Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-2085-822/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2021-12-08
Bylos Nr.: eA-2085-822/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02755-2020-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas: T. G.
Atsakovas: Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

22.7Kiti su valstybės tarnyba susiję klausimai

Administracinė byla Nr. eA-2085-822/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02755-2020-6Procesinio sprendimo kategorija 22.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 5-IL-9884 „Dėl T. G. pageidaujančio mokytis Lietuvos policijos akademijoje ir Mykolo Romerio universitete, tinkamumo vidaus tarnybai“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta, kad T. G. yra netinkamas vidaus tarnybai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad siekia studijuoti teisės mokslus ir tapti vidaus tarnybos pareigūnu, tačiau Sprendimu jam užkertamas kelias studijuoti. Priimtas Sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VšĮ) 3 straipsnio 3 ir 13 dalių, 8 straipsnio reikalavimų. Nesutiko su atsakovo teiginiu, kad buvo pripažintas kaltu dėl tyčinės nusikalstamos veikos 1995 metais, kad jis nėra laikomas nepriekaištingos reputacijos, nes atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo šiems teiginiams pagrįsti. Pareiškėjas nėra padaręs tyčinio nusikaltimo, nebuvo pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nepažeidė Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto, o 2018 m. liepos 20 d. Vidaus reikalų ministerijos pažyma Nr. 14R-33473 nepatvirtina jo teistumo.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo prašymai dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą (toliau – ir Mokykla) ir į Mykolo Romerio universiteto viešojo saugumo akademiją (toliau – ir MRU) nepanaikinti, turi tikrą teisinę galią. Nepabaigus siuntimo dalyvauti atrankoje, Policijos generalinio komisaro pavaduotojas apribojo pareiškėjo teisę pagal įstatymą toliau dalyvauti atrankoje. Pareiškėjas mokosi labai gerai, savo noru atliko privalomąją krašto apsaugos tarnybą, priėmė priesaiką, charakteristika nepriekaištinga, krašto apsaugos tarnybos metu nuobaudų neturėjo, 2013 m. sausio 16 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-20 pareiškėjui suteiktas meno kūrėjo statusas. Šie duomenys suponuoja, kad pareiškėjo reputacija gali būti laikoma nekompromituojančia, t. y. priešingai, negu nurodoma Sprendime.

4. Pareiškėjas teigė, kad pagal Statuto 16 straipsnio 2 dalies nuostatas, gavus šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytus duomenis, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai priima centrinės statutinės įstaigos vadovas, t. y. sprendimą priima policijos generalinis komisaras, todėl nėra aišku, kodėl sprendimą priėmė generalinio komisaro pavaduotojas, be to, prieš priimdamas nepalankų pareiškėjui sprendimą neišklausė pareiškėjo, tuo pažeidė bendrąjį teisinį principą išklausyti abi šalis.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Statuto nuostatos nesuderinamos su Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Europos Žmogaus Teisių Konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – ir Chartija) 50 straipsniu, nes „niekas negali būti antra? karta? teisiamas arba baudz?iamas uz? nusikalstama? veika?, de?l kurios Sa?jungoje jis jau buvo galutinai is?teisintas arba pripaz?intas kaltu pagal i?statyma?“. Prašė kreiptis į kompetentingą Europos sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo ir (arba) prašant pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Konvencijos ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu.

Atsiliepimas

6. Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas, atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad stojimo į vidaus tarnybą tvarka detaliai reglamentuota Statuto pirmajame skirsnyje (8-17 straipsniai). Statuto 8 straipsnyje įtvirtinti į vidaus tarnybą pretenduojantiems asmenims taikomi reikalavimai, vienas iš kurių – būti nepriekaištingos reputacijos. Statute įstatymų leidėjas skirtingai nei kai kuriuose kituose įstatymuose nepriekaištingos reputacijos praradimo nesieja su teistumo išnykimu, šios normos taikymas yra kategoriškas – įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, pripažinimas padarius nusikalstamą veiką yra nepriekaištingą reputaciją šalinanti aplinkybė visam gyvenimui. Kategoriškas nepriekaištingos reputacijos vertinimas pateisinamas būtent vidaus tarnybos institucijų išskirtinumu, kadangi jų pareigūnams suteikti viešojo administravimo įgaliojimai dėl sau nepavaldžių asmenų, taip pat, tam tikrais atvejais, teisė naudoti prievartą. Konstitucinis teismas yra pasisakęs, jog pareigūnams taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei kitiems asmenims. Statuto 12 straipsnio 2 dalis imperatyviai nurodo, kad draudžiama į statutinę profesinio mokymo įstaigą priimti asmenį, kuris neatitinka šio statuto 8 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nustatytų reikalavimų, ir kai yra šio statuto 16 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6 ir 7 punktuose nurodytų aplinkybių.

8. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. liepos 1 d. pateiktose anketose (gyvenimo aprašyme) grafose „Papildomi duomenys“ į klausimą „Ar buvote teistas ir ar kitokiu būdu dalyvavote baudžiamajame procese? Jei taip kada, už ką?“ pažymėjo neigiamą atsakymą, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tai parodo asmens, užpildžiusio anketą, nerimtą požiūrį į praeityje padarytą nusikalstamą veiką, nesąžiningumą arba neatidumą.

9. Atsakovas pabrėžė, kad priimant sprendimą dėl asmens netinkamumo vidaus tarnybai užtenka aplinkybės, kad praeityje asmuo yra nuteistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, būtent tokia nuostata yra suformuluota įstatymų leidėjo ir įtvirtinta Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Policijos įstaiga neturi pagrindo abejoti Registre esančių duomenų tikrumu. Ginčijamas Sprendimas yra teisėtas (priimtas griežtai laikantis nustatyto teisinio reglamentavimo ir procedūrų), jį priėmusio pareigūno kompetencijos ribose, pagrįstas konkrečių faktinių aplinkybių (pareiškėjo nuteisimo už tyčinį nusikaltimą praeityje) realiu egzistavimu.

10. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas ar esamas priėmimo į vidaus tarnybą teisinis reguliavimas neapriboja pareiškėjui galimybės stoti, studijuoti, siekti aukštojo mokslo kitose Lietuvos ar užsienio mokymo įstaigose. Pareiškėjo skunde teismui nurodytos aplinkybės apie išskirtinai teigiamas jo asmens savybes negali turėti įtakos Sprendimo turiniui – Statuto prasme pareiškėjo reputacija nėra nepriekaištinga, taigi jis yra netinkamas vidaus tarnybai.

11. Atsakovas akcentavo, kad prejudicinio sprendimo prašymas privalo būti pagrįstas objektyvia būtinybe konkrečioje byloje, kurios egzistavimo pareiškėjas neįrodė, o ne subjektyviais pareiškėjo prielaidomis paremtais pageidavimais.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

13. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad 2020 m. birželio 5 d. pareiškėjas pateikė prašymą dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą, 2020 m. liepos 1 d. – į MRU viešojo saugumo akademiją. Su prašymais pateikė anketą (gyvenimo aprašymą), Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išduotą 2018 m. liepos 20 d. pažymą Nr. 14R-33474, kad jis nėra teistas. Lietuvos Policijos mokyklos viršininkas 2020 m. liepos 3 d. ir 2020 m. birželio 9 d. išdavė pareiškėjui siuntimus į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinę medicinos ekspertizės komisiją atlikti medicininę ekspertizę. Vadovaudamasis Statuto 11, 12, 16 straipsnių nuostatomis, atsakovas atliko pareiškėjo patikrinimą esančiuose registruose, siekiant nustatyti pareiškėjo tinkamumą vidaus tarnybai. Atsakovas, surinkęs informaciją įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre ir jo archyve, nustatė, kad pareiškėjas 1995 m. lapkričio 21 d. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (vagystė) padarymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnio 2 dalį, jis teismo nuosprendžiu nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams. Atsakovas, vadovaudamasis Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1, 7 punktais, šio straipsnio 2 dalimi bei atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, ginčijamu Sprendimu nusprendė, kad pareiškėjas nėra tinkamas vidaus tarnybai.

14. Teismas, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme, įvertinęs Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 12 straipsnio 3 dalyje, 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 1V-645 patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro valdymo srities statutinių įstaigų vidaus tarnybos sistemos pareigūnų rengimo ir tarnybos organizavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 34 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, kad asmuo dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme. Asmens nepriekaištinga reputacija yra viena iš būtinų sąlygų vidaus tarnybos teisiniams santykiams prasidėti ir tęstis, o asmens neatitikimas šiam reikalavimui suponuoja neatitikimą vidaus tarnybos teisinių santykių pradžiai.

15. Teismas pažymėjo, kad Statuto 16 straipsnio 1 dalis, nustatanti priėmimo į vidaus tarnybą ribojimus, įstatymų leidėjo suformuluota imperatyviai ir nesuteikia diskrecijos, o nustato imperatyvią pareigą nepriimti į vidaus tarnybą asmens, jeigu jis neatitinka Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1-7 punktų reikalavimų. Todėl esant Statuto 16 straipsnyje išvadintiems atvejams, užkertantiems kelią tapti vidaus tarnybos pareigūnu, vertintina, kad pareigūnas nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, o statutinei įstaigai kyla pareiga tokio asmens nepriimti į vidaus tarnybą.

16. Teismas nurodė, kad bylai aktualios redakcijos Statuto 8, 9 ir 16 straipsniais įstatymų leidėjas nustatė, jog asmens nepriekaištinga reputacija yra vienas iš pagrindinių reikalavimų vidaus tarnybos santykiams prasidėti ir tęstis. Minėtais apribojimais iš esmės siekiama, kad vidaus tarnybos sistemoje nebūtų pareigūnų, kurie dėl tam tikrų aplinkybių Statuto prasme nelaikytini nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Iš esmės analogiškos apimties ribojimai, susiję su asmenų nepriekaištinga reputacija, buvo nustatyti ir ankstesnėse Statuto redakcijose. Nagrinėjamu atveju atsakovas atsisakė priimti pareiškėją į vidaus tarnybą, norėdamas užtikrinti, kad statutinėje įstaigoje eitų pareigas tik Statuto 9 straipsnio reikalavimus atitinkantys asmenys. Taigi pareiškėjo nepriėmimas į vidaus tarnybą Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1, 7 punkto, šio straipsnio 2 dalies nustatytu pagrindu, yra teisėtas, pagrįstas ir pateisinamas. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas dėl padarytos nusikalstamos veikos neatitiko Statuto 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų, o tai yra pagrindas nepriimti pareiškėjo į vidaus tarnybą.

17. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Policijos departamento generalinio komisaro 2020 m. gegužės 25 d. įsakymas Nr. 5-V-407 patvirtina, kad ginčijamą Sprendimą pasirašęs generalinio komisaro pareigas einantis pavaduotojas S. T. tokius įgaliojimus turėjo, jam buvo suteikta teisė priimti tokius sprendimus tvirtinant juos savo parašu.

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo teistas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo pateiktas Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie pareiškėją, o taip pat Šiaulių regioninio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 19 d. atsakovui siųstas Šiaulių miesto apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-249/95 patvirtina pareiškėjo teistumą. Pagal Statuto 12 straipsnio 3 dalies nuostatas į statutinę profesinio mokymo įstaigą draudžiama priimti asmenį, kuris neatitinka šio statuto 8 straipsnio 1 dalies 1-6 punktuose nustatytų reikalavimų ir Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1-7 punktuose nurodytų aplinkybių. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lietuvos policijos mokyklai ir MRU 2020 m. birželio 5 d. ir 2020 m. liepos 1 d. pateiktose anketose (gyvenimo aprašyme) grafose „Papildomi duomenys“ į klausimą „Ar buvote teistas ir ar kitokiu būdu dalyvavote baudžiamajame procese? Jei taip kada, už ką?“ pažymėjo neigiamą atsakymą, t. y. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, kas parodo pareiškėjo nerimtą požiūrį į praeityje padarytą nusikalstamą veiką, nesąžiningumą arba neatidumą.

19. Teismas vertino, kad skundžiamu Sprendimu pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjo reputacija nėra nepriekaištinga ir jis negali būti tinkamu valstybės tarnybai. Įstatymų leidėjo nustatyti imperatyvūs apribojimai draudžia priimti į vidaus tarnybą, jeigu asmuo buvo teistas už tyčinį nusikaltimą, nepaisant teistumo išnykimo ar panaikinimo. Atsakovo sprendimas neriboja pareiškėjo konstitucinės teisės į mokslą apskritai, Statutu ribojama tik pareiškėjo galimybė studijuoti ir tapti vidaus tarnybos pareigūnu.

20. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į kompetentingą Europos sąjungos teisminę instituciją prašant prejudicinio sprendimo, nes teismui nekylo abejonių dėl Statuto teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis, jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu.

21. Teismas akcentavo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime pateiktus išaiškinimus dėl „teistas“ ir „turintis teistumą“ sąvokų atskyrimo, be kita ko, jog asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, jog asmuo, kuris buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme bei įvertinęs ginčijamo Sprendimo turinį, konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

22. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įgalioto subjekto, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

23. Teismas kitus proceso dalyvių argumentus vertino kaip neesminius, nekeičiančius padarytos išvados, todėl jų nenagrinėjo.

III.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

25. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, priimtas šališkai, iš esmės ginant atsakovo poziciją. Teismas nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, neišreikalavo iš atsakovo įrodymų, neįvertino jų visumos, neužtikrino tinkamo teisinių santykių kvalifikavimo.

26. Pareiškėjas, akcentuodamas faktines aplinkybes, nurodo, kad atsakovo pateikti duomenys, kuriuose pažymimas tam tikras vaiko (pareiškėjo) privataus gyvenimo įvykis, nesudaro teisinio pagrindo apriboti pareiškėjo teisės į visiems prieinamą aukštąjį mokslą, dalyvauti konkurse į pasirinktą valstybinę aukštąją mokyklą. Valstybinio archyvo pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo pripažinti ir laikyti pareiškėją neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu iki gyvos galvos Konstitucijos prasme. Statute nustatytas teisinis reglamentavimas, kuriuo antrą kartą taikoma bausmė ir sankcija, neproporcingas ir negali būti pateisintas Konstitucijos ir pagrindinių žmogaus teisių ar laisvių prasme.

27. Byloje ginčas iš esmės buvo keliamas dviem aspektais, t. y. dėl apribotos pareiškėjo teisės baigti siuntimo dalyvauti konkurse į pasirinktą aukštąją mokyklą procedūrą ir teisės dalyvauti bendrajame priėmime į valstybinę studijų programą. Apeliacinio skundo objektai – 2020 m. spalio 22 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas, pirmosios instancijos teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta vienasmeniškai vieno teisėjo, atsakovo Sprendimas, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta neleisti pareiškėjui dalyvauti MRU studijų programos konkurse (pareiškėjo teisė gauti šį sprendimą yra apribota), Statuto 9 straipsnio 2 dalis ir 2 dalies 1 punktas.

Šalies argumentai

28. Pareiškėjo teigimu, Statuto nuostata, neterminuotam laikui (iki gyvos galvos) atimanti teisę būti tinkamu valstybės (vidaus) tarnybai, yra nepagrįsta, neteisingai (su pertekliumi) interpretuojama, nepaliekanti asmeniui sprendimo individualizavimo ir reputacijos reabilitacijos galimybės (absoliutus apribojimas), todėl neatitinkanti konstitucinių tarptautinėje teisėje pripažintų teisinių principų. Teismo taikytas teisinis reglamentavimas nėra pakankamas, nes ginčui aktualus ir Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatyme, MRU statute ir studijų taisyklėse nustatytas reglamentavimas.

29. Pareiškėjas pažymi, kad priešingai, nei nurodė teismas, jis nestojo į vidaus tarnybą, o į MRU studijų programą. Statute nustatytas reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos taikomas pretenduojančiam į vidaus tarnybą asmeniui, o ne, kaip nurodė teismas, stojančiam į vidaus tarnybą. Pareiškėjas siekė būti priimamas ne tik į vidaus tarnybą, tačiau siekė aukštojo mokslo ir dalyvauti konkurse į valstybinę aukštąją mokyklą. Teismo akcentuotos Taisyklės nedetalizuoja būsimo studento prieinamumo prie aukštojo mokslo procedūrų. Teismas nepasisakė, ar teisėta yra tai, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos skaidrios, aiškios ir lygios sąlygos dalyvauti konkurse į MRU studijų programą Konstitucijos prasme.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Informatikos ir ryšių departamento 2018 m. liepos 20 d. paz?yma Nr. 14R-33473, kurioje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas neteistas. Teismas nepasisakė dėl antrą kartą taikomos sankcijos už nusižengimą, už kurį pareiškėjui jau buvo paskirta bausmė, nepateikdamas teismų praktikos pavyzdžio teisės principo non bis in idem (lot. ne du kartus už tą patį) aspektu.

31. Pareiškėjas pabrėžia, kad Mokslo ir studijų įstatymas, MRU statutas ir studijų taisyklės, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti įstatai nenumato aukštojo mokslo siekiantiems ir konkurse dalyvaujantiems asmenims nepriekaištingos reputacijos sąlygos, nesuteikia teisės subjektui neišduoti mokslo siekiančiam ir stojančiam į aukštąją mokyklą asmeniui atitinkamo dokumento. Atitinkamai, ginčijamas atsakovo Sprendimas priimtas veikiant ultra vires (viršijant įgaliojimus).

Šalies argumentai

32. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjimu atveju yra būtina išeiti už pradinio ir apeliacinio skundo ribų tikslu priimti teisingą ir visapusiškai pagrįstą teismo sprendimą, išreikalauti papildomus rašytinius įrodymus bei jos vertinti. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo tinkamą supažindinimą su įsiteisėjusiu jo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu. Taip pat po pareiškėjo kreipimosi į Lietuvos Respublikos vyriausybę, Švietimo mokslo ir sporto ministeriją ir Lietuvos aukštųjų mokyklų asociaciją bendrajam priėmimui organizuoti jam nebuvo pateikti su ginču susiję dokumentai. Byloje tikslinga spręsti dėl pareiškėjo galimybės apskųsti valstybės įstaigos Šiaulių regioninio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 21 d. ir 2020 m. spalio 21 d. aktus, kurie turi tiesioginės įtakos pareiškėjo teisėms, neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų, priimti pažeidžiant pareiškėjo teisę su jais susipažinti ir teikti skundą.

33. Pareiškėjas dėl prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo į kompetentingas institucijas pažymi, kad tiek atsakovas, tiek teismas vertino, ar pareiškėjas gali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme, tačiau toks vertinimas nepakankamas Konvencijos ir Chartijos prasme. Konkrečiu atveju yra pagrindas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrai pradėti ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinių klausimų: ar Chartijos 50 straipsnis, siejamas su Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsniu, turi bu?ti ais?kinamas taip, kad jis draudz?ia nacionaline?s teise?s aktus, pagal kuriuos gali būti prade?tas asmens persekiojimas de?l tariamai priekaištingos reputacijos per teise?s aktuose nenustatytus terminus (visą gyvenimą), nors tam asmeniui jau buvo skirta baudžiamoji sankcija; ar Chartijos 14 straipsnis, siejamas su Konvencijos papildomo protokolo 2 straipsniu, turi bu?ti ais?kinamas taip, kad jis draudz?ia nacionaline?s teise?s aktus, pagal kuriuos per teise?s aktuose nenustatytus terminus (visą gyvenimą), galima riboti asmens teisę dalyvauti priėmimo į aukštąją mokyklą konkurse, jeigu asmuo pripaz?intas kaltu de?l nusikalstamos veikos padarymo ir laikoma, kad asmuo neteko nepriekaištingos reputacijos, nors tam asmeniui jau buvo skirta baudžiamoji sankcija.

34. Pareiškėjo teigimu, sprendimas apriboti jo teisę į visiems prieinamą aukštąjį mokslą nemotyvuotas ir nepagrįstas, o įrodymai, kad Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti veiksmai (neveikimas) pateisinami, nepateikti. Neproporcinga ir netikslinga po beveik 25 metų skirti griežtą sankciją – apriboti pareiškėjui teisę dalyvauti bendrajame priėmimo į aukštąją mokyklą procedūroje.

35. Pareiškėjas paaiškina, kad skundžiamu Sprendimu buvo apribota jo teisė teikti išsamius paaiškinimus, teisė būti išklausytam, kas lėmė teisės į gynybą ribojimą. Pareiškėjo vertinimu, pagal galiojantį teisinį reguliavimą pripažinimas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu ar teistumas išnyko ar yra panaikintas, iš asmens atima galimybę tapti tinkamu vidaus tarnybai pareigūnu visam gyvenimui, tačiau jeigu asmuo buvo pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos (neatsargaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo) padarymo ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos praėjo 5 metai, jis gali tapti vidaus tarnybos pareigūnu ir juo būti.

36. Pareiškėjas pastebi, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose nepriekaištinga reputacija apibrėžiama skirtingai. Į karo akademijos vykdomas nuolatines studijų formos studijas netaikoma nepriekaištingos reputacijos sąlyga, o studentu (kariūnu) gali tapti asmuo, kurio teistumas išnykęs ar pasibaigęs bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 5 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 41 straipsnio 3 daliai, 109 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas tiek, kiek pagal jį asmuo, pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas, arba pripažintas kaltu dėl kitos nusikalstamos veikos padarymo, ir nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo 5 metai, arba turi teistumą dėl padaryto nusikaltimo, ribojama teisė dalyvauti bendrojo priėmimo į aukštąsias mokyklas konkurse ir neterminuotai ribojama teisė tapti tinkamu vidaus tarnybai.

Šalies argumentai

37. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija neįgyvendino Vaikų teisių konvencijos nuostatų ir nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad vaikas (pareiškėjas) būtų apsaugotas nuo bet kokios diskriminacijos ar bausmių, be kita ko, nesiėmė priemonių šioje konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti. Atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes ir į faktą, kad 2020 m. birželio 22 d. aktu Nr. K-7(6.4) Šiaulių apylinkės teismo darbuotojas nenustatytu būdu, neinformavęs pareiškėjo apie asmens duomenų perdavimą, perdavė Šiaulių regioniniam valstybės archyvui tinkamai nenuasmenintą dokumentą, o būtent 1995 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio kopiją su vaiko (pareiškėjo) privataus gyvenimo asmens duomenimis, kuriame aprašomas 1994 m. vaiko (pareiškėjo) gyvenime įvykęs teisinis įvykis, yra pagrindas įtraukti į bylą atsakovu Lietuvos valstybę, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pareiškėjas pažymi, kad teismų veiklos viešumo principas nėra absoliutus ir negali paneigti asmens duomenų ir privataus gyvenimo apsaugos principų. Dokumentų perdavimas Policijos departamentui padarė pareiškėjui žalą. Duomenų subjekto teisė būti tinkamai informuotam apie minėtus žalą sukėlusius veiksmus buvo neteisėtai apribota. Todėl reikalinga išreikalauti iš atsakovo atstovų motyvuotą atsiliepimą dėl nurodyto teisinio įvykio.

38. Pareiškėjo įsitikinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad archyvas jo bylą ir joje esančius su pareiškėju siejamus ypatingus privataus gyvenimo asmens duomenis valdė ir tvarkė, turėdamas teisėjo, teismo pirmininko ar jo pavaduotojo leidimą. Todėl šią aplinkybę tikslinga išsiaiškinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimas

39. Atsakovas Policijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsakovas pažymi, kad apeliacinis skundas ne visiškai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) apeliaciniam skundui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas papildomai ginčija Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti veiksmų ir sprendimų teisėtumą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų, Šiaulių valstybinio regioninio archyvo darbuotojų veiksmus. Šie asmenys nebuvo įtraukti nagrinėjant ginčą pirmojoje instancijoje ir jų sprendimai, veiksmai nebuvo ginčo pirmosios instancijos teisme dalyku. Toks ginčo išplėtimas apeliacinės instancijos teisme negalimas.

41. Atsakovas pabrėžia, kad atsižvelgiant į ginčijamo Sprendimo turinį, pareiškėjo akcentuotinas, papildomai taikytinas teisinis reglamentavimas ginčui nėra aktualus. Stojimo į vidaus tarnybą tvarka reglamentuota Statute, kuriame įstatymų leidėjas, skirtingai nei kai kuriuose kituose įstatymuose, nepriekaištingos reputacijos praradimo nesieja su teistumo išnykimu, šios normos taikymas yra kategoriškas – įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, pripažinimas padarius nusikalstamą veiką yra nepriekaištingą reputaciją šalinanti aplinkybė visam gyvenimui. Dėl pareigūnų nepriekaištingos reputacijos yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. Griežtai nepriekaištingos reputacijos sąvoka įstatymų leidėjo apibrėžta ir Teismų įstatymo 52 straipsnyje.

42. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo duomenis tvarkė teisėtai, vadovaudamasis jam Statuto 11 straipsnyje nustatyta pareiga, be kita ko pareiškėjui išreiškus sutikimą dėl tam tikrų duomenų tikrinimo.

43. Atsakovas pažymi, kad studijos statutinėje profesinio mokymo įstaigoje nėra ir negali būti savitikslis procesas, asmeniui jas pabaigus ir gavus tai patvirtinantį pažymėjimą (diplomą), pradedama jo priėmimo į vidaus tarnybą procedūra, po kurios teoriškai (tuo atveju, jei po studijų baigimo atitiks Statute įtvirtintus kriterijus) asmuo turėtų tapti statutiniu vidaus tarnybos pareigūnu. Todėl, pretenduojant į statutinę profesinio mokymo įstaigą, nepriekaištingos reputacijos reikalavimas svarbus tiek pat (Statuto 12 straipsnio 2 dalis), kiek ir pretenduojant į vidaus tarnybą (Statuto 8 straipsnio 1 dalies 3 punktas), sprendimus dėl asmens tinkamumo ir vienu, ir kitu atveju, priima ne profesinio mokymo įstaigos vadovas, o potencialus būsimas darbdavys, šiuo atveju atsakovas, kas yra logiška ir atitinka Statute įtvirtintą teisinį reglamentavimą. Studijos turi tam tikras sąnaudas – tiek materialine, tiek ir laiko prasme. Studijų prasmė yra ne pats studijavimo procesas, o konkretus apibrėžtas rezultatas – parengtas statutinis valstybės tarnautojas, kuriam suteikti valdiniai įgalinimai jam tiesiogiai nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Būtent dėl šios priežasties Statute nustatytas toks griežtas reglamentavimas ir tokia nepriekaištingos reputacijos apibrėžtis.

44. Atsakovas akcentuoja, kad Statute įtvirtintas ne asmens teistumo požymis BK 97 straipsnio prasme, kuris, suėjus tam tikriems terminams, išnyksta, o aplinkybė, asmens gyvenimo konkretus faktas, kad asmuo yra praeityje padaręs tyčinį nusikaltimą ir už jį buvo nuteistas. Toks asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Statuto prasme, Statutas imperatyviai draudžia tokį asmenį priimti į vidaus tarnybą. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pasisakęs, kad teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Atsiliepimas

45. Atsakovo vertinimu, nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad atsakovas privalėjo išklausyti jo paaiškinimus dėl Sprendimo dalyko. Statutas nenumato atsakovui diskrecijos vertinti aplinkybes ar pretendento paaiškinimus dėl jo nuteisimo aplinkybių. Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas imperatyviai draudžia atsakovui priimti į vidaus tarnybą Statute apibrėžtus asmenis, nepriklausomai nuo jų neatitikimo Statuto 9 straipsnyje įtvirtinto nepriekaištingos reputacijos standartui atsiradimo aplinkybių. Pareiškėjas kvestionuoja pačią Statute įtvirtintą priėmimo į vidaus tarnybą ir siuntimo į statutinę profesinio mokymo įstaigą tvarką. Statute nenumatyta atsakovui diskrecijos teisė priimti alternatyvius sprendimus, atsižvelgiant į kokias nors individualias apelianto gyvenimo aplinkybes. Statuto nuostatų atitikimas Konstitucijai nekelia abejonių. Konstitucinis Teismas šį klausimą jau yra nagrinėjęs, pasisakydamas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime.

46. Atsakovo nuomone, non bis in idem principo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu negalima konstatuoti. Atsakovo elgesys pareiškėjo atžvilgiu negali būti vertinamas kaip baudimas, tačiau, neišvengiamai, kiekvieno asmens elgesys, jo pasirinkimai, sprendimai ir gyvenimo faktai praeityje turi įtakos ir jo ateities galimybėms. Būtent paties pareiškėjo praeities poelgis sukelia jam nepageidaujamas pasekmes. Atsakovas netaikė pareiškėjui jokio administracinio ar kitokio pobūdžio persekiojimo, sankcijų, represijų.

47. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad ginčijamas Sprendimas ir pareiškėjo kvestionuojamas teisinis priėmimo į vidaus tarnybą reglamentavimas niekaip neriboja jo konstitucinės teisės į mokslą apskritai. Statuto ribojama tik jo galimybė studijuoti statutinėje profesinio mokymo įstaigoje ir tapti vidaus tarnybos pareigūnu, tačiau toks ribojimas yra neabsoliutus ir visiškai pateisinamas vidaus tarnybos specifika. Nepriekaištingos reputacijos kriterijaus neatitikimas – nėra pakartotinė bausmė pažeidėjui už anksčiau įvykdytą nusikaltimą, tai tėra jį charakterizuojanti aplinkybė, kuri eliminuoja jo galimybę įstoti į vidaus tarnybą. Ginčijamas Sprendimas ir galiojantis priėmimo į vidaus tarnybą teisinis reguliavimas niekaip neapriboja pareiškėjui galimybės stoti, studijuoti, siekti aukštojo mokslo kitose Lietuvos ar užsienio mokymo įstaigose, neturi įtakos pareiškėjo galimybėms realizuoti save bet kurioje kitoje, Statuto nereguliuojamoje gyvenimo sferoje.

48. Atsakovas pažymi, kad atsakovui įstatymų leidėjas nesuteikia sprendimo diskrecijos teisės pagal esamą santykio teisinį reglamentavimą, todėl nėra galimybės ginčą išspręsti taikiai. Pareiškėjo ginčijamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ keliamus reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo sprendimą pripažinti neteisingu ar neteisėtu.

Šalies argumentai

49. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prieštaravimus, kuriuose prašo neriboti apeliacijos ir administracinę bylą nagrinėti iš esmės, kreiptis į kompetentingą Europos sąjungos instituciją dėl prejudicinių klausimų sprendimo, į Konstitucinį Teismą dėl Statute įtvirtinto teisinio reguliavimo ir pareiškėjo teisės apribojančios nuostatos, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendima? ir priimti nauja? sprendima?.

50. Pareiškėjas pažymi, kad jo apeliaciniame skunde nurodyti reikalavimai yra neatsiejamai susiję su jau pareikštais reikalavimais, todėl praplėstos apeliacinio skundo ribos. Apeliaciniame skunde nurodytas teisinis reglamentavimas neatsiejamai susijęs su ginčo dalyku. Atsakovas nurodo taikytiną teisę, nepagrįstai apsiribodamas profesinio mokymo įstaigos aspektu, bet nenurodo taikytinos teisės aukštosios mokyklos aspektu. Atsakovas pripažįsta, kad baigus studijas tikimybė asmeniui tapti vidaus tarnybos pareigūnu yra tik teorinė. Pareiškėjo teisė į mokslą ribojama sistemiškai ir nuolatos, t. y. nuo 2016 m. Per griežta tai, kad nemaža dalis vaikų, kuriems buvo taikoma griežčiausia bausmė ir kuriuos buvo leista nuteisti nuo 14 metų, dėl diskriminacijos negali dalyvauti priėmimo į aukštąsias mokyklas konkurse dėl įstatymo leidėjo priimtų ir patvirtintų, diskriminuojančių ir apribojančių teises teisės normų. Ginčijamu Sprendimu pažeidžiama Konvencijos 1 Protokolo 2 straipsnyje įtvirtinta teisė į mokslą, pareiškėjas yra diskriminuojamas Konvencijos Papildomo protokolo 2 straipsnio ir Konvencijos 14 straipsnio kontekste. Pareiškėjas negalėjo numatyti atsakovo veiksmų, o pakeitus prieigos prie mokslo taisykles, nagrinėjamu atveju nebuvo taikoma jokių taisomųjų priemonių, todėl ginčijamas Sprendimas santykyje su teise į mokslą ir prieiga prie mokslo apribojo pareiškėjo teisę į mokslą, t. y. nebuvo proporcingas siekiamam tikslui. Prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra pagrįstas Konstitucijoje įtvirtintu teisės į mokslą principu.

51. Pareiškėjas pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą, kuriame, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarime, priimtu byloje Nr. KT58-A-N4/2021, pateiktais išaiškinimais, kad Statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, teigia, kad galimas taikus ginčo nagrinėjamu atveju išsprendimas, nes atsakovo priimtas Sprendimas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendime daromos išvados ir teisinio reguliavimo aiškinimas Statuto ir jo 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos prasme negali būti suderinamas su oficialia ir naujausia Konstitucinio Teismo doktrina.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

52. Byloje narinėjamas ginčas kilo dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta, kad T. G., pageidaujantis mokytis Lietuvos policijos akademijoje ir Mykolo Romerio universitete, yra netinkamas vidaus tarnybai, teisėtumo ir pagrįstumo.

53. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad T. G. dėl to, jog buvo pripažintas kaltu padaręs tyčinį nusikaltimą, nepriklausomai nuo to, ar teistumas išnykęs, ar buvo panaikintas, negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu Vidaus tarnybos statuto prasme, dėl ko ginčijamu Lietuvos policijos generalinio komisaro sprendimu jam teisėtai ir pagrįstai buvo apribota galimybė studijuoti Lietuvos policijos akademijoje ir Mykolo Romerio universitete, pripažįstant, kad T. G. yra netinkamas vidaus tarnybai.

54. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas iš esmės ginant atsakovo poziciją. Laikosi pozicijos, jog, atsižvelgiant į tai, jog jo teistumas yra išnykęs, jis negali būti laikomas neatitinkančiu nepriekaištingos reputacijos asmeniu neterminuotai, jam už padarytą nusikaltimą po beveik 25 metų negali būti antrą kartą taikoma sankcija, nes tai nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniu teisiniu reglamentavimu. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas teisinio reguliavimo aiškinimas Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos prasme nesuderinamas su Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl Vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos prieštaravimo Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

55. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

56. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto naujas aplinkybes ir reikalavimus, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui, t. y. ginčija Šiaulių regioninio valstybės archyvo 2020 m. rugpjūčio 21 d. ir 2020 m. spalio 21 d. aktų, Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. birželio 22 d. akto teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjo teigimu, tikslinga atsakovu į bylą įtraukti ir Lietuvos valstybę, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir minėtų aktų teisėtumą ir pagrįstumą tikrinti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl apeliaciniame skunde išdėstyti nauji reikalavimai ir naujos aplinkybės, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamos.

57. Tikrinant apeliacinio skundo argumentų pagrįstumą dėl ginčo esmės iš bylos duomenų nustatyta, kad T. G. 2020 m. birželio 5 d. pateikė prašymą dalyvauti atrankoje į Lietuvos policijos mokyklą ir į Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo akademiją.

58. Ginčijamu Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 7 punktu ir to paties straipsnio 2 dalimi bei į atsižvelgiant į nustatytus duomenis, nuspręsta, kad T. G. yra netinkamas vidaus tarnybai. Ginčijamas sprendimas taip pat grindžiamas Vidaus tarnybos statuto 12 straipsniu, kuris reglamentuoja asmenų priėmimą į statutines profesinio mokymo įstaigas, šio straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į statutinę profesinio mokymo įstaigą draudžiama priimti asmenį, kai yra Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų aplinkybių (apie asmenį nustatyta kitų patikrintų kompromituojančių duomenų), 16 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad, gavus šio straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytų duomenų, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai priima centrinės statutinės įstaigos vadovas (policijos generalinis komisaras), Vidaus tarnybos statuto 11 straipsniu, reglamentuojančiu asmenų tikrinimą ir siuntimų į kitas švietimo įstaigas išdavimą, šio straipsnio 3 dalimi, jog nustačius Statuto 16 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 6 ir 7 punktuose nurodytas aplinkybes ir remiantis 16 straipsnio 2 dalimi, sprendimą dėl asmens tinkamumo vidaus tarnybai priima centrinės statutinės įstaigos vadovas (policijos generalinis komisaras).

59. Vadovaujantis nurodytais Statuto straipsniais, atsakovas surinko informaciją ir nustatė, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išraše apie fizinį asmenį nurodoma, kad T. G. 1995 m. lapkričio 21 d. pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (vagystė) padarymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnio 2 dalį (BK galiojo iki 2003 m. gegužės 1 d.) ir priimtas nuosprendis – laisvės atėmimas 1 metams. Galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 47 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

60. Ginčijamame atsakovo sprendime taip pat pažymėta, kad Vidaus tarnybos statuto nuostatos reikalauja, kad asmuo, pretenduojantis į vidaus tarnybą, būtų nepriekaištingos reputacijos. T. G. buvo pripažintas kaltu dėl tyčinės nusikalstamos veikos 1995 metais. Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad asmuo laikomas netekusiu nepriekaištingos reputacijos, be kita ko, jei jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu ar teistumas išnyko ar yra panaikintas.

61. Nagrinėjamos bylos nustatytų faktinių aplinkybių kontekste yra aktualus Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas „asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu jis pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“, kuris turėjo esminės reikšmės Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimui pareiškėjo atžvilgiu priimti.

62. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. balandžio 14 d. priėmė nutarimą Nr. KT58-A-N4/2021 „Dėl Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir nutarė „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (2018 m. birželio 29 d. redakcija; TAR, 2018-07-16, Nr. 12049) 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostata „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar yra panaikintas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.“ Konstitucinis Teismas konstatavo: „Sprendžiant dėl ginčijamos Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos atitikties Konstitucijos 33 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėtina, kad, kaip minėta, pagal Konstituciją, inter alia jos 33 straipsnio 1 dalį, 48 straipsnio 1 dalį, įstatymų leidėjas, reguliuodamas valstybės tarnybos santykius ir siekdamas konstituciškai pagrįsto tikslo užtikrinti valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumą, privalo nustatyti inter alia su šių asmenų reputacija susijusius stojimo į valstybės tarnybą reikalavimus, be kita ko, reikalavimą nebūti teistam už tam tikrus nusikaltimus; nustatant šį reikalavimą turi būti paisoma konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, pagal kurį negali būti nustatyti didesni konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimai, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti, inter alia negali būti paneigta šios teisės esmė; tai reiškia, kad turi būti atsižvelgiama į nusikaltimų pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai. Minėta, jog Konstitucijos 141 straipsnis suponuoja tai, kad statutinė valstybės tarnyba yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos; statutinė valstybės tarnyba negali būti vienoda dėl jos funkcijų įvairovės, todėl policijos, vidaus tarnybos, saugumo tarnybos ir kitų statutinių valstybės institucijų pareigūnų statusas turi būti diferencijuotas ir turėti atitinkamuose statutuose nustatytų ypatumų“.

63. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė: „Kita vertus, konstatuotina ir tai, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą būti statutiniais valstybės tarnautojais – vidaus tarnybos sistemos pareigūnais neterminuotai draudžiama ne tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai, bet ir visiems pripažintiems kaltais dėl bet kurio tyčinio nusikaltimo padarymo asmenims, neatsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą. Pažymėtina, kad tokio teisinio reguliavimo negalima pateisinti statutinės valstybės tarnybos ypatumais, nes juo paneigiama teisės stoti į tokią valstybės tarnybą esmė. Vadinasi, ginčijamoje Statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu nepaisoma iš konstitucinio proporcingumo principo, kaip vieno iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų, kylančio reikalavimo nenustatyti didesnių konstitucinės teisės stoti į valstybės tarnybą ribojimų, negu būtina valstybės tarnyboje einančių pareigas asmenų patikimumui užtikrinti. Todėl tokiu teisiniu reguliavimu pažeidžiama Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą ir 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą“.

64. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip reiškianti, jog kiekvienas Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės išleistas arba referendumu priimtas teisės aktas (jo dalis), pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jis pagal pareiškėjų prašymus spręsdamas konstitucinės justicijos bylas turi konstitucinius įgaliojimus panaikinti atitinkamų teisės aktų (jų dalių) teisinę galią, jeigu jie prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2006 m. birželio 6 d. nutarimas). Šiuo atžvilgiu tokio teisės akto teisinė galia yra panaikinama (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

65. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs ir tai, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai).

66. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas).

67. Kitame savo baigiamajame akte, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs: „Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį. Tačiau ši taisyklė nėra absoliuti.“

68. Dėl šios nutarties 66 punkte nurodytos taisyklės absoliutumo paminėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime konstatavo, kad su konstituciniu teisinės valstybės principu yra susijęs principas lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit).

69. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).

70. EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad nepaisant to, jog jokia teisė į darbą (plačiąja prasme), teisė stoti į valstybės tarnybą ar teisė pasirinkti konkrečią profesiją nėra tiesiogiai kildinama iš Konvencijos 8 straipsnio, jame esanti privataus gyvenimo koncepcija iš principo gali apimti ir su profesine sritimi susijusią veiklą (žr., pvz., EŽTT 2021 m. birželio 22 d. sprendimą byloje Ball?kta? Bingöllü prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 76730/12), 56 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Jankauskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 50446/09), 56–57 p.; 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą byloje B?rbulescu prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 61496/08), 71 p.; 2012 m. gegužės 15 d. sprendimą byloje Fernandez Martinez prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 56030/07), 110 p.), kadangi ji apima asmens teisę sukurti ir plėtoti santykius su kitais asmenimis, įskaitant profesinėje ar komercinėje srityse (žr., pvz., EŽTT 1992 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Niemietz prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13710/88), 29 p.). Ribojimas užsiimti tam tikra profesija gali paveikti privatų gyvenimą, kaip jis suprantamas pagal Konvencijos 8 straipsnį (žr., pvz., EŽTT 2004 m. spalio 27 d. sprendimą byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 55480/00 ir 59330/00), 47 p.; 2017 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Lekavičienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 48427/09), 37 p.). Tai reiškia, kad šioje srityje taikomi ribojimai turi atitikti tam tikras sąlygas – jie turi būti nustatyti įstatymo, turėti vieną ar daugiau teisėtų tikslų ir būti būtini demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 23 d. sprendimą byloje Campagnano prieš Italiją (pareiškimo Nr. 77955/01), 57 p.).

71. Minėta, kad nagrinėjamu atveju Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymas turėjo esminės reikšmės teisingam nagrinėjamo atvejo išsprendimui. Ši ginčijamo sprendimo priėmimą nulėmusi Vidaus tarnybos statuto nuostata – „pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo, nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar panaikintas“ – Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarimu buvo visam laikui pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos kaip prieštaraujančia Konstitucijos nuostatoms ir niekada nebegalės būti taikoma.

72. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti išimtį iš taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama tik į ateitį.

73. Įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai); taigi įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d., 2011 m. lapkričio 16 d. sprendimai).

74. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra aktualūs Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais bylose Lekavičienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 48427/09) bei Jankauskas prieš Lietuvą (2) (pareiškimo Nr. 50446/09) pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste yra svarbu įvertinti ar kvestionuojamas teisinis reguliavimas nekelia abejonių, t. y. nelaikytinas neproporcingu ribojimu asmeniui.

75. Šio nagrinėjamo konkretaus individualaus atvejo bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu 1995 m. lapkričio 21 d. buvo priimtas nuosprendis, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos (vagystė) padarymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 straipsnio 2 dalį, jis teismo nuosprendžiu buvo nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, bausmės vykdymą atidedant 2 metams, įpareigojant tęsti mokslą. Nusikalstamos veikos padarymo metu pareiškėjas buvo nepilnametis, į šią, kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismas atsižvelgė skirdamas bausmę, taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad kaltininkas dėl padarytos veikos gailėjosi, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, padaryta nusikalstama veika nepriskirtina prie sunkių nusikaltimų. Kitų kompromituojančių duomenų, kurie iki ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo sudarytų pagrindą pareiškėją vertinti nesant nepriekaištingos reputacijos asmeniu, byloje nėra. Kaip matyti iš 2020 m. rugpjūčio 11 d. ginčijamo atsakovo sprendimo turinio, tokių duomenų nenustatė ir pats atsakovas, sprendimą iš esmės grįsdamas tik viena aplinkybe, jog pareiškėjas buvo teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėja netinkamu tarnybai asmeniu Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos prasme. Į bylą pateiktoje Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. liepos 20 d. pažymoje Nr. 14R-33474, kurią pareiškėjas pateikė 2020 m. birželio 5 d. kartu su prašymu dalyvauti atrankoje į mokymo įstaigas, nurodyta, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro 2018 m. liepos 20 d. duomenimis T. G. neteistas, pažyma parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 97 straipsnio (teistumas) 6 dalies nuostata.

76. Nustatytų faktinių individualių bylai aplinkybių kontekste, atsižvelgiant į tai, kad skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo dieną nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento buvo praėjęs reikšmingas laiko tarpas (1995 m. lapkričio 21 d. – 2020 m. rugpjūčio 11 d.), pareiškėjas buvo nuteistas už nusikaltimą, kuris nusikalstomos veikos padarymo metu nebuvo priskirtas prie ypač pavojingų sunkių nusikaltimų, 2018 m. duomenimis pareiškėjui neturint teistumo bei esant Konstitucinio Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams, be kita ko, kad neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, pareiškėjo atžvilgiu taikytas Vidaus tarnybos statuto 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas ir pareiškėjo kvestionuojamas ribojimas laikytinas neproporcingu pareiškėjui, siekiančiam studijuoti statutinėse profesinio mokymo įstaigose tikslu stoti į vidaus tarnybą.

77. Nagrinėjamo ginčo kontekste reikšminga, kad statutiniai valstybės institucijų pareigūnai atlieka statutinę valstybės tarnybą, kuri yra specifinė valstybės tarnybos rūšis, besiskirianti nuo kitokios (civilinės) valstybės tarnybos ir karo tarnybos. Iš statutinės valstybės tarnybos sampratos kyla šie jai būdingi bruožai: specialus teisinis reguliavimas atitinkamos tarnybos ypatumus nustatančiais teisės aktais (statutais), griežto hierarchinio pavaldumo statutiniai santykiai, kuriems būdingas inter alia ypatingas tarnybos atlikimo režimas (inter alia tarnybos pareigų vykdymo, tarnybos laiko, tarnybinės subordinacijos ypatumai, pareigūnų karjerą ir vietą statutinių santykių hierarchijoje žyminčių specialių tarnybinių laipsnių (rangų) sistema, tarnybinės (drausminės) atsakomybės specifika), specialūs reikalavimai statutinių valstybės institucijų pareigūnams (inter alia susiję su jų lojalumu Lietuvos valstybei ir patikimumu, išsilavinimu, amžiumi, sveikatos būkle ir pan.), specifiniai šių pareigūnų įgaliojimai (inter alia jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu, taip pat susiję su prievartos priemonių naudojimu), specialios socialinės ir kitos garantijos (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą).

78. Akivaizdu, kad vidaus tarnybos sistemos įstaigų funkcijos yra susijusios su valstybės ir visuomenės saugumui svarbiomis sritimis (valstybės sienos apsauga ir kontrole, viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų tyrimu, valstybės paslapčių apsauga ir pan.), jų pareigūnams suteikti specifiniai ir platūs įgaliojimai net ir jiems nepavaldžių asmenų atžvilgiu. Todėl yra konstituciškai pagrįstas įstatymo leidėjo nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo keliami itin aukšti reikalavimai asmenims, einantiems pareigas vidaus tarnybos sistemoje ar į jas pretenduojantiems, o viešasis interesas šiuo atveju laikytinas prioritetiniu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 17 d. nutartis).

79. Taigi pretenduojant ir einant pareigas vidaus tarnybos sistemoje, kuri susijusi ir su viešosios tvarkos užtikrinimu, nusikaltimų prevencija, teisei priešingą veiką įvykdžiusių asmenų persekiojimu, iš principo yra ydinga situacija, kai pareigūnas, atlikdamas šias ir kitas įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas, būtų pats teistas (įsiteisėjęs nuosprendis ar baudžiamasis įsakymas). Tai nesuderinama su teisių ir pareigų vienovės principu, tačiau, kaip buvo konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tai negali tęstis neterminuotai, be to, turi būti atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pavojingumą, todėl neterminuotas draudimas stoti į valstybės tarnybą gali būti nustatytas tik asmenims, padariusiems itin pavojingus nusikaltimus, inter alia Lietuvos valstybei ar valstybės tarnybai.

80. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nuo nusikalstomos veikos padarymo praėjęs laiko tarpas (beveik 25 metai), padaryto nusikaltimo pavojingumas bei aplinkybė, kad teistumas yra išnykęs, nesudaro pagrindo pripažinimui, kad pareiškėjas nėra nepriekaištingos reputacijos asmuo, dėl ko netinkamas vidaus tarnybai. Darant priešingą išvadą, būtų nepaisoma konstitucinio proporcingumo principo, pagal kurį reikalaujama nenustatyti didesnių ribojimų, negu būtina asmenų patikimumui užtikrinti.

81. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija apeliacinį skundą tenkina ir panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priima naują sprendimą, kuriuo panaikinamas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimas Nr. 5-IL-9884 „Dėl T. G. pageidaujančio mokytis Lietuvos policijos akademijoje ir Mykolo Romerio universitete, tinkamumo vidaus tarnybai“.

82. Atsižvelgiant į pareiškėjo siekiamą nagrinėjamo ginčo išsprendimo rezultatą, t. y. priimti naują sprendimą ir ginčijamą atsakovo sprendimą panaikinti, bei šį reikalavimą apeliacinės instancijos teisme patenkinus, kiti apeliacinio skundo argumentai nevertinami, kaip neturintys teisinės reikšmės ginčo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo T. G. skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą Nr. 5-IL-9884 „Dėl T. G. pageidaujančio mokytis Lietuvos policijos akademijoje ir Mykolo Romerio universitete, tinkamumo vidaus tarnybai“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Rytis KrasauskasErnestas SpruogisSkirgailė Žalimienė