Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-11-30 · Administracinė byla Nr. I-2868-362/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-11-30
Bylos Nr.
I-2868-362/2015
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01827-2015-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arvydas Martinavičius
Pareiškėjas
V. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2868-362/2015Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01827-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Arvydas Martinavičius,sekretoriaujant Daliai Semaškaitei,dalyvaujant pareiškėjui V. Š.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. Š. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Skunde pareiškėjas V. Š. nurodė, kad jis buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014 m. gruodžio 04 iki 2015 m. birželio 09 d., ir ten buvo laikomas pažeidžiant kalinimo sąlygas. Išduodama patalynė buvo labai prastos kokybės, karantino kamerose būklė apgailėtina, byra tinkas, nėra kriauklės, baldų, kur atsisėsti ar būtų galima pavalgyti, natūralaus apšvietimo nėra, dirbtinis labai silpnas. Buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo per mažai ploto, o į pirtį vedama tik kartą savaitei, laisvalaikio užsiėmimui – kartą per mėnesį. Valymo inventoriaus kamerose nėra, tualetų kampuose, ant sienų ir lubų pelėsis, didelė drėgmė. Lovos surūdijusios, kai kur trūksta baldų. Nėra kur pasidžiauti išskalbtų rūbų. Pasivaikščiojimo kiemeliai ant stogo, padengti aštriabriaune danga., kai kada telkšo vanduo, ledas, sniegas.. Lėkštės metalinės. Kratos patalpose boksų danga aštriabriaunė. Nėra peleninių, išduodančių maistą asmenų drabužiai purvini.. Dušų grindys slidžios. Dėl to jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, dvasinį nerimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismo posėdžio metu parodė, kad prašo neturinę žalą priteisti už laikotarpį nuo 2014-12-04 iki 2015-06-09, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti – prastos sąlygos karantino kamerose, kur mažas apšvietimas, pro srautas, žema temperatūra, nėra stalų. Apgyvendinimo kamerose – per mažas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, prastas apšvietimas, drėgmė, rūdys, aštrūs lovos kampai, nelygios betoninės grindys, visur pelėsis, kameroje Nr. 92 – ir vandens nutekėjimai. Be to, dušuose nėra guminių kilimėlių, grindys slidžios, nors jis susižalojęs ir nebuvo. Tai yra pagrindinės priežastys neturtinei žalai atsirasti, nes jis jautėsi kankinamas, buvo nemalonu būti, nepatogiai jautėsi, be to, jautė diskomfortą. Prašo priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-06-16 pažymos „Dėl V. Š. laikymo“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių pirmą kartą etapuotas 2014-12-05 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2015-06-11. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 106,19,18,96,49,92,100,41, kameroje būdavo 3-6 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 3,52 kv. m iki 7,82 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose sanitarinis mazgas neatitvertas, miegamųjų gultų bei kriauklių nėra, jų pagal higienos normas ten ir neturi būti. Antisanitarinių sąlygų nenustatyta.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu kamerose buvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas. Kameroje Nr. 92 nustatyta, kad dirbtinė apšvieta per maža, reikalingas paprastasis remontas. Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Patalyne suimtieji aprūpinami pagal nustatytas normas, netinkama patalynė keičiama nauja. Medžiagos, iš kurios turi būti gaminami indai, higienos normos nereglamentuoja. Pasivaikščiojimai organizuojami nustatyta tvarka. Drabužių skalbimas vykdoma pagal patvirtintą tvarką, kaip ir naudojimasis pirtimi. Dušai pagal teisės aktais nustatytą tvarką dezinfekuojami kartą per dieną. Kamerose esantis inventorius atitinka reikalavimus, dalinant maistą, pažeidimų nenustatyta. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.

Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo V. Š. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2015-06-08 gautame skunde nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2014-12-04, tačiau nenurodo, iki kada, tad paskutinė diena laikytina skundo padavimo diena. 2015-08-13 pateiktas papildomas skundas, jame taip pat nenurodomas laikotarpis. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-12-04 iki 2015-06-09, tuo apibrėždamas skundo ribas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribos negali būti neapibrėžtos. Nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius. Priešingu atveju būtų pažeistas ginčo šalių teisių ir pareigų vienovės principas, procesinių staigmenų negalimumo principas, kiltų pagrįstos abejonės dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-217/2007). Pareiškėjas Šiaulių TI pagal pateiktas pažymas buvo laikomas nuo 2014-12-05 iki 2015-08-11, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį 2014-12-04 iki 2015-06-09. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas, todėl teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėja jo iškeltus reikalavimus.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015-06-16 pažymos Nr. 69/06-20330 „Dėl V. Š. laikymo“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas įvairiais laikotarpiais nuo 2014-12-05 iki 2015-06-11. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Iš viso pareiškėjas aptariamu laikotarpiu nuo 2014-12-04 iki 2015-06-09 buvo kamerose Nr. 106, 19, 18, 96, 49, 92, 100, 41 kalinamas 117 dienų, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 3,52 kv. m iki 7,85 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog iš šių dienų 96 dienas pareiškėjui teko nuo 3,67 kv. m iki 7,85 kv. m kameros ploto.

Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 21 dieną, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-06-23 pažymoje Nr. 62/04-2075 nurodyta, kad nuo 2014-12-04 iki 2015-06-08 pareiškėjas V. Š. kreipėsi su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių, nurodydamas, kad atvykus į karantino kamerą 2015-02-11, jis negavo pavalgyti. Skundas nepasitvirtino, kadangi pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių atvyko 2015-02-10, tad buvo atmestas.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-08-19 pažymoje Nr. 62/08-842 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad „Šiaulių tardymo izoliatoriaus korpuse gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-09-09 įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Vadovaujantis aukščiau minimais teisės aktais visose gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai)“, kuris yra nuo kameros atitvertas ne žemesne nei 1,5 m sienele, padengtas lengvai valoma danga, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Patalpos dezinfekuojamos nustatyta tvarka, asmenys, laikomi tardymo izoliatoriuje, patys privalo rūpintis švara kamerose, tam jiems jų pačių prašymu išduodamas atitinkamas inventorius. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Prausimosi patalpos įrengtos, vadovaujantis higienos normomis, lovos skalbiniai, minkštas inventorius kas mėnesį įvertinamas ir netinkamas nurašomas, pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti ant stogo. Nemokomas viršutinių rūbų skalbimas nenumatytas.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo laikymo kamerose. 2015-04-02 surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad kameroje Nr. 92 per maža apšvieta, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitinka reikalavimus, grindys nepadengtos lengvai valoma danga, lubų danga pajuodusi, nelygi. Valymo inventorius tvarkingas, švarus, išduodamas nustatyta tvarka. 2014-089-103surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Minkštas inventorius tvarkingas. Nesuplyšęs, netinkamas naudoti nurašomas. 2015-04-22 surašytame patikrinimo akte nurodoma, kad išduodami čiužiniai švarūs, nesuplyšę, negumbuoti. Dušų patalpoje plytelės slidžios. Maitinimui naudojami metaliniai indai, higienos normos nereglamentuoja, kokius indus turi suimtieji naudoti.

Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorija matyti, jog jis, būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, regėjimu ar psichikos sutrikimais, susijusiais su laikymo sąlygomis, nesiskundė.

Tokiu būdu, darytina išvada, ką nurodo pareiškėjas ir savo skunde, bei kaip pagrindines priežastis neturtinei žalai atsirasti nurodo teismo posėdžio metu, jog pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo tenkantis pareiškėjui per mažas plotas apgyvendinimo kamerose, tačiau bylos medžiaga nepaneigti ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų jo buvimo kamerose, bei karantino kamerose. Pažymėtina, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu karantino kamerose buvo šešis kartus, kaip jis pats nurodo teismo posėdžio metu, po dvi valandas, tad toks poveikis negali būti laikomas ilgalaikiu poveikiu. Slidžios dušo patalpos plytelės taip pat nelaikytinos ilgalaikiu poveikiu, pripažįstama, jog jos galėjo sukelti nepatogumus.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad nors pareiškėjas nuo 2014-12-05 iki 2015-06-09 Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo 117 dienų, tačiau iš jų 96 dieną jam buvo užtikrintas minimalus plotas, o tas dienas, kai šis plotas nebuvo užtikrintas, pažeidimas buvo minimalus – pareiškėjui teko 3,52 kv. m kameros ploto vietoje Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatyto 3,6 m² gyvenamojo ploto. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismo posėdžio metu pareiškėjas kaip pagrindines priežastis neturtinei žalai atsirasti nurodė ploto trūkumą, antisanitarines sąlygas apgyvendinimo kameroje karantino kameroje bei slidžias plyteles duše, kitų argumentų, išdėstytų skunde, kaip sąlygų atsirasti neturtinei žalai nebenurodė.

Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga ir nepaneigta, tad visos abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, bent tam tikrą laiką pareiškėjas buvo laikomas kamerose, neatitinkančiomis higienos normų, įvertinus kitus skunde ir teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, minimalaus tenkančio asmeniu ploto normos pažeidimai buvo nežymūs, be to, didesnėje dalyje šio laikotarpio pareiškėjui teko kameros plotas, didesnis nei nustato normatyvai, pareiškėjui priteistinas 120 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 85–87str., 88 str. 1 d. 5 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti V. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 120 (vienas šimtas dvidešimt) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.

Teisėjas Arvydas Martinavičius