- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-10-08
- Bylos Nr.
- eI2-14643-631/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03535-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Darius Dzikas
- Kategorijos
- 8.3.1Trečiųjų šalių piliečių ir jų šeimos narių teisė laikinai gyventi Lietuvoje
- 8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų S. K. ir S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai S. K., S. K. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, kuriame prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 13 d. sprendimus Nr. 25S137958 ir Nr. 25S138345 (toliau – ir Sprendimai) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
Paaiškina, kad pareiškėjai yra Izraelio valstybės piliečiai. Pareiškėjai prašymą išduoti leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra išlaikomi dukters Izraelio Valstybės pilietės V. L. (K.), kuri gyvena Lietuvoje ir turi išduotą leidimą nuolat gyventi. Pareiškėjai teikdami prašymą, pateikė visus su tuo susijusius ir privalomus dokumentus.
2025-04-29 ir 2025-04-30 atsakovas per MIGRIS asmenims išsiuntė pranešimą, prašydamas patikslinti, ar asmenys turi dvi pilietybes, t. y. Izraelio ir Rusijos Federacijos (jeigu taip - pateikti Rusijos Federacijos piliečio paso skaitmeninę kopiją). Pareiškėjai, vykdydami atsakovo prašymą, pateikė išduotų Rusijos Federacijos pasų lapų su asmens parašais ir asmens duomenimis skaitmenines kopijas.
2025-06-13 pareiškėjai el. paštu gavo atsakovo sprendimus Nr. 25S137958 (pareiškėjos S. K. atžvilgiu), Nr. 25S138345 (pareiškėjos sutuoktinio S. K. atžvilgiu), kuriais nuspręsta atsisakyti suteikti leidimą laikinai gyventi nes duomenys kuriuos pareiškėjai pateikė atsakovui neatitinka tikrovės.
Šalies argumentai
Pareiškėjai nurodo nesutinkantys su tokiais atsakovo sprendimais, mano, kad skundžiami Sprendimai priimti neišnagrinėjus visapusiškai, išsamiai ir objektyviai reikšmingų aplinkybių viseto dėl pareiškėjų individualių aplinkybių. Pareiškėjai pažymi, kad Sprendimuose nurodyti atitinkami įstatymo straipsniai, kuriais remiantis buvo priimtas individualus administracinis aktas, tačiau nepaaiškinta, kaip nurodytas teisinis reglamentavimas pritaikomas nagrinėjamu atveju susidariusiai faktinei situacijai (dėl kokių priežasčių nurodoma, jog Pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją).
Pareiškėjai nurodo, jog atsakovas palietė ypač jautrius klausimus dėl pareiškėjų socialinio ir ekonominio gyvenimo užsienio valstybėje, tačiau iš esmės patys Sprendimai motyvuojami tik tuo, jog pareiškėjai pildydami klausimyną MIGRIS sistemoje nurodė, jog yra Izraelio valstybės piliečiai ir nenurodė, jog yra ir Rusijos Federacijos piliečiai.
Pareiškėjų vertinimu, ginčas kyla dėl to, kas yra tikrovės neatitinkanti informacija, kurią, anot Atsakovo, Pareiškėjai pateikė teikdami prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir ar iš tiesų iš byloje esančių faktinių aplinkybių pareiškėjai pateikė tokią (tikrovės neatitinkančią) informaciją (papildomai bandė ją nuslėpti, ir piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis kaip tai nurodo atsakovas).
Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidė pareiškėjų teisę būti išklausytiems. Atsakovas neatliko tinkamo, išsamaus situacijos vertinimo bei visų aplinkybių ištyrimo spręsdamas pareiškėjų pateiktų prašymų klausimus. Migracijos departamentas piktybiškai ir nepagrįstai susiaurino prašymo pagrindą sudarančias aplinkybes, aktualias prašymo nagrinėjimo klausimui spręsti, nes išskyrė tik vieną iš jų ir formaliu pagrindu, t. y. kad pareiškėjai, neva, nenurodė visų aplinkybių dėl kitos turimos pilietybės (MIGRIS sistemoje), nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai kelia klausimą, kam apskritai buvo reikalingas atsakovo duomenų tikslinimas. Kokiu tikslu atsakovas pateikė prašymą pareiškėjams patikslinti informaciją dėl pareiškėjų turimų pilietybių, jeigu vėliau, pareiškėjams patikslinus ir pateiktus tą pačią tikrą ir teisingą informaciją, priimami neigiami sprendimai prieštaraujantys byloje esančiai faktinei situacijai.
Pareiškėjai įsitikinę, jog pateikė tikrą ir teisingą informaciją (dokumentus, kuriuose aiškiai nurodyta, jog asmenys turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, tačiau to nepadarė (nepažymėjo varnele) MIGRIS sistemoje), o po atlikto atsakovo papildomo duomenų patikslinimo (2025-04-29 ir 2025-04-30) pateikė papildomus dokumentus (Rusijos Federacijos pasus), bei dar kartą pateikė tikrą ir teisingą informaciją, nieko nenuslepiant ir nepiktnaudžiaujant procedūromis.
Šalies argumentai
Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad prašyme reikiamus pateikti dokumentus (bei jų tikrumą) patvirtina ne tik pačių užsieniečių pateikti dokumentai, bet ir dokumentai, surinkti (bei analizuoti) paties Migracijos departamento.
Pareiškėjai taip pat pažymi, kad jie yra užsieniečiai, ir juos reikėtų vertinti kaip silpnesniąją ginčo teisinio santykio pusę. Šiuo aspektu nagrinėjamam ginčui aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo (gero administravimo) principas, kuris įpareigoja atsakovą priimant sprendimą nurodyti jame ne tik teisės aktus ir formaliai jais pasiremti, bet ir tinkamai įvertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą.
Pareiškėjai taip pat nesutinka su atsakovo išvada, kad jie piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Tokią išvadą laiko nemotyvuota ir formalia.
Pareiškėjai pažymi, kad jie neginčija fakto ir aplinkybės, jog pildydami prašymą MIGRIS sistemoje, nepažymėjo informacijos, jog turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, tačiau šią informaciją patvirtina kiti pareiškėjų teikiami dokumentai (pažyma).
Pareiškėjai akcentuoja, kad nuo 1999 m. yra deklaravę savo gyvenamąją vietą Izraelyje, kur yra jų nuolatinė gyvenamoji vieta, ir 2002 metais pardavė savo vienintelį turimą turtą Rusijos Federacijoje, ir pareiškėjų nebesieja jokie ekonominiai ir socialiniai santykiai. Pareiškėjai Rusijoje neturi jokio verslo, turto, nuosavybės, ar kt. Pareiškėjai laiko save Izraelio valstybės piliečiais, visame pasaulyje visada keliavo tik su vienu pasu - Izraelio.
Šalies argumentai
Pareiškėjai taip pat prašo atkreipti dėmesį į jų siekį, norą ir realią situaciją, dėl ko jie nori atvykti gyventi į Lietuvą – dėl susijungimo su šeimos dalimi, t. y. Lietuvoje gyvenančia jų dukra ir jos šeima.
Pareiškėjų įsitikinimu, atsakovas nemotyvavo savo priimto administracinio sprendimo, neįvykdė savo pareigų, ir ginčijami Sprendimai negali būti vertinami kaip atitinkantys esminius VAĮ 10 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turinio reikalavimus, t. y., Migracijos departamentas neatliko individualaus vertinimo kurio reikalaujama UTPĮ (dėl pareiškėjų pateiktos informacijos ir dokumentų).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjai, siekdami gauti leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra išlaikomi dukters Izraelio Valstybės pilietės, kuri gyvena Lietuvoje ir turi leidimą nuolat gyventi, nuslėpė duomenis apie tai, kad yra ir Rusijos Federacijos piliečiai.
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi laukelyje „Pilietybė (-ės)“, kuriame yra pažymėta, kad „Jeigu esate daugiau nei vienos valstybės piliečiu, privalote nurodyti visas Jūsų turimas pilietybes“, nurodė, kad jis yra Izraelio pilietis. Taip pat asmuo, pateikdamas prašyme papildomus duomenis apie save, nurodė, kad faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų, - „Ariel, Avner 11/1, 40710 Israel“, į klausimą „Ar buvote netekęs pilietybės?“ atsakė, pažymėdamas „Ne“, o į klausimą „Ar iki atvykimo į Lietuvos Respubliką lankėtės ir (ar) gyvenote užsienio valstybėse, nurodytose Užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše? Kada ir kokiose užsienio valstybėse?“, asmuo atsakė, nurodydamas „2024 m. - Turkija, 2024 m. - Kinija“. Be to, asmuo pažymėjo laukelį „Žinote, kad už melagingų duomenų pateikimą atsakote įstatymų nustatyta tvarka“, patvirtindamas, kad susipažino su jame nurodyta informacija.
2025-04-28 asmuo, atvykęs į Migracijos departamentą pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą MIGRIS, originalus ir biometrinius duomenis, pateikė Izraelio Valstybės piliečio pasą Nr. 40270363, kuris galioja nuo 2024-01-04 iki 2034-01-03.
Šalies argumentai
Pareiškėja S. K. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi laukelyje „Pilietybė (-ės)“, kuriame yra pažymėta, kad „Jeigu esate daugiau nei vienos valstybės piliečiu, privalote nurodyti visas Jūsų turimas pilietybes“, nurodė, kad ji yra Izraelio pilietė. Taip pat, pateikdama prašyme papildomus duomenis apie save, nurodė, kad faktinės gyvenamosios vietos per pastaruosius 10 metų, - „Ariel, Avner 11/1, 40710 Israel“, į klausimą „Ar buvote netekęs pilietybės?“ atsakė, pažymėdamas „Ne“, o į klausimą „Ar iki atvykimo į Lietuvos Respubliką lankėtės ir (ar) gyvenote užsienio valstybėse, nurodytose Užsienio valstybių, kurias užsienietis privalo nurodyti pateikdamas prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, jeigu jose lankėsi ar gyveno, sąraše? Kada ir kokiose užsienio valstybėse?“, asmuo atsakė, nurodydamas „2024 m. - Turkija, 2024 m. - Kinija, 2023 m. - Rusija“. Be to, ji pažymėjo laukelį „Žinote, kad už melagingų duomenų pateikimą atsakote įstatymų nustatyta tvarka“, patvirtindama, kad susipažino su jame nurodyta informacija.
Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjų skundo argumentais, kad ginčijamuose sprendimuose išdėstyti motyvai ir argumentai yra formalūs. Kaip teigia atsakovas, tikrovės neatitinkamos informacijos pateikimas susijęs ne tik su užsieniečių teikiamais prašymais dėl leidimų laikinai gyventi, bet ir su jų vizitu atvykus į Migracijos departamentą. Šio vizito metu užsieniečiai patvirtina, kad pateiktuose prašymuose ir prieduose yra visą Migracijos departamento prašyta informacija sprendžiant dėl užsieniečių pateiktų prašymų. Pareiškėjai buvo atvykę į Migracijos departamento Vilniaus skyrių, kur ir patvirtino pateiktų prašymų ir jų priedų. Tačiau po šio vizito būtent Migracijos departamento pareigūnui nustačius, apie pareiškėjų dar turimą ir Rusijos Federacijos pilietybę, ir paprašius pateikti šios valstybės pasus, pareiškėjai tik tada pateikė pasus, t. y. po Migracijos departamento nustatytų aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, neturi reikšmės pareiškėjų argumentai, kad jie nelaiko savęs Rusijos piliečiais, nes tai nepaneigia fakto, kad jie turi Rusijos pasus ir pilietybę. Pareiškėjai nepateikia duomenų, kad jie būtų atsisakę Rusijos Federacijos pilietybės. Vienu atveju nevykimas į Rusiją, o kitu vykimas 2023 m. nekeičia turimos pareiškėjų dvigubos pilietybės (Izraelio ir Rusijos).
Atsakovas nesutinka su pareiškėjų argumentais, kad jie pateikė visą reikiamą informaciją ir nieko nenuslėpė, teigia, kad tai prieštarauja pateiktai medžiagai. Pareiškėjai, nenurodydami turimos Rusijos Federacijos pilietybės, išvengė Ribojamųjų priemonių įstatymo (toliau – RPĮ) Rusijos Federacijos piliečiams nustatytų ribojamųjų priemonių dėl prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo. Tai, kad pareiškėjai nepalaiko jokių ryšių su Rusijos Federacijos valstybėje gyvenančiais asmenimis, neturi verslo, turto, nesieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai, neturi priežasčių keliauti ten ir kt., nagrinėjamu atveju, pasak atsakovo, jokios reikšmės neturi. Šiuo atveju svarbios aplinkybės yra tos, kad pareiškėjai nėra atsisakę Rusijos Federacijos pilietybės ir teikdami prašymus jos nenurodė.
Nesutinka su pareiškėjų skundo argumentu, kad buvo pažeista pareiškėjų teisė būti išklausytiems, nes pareiškėjams per MIGRIS komunikaciją buvo siunčiamos užklausos, į kurias pareiškėjai atsakė ir pateikė savo paaiškinimus. Tačiau pateikti Rusijos Federacijos pasai ir paaiškinimai nepaneigė nustatytų aplinkybių, kad pareiškėjai turėjo Rusijos Federacijos pasus ir patys neteikė duomenų Migracijos departamentui, nors tokius duomenis privalėjo pateikti. Patys pareiškėjai, pildydami prašymus pažymėjo, kad žino, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Be to, pareiškėjas klaidingai nurodo, kad prašymo laukelyje, kuriame prašoma nurodyti asmens duomenis prie pilietybės nėra raudonos žvaigždutės, todėl jos ir nepildė. Toks jo paaiškinimais prieštarauja realiems duomenims, nes prašymo laukelis aiškiai pavadintas „Pilietybė (-ės)“, yra ne tik raudona žvaigždutė, bet ir ? ženkliukas, kuriame yra aiškiai nurodyta „Jeigu esate daugiau nei vienos valstybės piliečiu, privalote nurodyti visas Jūsų turimas pilietybes“. Tad pareiškėjų skunde teiginys apie jų sąžiningumą atsakovui kelia abejones.
Atsiliepimas
Atsakovas pažymi, kad ginčijamuose sprendimuose yra aiškiai nurodyta, kad nors pareiškėjai ir formaliai atitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau surinktų duomenų visuma leidžia vertinti, kad jie siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje. Tokių užsieniečių elgesys leidžia spręsti apie jų siekį piktnaudžiauti migraciniais procesais, nepatikimumą ir galimai galinčias kilti grėsmes valstybės saugumui.
Atsakovas vadovaujasi Migracijos politikos gairėmis, nustatančiomis, kad Lietuvos teisinis reglamentavimas ir teisės aktų nuostatų liberalizavimas neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes.
Pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai.
Migracijos departamentas laikosi pozicijos, kad duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, kad šio fakto pareiškėjai savo skunde nepaneigė, o jų dokumentų pateikimas jau po prašymo ir vizito Migracijos departamente vertinami, kaip duomenys, kuriuos jie pateikė, norėdami gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinkantys tikrovės. Mano, kad priešingu atveju susidarytų situacija užsieniečiams teikiant prašymus teikti/neteikti duomenis, kurie jiems yra nepalankūs/neatitinkantys tikrovės, ir neprisiimti jokios atsakomybės, būti nesąžiningais, nevykdyti teisės aktuose numatytų pareigų ir vis tiek gauti leidimus gyventi.
Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus ir prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas prašė skundą tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentas. Pareiškėjų atstovas atkreipė dėmesį, kad atsakovo sprendime nurodomas pagrindas, jog duomenys neatitinka tikrovės nėra suprantamas bei aplinkybės vertintos labai siaurai. Iš esmės sprendimai grindžiami argumentais, jog pareiškėjai nuslėpė duomenis apie savo turimas dvi pilietybes. Tačiau atstovas atkreipia dėmesį, kad nieko nebuvo slepiama, paprašius patikslinti duomenis, buvo pateiktos Rusijos Federacijos pasų kopijos. Be to, pareiškėjo S. K. Rusijos pasas yra ir nebegaliojantis, tai faktiškai jis net nebegalėtų juo pasinaudoti.
Šalies argumentai
Pareiškėja S. K. paaiškino, kad jie ne patys pildė formas, prašant leidimų gyventi, tai padėjo padaryti pažįstamas asmuo, kaip geriau susigaudantis tokiose formose ir mokantis lietuvių kalbą. Pareiškėjų šeima visą gyvenimą sieja su Izraeliu, Rusijoje gyvena tik pareiškėjos brolis, kuriam ji retkarčiais padeda, dar yra tėvų kapavietė, tačiau paskutinį kartą ji lankėsi tik 2023 metais Rusijoje, jokių kitų objektyvių priežasčių vykti į Rusiją jie neturi, negauna jokių socialinių ar kitokių išmokų iš Rusijos (gauna iš Izraelio), sutuoktinio S. rusiško paso galiojimo laikas pasibaigęs. Pareiškėjai neturi jokio intereso Rusijoje, jų noras yra gyventi su dukra, padėti jos šeimai, būti su anūkais. Teigia, kad jokio tikslo nuslėpti kažkokią informaciją neturėjo, duomenis apie pilietybes patikslino atsakovui paprašius, nesitikėjo, kad dviguba pilietybė gali būti kliūtimi gauti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjų skundą atmesti iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, kad pareiškėjams nepažymėjus, kad jie turi ir Rusijos Federacijos pilietybes, nebuvo vertinama, ar jie atitiktų Ribojamųjų priemonių įstatymo nustatomas sąlygas, kaip Rusijos piliečiai, kreiptis dėl leidimų išdavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų, kuriais pareiškėjams atsisakyta išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 2025 m. kovo 6 d. pareiškėjai per MIGRIS sistemą pateikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra išlaikomi jų dukters Izraelio valstybės pilietės V. L. (K.), kuri gyvena Lietuvoje ir turi išduotą leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas priėmė 2025 m. birželio 13 d. sprendimus Nr.25S137958 ir Nr. 25S138345, kuriais atsisakė pareiškėjams išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad duomenys, kuriuos jie pateikė norėdami gauti leidimus laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.
Pareiškėjai, nesutikdami su ginčijamais sprendimais, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau - ir Įstatymas, UTPĮ), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.
Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu yra šeimos susijungimo atvejis.
Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai jis yra užsieniečio, turinčio leidimą gyventi, pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaitis.
Pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas) 8 punktą, užsienietis prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užpildo per MIGRIS, pateikdamas Aprašo 1 ar 2 priede nurodytus duomenis.
Pagal Aprašo 10 punktą, užsienietis asmeniškai, užpildęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi per MIGRIS, per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti į Migracijos departamentą, o jeigu prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi bus teikiamas per išorės paslaugų teikėją - per 4 mėnesius nuo šio prašymo per MIGRIS užpildymo dienos turi atvykti pas išorės paslaugų teikėją, ir pateikti dokumentų, kurių skaitmenines kopijas pridėjo, pildydamas prašymą MIGRIS, originalus arba jų kopijas, kurių tikrumas paliudytas dokumentų kopijų tikrumo paliudijimo teisę turinčio asmens ar institucijos, užpildyti Migracijos departamento parengtą klausimyną, jeigu užsienietis (vyresnis nei 18 metų) atitinka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento patvirtintame sąraše nustatytą kategoriją (pvz., Rusijos Federacijos pilietis), taip pat pateikti biometrinius duomenis.
Aprašo IV skyriaus „Įvertinimo, ar užsienietis atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir ar nėra atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindų, tvarka“ Pirmojo skirsnio „<...> prašymo išduoti leidimą <...> nagrinėjimas“ 80 punkte nustatyta, jog Migracijos departamentas, siekdamas nustatyti, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, prireikus: 80.1. išsiunčia Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijoms, įstaigoms ar įmonėms prašymus pateikti duomenis, kurių reikia funkcijoms, susijusioms su leidimo laikinai gyventi išdavimu ar pakeitimu, atlikti; 80.2. organizuoja užsieniečio apklausą raštu ir (ar) žodžiu ir pareikalauja pateikti papildomus dokumentus; 80.3. patikrina, ar prašyme išduoti ar pakeisti leidimą ar su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodyta informacija atitinka ankstesniuose užsieniečio prašymuose išduoti ar pakeisti leidimą ar prašyme išduoti vizą ar su prašymu pateiktuose dokumentuose nurodytą informaciją. Tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimas ankstesniame prašyme išduoti ar pakeisti leidimą ar prašyme išduoti vizą yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.
Kaip minėta, skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 imperatyvių reikalavimų, ir neatitikimas iš esmės grindžiamas tuo, kad duomenys, kuriuos pareiškėjai pateikė norėdami gauti leidimus laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Tai yra, padaryta išvada, kad pareiškėjai nuslėpė duomenis apie tai, kad jie yra Rusijos Federacijos piliečiai.
Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, pareiškėjams tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jiems gali būti išduoti leidimai laikinai gyventi.
Pagal Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo (toliau - RPĮ) 3 straipsnio 3 dalį, iki 2026-05-02 yra sustabdytas Rusijos Federacijos piliečių prašymų išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimas per išorės paslaugų teikėją užsienyje ir Lietuvos Respublikoje, išskyrus Rusijos Federacijos piliečius, kurie turi galiojančią Lietuvos Respublikos vizų tarnybos užsienyje ar Lietuvos Respublikoje išduotą Šengeno ar nacionalinę vizą arba leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės išduotą leidimą gyventi.
Nagrinėjamu atveju, pareiškėjai yra Izraelio valstybės piliečiai, kartu turintys ir Rusijos Federacijos pilietybes.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimuose iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių atsisakymo užsieniečiams išduoti leidimus laikinai gyventi pagrindą – Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą dėl duomenų neatitikimo tikrovei.
Sprendimuose yra nurodyta, kad pateiktoje Izraelio kompetentingos institucijos išduotoje pažymoje apie asmens šeimos sudėtį, nurodyta, kad asmens pilietybė – Rusijos, todėl 2025-04-30 per MIGRIS asmeniui išsiuntė pranešimą, prašydamas patikslinti, ar jis turi dvi pilietybes, t. y. Izraelio ir Rusijos Federacijos pilietybes (jeigu taip – pateiki Rusijos Federacijos paso skaitmeninę kopiją). 2025-05-02 asmuo per MIGRIS į klausimą, ar jis turi dvi (Izraelio ir Rusijos Federacijos) pilietybes atsakė, kad nenurodė, nes kaip klaida, nebuvo pažymėta raudonai žvaigždute, todėl nusprendė neklaidinti, kad nepadarytų klaidos prašyme, ir pateikė 2013-11-18 išduoto Rusijos Federacijos paso lapų su asmens parašu ir asmens duomenimis skaitmenines kopijas. Pareiškėja S. K. 2025-04-30 per MIGRIS pateikė 2021-06-15 išduoto Rusijos Federacijos paso lapų su asmens parašu ir asmens duomenimis skaitmenines kopijas.
Dėl šių aplinkybių, Departamentas vertino, kad pareiškėjams nenurodžius, kad jie tuo pačiu yra ir Rusijos Federacijos piliečiai, tai sudaro rimtą pagrindą manyti, kad asmenys sąmoningai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, siekdami, kad jiems nebūtų taikomos Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatos.
Teismas su tokiais atsakovo išdėstytais Sprendimuose vertinimais nesutinka.
Pagal Įstatymo ir Apraše nustatytą aptartą reglamentavimą, nustatantį prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir sprendimo (ne)išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tvarką, Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, turi atlikti konkrečius veiksmus, siekdamas nustatyti, ar turi pakankamai duomenų priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, t. y. patikrinti, ar užsienietis atitinka tiek, kiek aktualu jo individualiam atvejui – Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas sąlygas.
Tai, kad pareiškėjai pirminiu pildymu nenurodė apie dviejų pilietybių turėjimą, negali būti pagrindu išvadai, kad pareiškėjai, kreipdamiesi dėl leidimo gyventi išdavimo, nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje Migracijos departamentas nenustatė aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad pareiškėjai, teikdami prašymą, vėliau jį tikslindami, pateikdami papildomų dokumentų kopijas, ketino slėpti oficialiai prieinamą informaciją apie jų turimas pilietybes. Migracijos departamento nurodytos aplinkybės savaime nepatvirtina, kad pareiškėjai, kreipdamiesi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi išaiškinimų, kad: administraciniame sprendime motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; viešojo administravimo subjekto veikla turi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, sprendimai turi būti pagrįsti, o sprendimų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008); administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti vieša, t. y. žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir tam, kurio atžvilgiu jis priimamas (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013); esminė administracinio sprendimo pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas konkrečiai teisės normai taikyti (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pagal joje nustatytas bylos aplinkybes, ginčijamų Migracijos departamento sprendimų turinį, šalių ir atstovo paaiškinimus teismo posėdyje, konstatuoja, kad ginčijami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju, vertintina, kad Migracijos departamentas neatliko užsieniečių individualaus vertinimo, t. y. nenustatė kokių konkrečiai Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytų sąlygų pareiškėjai neatitiko.
Nagrinėjamu atveju užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos ir EŽTT praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjus sieja šeimyniniai ryšiai. Taip pat pareiškėjų pilnametė dukra, su kuria pareiškėjai sieja visą savo gyvenimą ir socialinius, šeiminius ryšius, yra deklaravusi savo gyvenamąją vietą Lietuvoje ir yra įgijusi nuolatinio Lietuvos gyventojo statusą.
Pagal EŽTT praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr. EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99). Kita vertus, teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94). Pagal EŽTT praktiką, reikia vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes, nustatyti, ar nebuvo pažeistas proporcingumo principas nustatant apribojimus užsieniečiui sutuoktiniui gyventi valstybėje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273, 1997 m. sprendimas byloje Boujlifa prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25404/94) (žr., pvz., 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2014 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2967/2014).
Nagrinėjamu atveju nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjų prašymų tyrimo metu būtų nustatyta, jog jie kokiais nors savo veiksmais būtų parodę, jog keltų realią grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, kad būtų politiškai aktyvūs ir turėtų ryšių su Rusijos Federacijoje gyvenančiais asmenimis ar pan. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas šiuo konkrečiu atveju argumentuoja, kad pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (dėl nenurodytos turimos antros pilietybės – Rusijos Federacijos). Tačiau kartu teigia, kad paprašius patikslinti informaciją (gautą iš Izraelio institucijų apie Rusijos Federacijos pilietybę), pareiškėjai pateikė Rusijos Federacijos piliečių pasų kopijas.
Taigi, teismas nesutinka su Departamento daroma išvada, kad pareiškėjai teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ar kad turėjo tikslą nuslėpti Rusijos Federacijos pilietybę. Kaip matyti, paprašyti patikslinti informaciją, jie tai padarė. O priežastis, dėl kurių pildydami prašymus nenurodė iš karto, kad turi ir Rusijos Federacijos pilietybę, pareiškėjai grindė formos pildymo neaiškumais. Be to, pareiškėja S. K. teismo posėdyje paaiškino, kad prašymą pildė kitas asmuo, o ne jie patys tiesiogiai. Teismui nėra pagrindo netikėti pareiškėjų paaiškinimais.
Iš nustatytų aplinkybių, vertintina, kad Migracijos departamento nurodytas pagrindas atsisakyti išduoti leidimus pareiškėjams dėl tikrovės neatitinkančių duomenų teikimo nėra pagrįstas byloje nustatytomis objektyviomis aplinkybėmis, kadangi Sprendimų priėmimo metu visos aplinkybės dėl turimų pilietybių (Izraelio ir Rusijos Federacijos) buvo patikslintos ir išsiaiškintos. Vadinasi, Sprendimuose esanti aplinkybė, kad pareiškėjai nuslėpė duomenis, kad yra Rusijos Federacijos piliečiai, negalėjo būti vienareikšmiškai lemianti atsisakymą išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl leidimų (ne)išdavimo, jau turint patikslintą informaciją apie turimą ne tik Izraelio, bet ir Rusijos Federacijos pilietybę, turėjo būti vertinami ir aptariami Sprendimuose ir kiti aspektai, ar pareiškėjams turint Rusijos pilietybę, gali būti išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, siejant tą faktą su Lietuvos Respublikos ribojamųjų priemonių dėl karinės agresijos prieš Ukrainą nustatymo įstatymo nuostatomis, leidimų Rusijos Federacijos piliečiams išdavimo sąlygomis, ribojamosiomis priemonėmis ir jų išimtimis.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjai aiškiai yra išreiškę, kodėl jie siekia turėti leidimus gyventi Lietuvoje (dėl ryšių su dukters šeima), nieko nenuslėpdami, patikslino duomenis apie Rusijos Federacijos pilietybes. Pareiškėjas S. K. pateikė įrodymus, kad jo RF paso galiojimas yra pasibaigęs ir jis yra pateikęs prašymą išsiaiškinti, ar šiuo metu turi ar ne RF pilietybę.
Teismo vertinimu, pareiškėjų veiksmai ir jų pozicija Lietuvos Respublikos atžvilgiu vertinant perspektyviniu požiūriu ir šeimyniniu aspektu, Departamento nebuvo tinkamai individualizuoti.
Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių pareiškėjų grėsmę dėl nelegalios migracijos ar grėsmę valstybės saugumui dėl jų turimos dvigubos pilietybės, atsakovo konstatavimas apie nuslėptus duomenis yra nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta, grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į pareiškėjų faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kitas aplinkybes. Ginčo atveju, toks vertinimas (dėl nelegalios migracijos) pareiškėjų atžvilgiu nebuvo atliktas.
Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatlikęs viso aptarto vertinimo, teismo paminėtais aspektais tinkamai neįvertinęs pareiškėjų pateiktų duomenų apie turimas dvi – Izraelio ir Rusijos Federacijos pilietybes, pareiškėjų ryšį su Lietuvoje gyvenančia dukra ir jos šeima. Kaip matyti, Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti leidimus gyventi, nurodė, kad asmenys formaliai atitinka UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, tačiau vertino, kad surinktų duomenų visuma (asmuo, pildydamas per MIGRIS prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimas pilietybes, nenurodydamas, jog turi Rusijos Federacijos pilietybę, nors prašyme pažymėjo, jog yra susipažinęs su atsakomybe dėl melagingų duomenų pateikimo), patvirtina, kad asmuo siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje.
Teismas su tokia Departamento argumentacija nesutinka, laiko ją nepakankama išvadai dėl pareiškėjų piktnaudžiavimo migracijos procedūromis, Departamentui neatlikus išsamaus, visapusiško aplinkybių tyrimo, neišklausius pareiškėjų betarpiškai, siekiant nustatyti tiek pareiškėjų ryšius su Rusijos Federacija, tiek su Lietuvoje gyvenančiais artimaisiais.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami 2025-06-13 Departamento sprendimai atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad Migracijos departamento skundžiami sprendimai nėra pakankamai motyvuoti, argumentuoti bei proporcingi pareiškėjų atžvilgiu pagal nustatytas faktines aplinkybes.
Atsižvelgus į visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamų Migracijos departamento sprendimų turinys neatitinka Įstatymo (taip pat ir Aprašo) nuostatų, reglamentuojančių prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėjimą ir sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmimą, priimti nesilaikant taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų reikšmingų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą, todėl negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais ir yra naikintini (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).
Tenkinus pagrindinį pareiškėjų reikalavimą, pareiškėjams išvestiniu reikalavimu prašant įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvoje, toks reikalavimas tenkintinas, įpareigojant Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Patenkinti pareiškėjų S. K. ir S. K. skundą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 25S137958 ir 2025 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 25S138345.
Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų S. K. ir S. K. prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.