Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo V. G. skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarties, kuria kaltinamajam V. G. paskirtos kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant jį nuo 2012 m. vasario 28 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą tuo, kad 2010 m. sausio 13 d., apie 6 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), balkone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su L. V. metu, tyčia išstūmė ją iš namo penkto aukšto balkono, padarydamas L. V. politraumas, dešinės pusės dubens kaulų lūžimą, dešinės pusės gaktikaulio abiejų šakų lūžimą, juosmeninio I-ojo slankstelio lūžimą, daugybinių abiejų stipinkaulių lūžimą tipinėje vietoje bei alkūnkaulių ylinių ataugų lūžimą, trauminės galvos smegenų ligos ūmaus periodo sunkią formą, potrauminį šoką, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip pasikėsino itin žiauriai nužudyti L. V. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes L. V. laiku buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba ir ji išgyveno.

Kaltinamasis V. G. , vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 140 straipsniu, laikinai sulaikytas 2010 m. sausio 13 d. Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi V. G. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas penkiolikai dienų, vėliau šis terminas to paties bei Klaipėdos apygardos teismo nutartimis buvo tęsiamas.

Skundžiamoje 2012 m. vasario 27 d. nutartyje Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Todėl, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą bei nustatęs šiuo atveju esant BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus, suėmimo terminą V. G. apygardos teismas pratęsė dar trims mėnesiams.

Teismo posėdžio metu kaltinamojo V. G. gynėja prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė kaltinamojo V. G. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. G. skundas atmetamas.

Apygardos teismas, pratęsdamas V. G. kardomosios priemonės – suėmimo terminą, BPK 119 straipsnio, 121 straipsnio, 122 straipsnio, 127 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Būtina suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Apeliacinis teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje pakanka teisėtais būdais gautų duomenų, leidžiančių manyti, jog V. G. galėjo padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalie 6 punkte. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje duomenimis, leidžiančiais pagrįstai manyti, jog kaltinamasis padarė aukščiau paminėtą nusikalstamą veiką, laikytini paties kaltinamojo V. G. , nukentėjusiosios L. V. , liudytojų D. I. , M. V. , E. S. , L. S. , R. N. , D. Č. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą, nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Svarstant dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ar jo termino pratęsimo teisėtumo bei pagrįstumo, suimtojo kaltės, jo veiksmų kvalifikavimo klausimai nesprendžiami ir įrodymai nevertinami, vertinami tik faktiniai duomenys, kurie leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ar gali būti pratęsiamas jo terminas, kai yra BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytos sąlygos ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinio teismo manymu, švelnesnės kardomosios priemonės šiuo atveju nebūtų pakankamos užtikrinant kaltinamojo dalyvavimą procese ir netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme.

Apygardos teismas kaltinamajam V. G. suėmimo terminą trims mėnesiams pratęsė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais, t. y. esant pagrįstam manymui, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo bei trukdys procesui.

Apeliacinio teismo teisėjo nuomone, šiuos suėmimo skyrimo bei jo termino pratęsimo pagrindus apygardos teismas nustatė teisingai.

Vadovaujantis BPK 122 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu suėmimas skiriamas ar jo terminas pratęsiamas atsižvelgus į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje bei kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, V. G. kaltinamas pasikėsinęs įvykdyti labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte. Už šį nusikaltimą baudžiamasis įstatymas numato tik labai griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šios aplinkybės iš esmės pakanka pratęsiant suėmimo terminą BK 122 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu. Be to, kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, kaltinamasis V. G. iki suėmimo niekur nedirbo ir neturėjo kito legalaus pragyvenimo šaltinio. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apygardos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, jog yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis V. G. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte suėmimo pagrindu numatytas trukdymas procesui. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagrįstu manymu, kad kaltinamasis trukdys procesui, laikytini duomenys, kuriais remiantis yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis pats ar per kitus asmenis gali bandytis paveikti nukentėjusiuosius, liudytojus, ekspertus, kitus įtariamuosius, kaltinamuosius ar nuteistuosius bei gali bandyti sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti teisme. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis V. G. teigia, kad nukentėjusioji duoda melagingus parodymus apie faktines įvykio aplinkybes ir tyčia jį apkalba. Įvertinęs tokią kaltinamojo V. G. poziciją ir jo parodymus dėl jam pareikšto kaltinimo, taip pat tą aplinkybę, jog byloje dar neatlikta komisijinė situacinė ekspertizė, apygardos teismas turėjo pagrindo manyti, jog būdamas laisvėje V. G. gali trukdyti procesui pats ar per kitus asmenis bandydamas paveikti nukentėjusiąją L. V. , taigi pagrįstai konstatavo ir BK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto suėmimo pagrindo buvimą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, kaltinamojo V. G. skunde nurodytos aplinkybės, jog jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą ir kad, būdamas laisvėje, galėtų padėti savo artimiesiems, t.y. močiutei ir mamai, šiuo atveju negali būti vertinamos kaip išimtinės bei prioritetinės, paneigiančios būtinybę garantuoti viešojo intereso apsaugą ir negali būti pagrindu panaikinti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos, bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti byloje esančius prieštaravimus, 2011 m. kovo 30 d. nutartimi paskyrė komisijinę situacinę ekspertizę, kuri iki šiol dar neatlikta. Taigi, bylos nagrinėjimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, todėl nepagrįstas V. G. skundo argumentas, jog byla yra vilkinama. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgus į V. G. inkriminuoto kaltinimo sunkumą, bylos sudėtingumą bei taikomos kardomosios priemonės trukmę, taikomas suėmimas ir jo taikymo laikotarpis šiuo atveju nepažeidžia BPK 11 straipsnyje įtvirtinto proporcingumo principo.

Kaltinamojo V. G. prašymas pakeisti kardomąją priemonę į namų areštą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ar dokumentų paėmimą, negali būti tenkinamas. Teisminėje baudžiamojo proceso stadijoje kardomąsias priemones pakeičia tik bylą savo žinioje turintis teismas. Todėl tokie prašymai nagrinėjami teisme, kurio žinioje yra baudžiamoji byla. Apeliacinės instancijos teismas BPK 130 straipsnio tvarka nagrinėdamas skundus dėl pirmos instancijos teismo nutarties, kuria pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas, gali skundžiamą nutartį panaikinti arba palikti ją galioti.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis pratęsti kaltinamajam V. G. suėmimo terminą trims mėnesiams pagrįsta ir teisėta.

Apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suimto kaltinamojo V. G. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.