- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-16
- Bylos Nr.
- e2-788-157/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Atsakovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. e2-3885-656/2015 taikytos laikinosios apsaugos priemonės būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas AB „ORLEN Lietuva“ kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo administruojamoje byloje Nr. 319 įvykdymui užtikrinti. Nurodė, kad šiam teismui jis pateikė ieškinį atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“, kuriame, be kita ko, prašė pripažinti netinkamai paskaičiuotas kainas už jau suteiktas krovinių vežimo paslaugas pagal 2009-01-19 Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, priteisiant jam iš atsakovo permokėtas lėšas, nustatyti kainų skaičiavimą būsimoms paslaugoms visam likusiam sutarties galiojimo laikotarpiui ir kt.
Pareiškėjas taip pat prašė būsimo arbitražo teismo sprendimo užtikrinimui nepranešant atsakovui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti šiam vykdyti įskaitymus reikalavimų ieškovo atžvilgiu pagal 2009-01-19 Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 (toliau – Sutartis) iki arbitražo teismo sprendimo priėmimo dienos. Jis tvirtino, kad pagrindą taikyti minimas priemones suteikia tai, jog yra ginčijamas atsakovo reikalavimų dydis, tuo tarpu įskaityti teisme (arbitraže) ginčijamus reikalavimus yra imperatyviai draudžiama (CK 6.134 str. 1 d. 1 p.); atsakovo elgesys rodo, kad jis ketina ir toliau vykdyti įskaitymus; tokie nepagrįsti įskaitymai apsunkins būsimo arbitražo teismo sprendimo tinkamą ir efektyvų įvykdymą bei jo finansinę padėtį; prašomos taikyti priemonės yra proporcingos, užtikrina šalių lygiateisiškumo bei teisingumo principus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 11 d. nutartimi patenkino paminėtą pareiškėjo AB „ORLEN Lietuva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – jo reikalavimų užtikrinimui uždraudė atsakovui AB „Lietuvos geležinkeliai“ vykdyti įskaitymus ieškovo atžvilgiu pagal šalių sudarytą 2009-01-19 Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13 ir 2012-10-25 Dyzelinio kuro pirkimo–pardavimo sutartį iki Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo priėmimo byloje Nr. 319.
Teismas, remdamasis pareiškėjo pateiktais duomenimis, nustatė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ jam teikia sutartines krovinių vežimo geležinkelių transporto paslaugas, kad pagal šalių sudarytą dyzelinio kuro pirkimo – pardavimo sutartį pareiškėjas pastarajam tiekia dyzelinį kurą. Nustatė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su paskaičiuotomis paslaugų kainomis, Vilniaus komercinio arbitražo teisme inicijavo bylą, prašydamas pripažinti, jog už jau suteiktas krovinių vežimo paslaugas paskaičiuotos kainos yra neteisingos – 55 milijonų litų daugiau, jam priteisti permokėtas lėšas, nustatyti kainų skaičiavimą būsimoms paslaugoms visam likusiam Sutarties galiojimo laikotarpiui, kad už paslaugas nepagrįstai paskaičiavo 55 milijonais litų didesnę sumą. Nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“, neatsižvelgdamas į inicijuotą arbitražo bylą, vykdo įskaitymus pagal abi sutartis.
Teismas konstatavo, kad bylos medžiaga nesuteikia pagrindo išvadai, jog pareiškėjo pateiktas ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas ir sutiko su jo pozicija, kad turint omenyje įskaitomų pinigų sumų dydį tokie AB „Lietuvos geležinkeliai“ veiksmai apsunkintų galimai palankaus būsimo arbitražo teismo sprendimo įvykdymą. Pareiškėjo prašymas išnagrinėtas apie tai nepranešus priešingai šaliai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Atskirajame skunde AB „Lietuvos geležinkeliai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį. Skunde nurodo šiuos argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra visiškai nesusijusios su arbitražo teisme nagrinėjamoje byloje keliamais reikalavimais ir būsimu šio teismo sprendimo įvykdymu. Nors minėtoje byloje ieškovas sąmoningai painiai ir dviprasmiškai formuluoja reikalavimus, darytina išvada, kad ieškovas į arbitražo teismą kreipėsi su trimis reikalavimais, prašydamas pripažinti, jog pagal Sutartį atsakovo 2014 metais suteiktų paslaugų kaina yra mažesnė nei išrašytos sąskaitos; priteisti iš atsakovo 13 402 404,86 Lt permoką už laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-06-30; įpareigoti atsakovą nuo 2015 metų kitaip skaičiuoti Sutartyje numatytus pervežimo tarifus. Taigi ieškovo inicijuota arbitražo byla nėra susijusi su atsakovo atliktais įskaitymais.Teismas neatsižvelgė į tai, kad nėra jokios grėsmės, jog galimai ieškovui palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovas dar 2014-06-04 ir 2014-10-28 yra inicijavęs dvi teismines bylas (civilinė byla Nr. e2-3061-431/2015 ir civilinė byla Nr. e2-3138-661/2015) dėl Sutarties kainodaros, skolų priteisimo, kuriose ieškovas atsiliepimuose į ieškinius prašo iš esmės to paties, ko ir arbitražine tvarka inicijuotoje byloje, t. y. pripažinti, kad įsiskolinimo nėra ir įpareigoti atsakovą kitaip skaičiuoti Sutartyje numatytus tarifus. Taigi atsakovas ne tik nevengia savo prievolių vykdymo, bet ir pirmasis siekia teisiniu keliu išsiaiškinti, kaip turi būti teisingai apskaičiuojami pagrindiniai krovinių vežimo tarifai (2014 m. ir visais paskesniais Sutarties galiojimo metais) ir kuri iš šalių yra skolinga už 2014 m. teiktas krovinių pervežimo paslaugas. Taigi nėra jokios grėsmės, kad atsakovas neįvykdys ieškovo keliamų reikalavimų, nes jo įstatinis kapitalas sudaro daugiau nei 3 000 000 000 Lt, o per metus grynasis pelnas – 39 000 000 Lt.Teismas pažeidė ekonomiškumo, teisingumo, proporcingumo, šalių pusiausvyros ir kitus principus, apribojo atsakovo teisę atlikti įskaitymus ne tik pagal Geležinkelių transporto paslaugų sutartį Nr. SP-13, bet taip pat ir Kuro pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atliekamų įskaitymų ieškovas net neprašė uždrausti. Be to, teismas nepagrįstai taikė minėtas priemones nepranešęs atsakovui.Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas, nes ieškovo pateiktas ieškinys neatitinka arbitražinės išlygos ir negali būti nagrinėjamas arbitražo teisme, be to, pareikšti reikalavimai savo esme sutampa su Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2-3061-431/2015 ir Nr. e2-3138-661/2015 jau nagrinėjamais reikalavimais.
Atsiliepimas
Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas AB „ORLEN Lietuva“ prašo skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą, o AB „Lietuvos geležinkeliai“ atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad:
Priešingai nei teigia apeliantas, teismo taikytos minėtos priemonės yra susijusios su ieškovo prima facie pagrįstais reikalavimais ir yra būtinos būsimo galimai palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, nes neuždraudus atsakovui atlikti neteisėtų įskaitymų, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, lygiateisiškumo, sąžiningumo bei proporcingumo principai.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad minėtos priemonės nėra susijusios su pareikštais reikalavimais arbitražo teisme. Kaip teisingai nustatė teismas, atsakovui atliekant įskaitymus pagal Sutartį išrašytas sąskaitas, kurių suma (paslaugų kaina) ginčijama, vėliau arbitražo teismui pripažinus, kad kaina turi būti nustatoma kitais kriterijais nei taiko atsakovas, galimai palankus ieškovui arbitražo teismo sprendimo vykdymas būtų itin apsunkintas: ieškovas būtų priverstas papildomai inicijuoti procesus; nepagrįstai atliekami atsakovo įskaitymai jau komplikuoja abiejų įmonių gautinų sumų, mokesčių valstybei apskaitą, ateityje apsunkins itin didelių tiek pagal Sutartį, tiek pagal Kuro pirkimo–pardavimo sutartį išrašomų sąskaitų teisingą perskaičiavimą, iki sprendimo priėmimo buvusios padėties atstatymą. Be to, atsakovo neteisėti veiksmai turi itin neigiamą įtaką ieškovo finansinei padėčiai, nes atsakovo įsiskolinimas pagal Kuro pirkimo–pardavimo sutartį vien už 2014 m. gruodžio bei 2015 m. sausio mėnesius sudaro 47 852 388,74 Eur, nors jokių ginčų tarp šalių dėl šios sutarties vykdymo ir išrašytų sąskaitų pagrįstumo nėra.Apeliantas nepagrįstai teigia, kad jis 2014 m. gruodžio mėn. ir 2015 m. sausio mėn. pagal Sutartį ir Kuro pirkimo–pardavimo sutartį atliko tik tokius įskaitymus, dėl kurių nėra ginčo nei teisme, nei arbitraže. Skunde apeliantas pats pripažįsta, kad ginčas arbitraže, be kita ko, vyksta dėl paslaugų, suteiktų pagal Sutartį už visus 2014 m., kainos nustatymo ir dėl paslaugų pagal Sutartį kainos, skaičiuotinos nuo 2015 m., nustatymo. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, reikalavimai nagrinėjami teisme ir keliami arbitraže yra iš esmės skirtingi: arbitražo byloje sprendžiama dėl paslaugų kainos pagal Sutartį nustatymo, tuo tarpu atsakovo inicijuotose bylose teisme paslaugų kainos klausimai nėra nagrinėjami –atsakovas prašo tik susidariusios skolos už tam tikrus 2014 m. laikotarpius pagal Sutartį priteisimo.Pagal Arbitražo procedūros reglamento 28 straipsnio 1 dalį pats arbitražo teismas sprendžia, ar yra kompetentingas nagrinėti kilusį ginčą, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad ginčas nėra arbitruotinas, o laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos.Priešingai nei teigia apeliantas, ieškovo nurodytos aplinkybės patvirtina teismo išvadas, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nepasisako dėl ginčo esmės. Apeliantas skunde taip pat nenurodė aplinkybių, patvirtinančių ieškinio nepagrįstumą, o teiginiai, kad reikalavimai negalės būti patenkinti, yra tik subjektyvi ir niekuo teisiškai nepagrįsta apelianto nuomonė.Apeliantas be pagrindo teigia, kad iš Kuro pirkimo–pardavimo sutarties kilę teisiniai santykiai yra nesusiję su tarp šalių vykstančiu ginču nei teisme, nei arbitraže, todėl laikinųjų apsaugos priemonių jo atžvilgiu nebuvo pritaikyta daugiau nei prašoma.Pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą teismas atsakovui praneša, kai mano, kad tai būtina. Taigi proceso teisės normos nenumato privalomo šalies informavimo apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą. Šiuo atveju atsakovo teisės nebuvo pažeistos, nes atsakovas, pateikdamas atskirąjį skundą, išdėstė savo argumentus dėl taikytų priemonių pagrįstumo ir pateikė savo poziciją.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).
Kaip žinoma, pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie tikėtinai pagrindžia savo reikalavimus ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (lot. prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Toks preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau pats ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės bei atitinkamai teismas netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo mėn. 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo AB „ORLEN Lietuva“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones būsimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo byloje Nr. 319 įvykdymui užtikrinti. Nustatė, kad paminėtame arbitražo teisme pareiškėjas inicijavo bylą, prašydamas pripažinti, jog už jau suteiktas krovinių vežimo paslaugas atsakovo AB „Lietuvos geležinkeliai“ nustatytos kainos yra neteisingos, tai yra skola paskaičiuota 55 milijonais litų didesnė, priteisti jau permokėtas lėšas, nustatyti kainų skaičiavimą būsimoms paslaugoms visam likusiam Sutarties galiojimo laikotarpiui.
Kaip minėta, apeliantas, nesutikdamas su paminėtais teismo argumentais, nurodo, kad pareiškėjas iš esmės pareiškė tapačius reikalavimus kaip ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamose jo inicijuotose bylose Nr. e2-3061-431/2015 ir Nr. e2-3138-661/2015), nes, kaip matyti iš šiose bylose AB „ORLEN Lietuva“ pateiktų procesinių dokumentų, tai yra atsiliepimų į ieškinius, turinio, jis nesutinka su AB „Lietuvos geležinkeliai“ ieškiniu, kuris, jo nuomone, yra neteisėtas, nepagrįstas ir teigia, kad ieškovas neturi teisės reikalauti nurodytų skolų sumos, tai yra 29 046 987,79 Lt. Teigia, kad skolos apskaičiuotos pažeidžiant tarp šalių sudarytos Sutarties nuostatas. Taigi apeliantas tvirtina, kad pats AB „ORLEN Lietuva“ iš esmės pripažįsta, jog paminėtose Vilniaus apygardos teismo ir Vilniaus komercinio arbitražo teismų nagrinėjamose bylose ginčai tarp šalių yra kilę dėl tos pačios Sutarties pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių (CPK 185 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmiau paminėtas bylos aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo neabejotinai išvadai, jog arbitražo teismui pateiktas AB „ORLEN Lietuva“ ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, neteisėtas, nes kaip minėta, teismas, spręsdamas šių priemonių taikymo klausimą, tik preliminariai įvertina pareikštus reikalavimus, pateiktus įrodymus, bet neanalizuoja ieškininio pareiškimo faktinių ir teisinių argumentų pagrįstumo (CPK 144 str., 185 str.).
Apeliantas taip pat teigia, kad priešingai nei sprendė teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas AB „ORLEN Lietuva“ neįrodė grėsmės, jog būsimo galimai jam palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas (CPK 144 str.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apelianto teiginiai laikytini pagrįstas (CPK 178 str., 185 str.).
Visų pirma, kaip minėta, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai yra kildinami dar 2009-01-19 sudarytos Geležinkelių transporto paslaugų sutarties pagrindu, kuri galioja net iki 2024 m. ir šalys nekelia jos nutraukimo klausimo. Taigi šalis iš esmės sieja ilgalaikiai verslo santykiai ir bendras pelno siekimo tikslas, o sutartinių įsipareigojimų vykdymas yra naudingas abiems šalims.
Antra, kaip teisingai nurodo apeliantas, pareiškėjas AB „ORLEN Lietuva“ pateikė prašymą uždrausti atsakovui atlikti įskaitymus, tačiau šių – jau atliktų įskaitymų, neginčija, neteigia, kad nėra teisinio pagrindo juos atlikti, tuo labiau, jog Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjamos dvi bylos dėl 29 046 987,79 Lt iš AB „ORLEN Lietuva“ priteisimo.
Trečia, kaip teisingai nurodė apeliantas, atsižvelgiant į jo finansinę padėtį, gaunamą pelną, o taip pat jau minėtus ilgalaikius verslo santykius ir t. t., nėra pagrindo išvadai, kad būsimo galimai pareiškėjui palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas (CPK 185 str.).
Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas įrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą (CPK 329 str. 1 d., 185 str.). Nustatęs pagrindą skundžiamam teismo procesiniam sprendimui panaikinti, apeliacinis teismas nepasisako dėl apelianto AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir pareiškėjo AB „ORLEN Lietuva“ kitų nurodytų argumentų kaip neturinčių teisinės reikšmės.
Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 144 str. 1 d., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d., 338 str.).
Kartu teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančius duomenis apie teismuose nagrinėjamų tarp šių asmenų kilusių ginčų skaičių, turint omenyje viešai žinomas bei nustatytas ir šioje nutartyje aukščiau paminėtas aplinkybes, ginčo šalis apibūdinančias kaip didelę patirtį, nepriekaištingą dalykinę reputaciją, ilgalaikius tarpusavio teisinius santykius turinčius Lietuvos Respublikos ūkio subjektus, kurių verslas turi strateginę reikšmę valstybei, ir vadovaujantis CPK nustatyta teismo pareiga užtikrinti, jog tarp ginčo šalių būtų kuo greičiau atkurta teisinė taika, o taip pat šalių pareiga rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu, bendradarbiauti tarpusavyje (CPK 2 str., 7 str., 8 str.), – AB „ORLEN Lietuva“ bei AB „Lietuvos geležinkeliai“ būtina pasiūlyti apsvarstyti galimybę kilusius ginčus išspręsti taikiai.
Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį ir atmesti pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atžvilgiu.