Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. K. apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose. Į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir kardomajame kalinime išbūtas laikas nuo 2015-06-05 iki 2015-06-16.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. K. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, t. y. jis 2015 m. birželio 5 d., apie 22.18 val., (duomenys neskelbtini), iš viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpų, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, atvirai pagrobė viešbučiui „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį dviratį „Gyant“, kurio vertė 70 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Palangos miesto apylinkės teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Vagystė laikoma atvira, kai turto savininkas ar turto valdytojas, pašaliniai asmenys mato kaltininko nusikalstamus veiksmus ir kaltininkas suvokia, kad veikia atvirai. Veikos kvalifikavimui kaip atvirajai vagystei svarbus yra tiek paties kaltininko suvokimas, kad jis veikia atvirai, tiek ir turto savininko ar valdytojo arba trečiojo asmens kaltininko nusikalstamų veiksmų suvokimo ypatumai. Nuteistasis L. K. prisipažino, kad iš viešbučio, matant viešbučio darbuotojai, pavogė dviratį (b. l. 104). Liudytoja R. K. matė, kaip L. K. paėmė iš viešbučio dviratį, kalbėjo su juo, vijosi L. K. ir liepė grąžinti dviratį. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai: įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo, dviračio apžiūros protokolai. Todėl, nustačius, kad nuteistojo veiksmai padaryti matant viešbučio darbuotojai, bandančiai L. K. sustabdyti, nuteistajam suprantant, kad tokie jo veiksmai buvo pastebėti, tačiau to nepaisant ir tęsiant veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. K. svetimą turtą pagrobė atvirai. Atviras svetimo turto pagrobimas yra veiką kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininkas atsako pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, net ir tuo atveju, kai pagrobiamas nedidelės vertės turtas. Todėl, atsižvelgusi į tokias nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo L. K. padarytą nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo kaip atvirąją vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu. Nustatyta, kad L. K., atvirai pagrobęs dviratį, juo pavažiavo ir padėjo ant žolyno, o pats buvo netoliese. Taigi L. K. sumanymą pagrobti dviratį įgyvendino, niekas nuteistajam netrukdė dviračiu naudotis ir disponuoti, todėl jo veika yra baigta. Tokie veiksmai kaip daikto palikimas kokioje nors vietoje savo nuožiūra (negrąžinant savininkui) kvalifikuojami tik kaip baigtas nusikaltimas.

Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad dėl padaryto nusikaltimo turtinės žalos niekas nepatyrė. Iš paties nuteistojo L. K., liudytojų R. K., V. B. parodymų matyti, kad L. K. pasakė, kur paliko pagrobtą dviratį, tik tada, kai viešbučio administratorė jį atpažino, tai yra dviratį grąžino tik supratęs, kad gali būti sulaikytas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir skirdamas L. K. laisvės atėmimo bausmę mažesnę už sankcijos vidurkį, pakankamai atsižvelgė į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinio ieškinio nereiškė, nes turtinė žala jai buvo visiškai pašalinta – nesugadintas ir tvarkingas dviratis po įvykio buvo grąžintas viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui P. S. (b. l. 34).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi BK 61 straipsnyje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinus teismo nuosprendyje nurodytus bausmės skyrimo motyvus, bausmės rūšį bei jos dydį, bausmė L. K. paskirta teisingai.

Paskirdamas bausmę nuteistajam L. K., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. L. K. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, t. y. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš viešbučio „(duomenys neskelbtini)“ patalpų atvirai pagrobė viešbučiui priklausantį dviratį, kurio vertė 70 Eur. L. K. nusikalstamą veiką padarė būdamas devynis kartus teistas, iš jų septynis kartus už nusikaltimus nuosavybei (b. l. 61–74), ir turėdamas neišnykusį teistumą. Nuteistasis naują nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė praėjus tik dviem mėnesiams po to, kai 2015 m. balandžio 9 d. buvo paleistas atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Tai neigiamai charakterizuoja jį kaip asmenį, t. y. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl L. K. pagrįstai skirta griežčiausia BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 6 metų (bausmės vidurkis 3 m. 1 mėn. 15 d.). L. K. už šį nusikaltimą paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Paskirdamas nuteistajam L. K. laisvės atėmimo bausmę, teismas pakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nors pirmosios instancijos teismas ir nustatė L. K. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bet įvertinęs tai, kad reali turtinė žala nebuvo padaryta, nes pagrobtas svetimas turtas buvo grąžintas savininkui, civilinis ieškinys nepareikštas, skyrė gerokai mažesnę už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo keisti skundžiamu nuosprendžiu L. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Be to, pirmosios instancijos teismas taikė BK 64¹ str. nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Todėl L. K. paskirta artima minimaliai laisvės atėmimo bausmė negali būti dar švelninama.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad L. K. veiką padarė spontaniškai, nesiekdamas materialinės naudos, o paveiktas alkoholio, nuo baudžiamosios atsakomybės jo neatleidžia ir nesudaro pagrindo apeliantui skirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad L. K. anksčiau kelis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei, jam buvo skirtos ir švelnesnės bausmės, kurios nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų darymo. Tai, kad L. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kad pagrobtas turtas buvo grąžintas, pirmosios instancijos teismas jau buvo įvertinęs skirdamas bausmę, todėl dar kartą tais pačiais pagrindais bausmė negali būti švelninama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. K. apeliacinį skundą atmesti.