- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-28
- Bylos Nr.
- 1A-554-417-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-78-1-00706-2011-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- L. E.
- Kategorijos
- 1.2.4.87pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėjas E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-554-417/2012
Teisėjas V. Gedeikis Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.87., 1.2.6.1., 1.1.6.3.
2012 m. birželio 28 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. E. apeliacinius skundus dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo L. E. pripažintas kaltu pagal BK 146 str. 2 d., 140 str. 1 d., 140 str. 2 d. ir nuteistas:
pagal BK BK 140 str. 2 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK BK 140 str. 1 d. – vienerių metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 146 str. 1 d. – šešių mėnesių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės pagal BK 140 str. 1 d. ir 146 str. 1 d. subendrintos apėmimo būdu, subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė dalinio sudėjimo būdu, vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 d., subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 140 str. 2 d., ir galutinė subendrinta terminuoto laisvės atėmimo bausmė nustatyta vieneri metai šeši mėnesiai.
Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d. terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam atidėtas vieneriems metams, įpareigojant L. E. visą šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 (septynioms) paroms.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. E. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 str. 1 d., 2 d., 146 str. 1 d. už tai, kad 2011 m. birželio 3 d., tarp 15 val.–16 val., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu tiksliu laiku, duomenys neskelbtini, sodininkų bendrijoje „duomenys neskelbtini“, duomenys neskelbtini, savo sodybos kieme, už nepaklusnumą bausdamas mažametį sūnų R. E., gim. duomenys neskelbtini, ne mažiau kaip keturis kartus sudavė smūgius gumine žarna jam į įvairias kūno vietas, padarė nukentėjusiam R. E. sužalojimus: poodines kraujosruvas veide, dešinėje rankoje, nugaroje-juosmenyje – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Be to, 2011 m. lapkričio 13 d., tarp 13 val.–17 val., savo gyvenamajame name, esančiame duomenys neskelbtini, sodininkų bendrijoje „duomenys neskelbtini“, duomenys neskelbtini, L. E. turėdamas tikslą palengvinti kito nusikaltimo padarymą, E. E. akivaizdoje užrakino duris, tokiu neteisėtu būdu atvirai atėmė nukentėjusiajai laisvę judėti erdvėje ir pasirinkti savo buvimo vietą, bausdamas už tariamai netinkamą sutuoktinės E. E. elgesį ne mažiau kaip penkis kartus įspyrė ir ne mažiau kaip penkiolika kartų sudavė smūgius jai ranka į įvairias kūno vietas, tampė už plaukų ir padarė nukentėjusiajai E. E. sužalojimus: galvos sumušimą, lydimą galvos smegenų sukrėtimo, poodines kraujosruvas kakle, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus pečių srityse ir kairiame žaste – nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. E. pateiktame apeliaciniame skunde prašo Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį pakeisti ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 146 str. 1 d. ir 140 str. 2 d., o pagal BK 140 str. 1 d. paskirti bausmę be laisvės atėmimo arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajai susitaikius. Nurodo, kad E. E. laisvės neatėmė ir nesiekė to daryti. Tai, kad neišleido jos išeiti pro duris, nereiškia laisvės atėmimo įstatymo suformuluotos sampratos prasme. Apeliantas pažymi, jog teismas nustatė, kad jis su E. E. ginčijosi, konfliktavo ir prieš ją vartojo smurtą. Akcentuoja, jog šias aplinkybes pripažino. Tačiau mano, jog konfliktas, santykių aiškinimasis negali būti traktuojamas kaip laisvės atėmimas. Nuteistojo įsitikinimu, norėdama E. E. galėjo išlipti pro langą, tačiau to nedarė ir pati su juo konfliktavo.
Taip pat, apelianto įsitikinimu, teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra neadekvačios ir aiškiai per griežtos. Pripažįsta, kad prieš sūnų R. E. vartojo smurtą, nes jo elgesys ir nepaklusnumas šeimai ne kartą sukėlė daug problemų, padarė tiesioginės žalos. Kaimynai jau ne kartą grasino jį nubausti. Todėl, anot apelianto, išgirdęs dar kartą priekaištus, tiesiog nesusivaldė, susinervino ir pavartojo smurtą, nes nesugalvojo kitų būdų auklėti. Tad teigia, jog šią veiką padarė būdamas didžiai susijaudinęs.
Be to, apeliantas pažymi, jog nukentėjusioji E. E. teisme nurodė, kad jam atleido ir susitaikė. Tad kadangi buvo teisiamas pirmą kartą, apelianto manymu, teismas privalėjo svarstyti klausimą dėl jo atleidimo nuo bausmės pagal BK 38 str.
Nuteistojo L. E. gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. E. apeliacinis skundas atmestinas.
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, keisti jo apelianto skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kodėl mano, kad L. E. veiksmai atitinka nusikaltimų, numatytų BK 146 str. 1 d., 140 str. 2 d., sudėtį, bei kodėl už L. E. padarytus nusikaltimus pastarajam tikslinga paskirti laisvės atėmimo bausmes ir šių išvadų apelianto skundo argumentai nepaneigia.
Nuteistojo įsitikinimu, jis neatėmė laisvės savo sutuoktinei, nes pastaroji turėjo galimybę išlipti pro langą, tuo tarpu mušimas žarna sūnaus tebuvo auklėjimo priemonė, o ne nusikaltimas prieš sūnų R. E..
Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei byloje surinktus duomenis, paties L. E. parodymus, nukentėjusiosios E. E. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, mano, kad apeliaciniame skunde nurodyti padarytų nusikalstamų veikų motyvai tėra pasirinkta nuteistojo gynybos pozicija, siekiant reabilituoti save ir pateisinti neadekvatų elgesį dėl šeimoje galbūt iškilusių problemų, pasirenkant lengviausią jų sprendimo būdą - smurto vartojimą prieš sau fiziškai silpnesnius asmenis, kurie, nuteistojo įsitikinimu, nesugebės pastarajam pasipriešinti.
Kaip matyti iš nuteistojo L. E. parodymų, jis smurtą prieš mažametį sūnų vartojo kaip auklėjimo priemonę. Tačiau teisėjų kolegija negali pateisinti tokį suaugusio žmogaus neadekvatų elgesį, kad ir kaip atsaką į netinkamus mažamečio poelgius. Pažymėtina ir tai, kad paauglio elgesys vis dėlto yra galbūt netinkamo praeities auklėjimo padarinys ir šiuo atveju L. E., kaip atsakingam tėvui, vedamam geranoriškų tikslų, siekiant koreguoti netinkamą sūnaus elgesį, pravartu buvo kreiptis į specialistus – vaikų psichologus, o ne pačiam ryžtis vartoti smurtą prieš mažametį asmenį, aiškiai suvokiant, kad šis dėl savo amžiaus, fizinės jėgos, o ir galbūt dėl to, kad smurtą vartojantis asmuo yra jo tėvas, negalės apsiginti arba bent bandyti tai daryti. Tad net tikint L. E. deklaruojamais gerų tikslų motyvais, kodėl jis ryžosi mušti sūnų, teisėjų kolegija nemano, kad pastarieji dekriminalizuoja L. E. veiką, kas būtų pagrindas L. E. dėl šios veikos išteisinti.
Tas pats pasakytina ir dėl L. E. padarytos nusikalstamos veikos prieš nukentėjusiąją E. E.. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ir kokios kiltų problemos šeimoje ar, kaip šiuo konkrečiu atveju, su sutuoktine E. E., negali būti pateisinamas smurtas prieš kitą asmenį, be to, fiziškai silpnesnį – moterį, juolab apsvaigus nuo alkoholio. Net ir tuo atveju, jei L. E. turėjo pagrįstų abejonių dėl sutuoktinės netinkamo elgesio – neištikimybės, šis negalėjo imtis fizinės prievartos prieš žmoną.
Nuteistasis L. E. apeliaciniame skunde teigia, kad neišleisti E. E. iš namų tikslas buvo ne suvaržyti jos laisves. Tačiau įvertinusi toliau sekusius L. E. veiksmus – daugybinius smūgius sutuoktinei – teisėjų kolegija mano, kad nukentėjusioji buvo namuose užrakinta būtent tam, kad ši negalėtų pabėgti, iki L. E. realizavo savo nusikalstamą sumanymą, kurį jis įvardija kaip tiesos išsiaiškinimą, vis dėlto E. E. buvo jam neištikima, ar ne. Pažymėtina, kad BK 146 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris tyčia neteisėtai žmogui atėmė laisvę. Tai reiškia, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima neteisėtai, ir to siekia. L. E. veiksmų vertinimas, kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, yra teisingas. Byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad E. E. 2011 m. lapkričio 13 d., 13 val.–17 val., namuose buvo laikoma prieš jos valią. Tad tenkinti šį L. E. skundo argumentą teisėjų kolegija taip pat neturi teisinio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas L. E. skirdamas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į tai, kad L. E. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, charakterizuojamas patenkinamai. Visi jo padaryti nusikaltimai nesunkūs. Nusikaltime dėl mažamečio R. E. sužalojimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintinas kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, nusikaltime dėl neteisėto laisvės atėmimo E. E. ir jos sužalojimo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažintinas girtumas nusikaltimų padarymo metu. Tačiau apylinkės teismas įvertino, kad už nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 2 d. laisvės atėmimui alternatyvios švelnesnės bausmių rūšys nenumatytos, tad L. E. skyrė bausmę, susijusią su laisvės atėmimu, jos vykdymas atidėtinas (BK 75 str.). Ir teisėjų kolegija mano, kad tik paskyrus šios rūšies bausmes L. E. bus pasiekti bausmės tikslai ir įgyvendintas teisingumo principas. Tad švelninti bausmes apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.
Nuteistojo manymu, aplinkybė, kad nukentėjusioji E. E. pastarajam atleido ir su juo susitaikė, teismui sudarė pareigą svarstyti klausimą dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 str. nuostatomis. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šį skundo argumentą, pažymi, kad BK 38 str. nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet jokiais atvejais ne pareiga, net ir esant visoms šioje normoje įtvirtintoms sąlygoms. Tačiau nagrinėjamuoju atveju nuteistasis L. E. ginčija net kaltę, kurios pripažinimas yra viena iš sąlygų taikyti BK 38 str. dėl nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 1 d., padarymo. Tuo tarpu įvertinant L. E. požiūrį į šeimos narių auklėjimą, taip pat vargu ar galima manyti, jog yra pagrindas manyti, kad L. E. ateityje nedarys nusikalstamų veikų.
Taigi esant aptartų aplinkybių visumai, tenkinti L. E. apeliacinį skundą teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo ir jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. E. apeliacinį skundą atmesti.