Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

atsakovui O. M.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo O. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo G. D. ieškinį atsakovui O. M. dėl paskolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog šalys buvo susitarusios dėl jungtinės veiklos. Pagal 1964 m. LR CK 472 str. jungtinės veiklos sutartis – tai susitarimas, kuriuo du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ir bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Užsiimti komercine ūkine veikla, remiantis šia sutartimi, pagal 1964 m. LR CK 472 str. 2 d. buvo leidžiama tik įregistravus įmonę. Kadangi atsakovas įrodinėja vykdęs su ieškovu bendrą veiklą – vertėsi vaizdajuosčių nuomos verslu – kuri pagal savo prigimtį buvo komercinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog šiai veiklai vykdyti nebuvo įregistruota jokia įmonė, pagrįstai sprendė, jog šalys pagal teisės aktų reikalavimus negalėjo versti minėta veikla jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog iš 1998-06-29 paskolos raštelio turinio matyti, kad šalys susitarė dėl visų būtinų jungtinės veiklos sutarties sąlygų. Remiantis LR CK įtvirtintais sutarčių aiškinimo principais, sutartis yra aiškinama, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki sutarties sudarymo ir po to (LR CK 6.193 str.). Iš byloje esančių atsakovo O. M. paaiškinimų matyti, jog jis tarp šalių tariamai susiklosčiusius jungtinės veiklos santykius kildina ne iš jungtinės veiklos sutarties 1998-06-28 pasirašymo, bet iš partnerystės perleidimo, kai buvęs atsakovo partneris S. R. perleido savo partnerystę ieškovui G. D. , kuris atlygino S. R. jo įnašą į kartu su atsakovu pradėtą vaizdajuosčių nuomos verslą, sudariusį 2600 JAV dolerių (b.l. 76-77). Atsakovo vertinimu, 1998-06-29 rašteliu buvo įformintas partnerio jungtinės veiklos teisiniuose santykiuose pasikeitimas, pripažįstant ieškovo 2600 JAV dolerių įnašą į jungtinę veiklą. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus dėl partnerystės perleidimo, ko pasėkoje, apelianto manymu, jungtinės veiklos teisiniai santykiai susiklostė tarp jo ir G. D. . Iš byloje esančio 1998-06-29 raštelio ir liudytojo S. R. parodymų matyti, jog tariami jungtinės veiklos teisiniai santykiai tarp atsakovo P. M. ir S. R. susiklostė 1996 m. jiems žodžiu susitarus dėl jungtinės veiklos vykdymo. Tuo metu galiojusios 1964 m. LR CK redakcijos 472¹ str. jungtinės veiklos sutarčiai nustatė notarinės formos reikalavimą, o, vadovaujantis 1964 m. LR CK 58 str. 3 d., šios formos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį negaliojančia. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog S. R. neturėjo teisinio pagrindo perleisti savo partnerystę ieškovui. Apelianto argumentą dėl partnerių pasikeitimo perleidžiant partnerystę paneigia paties liudytojo S. R. parodymai, kad ieškovas neatlygino S. R. jo piniginio įnašo į jungtinę veiklą, kai šis atsisakė būti jungtinės veiklos sutarties su P. M. dalyviu (b.l.88). Aplinkybę, jog partnerystės nebuvo perimta atsiskaitant su S. R. patvirtino ir ieškovo G. D. paaiškinimai. Pripažinus, jog atsakovas klaidingai įsivaizdavo, jog tarp jo ir ieškovo G. D. susiklostė jungtinės veiklos santykiai tuo pagrindu, jog ieškovas perėmė partnerystę iš buvusio atsakovo partnerio, apeliacinio skundo argumentai dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos yra atmestini kaip nepagrįsti. Tai, jog ieškovo sutuoktinė vykdė individualią veiklą pagal patentą, išduotą garso ir vaizdo kasečių dauginimui, jų keitimui, nuomai, dirbdama nuomos punkte, neįrodo ieškovo G. D. partnerystės ir iš jos kylančių jo kaip partnerio nuosavybės teisių į dalį įnešto turto, gautų pajamų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius paskolos raštelius (b.l. 44), kuriuos surašė ir pasirašė atsakovas, perduodamas juos ieškovui, pagrįstai nustatė, kad atsakovas P. M. iš ieškovo G. D. pagal paskolos sutartis gavo 2600 JAV dolerių ir įsipareigojo juos grąžinti, bet savo įsipareigojimų tinkamai nevykdė, nes grąžino ieškovui tik 400 JAV dolerių paskolos dalį. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šios išvados teisingumo. 1995 m. tarp šalių susiklosčius paskolos teisiniams santykiams, šiuos sutartinius santykius reglamentavo 1964 m. LR CK 291 str., kuris nustatė, jog paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų. Paskolos sutartis buvo laikoma sudaryta pinigų arba daiktų perdavimo momentu. Iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas pripažino 1995 m. skolinęsis iš ieškovo 1200 JAV dolerių sumą, tačiau nurodė, jog šią paskolos sumą yra grąžinęs. Apelianto argumentai analizuojami 1964 m. LR CK 244 str. taikymo aspektu, nes ši norma nustatė prievolės pasibaigimo, jos tinkamo įvykdymo tvarką ir sąlygas. Minėtos normos trečioji dalis numatė, kad tuo atveju, jei skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolę patvirtinantį skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą įvykdymą, privalo grąžinti skolininkui tą dokumentą, o nesant galimybės grąžinti, - duoti pakvitavimą. Pakvitavimui prilygsta ir atžymos skolos dokumente. Tokio pakvitavimo reikalauti privalo skolininkas. Šios įstatyminės nuostatos suformuoja skolininkui pareigą skolos grąžinimą įvykdyti tinkamai, t.y. grąžinant skolą, pareikalauti jos grąžinimo faktą patvirtinančių dokumentų. Esant ginčui dėl skolos savalaikio ir tinkamo grąžinimo, skolininkas prievolės įvykdymą gali įrodinėti tik šiomis įstatymiškai leistinomis priemonėmis. Tokių įrodinėjimo priemonių gavimą garantuoja 1964 m. LR CK 244 str. 5 d., kurioje kreditoriui, atsisakančiam duoti pakvitavimą ar grąžinti skolos dokumentą, numatyta sankcija – skolininkas turi teisę susilaikyti nuo įvykdymo, o kreditorius laikomas praleidusiu terminą reikalauti prievolės įvykdymo. Apeliantui nepateikus šių savo prievolės įvykdymą patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog jis negrąžino ieškovui paskolos, kurią pats pripažino gavęs. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog atsakovas neįrodė, jog jis šią paskolos dalį grąžino ieškovui, perduodamas ją per savo motiną, kadangi iš ieškovo paaiškinimų matyti, jog jis gautą 1500 JAV dolerių pinigų sumą perdavė kitam asmeniui (b.l.76).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Reikalavimui dėl skolos priteisimo 1964 m. LR CK 84 str. buvo nustatytas trejų metų, o LR CK 1.125 str. 1 d. – dešimties metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad LR CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Iki šio kodekso įsigaliojimo praėjusi ieškinio senaties termino dalis įskaitoma į šio kodekso nustatytą ieškinio senaties terminą. Skolininko veiksmai, kaip žadėjimas grąžinti skolą, dalies skolos grąžinimas laikomi patvirtinančiais skolos pripažinimą ir nutraukiančiais ieškinio senaties termino eigą (LR CK 1.130 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo pasirašytame paskolos raštelyje esančius įrašus, patvirtinančius, jog atsakovas 1999-04-10 grąžino ieškovui 300 JAV dolerių, o 1999-05-10 – 100 JAV dolerių, vertino kaip skolininko skolos pripažinimą ir sprendė, jog ieškinio senaties terminas nuo 1999-05-10 skaičiuotinas iš naujo. Tinkamai nustačius ieškinio senaties pradžią, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2001-07-01 įsigaliojus LR CK iki to laiko galiojusiame įstatyme nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas dar nebuvo pasibaigęs, dėl ko, vadovaujantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., teismas pagrįstai taikė LR CK 1.125 str. 1 d. nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą.

Nors įstatymas, apibrėždamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą neperžengti apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo, tačiau numato, jog išimtinais atvejais šios ribos gali būti peržengti, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str.). LR Konstitucinis Teismas 2006-09-21 nutarimu yra konstatavęs, jog LR CPK 320 str. 2 d. ta apimtimi, kuria įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kitas, ne CPK IV dalies XIX ir XX skyriuose ir V dalyje numatytų kategorijų bylas, negali peržengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų, nors to ir reikalauja viešasis interesas, ir jų neperžengus šio teismo sprendimas (nutartis) būtų neteisingas (neteisinga) ir būtų pažeistos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės, prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog viešąjį interesą atitinka interesas, jog teismas vykdydamas teisingumą tinkamai taikytų ir aiškintų teisės normas, jų nepažeistų, nes teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl nors apeliantas kaip savo skundo pagrindu nesiremia argumentu dėl netinkamo piniginės prievolės įvykdymą reglamentuojančių teisės normų taikymo, kai piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti atsiskaitymo priemone, teisėjų kolegija pripažįsta esant būtinumui įvertinti šios aplinkybės įtaką atsakovo piniginės prievolės dydžio nustatymui.

Byloje nustatyta, jog šalys, sudarydamos paskolos sutartį paskolos davėjo perduodamą paskolos gavėjui pinigų sumą ir paskolos gavėjo įsipareigojimą ją grąžinti fiksavo užsienio valiuta. Paskolos sutarties sudarymo metu galiojusiame Pinigų įstatyme, priimtame 1993-07-01 (Nr. 1-199 (su pakeitimais), numatyta, kad vienintelė teisėta mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje yra litas, todėl juridiniai bei fiziniai asmenys, esantys Lietuvos Respublikoje, neturėjo teisės vidaus atsiskaitymams naudoti kitos mokėjimo priemonės, išskyrus litą (šio įstatymo 3 str. 1 d.). Įstatymo 3 str. 3 d. buvo numatyta, kad, įvedus litą, visi finansiniai aktai, skolų ir pasižadėjimų dokumentai bei sutartys, mokėjimai ir atsiskaitymai atliekami litais. Taigi minėtame įstatyme buvo nustatyta bendroji taisyklė, kad vidaus piniginės prievolės Lietuvoje privalėjo būti išreikštos ir vykdomos litais, t.y. ta valiuta, kuri prievolei atsirandant ir atsiskaitant (kaip šiuo atveju grąžinant skolą) buvo teisėta atsiskaitymo priemonė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, jog paskolos sutarties šalims susitarus dėl 2600 JAV dolerių paskolos sumos, atsakovui kaip paskolos gavėjui kilo prievolė grąžinti ieškovui paskolos sumą litais, kuri tuo metu buvo vienintelė teisėta atsiskaitymo priemonė. Vadovaujantis LR CK 6.36 str. 4 d., jeigu piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemone, tai skolininkas privalo apmokėti prievolę ta valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė, pagal kursą, galiojantį mokėjimo metu prievolė įvykdymo vietoje. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas negrąžintos paskolos sumą, vadovavosi Lietuvos banko nustatytu lito ir JAV dolerio santykiu sudarant paskolos sutartį 1995 m., kuris buvo 4 litai už 1 JAV dolerį. Tokiu būdu teismas neįvertino, jog iš atsakovo priteisiama grąžintinos paskolos suma, vadovaujantis LR CK 6.36 str. 4 d., turėjo būti nustatyta pagal lito ir JAV dolerio santykį, galiojusį mokėjimo metu prievolės įvykdymo vietoje. Mokėjimo momentui nustatyti esminę reikšmę turi paskolos gavėjo piniginės prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo termino pasibaigimo momento nustatymas, o tai neatsiejamai susiję su tuo, ar paskolos sutartis buvo terminuota, ar neterminuota. Terminuotos paskolos sutarties sudarymo atveju termino paskolos sumai grąžinti pasibaigimas tuo atveju, kai paskolos suma buvo išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemone, sąlygoja skolininko prievolę kreditoriui grąžinti paskolos sumą valiuta, kuri yra teisėta atsiskaitymo priemonė, pagal valiutų kursą, galiojantį paskolos grąžinimo termino pasibaigimo dieną, jeigu paskolos sutartyje nenumatyta kitaip. Tuo atveju, kai tarp šalių sudaryta paskolos sutartis yra neterminuota, skolininkas savo prievolę kreditoriui grąžinti paskolos sumą vykdo pagal valiutų kursą, esantį faktiniu mokėjimo momentu. Pažymėtina, jog skolininkui kyla pareiga kompensuoti kreditoriui prievolės valiutos nuvertėjimą ir padengti valiutų skirtumą, susidariusį dėl pasikeitusio kurso tik tuo atveju, jeigu skolininkas realiai vykdo prievolę po to, kai pasibaigė prievolė įvykdymo terminas, t.y. tik terminuotos sutarties atveju. Ši nuostata pagrįsta LR CK 6.36 str. 5 d., kuri skirta kreditoriaus interesams apsaugoti, kai skolininkas praleidžia piniginės prievolės įvykdymo terminą, o šiam suėjus dėl valiutų kurso pasikeitimo nuvertėja valiuta, kuria buvo išreikšta prievolė.

Iš byloje esančio paskolos gavėjo O. M. pasirašyto ir ieškovui perduoto paskolos raštelio matyti, jog atsakovas 2610 JAV dolerių paskolos sumą įsipareigojo grąžinti ieškovui iki 1998-07-01. Tačiau iš ieškovo G. D. paaiškinimų matyti, jog jis kaip paskolos gavėjas sutiko, jog paskolos suma jam būtų grąžinta pasibaigus paskolos grąžinimo terminui (b.l.75-76). Teisėjų kolegija pažymi, jog tuo atveju, kai yra duomenys, kad dėl paskolos grąžinimo tariamasi, deramasi ar palaikomi kitokie šalių santykiai, tai jie turi būti teisiškai įvertinti tuo aspektu, ar nesikeičia ankstesnės sutarties sąlygos dėl paskolos grąžinimo laiko. Asmenys turi teisę savo nuožiūra disponuoti jiems priklausančiomis teisėmis ir savo tolesniais veiksmais nuspręsti, kokie bus jų tarpusavio santykiai. Jeigu po paskolos sutarties termino suėjimo skolininkas patikina, kad skolą grąžins, bet nenustato grąžinimo termino, o kita šalis su tuo sutinka, tai yra pagrindo kalbėti, kad šalys sutarties vykdymo dalyje šiuo susitarimu (sandoriu) pakeitė savo ankstesnės sutarties dalį dėl sutarties vykdymo termino. Buvusi paskolos sutartis su numatytu konkrečiu prievolės įvykdymo terminu gali tapti sutartimi su neapibrėžtu įvykdymo terminu (1964 m. LR CK 180 str.). Nors sutartis yra rašytinė, bet jos pakeitimas nerašytine forma nedaro susitarimo negaliojančiu, kadangi rašytinės sutarties formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu tik tuo atveju, kai tokia pasekmė įsakmiai nurodyta įstatyme (1964 m. LR CK 58 str.). Paskolos, sutarčių sudarymą ir pakeitimą reguliuojančios normos nenurodo, kad rašytinės formos nesilaikymas dėl sutarties vykdymo termino pakeitimo daro sandorį negaliojančiu. Vadinasi, esant šalių suderintai valiai dėl atsisakymo nustatytu sutartyje terminu vykdyti paskolos grąžinimą, o paskolą grąžinti vėliau, gali būti vertinama kaip paskolos sutarties pakeitimas jos grąžinimo dalyje. Šiuo teisiniu aspektu pirmosios instancijos teismas nevertino bylos faktinių aplinkybių. Ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės, kad jam buvo žadama grąžinti paskolą po to, kai jos grąžinimo terminas buvo suėjęs, ir jis su tokiomis sąlygomis sutiko, vertintinos kaip šalių atsisakymas nuo sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino, dėl kurio prievolė tapo neterminuota. Tai, jog paskolos sutartis buvo neterminuota bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir ieškovas, ir ieškovo atstovas (b.l.75-76).

Nustačius, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai dėl neterminuoto paskolos sumos grąžinimo, ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog ieškovas G. D. pasinaudojo jam įstatymo suteikta teise pareikalauti, kad skolininkas įvykdytų prievolę, dėl kurios įvykdymo termino šalys nebuvo susitarusios (1964 LR CK 180 str., LR CK 6.873 str. 2 d.), darytina išvada, jog tokiu atveju mokėjimo momentas, kuris, vadovaujantis LR CK 6.36 str. 4 d., yra galiojančio valiutos kurso nustatymo pagrindas tuo atveju, kai piniginė prievolė išreikšta valiuta, kuri negali būti teisėta atsiskaitymo priemonė, laikytinas sprendimo dėl paskolos priteisimo priėmimo diena. 2007-05-28 Lietuvos bankas buvo nustatęs 2,5694 lito už 1 JAV dolerį santykį. Lietuvos banko nustatyti lito ir užsienio valiutų santykiai nuo 1993 m. birželio 25 d. yra pateikiami banko interneto puslapyje adresu: www.lb.lt/exchange/default.asp. Nustačius, jog atsakovas yra neįvykdęs savo prievolės grąžinti ieškovui paskolos sumos dalį, lygią 2200 JAV dolerių, ir atsižvelgiant į valiutų kursą, galiojusį sprendimo priėmimo dieną, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš atsakovo ieškovo naudai turėjo būti priteista 5652,68 Lt negrąžintos paskolos suma. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir priteista 8800 Lt negrąžintos paskolos suma mažintina iki 5652,68 Lt (LR CPK 326 str. 1 d. 3 d.).

Sumažinus patenkinto reikalavimo dydį atitinkamai iki 170 Lt (5652,68 x 3% = 169,58) sumažinamas skundžiamu sprendimu iš atsakovo ieškovui priteistas 264 Lt dydžio ieškovo sumokėtas žyminis mokestis (LR CPK 93 str. 4 d.).

Iš dalies patenkinus apeliacinį skundą iš ieškovo atsakovui priteisiama už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintam reikalavimui – 94 Lt ([8800 - 5652,68] x 3 % = 94,42).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str., teismas

nutarė:

Vilniaus miesto ketvirto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą dalyje dėl negrąžintos paskolos priteisimo pakeisti:

iš O. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) G. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai priteistą 8800 Lt negrąžintos paskolos sumą sumažinti iki 5652,68 Lt (penkių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt dviejų litų šešiasdešimt aštuonių centų);

iš atsakovo O. M. ieškovui G. D. priteistą 264 Lt dydžio žyminį mokestį, sumokėtą paduodant ieškinį, sumažinti iki 170 Lt (vieno šimto septyniasdešimties litų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Iš ieškovo G. D. atsakovui O. M. priteisti 94 Lt (devyniasdešimt keturis litus) žyminio mokesčio, sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

Iš atsakovo O. M. ieškovui G. D. priteisti 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.