos aplinkybių ir baudžiamosios teisės normoje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nustatymas ir juridinis jos įtvirtinimas. Subjektas, atliekantis veikos kvalifikavimą, atsižvelgia būtent į padarytos veikos požymius, o ne į tai, kokia bausmė gresia kaltininkui, todėl apelianto argumentas dėl bausmės griežtumo kvalifikuojant jam inkriminuotą veiką atmetamas kaip nepagrįstas. Nagrinėjamuoju atveju nustatyta, kad P. V. svetimą turtą pagrobė išdaužęs automobilio „BMW 530d“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) langą ir į jį įsibrovęs, todėl nuteistojo P. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis P. V. apeliaciniame skunde taip pat prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi reali laisvės atėmimo bausmė jam yra per griežta. BK 178 straipsnio 2 dalyje yra numatytos trys alternatyvios bausmės rūšys – areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai. Teismas nurodė, jog skirdamas bausmę P. V. atsižvelgė į tai, kad P. V. teistas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nuosprendžiu, šią veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, praeityje 2015 m. taip pat yra teistas, dominuoja nusikaltimai nuosavybei, 2016 m. sausio 22 d. paleistas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų kaip atlikęs bausmę, tačiau 2016 m. liepos 4 d. vėl įvykdė analogišką nusikaltimą – vagystę iš automobilio. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartimi panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir P. V. pasiųstas atlikti terminuoto laisvės atėmimo bausmės pagal Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 22 d. nuosprendį. P. V. padarė vieną apysunkį nusikaltimą veikdamas tiesiogine tyčia, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Akivaizdu, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam paskirtos bausmės teigiamos įtakos nepadarė, nuteistasis ir toliau darė nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visų aplinkybių visumą, pagrįstai skyrė griežčiausią BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą ir bausmės dydį parinko sankcijos ribose, artimą jos minimaliam dydžiui (BK 50 straipsnio 2 dalis), taigi laikytina, kad nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga. Darytina išvada, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visus baudžiamajame įstatyme nustatytus reikalavimus.Apeliantas taip pat prašo civilinį atsakovą šioje byloje pakeisti į jo tėvą A. B.. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.276 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Antrojoje aptariamos CK normos dalyje yra numatyta subsidiarinė nepilnamečio tėvų, rūpintojo ar institucijos, kurios priežiūroje žalos padarymo metu buvo nepilnametis, atsakomybė. Pagal šios normos nuostatas tais atvejais, kai nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ar rūpintojas, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės.Iš byloje esančių duomenų matyti, kad P. V. įstatyminė atstovė yra jo motina O. V.. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu buvo patvirtinta ieškovės O. V. ir atsakovo A. B. taikos sutartis, kuriuo nustatyta, kad atsakovas A. B. yra ieškovės O. V. sūnaus P. V. biologinis tėvas, o P. V. yra A. B. sūnus. Tuo pačiu sprendimu atsakovas A. B. įpareigotas mokėti nepilnamečiui sūnui P. V. materialinį išlaikymą nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sūnaus pilnametystės, indeksuojant šią sumą kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgus į infliaciją, o išlaikymo lėšas uzufrukto teise paskirta tvarkyti O. V.. Būtent šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamuoju atveju būtent P. V. motina pagrįstai įtraukta byloje kaip civilinė atsakovė ir teismo nuosprendžiu civilinis ieškinys priteistas nuteistajam P. V. subsidiariai su motina O. V.. Byloje nėra duomenų, kad P. V. tėvas A. B. yra kaltas dėl savo sūnaus padarytos žalos, todėl šiuo atveju nėra pagrindo jį byloje pripažinti civiliniu atsakovu. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y., pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, baudžiamasis įstatymas P. V. pritaikytas tinkamai, jam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų. Todėl nuteistojo P. V. apeliacinis skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 5 d. nuosprendis paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo P. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Kęstutis DargužisJurgis KiškisDanguolė Šiugždinytė