Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Evaldo Gražio ir Algirdo Jaliniausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo D. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirtas laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis ši bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausme, 2016 m. vasario 15 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi pakeista į 90 parų arešto bausmę, prieš tai šią arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimą pagal BK 65 straipsnyje numatytas bausmių sudėjimo ir keitimo taisykles, ir paskirta galutinė 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

D. L. paskirtą kardomąją priemonę suėmimą nuspręsta palikti nepakeistą ir pratęsti iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki šio nuosprendžio įsiteisėjimo ir juo paskirtos bausmės vykdymo pradžios, kai D. L. buvo sulaikytas ir suimtas, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

E. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų advokatų darbui apmokėti iš D. L., S. G., N. G. nuspręsta nepriteisti.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti S. G. ir N. G., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. L. nuteistas už tai, kad jis, S. G. ir N. G. 2015 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu nuo 1 val. iki 2 val., prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, S. G. ir N. G. maskuojant veidą kepurėmis bei megztiniais, S. G. pagrasinus nešaunamuoju ginklu pneumatiniu pistoletu „GAMO PT 90“ Nr. (duomenys neskelbtini), o D. L. rankos kumščiu vieną kartą smogus nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį bei koja vieną kartą spyrus į galvos sritį ir jam suklupus, D. L., S. G. ir N. G. visi bendrai kojomis ir rankomis sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas, dėl ko A. V. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu psichologiškai palaužė nukentėjusiojo A. V. valią bei atėmė jam galimybę aktyviai priešintis ir pagrobė iš jo 3000 Eur vertės auksinę grandinėlę, 60 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „Nokia 301“ ir 50 Eurų, tuo padarydami nukentėjusiajam bendrą 3110 Eur turtinę žalą. Veika kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Skundo autoriaus nuomone, jo veika iš BK 180 straipsnio 2 dalies turėtų būti perkvalifikuota į BK 180 straipsnio 1 dalį, kadangi jis plėšimo metu ginklo neturėjo ir juo nesinaudojo. Su ginklu buvo jo bendrininkas S. G., tuo tarpu apeliantas pripažįsta nusegęs nukentėjusiajam nuo kaklo auksinę grandinėlę. Prašo vadovautis nukentėjusiojo parodymai, kuris taip pat tvirtina, jog D. L. ginklo neturėjo. Mano, jog teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, kadangi nenustatė, jog tarp D. L. atliktų veiksmų bei kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pabrėžia, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, byloje esantiems įrodymams patikrinti. Vadinasi, tiek apelianto, tiek kitų kaltinamųjų parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu negali būti vertinami kaip pagrindinis nuteistojo (šiuo atveju D. L.) kaltės įrodymas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas privalo vadovautis tik teisiamojo posėdžio metu teiktais liudytojų ir kaltinamųjų paaiškinimais.

Teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. L. apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize. Visi byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, jų tyrimo tvarka D. L. pabrėžia, kad teismas privalo vadovautis tik teisiamojo posėdžio metu teiktais liudytojų ir kaltinamųjų paaiškinimais, tuo tarpu parodymai teikti ikiteisminio tyrimo metu negali būti vertinami kaip pagrindinis nuteistojo kaltės įrodymas. Atsakydama į tokius nuteistojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, vadovaujantis BPK 273 straipsnio nuostatomis. Teisiamojo posėdžio protokolo turinys patvirtina, jog kaltinamiesiems visiškai pripažinus savo kaltę, visi proceso dalyviai sutiko, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, todėl tiek teismui, tiek kitiems proceso dalyviams neabejojant dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymų tyrimas, įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus, buvo nutrauktas. Nagrinėjimo teisme dalyviams pareiškus, jog jie su visais byloje esančiais įrodymais yra susipažinę ir sutinka, kad būtų apsiribota byloje esančių įrodymų išvardijimu, priimtas sprendimas išvardinti ikiteisminio tyrimo metu byloje surinktą medžiagą. Taigi be kaltinamųjų prisipažinimo, jų kaltė buvo įrodyta ir kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisiamojo posėdžio metu sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka ištirtais įrodymais, kurių objektyvumu ir patikimumu nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Jokių procesinių pažeidimų aukštesnės instancijos teismas šiuo aspektu nenustatė.

Kaip matyti iš analizuojamos baudžiamosios bylos medžiagos, apelianto skundo argumentų visumos, jo paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme, D. L. iš esmės pilnai pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. plėšimą bendrininkų grupėje nukentėjusiojo A. V. atžvilgiu, tačiau prašo jo veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 180 straipsnio 1 dalį. Prašymas grindžiamas aplinkybėmis, jog veikos darymo metu jis su savimi ginklo neturėjo ir juo nesinaudojo, tuo tarpu BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už plėšimą panaudojus nešaunamąjį ginklą. Teisėjų kolegija su tokia nuteistojo deklaruojama veikos kvalifikacija iš esmės nesutinka. Bylos duomenimis neabejotinai nustatyta, kad D. L. buvo nusikaltimo iniciatorius, tai jis pasiūlė bendrininkams S. G. ir N. G. įvykdyti plėšimą, telefonu derino pirminius veiksmus, vėliau susitiko su bendrininkais bei aptarė konkretų plėšimo planą. Žinojo, kad S. G. turės ginklą, jį pasiėmė dėl įvaizdžio, įbauginti žmogų, D. L. ginklo panaudojimui neprieštaravo. Priešingai, pritardamas bendrininko grasinimu pasireiškusiems veiksmams, t. y. S. G. pagrasinus nešaunamuoju ginklu – pneumatiniu pistoletu A. V., D. L. rankos kumščiu vieną kartą smogė nukentėjusiajam į galvos sritį, bei spyrė koja, vėliau visi bendrininkai kartu sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 smūgių į įvairias kūno vietas, taip tęsdami bendrus nusikalstamus veiksmus. Kaltininkų veiksmai sekė vienas po kito, pritariant vienas kito veiksmams ir juos papildant. D. L. poziciją ir elgesys nepasikeitė, jis ir po ginklo ištraukimo siekė realizuoti nusikalstamą sumanymą. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikalstamos veikos bendravykdytojų veiksmai įgyvendinant objektyviuosius veikos požymius vertinami kaip bendrininkavimas ir tuo atveju, kai jie yra nors ir skirtingos apimties, tačiau vieningi, papildantys vienas kitą ir tarpusavyje susiję, o padaryta nusikalstama veika – bendras kaltininkų veiklos rezultatas. Dėl to abejoti nuteistojo veiksmų kvalifikacija pagal BK 180 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo D. L. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį bei BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę, ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bylos medžiaga patvirtina, kad D. L. padarė baigtą tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, pastarasis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir aktyvus vykdytojas. Šį nusikaltimą padarė būdamas jau 9 kartus teistas, teistumui neišnykus ir neatlikus ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija pažymi, kad ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo nuteistojo socialinį pavojingumą, nenorą paklusti visuotinai privalomoms elgesio taisyklėms, nusikalstamo gyvenimo būdo propagavimą, bei atsainų požiūrį į jam taikomas sankcijas už įstatymų pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad D. L. jau ne pirmą kartą pažeidžia įstatymus, nepaiso visuomenės elgesio bei bendrabūvio taisyklių, jam ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo ateityje, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad neskiriant apeliantui realios laisvės atėmimo bausmės, bausmės tikslų (BK 41 straipsnio 2 dalis) pasiekti nepavyktų.

Šiuo atveju tinkamai įvertintos ir tos aplinkybės, kad D. L. nuoširdžiai prisipažino ir gailisi padaręs nusikaltimą, ką teismas pagrįstai laikė jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad asmuo nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi nustatydamas bausmės dydį – paskirdamas straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkiui artimą laisvės atėmimo bausmę, apylinkės teismas nepažeidė BK 61 straipsnio reikalavimų. Byla buvo nagrinėjama atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, D. L. kaltu prisipažino, todėl teismas teisingai taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir pagrįstai paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, todėl paskirtosios 2 metų laisvės atėmimo bausmės dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė BK 64 straipsnio 1, 3 dalies nuostatas ir šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės apribojimo bausme, kuri 2016 m. vasario 15 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi pakeista į 90 parų areštą ir paskyrė galutinę – 2 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių apeliantui turėtų būti paskirtoji bausmė švelninama, byloje nenustatyta.

Be to, bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės, leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog D. L. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nėra pagrindo. Duomenys apie apelianto padarytas nusikalstamas veikas, jų pasikartojantį pobūdį, neleidžia teigti, jog pastarasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas jo realiai neizoliavus nuo visuomenės. Akivaizdu, kad D. L. jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, savo elgesio kritiškai nevertina, jo antivisuomeninės nuostatos tik progresuoja, jis nenori laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų. Taigi, paminėtų aplinkybių visuma patvirtina, jog BK 41 str. numatyti bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas tik apeliantui realiai atliekant jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis D. L. veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo klausimais, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.