Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracine tvarka nubausto T. R., a.k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. R. 2015-02-04 buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir jis 2015-02-17 VĮ Utenos miškų urėdijos nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 1AM101525 nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 62 str. 2 d. 868,50 Eur bauda už tai, kad 2015 m. sausio mėn. VĮ Utenos miškų urėdijos Kuktiškių g-jos kv. 660 skl. 14 (brandžiame IV grupės miške, vandens telkinių apsaugos zonų miške, Vyžintos upelio pakrantėje, šlaite, kurio poslinkio kampas didesnis nei 10⁰) rezervuotame nuosavybės teisių atkūrimui miške įvykdė neteisėtą, neturint leidimo, miško kirtimą, kurio metu iškirsto 106 vnt. žalių medžių, kurių bendras tūris 16,54 ktm., dėl ko buvo padaryta 11 247,20 Eur žala aplinkai ir tokiais savo pažeidė Miškų įstatymo 9 str. 6 d. reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Pagal ATPK 302¹¹ str. 1 d. apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 62 str. 2 d. numato atsakomybę už savavališką medžių ir krūmų kirtimą, naikinimą arba sužalojimą valstybei nuosavybės teise priklausiančioje miško žemėje, kai iškertama, sunaikinama ar sužalojama nuo dešimties iki vieno šimto kietmetrių medžių ar krūmų.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad T. R. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už ATPK 62 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymą, t.y. už tai, kad valstybei nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje, rezervuotame nuosavybės teisių atkūrimui miške, (brandžiame IV grupės miške, vandens telkinių apsaugos zonų miške, Vyžintos upelio pakrantėje, šlaite, kurio poslinkio kampas didesnis nei 10⁰) savavališkai iškirto 106 vnt. žalių medžių, kurių bendras tūris 16,54 ktm., ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 9 str. 6 d. įtvirtintą draudimą miško valdytojams, savininkams ir naudotojams atlikti kirtimus ir naudoti kitus miško išteklius negavus nustatyta tvarka išduoto leidimo, kai pagal galiojančius teisės aktus toks leidimas reikalingas. Miško kirtimą miškuose, kurie įstatymų nustatyta tvarka numatyti privatizuoti (grąžinant miškus natūra, perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą), reglamentuoja aukščiau paminėta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 219 patvirtinta Tvarka. Šios Tvarkos nuostatos numato, kad privatizuojamuose miškuose draudžiami visų rūšių pagrindiniai kirtimai, išskyrus plynus sanitarinius kirtimus (3 punktas), bei nustato, kad visų rūšių kirtimai, kuriuos numato ši Tvarka, be regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinių miškų pareigūnų išduotų leidimų kirsti mišką yra laikomi neteisėtais (4 punktas).

ATPK 297 str. įpareigoja teismą, nagrinėjantį skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrinti jo teisėtumą ir pagrįstumą. Vadovaujantis ATPK 256, 257 str. nuostatomis, nurodyto procesinio sprendimo administracinio teisės pažeidimo bylos teisenoje teisėtumą ir pagrįstumą pirmiausia garantuoja tinkamas byloje surinktų įrodymų vertinimas, kurio metu konstatuojama, kurios aplinkybės yra nustatytos, o kurios – nenustatytos ir kokiais įrodymais tai grindžiama. Atsižvelgus į nurodytas teisės normas, daroma išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Be to, nustatant byloje reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas ir logiškumas, įrodymų prieštaravimai, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Administracinio teisės pažeidimo byloje atsakomybėn patraukto asmens kaltė privalo būti įrodinėjama tik patikimais, abejonių nekeliančiais įrodymais.

Iš skundo turinio matyti, kad apeliantas ginčija ATPK 62 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo faktą ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu dėl šio pažeidimo. Ginčo dėl faktinių bylos aplinkybių nėra, tačiau administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo ginčija savo kaltę dėl savavališko medžių iškirtimo. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, nesutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje įrodyta, jog T. R. savavališkai atliko neteisėtus miško kirtimo darbus.

Pažymėtina, kad nuo pat administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo T. R. savo kaltės dėl jam inkriminuoto teisės pažeidimo nepripažino ir nuosekliai teigė, kad kartu su Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus specialistu A. B. nuvyko į vietą apžiūrėti melioracijos griovių, kuriuos jis turėjo sutvarkyti, ir A. B. jam nurodė melioracijos griovyje bei 1 metro atstumu nuo šio griovio iškirsti ne tik ten augusius krūmus bei žoles, bet ir medžius. Apie tai, kad medžių kirtimui reikalingas leidimas, nieko nežinojo, o kirsdamas krūmus ir medžius tiesiog vykdė Utenos rajono savivaldybės administracijos ir Nacionalinės mokėjimo agentūros įpareigojimus. Tokius T. R. parodymus patvirtina ir kita bylos medžiaga. Iš byloje esančio Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus specialisto A. B. paaiškinimo matyti, kad T. R. buvo įpareigotas nuo griovio šlaitų ir 1 metro pločio juostoje palei griovį pašalinti visą augmeniją (krūmus, medžius, nupjauti žoles) (24-25 b.l.). Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. B. nurodė, kad nuvažiavę su T. R., išmatavo upelio „Vižinta“ šlaitą, ilgį, nustatė krūmingumą ir sąnašų kiekį, taip pat žodžiu aptarė, ką reiks daryti. Griovys buvo apaugęs krūmais, buvo ir medžių. Į griovio tvarkymo darbus įėjo augmenijos pašalinimas nuo griovio šlaito, plius 1 m nuo griovio briaunos, taip pat latakų pravalymas. Griovys priklauso savivaldybei. Kadangi su miškininkų planais nebuvo supažindinti, tai nei pats asmeniškai nežinojo, nei kas nors kitas savivaldybėje negalėjo žinoti, kad toje vietoje yra taksuotas miškas. Savivaldybės apskaitoje šie grioviai yra drenuoti plotai. Per kurį laiką šie plotai užaugo medžiais ir urėdija jį užskaitė mišku, bet savivaldybei to nepasakė, todėl griovys ir toliau buvo laikomas drenažu, kurį reikia remontuoti, o tam kad būtų galima remontuoti, reikėjo kirsti mišką priėjimui rinktuvais prie griovio. Jei T. R. būtų palikęs medžius, tai Nacionalinė mokėjimo agentūra nebūtų išmokėjusi pinigų. Žodinį leidimą kirsti medžius davė pats, kai T. R. pasiėmė projekto dokumentaciją. Sąmata nustatyta Žemės ūkio ministerijos, todėl pats negalėjo jos taisyti ir dėl šios priežasties į sąmatą neįrašė leidimo kirsti medžius (114-115 b.l.).

Kaip minėta, nei T. R., nei VĮ Utenos miškų urėdija neginčija medžių iškirtimo negavus atitinkamo leidimo fakto, t.y. byloje neginčijami objektyvieji administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 62 str. 2 d., požymiai. Tačiau tam, kad būtų galima asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir nubausti, jo veiksmuose turi būti nustatyta ne tik objektyviųjų, bet ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Asmens veiksmai nesant juose tyčios negali būti pagrindu administracinei atsakomybei kilti. Tokia išvada daroma remiantis ATPK 9 str. įtvirtina administracinio teisės pažeidimo sąvoka, kurioje nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Minėta, kad T. R. visą laiką nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, jog jis nežinojo, kad medžiams iš melioracijos griovio kirsti reikia leidimo, o nurodymą juos iškirsti gavo iš už šio griovio priežiūrą atsakingo Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus specialisto A. B., kuris apie jokį leidimą medžiams kirsti neužsiminė. Netikėti šiais T. R. paaiškinimais teismas neturi objektyvaus pagrindo, kadangi jo nurodytas aplinkybes iš esmės patvirtino ir A. B., teismo posėdžio metu paaiškinęs, jog ir pats nežinojo, kad toje vietoje yra taksuotas miškas ir ten augantiems medžiams kirsti reikalingas leidimas. Atsižvelgdamas į tai, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad šiuo atveju T. R. veiksmų iškertant medžius be leidimo negalima laikyti savavališkais, nes, kaip nustatė ir apylinkės teismas, T. R. buvo suklaidintas Utenos rajono savivaldybės atsakingo asmens. Pažymėtina, kad dėl valstybės institucijų tarpusavio nesutarimų ir skirtingų nuomonių, ar Kuktiškių g-jos kv. 660 skl. 14 esantis griovys yra melioracijos griovys, ar sureguliuotas upelis ir, ar medžių kirtimo darbams reikalingas leidimas ar ne, asmeniui negalima taikyti administracinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos ir abejonių nekeliančios išvados, jog atsakomybėn traukiamas asmuo suvokė daromos veikos neteisėtumą. Iš Utenos rajono savivaldybės administracijos Kaimo plėtros skyriaus specialisto A. B. paaiškinimų matyti, kad šis asmuo buvo įsitikinęs, jog griovys yra ne sureguliuotas upelis, o melioracijos griovys. Tai, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad T. R., gavęs specialisto A. B. nurodymą nuo griovio šlaitų ir 1 metro pločio juostoje palei griovį iškirsti ten augusius krūmus ir medžius, neturėjo pagrindo abejoti šio specialisto kompetencija ir darbus atliko turėdamas teisėtą pagrindą manyti, kad jokio pažeidimo nedaro. Aplinkybė, kad skirtingose institucijose tas pats objektas turi skirtingą statusą, nėra ir negali būti teisėtu pagrindu patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn.

Pažymėtina, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti įvykdytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Šiuo atveju VĮ Utenos miškų urėdija tik pacitavo pirmosios instancijos priimtos nutarties motyvus, tačiau jokių naujų faktinių duomenų, patvirtinančių, kad T. R. sąmoningai, žinodamas, jog medžių kirtimui reikalingas leidimas, dėl tokio leidimo nesikreipė ir medžius kirto neteisėtai, nepateikė. Skundas paremtas tik deklaratyviu teiginiu, kad T. R., atlikdamas darbus, kurie nebuvo numatyti lokalinėje sąmatoje, privalėjo imtis priemonių ir užtikrinti, kad atliekami darbai būtų atlikti nepaleidžiant įstatymų.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nesant pakankamų ir patikimų duomenų, pagrindžiančių, jog T. R. suvokė, kad medžius jis kirto neleistinai, negalima daryti išvados, jog jo kaltė dėl ATPK 62 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymo įrodyta. Nesant vieno iš administracinio teisės pažeidimo sudėties – subjektyviosios pusės – elementų, byla T. R. atžvilgiu nutrauktina, o Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis naikintina kaip nepagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 2 p.,

nutaria:

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 str. 2 d. T. R. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.