Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nutartis

institucijos, priėmusios nutarimą – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) – atstovėms R. P., D. Ž.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos K. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. Ž. 2020 m. birželio 5 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 45-ANR_N-899-2020 panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundžiamu nutarimu K. M. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnį buvo nubausta 20 Eur bauda už tai, kad 2020 m. balandžio 10 d., 17.50 val., į butą, esantį adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini) g., priklausantį jai ir L. M. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, savavališkai neleido įeiti L. M., tokiais savo veiksmais pažeisdama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalis.

Skundas netenkinamas.

Vadovaujantis ANK 641 straipsnio 1 dalimi, teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Motyvuojamoji dalis

ANK 518 straipsnis numato, kad savavaldžiavimas – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Ši norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus, t. y. traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn, būtina nustatyti, kokių teisės aktų nuostatas pažeidė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Savavaldžiavimo pagrindinis objektas – įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, asmuo privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržydamas kitų asmenų teisių ir laisvių, taip pat turi gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Įstatymai draudžia piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymu saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Administracinė atsakomybė už savavaldžiavimą kyla tada, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę, sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, ir toks savavališkas teisės vykdymas nepadaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Teisės vykdymo savavališkumas pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Tačiau ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai ar veiksmai, kurie nedera su gera morale, protingumo ir teisingumo principais, ar kuriais yra negerbiamos bendro gyvenimo taisyklės, užtraukia administracinę atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pasisakyta, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios teisės (ar administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos ar administracinio nusižengimo padarymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-451/2011, Nr. 2K-P-267/2011, Nr. 2K-P-183/2012).

Nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisena buvo pradėta pagal L. M. pareiškimą, kuriame jis nurodė, jog 2020 m. balandžio 10 d. prieš tai apie savo atvykimą K. M. įspėjęs trumpąja SMS žinute, negalėjo patekti į bendrąja sutuoktinių nuosavybe esantį butą, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini), nes buvo pakeistas apatinis durų užraktas. Į butą pavyko patekti tik atvykus policijos pareigūnams. K. M. pareikalavus duoti naujos spynos raktus, ši raktų nedavė ir liepė išeiti. Teismo posėdžio metu L. M. paaiškino, kad 2020 m. balandžio 10 d. norėjo įeiti į namus, esančius adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini). Butas priklauso abiem su K. M. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Bandė įeiti su savo asmeniniais raktais, bet įeiti negalėjo, nes buvo pakeista durų spyna. Tada išsikvietė policijos pareigūnus. Tik atvykus policijos pareigūnams K. M. atidarė buto duris. 2020 m. balandžio 10 d. į butą ėjo norėdamas grįžti į savo butą ir pasimatyti su vaikais. Norėjo turėti savo namus ir toliau jais bent kažkiek naudotis, bet to padaryti negalėjo – neturėjo raktų. Raktų nuo buto neturi iki šiol. Nors dabar vaikus gali pasiimti iš buto ir K. M. į butą įsileidžia, šiuo butu jis vis tiek negali naudotis, t. y. negali nei nakvoti, nei palikti kokių nors savo daiktų. Liudytoju teisme apklaustas policijos pareigūnas S. R. parodė, kad buvo gautas pranešimas, kad L. M. sutuoktinė neįleidžia į namus pasiimti daiktų ar vaiko. Su kolega G. R. atvykusius į vietą L. M. pasitiko prie laiptinės. Užlipus, atrodo, į penktą aukštą ir paskambinus į duris, niekas jų neatidarė. L. M. sakė, kad norėjo pasiimti asmeninius daiktus, asmens dokumentą ir pasimatyti su vaikais. Liudytojas G. R. teisme parodė, kad buvo gautas iškvietimas, jog žmona neįleidžia į namus. Su kolega S. R. nuvyko į įvykio vietą. Kieme juos pasitiko pranešėjas, kuris nurodė, kad durų spynos yra pakeistos ir jis neturi raktų bei negali patekti į butą ir susitikti su vaikais. Nuėjus iki buto, buto duris atidarė moteris. Moteris su pranešėju aiškinosi santykius ir moteris nenorėjo vyro įleisti į vidų. Vyras vaikams perdavė vaikams kažkokius daiktus. Tada iš įvykio vietos išvažiavo. Liudytoja S. S. parodė, kad buvo gautas L. M. pareiškimas, kuriame buvo viskas išdėstyta. Su L. M., kadangi buvo karantinas, buvo bendrauta tik telefonu, ir L. M. nurodė tą patį, ką išdėstė ir pareiškime. L. M. pasakė, kad negali patekti į namus, nors butas priklauso abiem su žmona. Dar sakė, kad nori matytis su vaikais, bet jam tas neleidžiama.

Nagrinėjamoje situacijoje iš K. M. ir L. M. paaiškinimų bei bylos medžiagos nustatyta, kad tarp 2019 m. lapkričio 2 d. tarp sutuoktinių įvyko konfliktas ir dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas L. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį. ikiteisminio tyrimo metu L. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – įpareigojant jį nesilankyti adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini). 2020 m. vasario 28 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o minėta kardomoji priemonė panaikinta. Taigi 2020 m. balandžio 10 d. L. M. jau turėjo teisę lankytis savo bute, adresu Panevėžys, (duomenys neskelbtini) g. 2020 m. balandžio 10 d. L. M., atvykęs į namus, negalėjo patekti į vidų dėl pakeistos spynos, o K. M., kol neatvyko policijos pareigūnai, L. M. į butą neįleido. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino ir pati K. M., ir šiai dienai L. M. į butą negali patekti be jos leidimo, nes raktų sutuoktinis neturi. Aplinkybę, kad L. M. 2020 m. balandžio 10 d. neturėjo buto raktų patvirtina ne tik paties nukentėjusiojo parodymai, bet ir policijos pareigūnų parodymai. Nepaisant to, kad pareigūnai S. R. ir G. R. kai kurias aplinkybes nurodė skirtingai, tačiau abu neabejotinai patvirtino, kad 2020 m. balandžio 10 d. L. M. pats į butą patekti neturėjo jokių galimybių. Taip pat, teismo vertinimu, šiuo atveju nėra svarbu, kokiu tikslu L. M. norėjo patekti į butą, svarbu tai, kad jis to padaryti negalėjo.

Nors K. M. tvirtina, kad durų spyną pakeitė šiai sugedus, vis dėlto, net jei spyna bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiuose namuose buvo pakeista dėl šios priežasties, K. M. turėjo įleisti sutuoktinį į namus ir duoti jam raktą, tuo labiau, kad jis atvyko su policijos pareigūnais. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, kad L. M. į butą atvykus net ir su policijos pareigūnais, jis naujų raktų negavo ir jų neturi iki šiol. Pažymėtina, kad namai, į kuriuos negalėjo patekti nukentėjusysis, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso K. M. ir L. M.. Nė vienas iš jų iš šių gyvenamųjų patalpų nėra iškeldintas ir nėra pasibaigęs santuokos nutraukimo procesas, kurio metu būtų nustatyta naudojimosi šiomis patalpomis tvarka. Esant nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, nei L. M., nei K. M. negali būti ribojama galimybė patekti į butą iki kol nebus priimtas sprendimas dėl naudojimosi šiomis patalpomis tvarkos. Šios išvados nepaneigia faktas, kad L. M. šiuo metu bute nebegyvena ir turi kitą gyvenamąją vietą.

Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad K. M., pakeitusi durų spyną ir taip apribojusi L. M. galimybę patekti į šias patalpas, kuriomis jie naudojosi bendrosios jungtinės nuosavybės teise, savo veiksmais suvaržė L. M. teises bei nesilaikė CK 3.87 ir 3.92 straipsnių reikalavimų.

Pagal CK 3.87 straipsnio, reglamentuojančio įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą, nuostatas, turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 3 punktą sutuoktinio asmenine nuosavybe pripažįstamas turtas: sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai). Taigi teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtis buvo realizuota dėl to, kad K. M. neįleido sutuoktinio į bendrosios jungtinės nuosavybės teise jiems abiem priklausantį butą, nors įvykio metu ginčo dėl turto padalinimo ar naudojimosi juo tvarkos nebuvo. Nagrinėjamu atveju K. M. fiziškai apribojo nukentėjusiajam prieigą ne tik prie bendro, tačiau ir prie nukentėjusiojo asmeninio turto ir veikė teisingumo ir protingumo principų visiškai neatitinkančiu būdu, nors galėjo pasirinkti ir kitokį veikimo būdą. Žala L. M. teisėms ir interesams buvo padaryta, nors ir nėra labai didelė. Taigi aptarti K. M. veiksmai visiškai atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, objektyviąją pusę ir patvirtina jos kaltę, nes K. M. realizavo savo teisę, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos ir pažeisdama sutuoktinio teisę naudotis jam priklausančiu turtu.

Esant aptartoms aplinkybėms Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. Ž. 2020 m. birželio 5 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 45-ANR_N-899-2020 paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos D. Ž. 2020 m. birželio 5 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. 45-ANR_N-899-2020 palikti nepakeistą ir K. M. skundo netenkinti.

Nutarčiai įsiteisėjus ikiteisminio tyrimo Nr. 01-146923-19 medžiagą grąžinti ją pateikusiai institucijai.

Nutartis per dvidešimt kalendorinių dienų nuo jos nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Panevėžio apylinkės teisme.