- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-28
- Bylos Nr.
- I-2154-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01158-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- Ž. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
dalyvaujant pareiškėjui Ž. Š., nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas. Ž. Š. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 8500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4). Skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 2016-12-08 iki 2017-06-09 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, jose buvo šalta, trūko vėdinimo, apšvietimas per silpnas, tualete nebuvo įrengtas sėdimas klozetas, o tik skylė grindyse, krui buvo surūdijusi ir nehigieniška. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, depresija, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 11-15) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta, jam tekdavo nuo 3,70 kv. m iki 7,13 kv. m ploto. Esant poreikiui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, visos patalpos šildomos centralizuotai. Patalpas tvarkyti privalo patys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Kameros vėdinamos per langus, taip pat įrengta ištraukiamoji ventiliacija. Dėl netinkamo apšvietimo pareiškėjas į pataisos namų administraciją nesikreipė. Kasdien atliekama kamerų techninė apžiūra, pažeidimai nedelsiant šalinami. Nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų neigiamą poveikį pareiškėjui. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais argumentais, nepagrindžia ir neįrodo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nenurodo, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Nesant šių būtinų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau - ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosios patalpos nuolat buvo perpildytos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis (b. l. 26, 28-29) nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno kamerų tipo patalpose Nr. 7, Nr. 18, Nr. 26, Nr. 5, Nr. 8, Nr.1, Nr.3. Atsižvelgiant į tai, kad minėtų kamerų plotai yra nuo 6,58 kv. m iki 27,42 kv. m, o jose įrengta nuo 1 iki 6 miegamųjų vietų, konstatuotina, jog minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpose pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta (jam teko nuo 3,70 kv. m iki 7,13 kv. m ploto). Kadangi atsakovo atstovas nepateikia objektyvių duomenų apie tai, kiek tiksliai asmenų kalėjo minėtoje kameroje, pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas bendrą kameros plotą padalijus iš kameroje esnačių miegamųjų vietų skaičiaus.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų užimamo ploto kamerose.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad patalpose buvo šalta, trūko šviesos ir vėdinimo (oras buvo per sausas), sanitarinio mazgo įrenginiai surūdiję.
Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Atsakovo atstovas į bylą pateikia Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą „Dėl nuteistojo Ž. Š. laikymo sąlygų“ (b. l. 28-29), kurioje nurodo, kad įstaigoje užtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų oro temperatūra, naktinis ir dieninis apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje taip pat pateikta Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko pažyma (b. l. 30), kurioje nurodoma, kad kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien, rasti pažeidimai nedelsiant šalinami. Tuo tarpu pareiškėjo pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro raštuose (b. l. 5-8, 46-47) bei atsakovo atstovo pateiktuose patikrinimo aktuose (b. l. 33-35, 37-39) užfiksuota, jog kamerose Nr. 5, Nr. 8, Nr. 18 dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų. Taip pat nustatyta, kad kamerose Nr. 5, Nr. 3, Nr. 8 langai yra techniškai netvarkingi (išdaužyti stiklai), dėl to nebuvo galima įvertinti kamerų mikroklimato atitikties teisės aktų reikalavimams. Teismo vertinimu, šiuose kompetentingos institucijos (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro) parengtuose aktuose užfiksuotos aplinkybės paneigia atsakovo atstovo pateiktose pažymose nurodytus abstrakčius teiginius, jog kamerų apžiūra atliekama kasdien, kamerose palaikomas tinkamas apšvietimas ir oro temperatūra. Konstatuotina, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui kalint Pravieniškių PN kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas dirbtinis apšvietimas bei mikroklimatinės sąlygos. Vis dėlto minėtuose aktuose taip pat nustatyta, kad tikrintose kamerose esantys sanitariniai mazgai yra veikiantys ir tinkamai užtikrina asmens higienos ir fiziologinių poreikių patenkinimą, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmestini kaip nepagrįsti.
Nežiūrint to, jog tam tikrais laikotarpiais kai kuriose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (kameros Nr. 5, Nr. 8, Nr. 18, Nr. 3), nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas bei mikroklimatas, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl minėtų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovas taip pat nurodė, kad santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui palaikyti bei patalpoms pasišildyti nuteistieji aprūpinami oro šildytuvais ir ventiliatoriais, tačiau byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad buvo pateikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams dėl papildomo šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Atsižvelgtina ir į tai, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina minėti byloje esantys duomenys, kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti.
Pareiškėjas teigia, jog prastas apšvietimas pakenkė jo regėjimui. Byloje esančiame Medicininiame pažymėjime (b. l. 25) nurodyta, jog pareiškėjas vieną kartą yra kriepęsis į gydytoją dėl akių perštėjimo, tačiau negalima daryti vienareikšmės išvados, jog toks sveikatos sutrikimas atsirado būtent dėl kalinimo sąlygų (per silpno apšvietimo). Juolab kad minėtame pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos sutrikimų. Teismas pažymi, jog minėtas kalinimo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo užfiksuotas tik kai kuriose kamerose, kuriose pareiškėjas kalėjo pertraukiamais laikotarpiais, be to, skunde teigiama, jog pareiškėjas nuolat jautė akių skausmus, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, į gydytoją kreipėsi tik kartą. Vis dėlto, teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio byloje Nr. A-359-822/2017.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista Ž. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.