- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-243-280/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-14-3-01173-2009-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Jonaitienė (pirm.), Laimutė Sankauskaitė (pran.), Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- Manefos Siniakovos, Manefai
- Ieškovas
- Lindorff Oy
- Advokatai
- Vidmantas Žilinskas
- Kategorijos
- 21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr.2A-243-280/2011
NUTARTI S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 21 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Jonaitienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lindorff Oy ieškinį atsakovei Manefai Siniakovai, UAB „Bitė Lietuva“ dėl skolos už ryšio paslaugas priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas Lindorff Oy ieškiniu ir patikslintu ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės M. Siniakovos 771,83 Lt skolos, 203,80 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuojant nuo 1053,55 Lt nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1998-12-18 atsakovė su UAB „Bitė Lietuva“ sudarė Abonentines „Bitės GSM“ ryšio tinklo paslaugų sutartis Nr. M128581 ir Nr. M128583, pagal kurias atsakovei buvo teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos, o atsakovė įsipareigojo tinkamai naudotis ryšio paslaugomis ir už suteiktas paslaugas atsiskaityti Sutartyse numatyta tvarka. Atsakovė už paslaugas tinkamai neatsiskaitė ir liko skolinga 771,83 Lt.
Atsakovė pateikė priešieškinį ir prašė panaikinti sandorio dalį, kuria atsakovas UAB „Bitė Lietuva“ perleido atsakovui Lindorff OY Manefos Siniakovos debitorinį įsiskolinimą 771,83 lt sumai, reikalavimo teise, pripažinti negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 18 d. judriojo ryšio telefono paslaugų ryšio sutartis Nr. M 128583 ir M128581 sudarytas su UAB“Bitė GSM nuo jų sudarymo momento bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 1998 m. gruodžio mėnesį apsilankė jos namuose du jaunuoliai, kurie „Bitės GSM“ bendrovės vardu pasiūlė sudaryti mobilaus ryšio paslaugų sutartį. Pateikę neužpildytus du blankus paprašė pasirašyti, paaiškindami, kad su šiais blankais bus paimti iš sandėlio telefonai ir pristatyti jai į namus. Tik vėliau suprato, jog yra apgauta, nes daugiau nei jaunuoliai nebuvo atvykę, nei telefono aparatai nebuvo pristatyti. Niekada nebuvo gavusi jokių sąskaitų už suteiktas telekomunikacijų paslaugas. Be to, nebuvo įvykdyta esminė sąlyga, jai nebuvo pateiktas mobilaus ryšio telefonas ir SIM kortelė. Todėl nebūtų pasirašiusi sutarčių, jeigu būtų žinojusi, kad bus apgauta. Apie tai, kad jai buvo suteiktos ryšio paslaugos ir išduoti telefonai sužinojo tik 2009-07-20 gavusi iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Taip pat tapo žinoma, kad pirminis kreditorius perleido reikalavimo teisę juridiniam asmeniui Lindorff OY. Apie reikalavimo teisės perleidimą nebuvo informuota ir sužinojo tik 2010-01-20 teismo posėdžio metu, kai ieškovo įgaliotas atstovas informavo, jog apie reikalavimo teisės perleidimą buvo informuota rašytiniu pranešimu, kurį siuntė paprastu pranešimu. Tačiau jokio pranešimo apie reikalavimo teisės perleidimą nebuvo gavusi. Be skolininko sutikimo draudžiama perleisti reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
Anykščių rajono apylinkės teismas 2010-12-27 sprendimu ieškovo Lindorff Oy ieškinį atmetė. Atsakovės M. Siniakos priešieškinį dėl sandorio panaikinimo dalyje, kuria atsakovas UAB „Bitė Lietuva“ perleido Lindorff OY M. Siniakovos debitorinį įsiskolinimą 771,83 lt sumai, reikalavimo teise, atmetė, M. Siniakovos ieškinį dėl mobiliojo ryšio sutarčių pripažinimo negaliojančiomis tenkino. Pripažino negaliojančiomis 1998 m. gruodžio 18 d. sudarytas judriojo telefono paslaugų ryšio sutartis Nr.M128583 ir M 128581, sudarytą suklydimo ir apgaulės įtakoje. Konstatavo, kad ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2009-07-20 gavusi iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Darė išvadą, kad ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties terminą. Darė išvadą, jog 1998 m. gruodžio 18 d. pasirašant abonentines „Bitės GSM“ ryšio tinklo paslaugų sutartis Nr.M128581 ir M128583 Manefa Siniakova buvo suklaidinta ir apgauta. Tuo pagrindu sutartis Nr.M128581 ir M128583 pripažino negaliojančiomis ir ieškinį dėl skolos priteisimo atmetė. Nurodė, kad įstatymas nedraudžia pirminiam kreditoriui perleisti reikalavimo teisės, ji gali būti perleista atlygintinai arba neatlygintinai. Kadangi atsakovė M. Siniakova nepateikė įrodymų, jog kreditorius skolininkui turi esminės reikšmės ar kaip nors kitaip dėl reikalavimo teisės perleidimo būtų pažeistos M. Siniakovos teisės, todėl priešieškinį atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Lindorff Oy prašo panaikinti Anykščių rajono apylinkės teismo 2010-12-27 sprendimą ir ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atsakovė apie sutartis žinojo jų sudarymo metu, todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina ne 2009-07-02, o reikalavimui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškinio senatis suėjo 2008-12-19. Todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Ieškinys turėjo būti nagrinėjamas pagal ypatingąją teiseną, o ne ginčo teiseną. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės pareikšto reikalavimo pripažinti sutartis negaliojančiomis pagrįstumą, turėjo pakeisti netinkamą šalį tinkama t.y. į UAB „Bitė Lietuva“, o tuo atveju jei šalis nebūtų pakeista, atsakovės ieškinys turėjo būti atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Nurodo, kad priimant priešieškinį bei prijungiant civilinę bylą pirmosios instancijos teismas praplėtė ieškinio dalyką, nors tokią teisę turėjo tik ieškovas. Sprendime nurodyta, kad atsakovas yra patrauktas UAB „Bitė Lietuva“, nors ieškovas nereiškė prašymo jį traukti atsakovu. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nevisapusiškai ir neobjektyviai, ne pagal bylos aplinkybes. Teigia, kad atsakovė, prisijungimo būdu pagal standartines sutarčių sąlygas panoro kreiptis per atstovą į ryšio paslaugų operatorių ir suprato, kokiu tikslu kreipiasi, ko tokiais savo veiksmais siekė. Teigia, kad atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, jog neteisingai suvokė ginčo sandorių turinį, kad būtų suklydusi dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o nurodė, kad negavo telefonų aparatų, kurie nėra paslaugų sutarties esminė sąlyga, o šiais argumentais iš esmės atsakovė sieja savo atsikirtimus tiek atsiliepime į ieškinį, tiek priešieškinėje, tiek ieškinyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą M. Siniakova paršo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad 2009-07-02 gavus pirmosios instancijos teismo pranešimą tapo žinoma, jog yra sudariusi prievolę už mobilaus ryšio paslaugas, kurios buvo neva suteiktos 1999-06-01 – 1999-07-31 bendrai 771,83 Lt sumai. Nurodo, kad priešieškiniu ginčijo reikalavimo teisės perdavimo sandorį tarp Lindorff Oy ir UAB „Bitė Lietuva“, todėl šalys buvo tinkamos. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas priešieškinį nagrinėti kartu su ieškiniu nepažeidė ieškovo procesinių teisių ir nepraplėtė ieškinio dalyko. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas aplinkybes, tik suklydo vertinime pagal Civilinio kodekso galiojimą laike.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalys). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde numatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 dalys, 338 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Manefos Siniakovos vardu 1998 m. gruodžio 18 d. buvo sudarytos abonentinės „Bitės GSM“ ryšio tinklo paslaugų sutartis Nr.M128581 ir M128583, pagal kurias Manefai Siniakovai turėjo būti teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio tinklo paslaugos (b.l.6-7).
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino sandoriams ginčyti pradžią, nurodo, kad atsakovė apie ginčijamas sutartis žinojo jų sudarymo metu, todėl ieškinio senaties termino pradžia laikytina ne 2009-07-02, o reikalavimui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ieškinio senatis suėjo 2008-12-19.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. Siniakova apie savo pažeistą teisę sužinojo 2009-07-20 gavusi iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo. Apeliantas nurodo, kad atsakovė apie ginčijamų sandorius žinojo jų sudarymo metu. Kolegija daro išvadą, kad ginčijamų sandorių sudarymas savaime nereiškia, jog atsakovė žinojo apie savo teisės pažeidimą. Iš bylos medžiagos bei M. Siniakovos paaiškinimų matyti, kad su M. Siniakova 1998-12-18 buvo sudaryti ginčijami sandoriai. 1999-06-30, 1999-07-31 M. Siniakovai buvo išrašytos sąskaitos (b.l. 8, 41). Atsakovė teismo posėdžio metu nurodė, jog jokių sąskaitų pagal minėtas sutartis nėra gavusi. Byloje duomenų, kad minėtos sąskaitos būtų siųstos ar įteiktos M. Siniakovai taip pat nėra. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog M. Siniakova sužinojo apie ginčijamų sandorių sudarymą, gavus iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, nuo to momento atitinkamai skaičiuotina ir ieškinio senaties sandorių ginčyti termino pradžia, nes savo subjektinių nuosavybės teisių pažeidimą atsakovė sieja būtent su šių sandorių sužinojimo momentu. Taigi pirmosios instancijos teismas iš dalies teisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią, nors teismas nurodė, kad M. Siniakova apie savo pažeistą teisę sužinojo 2009-07-20 gavusi iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, tačiau teisėjų kolegija patikslina, jog M. Siniakova apie savo pažeistą teisę sužinojo 2009-07-21 gavusi iš Anykščių rajono apylinkės teismo pranešimą su ieškiniu dėl skolos priteisimo (b.l.13). Nustačius, kad M. Siniakova apie savo pažeistas teises sužinojo 2009-07-21, o priešieškinį Anykščių rajono apylinkės teismui pateikė 2010-04-28 dėl mobiliojo ryšio sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl bendras ieškinio dešimties metų terminas nėra praleistas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad ieškinio senaties termino M. Siniakova nėra praleidusi.
Sprendžiant šioje byloje ginčijamus sandorius, taikytinos sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 m. (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais) CK normos, kadangi, vadovaujantis 2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. VIII-1864) 9 str. 1 d., 2000 m. CK normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaryti įsigaliojus naujajam CK.
1964 CK 56 straipsnis numato sandorio pripažinimą negaliojančiu, sudaryto suklydimo įtakoje (2000 CK 1.90 str.), o 1964 CK 57 straipsnis numato sandorio pripažinimą negaliojančiu, sudaryto apgaulės, smurto ar grasinimo įtakoje, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 2000 m. CK 1.91 str.).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovės ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. Tačiau šie du teisiniai pagrindai nėra suderinami. Tiek dėl suklydimo (1964 57 str, CK 1.91 straipsnis), tiek dėl apgaulės sudarytas sandoris (1964 CK 56, CK 1.90 straipsnis) priskiriami prie sandorių, sudarytų prieš šalies valią. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu 1964 CK 57, CK 1.91 straipsnio pagrindu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė buvo suklaidinta dėl apgaulingų UAB „Mobirida“ veiksmų. T.y. atvykę jaunuoliai paaiškino, jog atsakovė pasirašiusi sutartis gaus mobilaus ryšio telefoną, buvo pateikti du neužpildyti blankai. Taip pat atsakovė nurodė, kad ji ant tuščių blankų pasirašė. Jaunuoliai pažadėjo sekančią dieną atvykti ir atvežti telefonus, tačiau taip ir nepasirodė. Taigi, konstatavo CK 1.91 straipsnio taikymui reikšmingas aplinkybes. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, nepagrįstai taikė ir CK 1.90 straipsnį, taip pat nepagrįstai taikė 2000 civilinio kodekso normas, o ne 1964 m civilinio kodekso normas, tačiau šis pažeidimas neturi reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir nesudaro pagrindo jo naikinti. Iš atsakovės paaiškinimu nustatyta, kad pagal minėtus sandorius atsakovei telefonas bei SIM kortelė perduoti nebuvo. Byloje taip pat nėra domenų, kad atsakovei būtų perduotas telefonas su SIM kortele.
Apeliantas nurodo, kad ieškinys turėjo būti nagrinėjamas pagal ypatingąją teiseną, o ne ginčo teiseną. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija negali sutikti. CPK 442 straipsnis numato bylas, kurios yra nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šiuo atveju ginčas yra kilęs iš sutartinių santykių dėl skolos, delspinigių priteisimo bei sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.
Apeliantas nurodo, kad priimant priešieškinį bei prijungiant civilinę bylą pirmosios instancijos teismas praplėtė ieškinio dalyką, nors tokią teisę turėjo tik ieškovas. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija taip pat nesutinka. CPK 136 str. 4 d. numato, kad teismas, nustatęs, jog teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. CPK 143 str. 1 d. numato, kad atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį, kad jis būtų išnagrinėtas kartu su pradiniu ieškiniu. Vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 1 d. nutartimi skyrė bylos nagrinėjimą teismo posėdyje (b.l. 55). 2010-06-11 priėmė priešieškinį (b.l. 73), o 2010-11-02 nutartimi sujungė civilines bylas Nr. 2-52-834/2010 ir Nr. 2-52-834/2010 (b.l. 104-105). Teisėjų kolegiją daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas priešieškinį bei sujungęs bylas į vieną bylą nepažeidė CPK 136 str. 4 d. bei CPK 143 str. reikalavimų.
Apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas atsakovės pareikšto reikalavimo pripažinti sutartis negaliojančiomis pagrįstumą, turėjo pakeisti netinkamą šalį tinkama t.y. į UAB „Bitė Lietuva“, o tuo atveju jei šalis nebūtų pakeista, atsakovės ieškinys turėjo būti atmestas, kaip pareikštas netinkamam atsakovui. Be to atsakovas yra patrauktas UAB „Bitė Lietuva“, nors ieškovas nereiškė prašymo jį traukti atsakovu, yra atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. Siniakova 2010-04-28 pateikė teismui ieškinį dėl mobiliojo ryšio sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Atsakovu nurodė UAB „Bitė Lietuva“ (c.v. byl. 2-619-786/2010, b.l. 3-5). Kaip jau minėta pirmosios instancijos teismas 2010-11-02 nutartimi sujungė civilines bylas Nr. 2-52-834/2010 ir Nr. 2-52-834/2010 (b.l. 104-105). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Bitė Lietuva“ laikė atsakovu.
Kaip nustatyta bylos medžiaga 1998-12-18 buvo sudarytos sutartys. 2006 m. lapkričio 30 d. reikalavimo teisę į prašomą priteisti įsiskolinimą UAB „Bitė Lietuva“ perleido Lindorff Oy filialui Lietuvoje. Kadangi atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį atsiliepime, priešieškinyje bei atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl konstatuotina, jog reikalavimui priteisti skolą senaties terminas suėjo 2008-12-18 (1964 m. 84 str. 1 d., 2000-07-18 LR Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d., CK 1.125 str. 1 d., 1. 126 str. 2d. 1.128 str.). Ieškovas atnaujinti ieškinio senaties termino neprašė, nuo 2006-09-25 iki 2008-12-18 į teismą dėl skolos priteisimo nesikreipė, nors turėjo pakankamai laiko, todėl ir šiuo pagrindu ieškinys yra atmestinas (CK 1.131 str.).
Kolegija, daro išvadą, jog ginčas tarp šalių yra išspręstas tinkamai ir įrodymų vertinimo taisyklių pirmosios instancijos teismas nepažeidė. (LR CPK 185 str.), taip pat nepažeidė ir bendrųjų civilinio proceso normų taikymo principų. Todėl pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, nėra pagrindo naikinti iš esmės teisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio skundo netenkinus, iš ieškovo priteistinos 50 procentų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, kurios sudaro 140 Lt bei 7 Lt pašto išlaidos valstybei (LR CPK 79 str., 93 str., 96 str. 99 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Anykščių rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lindorff Oy, į.k. 111882842, buveinė Lvovo g. 25, Vilnius 147 Lt (šimtą keturiasdešimt septynis litus) išlaidų valstybei, priteistą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660, ir pateikiant įrodymą Anykščių rajono apylinkės teismui.