Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sigitos Bieliauskienės, Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Ž. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo L. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalyje ir 246 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:

- pagal BK 223 straipsnio 1 dalį 60 MGL dydžio (2 259,60 Eur) bauda;

- pagal BK 246 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio (2 636,50 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir L. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 80 MGL dydžio (3 012,80 Eur) bauda, kurią L. Ž. įpareigota sumokėti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, kas mėnesį sumokant po 502,13 Eur.

Taip pat nuosprendžiu L. Ž. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Civilinio ieškovo UAB „R“ (duomenys pakeisti) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. Ž. nuteista už tai, kad neteisėtai perleido kitiems asmenims areštuotą ir jai patikėtą turtą, o būtent:

laikotarpiu nuo 2007 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., būdama uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „I“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktore bei iki šios įmonės bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2010 m. liepos 23 d., vienintele akcininke, atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą, žinodama, kad vadovaujantis Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-16281-619/09, kreditoriaus bendrovės „R“ (duomenys pakeisti) civiliniam ieškiniui užtikrinti, areštuotas bei 2009 m. liepos 13 d. antstolio V. M. turto aprašu aprašytas UAB „I“ (duomenys pakeisti), bendros 23 407,09 Eur (80 820 Lt) vertės turtas perduotas jai saugoti (administruoti) bei pasirašytinai įspėta, kad šio turto išeikvojimas, perleidimas ar paslėpimas, taip pat nusikalstamas šio turto sunaikinimas ar sužalojimas, jeigu tai padaro saugotojas (administratorius), baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka, tyčia neužtikrino areštuoto ir jai patikėto turto išsaugojimo ir tyčia dalį areštuoto turto perleido kitiems asmenims. Ji apie areštuotą ir antstolio aprašytą turtą neinformavo nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. UAB „I“ (duomenys pakeisti) direktorės pareigose dirbančios Z. G., kuri 2009 m. spalio 16 d. išrašytos bei į UAB „I“ (duomenys pakeisti) 2009 m. spalio mėnesio išrašomų PVM sąskaitų-faktūrų registrą įtrauktos UAB „I“ (duomenys pakeisti) 2009 m. spalio 16 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija INT Nr. 0300 pagrindu, pardavė G. G. 2009 m. liepos 13 d. antstolio V. M. turto apraše 18 p. aprašytą UAB „I“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, t. y. 1 025,25 Eur (3 540 Lt) vertės barą spintelę „Pulaski Kitchen Island“; tęsdama nusikalstamą veiką, apie turto areštą ir aprašytą turtą neinformavo UAB „I“ (duomenys pakeisti) Klaipėdos filialo vadovės D. K., kuri 2009 m. lapkričio 20 d. išrašyto pinigų priėmimo kvito Serija CSA Nr. 0584661 pagrindu, pardavė E. Š., 2009 m. lapkričio 20 d. UAB „I“ (duomenys pakeisti) priklausantį, 2009 m. liepos 13 d. antstolio V. M. turto aprašo 8 p. aprašytą 781,97 Eur (2700 Lt) vertės veidrodį „LexingtonTommy Bahama“.

Taip pat L. Ž. nuteista už tai, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent:

būdama UAB „I“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktore nuo 2007 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. bei iki šios įmonės bankroto bylos iškėlimo, t. y. 2010 m. liepos 23 d., vienintele akcininke, po įmonės direktorės Z. G. 2010 m. vasario 18 d. atsistatydinimo ir atleidimo iš direktorės pareigų, nepaskyrė įmonės vadovo, būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnį atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, už pasirašomų apskaitos dokumentų teisėtumą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“ ir 4 dalies nuostatas, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“, 2001 m. lapkričio 6 d. Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 15 straipsnio 10 dalies reikalavimus, kad „apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis“, 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „metines finansines ataskaitas įmonės sudaro pasibaigus jų finansams metams“, 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymo Nr. IX-216 10 straipsnio 4 dalies 6 punkto nuostatas, kad „Nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus“,1999 m. birželio 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ 3 punkto bei 10 punkto nuostatas, kad „Inventorizacija atliekama remiantis įmonės vadovo įsakymu arba potvarkiu, kuriame nurodomi inventorizacijos komisijos pirmininko ir narių vardai, pavardės, pareigos, jai pavedama laiku ir tinkamai atlikti inventorizaciją pagal įsakyme nurodytos dienos būklę, nurodomas inventorizacijos pradžios ir užbaigimo laikas, įpareigojama šį faktą įforminti dokumentais“, nepateikė dokumentų, patvirtinančių 11 vnt. baldų, 7 905,00 JAV dolerių vertės, įsigytų iš bendrovės „R“ (duomenys pakeisti), pardavimą bei perdavimą bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti), nepateikė 2008-2009 m. inventorizacijos atlikimo aprašų ir direktorės įsakymų apie inventorizacijos atlikimą, 2009 m. finansinių ataskaitų rinkinio, bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti) nepateikė turto pagal balanso duomenis, nepateikė 2009 m. balandžio 1 d. – 2010 m. liepos 23 d. laikotarpio apskaitos registrų, kasos knygos 2009 m. balandžio 1 d. – 2010 m. vasario 7 d. laikotarpio, inventorizacijos įsakymų bei inventorizacijos aprašų už 2008-2009 m. ir dėl to pagal tvarkomą buhalterinę apskaitą iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. liepos 23 d.

Pažymima, kad apkaltinamajam nuosprendžiui pagal inkriminuojamą straipsnį priimti taip pat būtina nustatyti ne formalius, bet realius nusikalstamos veikos padarinius. Šiuo atveju pagal L. Ž. pateiktus dokumentus bankroto administratorius nustatė įmonės turto, prekių sudėtį, kiekius, vyko jų pasiimti, taigi nustatė UAB „I“ (duomenys pakeisti) turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimus bei galėjo nustatyti pagal perduotus buhalterinės apskaitos pirminius dokumentus. Vien tai, kad įmonėje nebuvo atlikta inventorizacija, nėra pakankama aplinkybė daryti išvadai, jog neįmanoma nustatyti įmonės turto sudėties, kadangi tai galima padaryti susipažinus su pirkimo bei pardavimo dokumentais.

Apelianto nuomone, tai, kad atitinkami dokumentai nebuvo pateikti bankroto administratoriui, nerodo ir neginčijamai nepatvirtina L. Ž. kaltės aplaidžiai tvarkius UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą. BK 223 straipsnio 1 dalis baudžiamąją atsakomybę užtraukia už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, o ne organizavimą. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad L. Ž. pati tiesiogiai buhalterinės apskaitos netvarkė, o šiuos veiksmus buvo pavedusi buhalterinių paslaugų įmonėms, t. y. buhalterinės apskaitos vedimą organizavo, kaip tai yra numatyta įstatymų. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio dalies matyti, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė klaidingai remdamasis ta aplinkybe, kad L. Ž. neva tvarkė UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą. Apelianto nuomone, L. Ž. atžvilgiu turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nesant nusikalstamos veikos sudėties, t. y. aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – nutraukti baudžiamąją bylą pagal BK 246 straipsnio 1 dalį suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, o skundo dalį dėl prašymo išteisinti L. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skundžiamu nuosprendžiu L. Ž. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas BK 246 straipsnio 1 dalyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, taip pat išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Apeliacinių skundų dėl L. Ž. išteisinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį nėra gauta, šioje bylos dalyje teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl baudžiamosios atsakomybės senaties termino

Skundžiamu nuosprendžiu L. Ž. pagal BK 246 straipsnio 1 dalį buvo nuteista už tai, kad neteisėtai perleido kitiems asmenims areštuotą ir jai patikėtą turtą, t. y. žinodama, kad UAB „I“ (duomenys pakeisti) bendros 23 407,09 Eur (80 820 Lt) vertės turtas yra areštuotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. nutartimi ir aprašytas 2009 m. liepos 13 d. antstolio V. M. turto aprašu bei perduotas jai saugoti (administruoti), būdama pasirašytinai įspėta apie atsakomybę dėl turto neišsaugojimo, neužtikrino areštuoto ir jai patikėto turto išsaugojimo, dėl ko dalis areštuoto turto buvo perleista kitiems asmenims: 1) 2009 m. spalio 16 d. PVM sąskaitos-faktūros Serija INT Nr. 0300 pagrindu buvo parduotas 1 025,25 Eur (3 540 Lt) vertės baras spintelė „Pulaski Kitchen Island“; 2) 2009 m. lapkričio 20 d. pinigų priėmimo kvito Serija CSA Nr. 0584661 pagrindu buvo parduotas 781,97 Eur (2 700 Lt) vertės veidrodis „Lexington Tommy Bahama“.

Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės dėl L. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 246 straipsnio 1 dalyje, tačiau nuteistosios gynėjas prašo šioje dalyje nutraukti baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Viena iš BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra baudžiamosios atsakomybės senaties terminų suėjimas (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto įtvirtinimas BK grindžiamas reikalavimu, kad baudžiamoji atsakomybė turi atsirasti tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo arba praėjus kuo trumpesniam laikui po jos padarymo, priešingu atveju mažėja baudžiamosios atsakomybės veiksmingumas, prevencinė reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011).

Apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai yra numatyti BK 95 straipsnyje. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). L. Ž. inkriminuoti nusikalstami veiksmai padaryti 2009 m. spalio 16 d. ir 2009 m. lapkričio 20 d. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo, vadovavosi šio straipsnio 1 dalies redakcija įsigaliojusia nuo 2010 m. birželio 29 d., numačiusia aštuonerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, kai padarytas nesunkus nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis). Tačiau L. Ž. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusioje BK 95 straipsnio redakcijoje buvo numatytas trumpesnis – penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, todėl vadovaujantis BK 3 straipsnio 1 ir 3 dalimis, nagrinėjamoje byloje skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą taikytina iki 2010 m. birželio 29 d. galiojusi baudžiamojo įstatymo redakcija.

Byloje nėra duomenų, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga būtų sustojusi arba nutrūkusi, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl BK 246 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos L. Ž. suėjo 2014 m. lapkričio 20 d. ir, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. dėl šios nusikalstamos veikos nebegalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, netaikydamas BK 95 straipsnio nuostatų ir nenutraukdamas L. Ž. baudžiamosios bylos dalies dėl BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, todėl nuosprendžio dalis dėl L. Ž. nuteisimo pagal BK 246 straipsnio 1 dalį naikinama bei vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), baudžiamoji byla dėl BK 246 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo

L. Ž. skundžiamu nuosprendžiu nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, t. y. būdama UAB „I“ (duomenys pakeisti) direktore nuo 2007 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. bei iki šios įmonės bankroto bylos iškėlimo 2010 m. liepos 23 d. vienintele akcininke, po įmonės direktorės Z. G. 2010 m. vasario 18 d. atsistatydinimo ir atleidimo iš direktorės pareigų, nepaskyrė įmonės vadovo, būdama atsakinga už bendrovės veiklos ir buhalterinės apskaitos organizavimą, pasirašomų apskaitos dokumentų teisėtumą, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą, pažeisdama pareikštame kaltinime nurodytas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas: 1) nepateikė dokumentų, patvirtinančių 11 vnt. baldų, 7 905,00 JAV dolerių vertės, įsigytų iš bendrovės „R“ (duomenys pakeisti), pardavimą bei perdavimą bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti), 2) nepateikė 2008-2009 m. inventorizacijos atlikimo aprašų ir direktorės įsakymų apie inventorizacijos atlikimą, 2009 m. finansinių ataskaitų rinkinio, 3) bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti) nepateikė turto pagal balanso duomenis, 4) nepateikė 2009 m. balandžio 1 d. – 2010 m. liepos 23 d. laikotarpio apskaitos registrų, kasos knygos 2009 m. balandžio 1 d. – 2010 m. vasario 7 d. laikotarpio, inventorizacijos įsakymų bei inventorizacijos aprašų už 2008-2009 m., dėl ko pagal tvarkomą buhalterinę apskaitą iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. liepos 23 d.

Nuteistosios gynėjo apeliaciniame skunde prašoma L. Ž. išteisinti dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, teigiama, kad L. Ž. negali būti laikoma BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu, be to, L. Ž. inkriminuoti buhalterinės apskaitos pažeidimai nesukėlė realių pavojingų pasekmių, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso dalyviai teismui gali teikti savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, bet jiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl L. Ž. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, kuri teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Vilniaus apygardos teismo priimtas skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka baudžiamojo proceso įstatymo jam keliamus reikalavimus, taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.

BK 223 straipsnio 1 dalies kontekste aplaidus apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla tik nustačius BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytus nusikalstamus padarinius: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (ATPK 173¹ straipsnis). Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik tas asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą.

Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsnius ūkio subjekto buhalterinę apskaitą tvarko ir už buhalterinių įrašų teisingumą atsako arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą, arba buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis, arba minėto įstatymo 10 straipsnyje numatytais atvejais pats įmonės savininkas (individualios įmonės atveju), ūkininkas (ūkininko ūkio atveju), gyventojas (individualios veiklos atveju). Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį ūkio subjekto vadovas atsako už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka. Taigi, galima iš dalies sutikti su nuteistosios gynėjo argumentais, jog aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis, t. y. L. Ž. kaip įmonės vadovė turėjo pareigą tinkamai organizuoti buhalterinės apskaitos tvarkymą pasamdydama buhalterį ar sudarydama sutartį su buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia įmone, kurie atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą bei atsako už buhalterinės apskaitos netvarkymą arba netinkamą tvarkymą. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, įmonės vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant savo pareigas buhalterinės apskaitos srityje, apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektu gali būti ir įmonės vadovas. Nagrinėjamoje byloje būtent tokia situacija ir susiklostė.

Nors L. Ž. UAB „I“ (duomenys pakeisti) direktorės pareigas ėjo nuo 2007 m. kovo 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., tačiau už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą jai pagrįstai inkriminuoti ir vėlesni laikotarpiai nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2010 m. vasario 18 d., kai direktore buvo paskirta Z. G., kurią atleidus naujas įmonės vadovas paskirtas nebuvo iki pat bankroto bylos iškėlimo 2010 m. liepos 23 d. Būdama vienintelė įmonės akcininkė, atleidusi Z. G. iš direktorės pareigų ir nepaskyrusi kito įmonės direktoriaus, L. Ž. buvo atsakinga už įmonės veiklos organizavimą, o tuo pačiu ir buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tuo tarpu vertinant bylos duomenis apie laikotarpį, kuriuo įmonės direktore buvo Z. G., darytina išvada, jog Z. G. iš esmės buvo tik formali įmonės direktorė, o įmonei toliau faktiškai vadovavo L. Ž.. Tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiama bankroto administratoriaus atstovė D. J.. Taip pat baudžiamojoje byloje nėra jokių dokumentų, patvirtinančių įmonės buhalterinės apskaitos ir turto perdavimą pasikeitus direktoriams. Z. G. parodė, kad paskyrus ją įmonės direktore jai buvo perduota tik tai, be ko nebūtų įmanoma vykdyti veiklos, t. y. įmonės antspaudas, kasos pajamų žiniaraščiai, kasos pajamų orderiai ir tiekėjų žurnalai, tuo tarpu jokie kiti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, turtas perduotas nebuvo. To neneigia ir pati L. Ž.. Be to, liudytojomis apklaustos Z. G. ir D. K. parodė, jog parduodamos baldus derino galimas taikyti nuolaidas su L. Ž., iš ko akivaizdu, kad realiai sprendimus dėl įmonės veiklos priiminėjo L. Ž., o ne formali įmonės direktorė Z. G..

Nuteistosios L. Ž. gynėjas nepagrįstai nurodo, kad už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą turėtų atsakyti UAB „B“ (duomenys pakeisti), su kuria buvo sudaryta 2009 m. gegužės 6 d. sutartis Nr. 2009/05-01 (3 t., b. l. 9-12). Nors pagal minėtą sutartį UAB „B“ (duomenys pakeisti) įsipareigojo tvarkyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą, tačiau sutarties 7.3 punkte buvo numatyta sąlyga, kad UAB „I“ (duomenys pakeisti) netinkamai vykdant apmokėjimo sąlygas UAB „B“ (duomenys pakeisti) turi teisę neteikti sutartimi prisiimtų paslaugų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, UAB „B“ (duomenys pakeisti) buvo įtraukta į UAB „I“ (duomenys pakeisti) kreditorių sąrašą su 8 047,10 Lt kreditoriniu reikalavimu, dėl netinkamo apmokėjimo sąlygų vykdymo sutartis tarp UAB „I“ (duomenys pakeisti) ir UAB „B“ (duomenys pakeisti) buvo nutraukta nuo 2010 m. vasario 5 d. (3 t., b. l. 15). Taigi, nekyla abejonių, kad UAB „I“ (duomenys pakeisti) nevykdė sutartimi prisiimtų finansinių įsipareigojimų, ko neneigė ir L. Ž., dėl to UAB „B“ (duomenys pakeisti) turėjo teisę sustabdyti buhalterinės apskaitos paslaugų teikimą. Be to, UAB „B“ (duomenys pakeisti) direktorė A. L. parodė, kad pirminius buhalterinius dokumentus, kasos žurnalus pildydavo tuo metu pardavimo vietoje dirbantis asmuo, šių dokumentų pildymas neįėjo į teikiamas buhalterinės apskaitos paslaugas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš UAB „B“ (duomenys pakeisti) perimdama įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, L. Ž. jokių pretenzijų dėl jų netinkamo tvarkymo nepareiškė. Pažymėtina, kad L. Ž. inkriminuotas aplaidus apskaitos tvarkymas pasireiškė ir inventorizacijos neatlikimu 2008 ir 2009 metais. Įsakymą dėl inventorizacijos atlikimo galėjo priimti tik įmonės vadovas, todėl šios pareigos vykdymo sudarytas sutartis dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo niekaip neįtakojo. Taip pat tik L. Ž. privalėjo sudaryti balansą nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis bei pagal šį balansą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą, kas nebuvo padaryta.

Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. Ž. netinkamai įgyvendino savo pareigas, kad įmonėje buhalterinė apskaita būtų vedama kaip to reikalauja teisės aktai. Šiuo atveju vien formalus sutarties dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo sudarymo faktas, nors realiai sutartis nebuvo vykdoma dėl įsiskolinimo už suteiktas paslaugas, nesiimant jokių veiksmų įsiskolinimui panaikinti ar kitaip užtikrinti tinkamą įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, neatleidžia L. Ž. kaip įmonės vadovės nuo atsakomybės už kilusius padarinius dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, dėl L. Ž. veikos kilo realūs padariniai, numatyti BK 223 straipsnio 1 dalyje, t. y. dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo negalima iš dalies nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. liepos 23 d. Šie padariniai konstatuoti specialisto išvadoje atlikus UAB „I“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą (4 t., b. l. 128-137). Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo abejoti specialisto išvados teisingumu ir išsamumu. Specialisto išvadą teisiamajame posėdyje patvirtino ją surašiusi D. V., taip pat specialistė L. N.. Šiame kontekste pažymėtina tai, jog ūkio subjektai apskaitą turi tvarkyti taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, laiku pateikiama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis). Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi nuostatos, jog realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus, jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda BK 223 straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-11/2008).

Skunde nepagrįstai teigiama, kad pagal L. Ž. pateiktus dokumentus buvo nustatytas visas UAB „I“ (duomenys pakeisti) turtas, prekių sudėtis ir kiekiai. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal specialisto išvadą dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo negalima iš dalies, o ne visiškai nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) turto ir įsipareigojimų. Priešingai nei teigiama skunde, pagal esamus UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos duomenis liko nenustatyta 11 baldų buvimo vieta, nėra duomenų apie šių baldų perdavimą bankroto administratoriui, kaip ir apie tai, ar iki bankroto bylos iškėlimo dienos šie baldai nebuvo parduoti (atsakymas į 6 ir 8 klausimus specialisto išvadoje). Būtent dėl to L. Ž. buvo kaltinama pagal BK 184 straipsnio 1 dalį turto iššvaistymu. Specialisto išvadoje konstatuota ir tai, kad nebuvo sudarytas balansas pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis, kasos operacijoms pagrįsti nepateikta kasos knyga. Taip pat specialisto išvadoje atsakant į 10 klausimą nustatyta, kad nesant UAB „I“ (duomenys pakeisti) apskaitos registrų nuo 2009 m. balandžio 1 d., negalima nustatyti skolos dydžio bendrovei „R“ (duomenys pakeisti), nesant atliktos inventorizacijos už 2008 ir 2009 metus, negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) turto likučių 2008 m. gruodžio 31 d. ir 2009 m. gruodžio 31 d.

Taigi, būtent dėl byloje nustatytų buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, dėl ko L. Ž. pagrįstai buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.

Kita vertus, nors L. Ž. veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, tačiau nustatydamas veikos aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas L. Ž. dėl kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 1 dalį iššvaisčius 11 vienetų baldų, konstatavo, jog byloje liko neįrodyta, kad L. Ž. baldus pardavė, bei nebuvo pašalintos visos abejonės, kad šie baldai buvo perduoti bankroto administratoriui, bet nebuvo įtraukti į perduodamo turo sąrašą. Tačiau pripažindamas L. Ž. kalta dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo pirmosios instancijos teismas nepašalino analogiškos aplinkybės iš šios nusikalstamos veikos aprašymo.

Antra, L. Ž. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžių ir struktūros už 2008 m. rugsėjo 22 d. – 2010 m. liepos 23 d. Tačiau aukščiau minėtoje specialisto išvadoje nustatyta, kad pagal UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos duomenis iš dalies negalima nustatyti tik UAB „I“ (duomenys pakeisti) turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, todėl kiti padariniai, kurie nebuvo nustatyti specialisto išvadoje, bet buvo inkriminuoti L. Ž., šalinami iš nusikalstamos veikos aprašymo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu pašalinant iš nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, aprašymo aplinkybes, jog L. Ž. nepateikė dokumentų, patvirtinančių 11 vnt. baldų, 7 905,00 JAV dolerių vertės, įsigytų iš bendrovės „R“ (duomenys pakeisti), pardavimą bei perdavimą bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti), ir kad negalima iš dalies nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) veiklos ir nuosavo kapitalo.

Dėl bausmės

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).

L. Ž. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuteista 60 MGL dydžio bauda. Kaip matyti iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų, skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas be kitų aplinkybių atsižvelgė ir į tai, kad L. Ž. padarė du nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 223 straipsnio 1 dalyje ir BK 246 straipsnio 1 dalyje, dėl kurio baudžiamoji byla šiuo nuosprendžiu nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Tačiau BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytas aplaidus apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma, tuo tarpu pagal sunkumo laipsnį klasifikuojami tik tyčiniai, o ne neatsargūs nusikaltimai. Taigi, akivaizdu, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas netinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo kaltės formą. BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punkte (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija) už neatsargų nusikaltimą buvo numatyta bauda iki 75 MGL dydžio. Todėl L. Ž. paskirta bauda yra artima neatsargių nusikaltimų kategorijai numatytos baudos maksimumui. Įvertinusi visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas ir skundžiamame nuosprendyje aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog L. Ž. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bauda yra aiškiai per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis taip pat keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, L. Ž. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį paskirta bauda mažintina iki 40 MGL dydžio, kuri atitinka nuteistosios asmenybę ir jos padarytos veikos aplinkybes, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, L. Ž. įpareigojama sumokėti paskirtą baudą per 6 mėnesius kaip tai buvo numatęs pirmosios instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje L. Ž. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 246 straipsnio 1 dalį 70 MGL dydžio bauda, ir baudžiamąją bylą šioje dalyje nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nuteistajai L. Ž. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, paskirtą 60 MGL dydžio baudą sumažinti iki 40 MGL (1 506,40 Eur) dydžio.

Vadovaujantis BVK 22 straipsnio 2 dalimi, įpareigoti L. Ž. sumokėti paskirtą baudą per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Pašalinti iš nuosprendžio aprašomosios dalies L. Ž. nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, aplinkybę, jog ji nepateikė dokumentų, patvirtinančių 11 vnt. baldų, 7 905,00 JAV dolerių vertės, įsigytų iš bendrovės „R“ (duomenys pakeisti), pardavimą bei perdavimą bankroto administratoriui UAB „A“ (duomenys pakeisti), bei aplinkybę, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) veiklos ir nuosavo kapitalo dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 22 d. iki 2010 m. liepos 23 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.