Šiaulių apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo E. D. atstovo advokato Petro Varkalio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2024 m. lapkričio 8 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 565¹ straipsnio 7 punktu, administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį ir 426 straipsnio 1 dalį S. Č. atžvilgiu nutraukta, nes jo veiksmuose nėra administracinio nusižengimo požymių.

3. Skundžiama Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartimi pareiškėjo E. D. skundas dėl Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2024 m. lapkričio 8 d. nutarimo panaikinimo netenkintas, motyvuojant tuo, kad byloje nenustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog S. Č. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 423 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į skundą argumentai ir prašymai

6. Atsiliepimu į pareiškėjo E. D. atstovo advokato Petro Varkalio apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas Lorenas Dainauskas prašo pareiškėjo E. D. įgalioto atstovo advokato Petro Varkalio apeliacinio skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

6.1. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjo E. D. atstovas apeliaciniu skundu nebando motyvuotai nuginčyti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų padarytas išvadas dėl įrodymų įvertinimo, o pareiškėjo reikalavimus grindžia tomis pačiomis jo skunde pareiškėjo nurodytomis tariamai buvusiomis aplinkybėmis, kurios jau Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų buvo kruopščiai išnagrinėtos ir atmestos.

6.2. Pažymi, jog skundžiamojoje nutartyje teisingai konstatuota, kad administracinio nusižengimo byloje esančiame vaizdo įraše iš S. Č. vairuoto automobilio padėties E. D. ir jo žmonos atžvilgiu bei E. D. elgsenos akivaizdžiai matosi, jog nuo to momento, kai S. Č. vairuojamu automobiliu įvažinėjo į automobiliams skirtą stovėjimo vietą iki jo sustojimo, jokio kontakto tarp S. Č. vairuoto automobilio ir E. D. nebuvo ir būti negalėjo, tai yra jokio eismo įvykio nebuvo. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors S. Č. ir nurodė, kad E. D. spyrė į jo vairuoto automobilio valstybinio numerio lentelę, tačiau šis kontaktas yra visai kitokio pobūdžio, o jo inicijavimas kvalifikuotinas ne kaip eismo įvykio sukėlimas, bet nedidelis chuliganizmas ar tyčinis svetimo turto apgadinimas, ir, jei teismas būtų tokią aplinkybę nustatęs, tai atsakomybė už tokią E. D. galimai atliktą neteisėtą veiką turėtų grėsti ne S. Č., o E. D.. Todėl E. D. atstovo bandymas šią S. Č. nurodytą aplinkybę pritempti prie S. Č. tariamai sukelto, kaip visiškai nepagrįstai nurodo E. D., eismo įvykio, apeliacinį skundą daro absoliučiai nepagrįstu ir suponuoja pagrindą teigti, kad pareiškėjas, naudodamasis atstovo pagalba, nepagrįstai ir nemotyvuotai apeliacine tvarka ginčydamas jam nepalankų policijos priimtą nutarimą nutraukti administracinio nusižengimo teiseną, pradėtą pagal jo pareiškimą, kuriame nurodytos aplinkybės akivaizdžiai nepasitvirtino ne tik tyrimą atlikus policijos įstaigoje, bet ir teisme, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas

7. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentus, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

8. Kaip nustatyta bylos duomenimis, E. D. kreipėsi į policijos įstaigą teigdamas, kad 2024 m. spalio 22 d. laikotarpiu nuo 12 val. 00 min. iki 13 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), S. Č. vairuodamas automobilį „ (duomenys neskelbtini)“, įvažiuodamas į automobilio stovėjimo vietą, kliudė jo koją, taip jam sukėlė skausmą ir šoką, po ko vairuotojas su transporto priemone iš eismo įvykio vietos pasišalino. Institucijos 2024 m. lapkričio 8 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal ANK 423 straipsnio 2 dalį ir 426 straipsnį, S. Č. atžvilgiu nutraukta, nustačius, kad automobilio „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo S. Č. veikoje nėra administracinio nusižengimo požymių.

9. Skundžiama nutartimi netenkindamas pareiškėjo skundo apylinkės teismas pritarė Institucijos sprendimui, kad administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagrįstai, nenustačius ANK 423 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje, numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių. Pirmosios instancijos teismas, apklausęs liudytojas V. Č., K. D., išklausęs pareiškėjo E. D., S. Č. paaiškinimus, peržiūrėjęs vaizdo įrašą, nuotraukas, skundžiamoje nutartyje detaliai aptarė surinktus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl visų pareiškėjo E. D. skunde dėstomų argumentų ir padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog S. Č. padarė administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.

10. ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Tai reiškia, kad institucija (jos pareigūnas), taip pat teismas, tirdami ir nagrinėdami administracinio nusižengimo bylą, privalo objektyviai, visapusiškai ir išsamiai ištirti administracinius nusižengimus, tinkamai taikyti įstatymus, patraukti administracinėn atsakomybėn tik kaltus asmenis. Pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

11. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai neabejotinų įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Pastebėtina, kad administracinės atsakomybės taikymas už bet kurį administracinį nusižengimą turi būti pagrįstas ne tik objektyviųjų nusižengimo sudėties požymių, bet ir kaltės nustatymu (ANK 2 straipsnio 3 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertinęs byloje surinktus duomenis, tai yra E. D., S. Č. viso proceso metu duotus paaiškinimus, liudytojų V. Č., K. D. nurodytas aplinkybes, susipažinęs su vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, kitais rašytiniais bylos duomenimis, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, tai yra nepagrįstai konstatavo, kad nebuvo kontakto tarp S. Č. vairuoto automobilio ir pareiškėjo E. D. kojos.

13. Paaiškinime teiktame Institucijai, E. D. nurodė, kad jis su žmona šlavė lapus stovėjimo aikštelėje, kai tuo metu privažiavo automobilis „(duomenys neskelbtini)“, ir sąmoningai nukreipęs automobilį į juos, bandė užvažiuoti ant jo žmonos, jis bandydamas apsaugoti žmoną, staiga šoko link jos, ko pasėkoje automobilis kliudė jam dešinės kojos blauzdą. Dėl netikėto smūgio jam buvo užgauta koja, patyrė skausmą ir šoką. Bandė sulaikyti vairuotoją, tačiau vairuotojas paspruko iš eismo įvykio vietos. Duodamas paaiškinimus teisme E. D. taip pat tvirtino, kad jis automobiliui judant šoko link žmonos, tarp jos ir automobilio, jog įvažiuodamas į aikštelę automobilis kliudė jam dešinės kojos blauzdą.

13.1. S. Č., tiek paaiškinime Institucijai, tiek ir apklaustas teisme, nurodė, kad jis norėjo pastatyti automobilį į automobilių stovėjimo vietą, kadangi ši vieta buvo laisva. Šalia tos vietos buvo jam gerai pažįstami E. D. ir jo žmona K. D., kurie šlavė lapus. Bandant įvažiuoti į stovėjimo vietą, E. D. išvadino jį necenzūriniais žodžiais ir neleido įvažiuoti į stovėjimo vietą. Šiek tiek pavažiavo į priekį. E. D. koja spyrė į automobilio priekinį bamperį, tada jis pradėjo važiuoti atbuline eiga, o E. D. pradėjo jį vytis, šluotos kotu trenkė į automobilį, o jis nuvažiavo.

13.2. Liudytoja V. Č. nurodė, kad ji buvo darbe ir pro tarpdurį matė, kai atvažiavo jos vyras, iki pabaigos neprivažiavo, pradėjo važiuoti atbulas, o E. D. rankomis mojuodamas pradėjo vytis mašiną.

13.3. Liudytoja K. D. parodė, kad šlavė lapus šalia bordiūro ant parkavimo vietos. Ji pajuto, kai palietė jos ranką ir E. D. siekdamas ją apsaugoti įsiterpė ir tada mašina kliudė jo koją. Pakėlusi galvą pažiūrėjo kas nutiko ir pamatė, kad išvažiuoja žmogus, tada pastebėjo, kad tai jų kaimynas S. Č.. Jis įsimetė atbulinę pavarą ir išvažiavo, jos vyras dar bandė jį sulaikyti, bet nepavyko. Jos vyras į automobilį nespyrė. Kontaktas buvo tik toks, kad kliudyta jam koja, kliudyta dešinė pusė. Po įvykio vyras skundėsi, kad skauda koją, ji buvo patinusi, dėjo šaltį, gėrė nuskausminamuosius.

14. Vertinant šių asmenų parodymus akivaizdžiai matyti, kad jie yra prieštaringi, liudytojos K. D. parodymai labai prigretinti prie E. D. nurodytų aplinkybių, o liudytoja V. Č. tik patvirtino mačiusi, kaip jos vyras atvažiavo, po to pradėjo važiuoti atbulas, kai E. D. pradėjo mojuodamas rankomis vytis automobilį. Nors E. D. tvirtino, kad minėto įvykio metu jam buvo sužalota dešinės kojos blauzda, juto fizinį skausmą, o kaip tvirtino liudytoja K. D., jog po įvykio vyras skundėsi, kad skauda koją, ji buvo patinusi, dėjo šaltį, gėrė nuskausminamuosius, tačiau tokios jų nurodytos aplinkybės visgi kelia pagrįstų abejonių, nes kaip nustatyta bylos duomenimis, E. D. į gydymo įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio (įvykis 12.00–13.00 val.), kai jam buvo sužalota dešinės kojos blauzda, jis juto pakankamai stiprų fizinį skausmą (skausmą vertino 6 balais), o tik 22.00 val. (b. l. 37). Be to, pareiškėjo E. D. nurodomų aplinkybių iš esmės nepatvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas, kurį labai išsamiai išanalizavo ir aprašė skundžiamoje nutartyje apylinkės teismas. Apygardos teismas tik atkreipia dėmesį, kad vaizdo įraše, tam net nereikiant specialių žinių, gana aiškiai matyti, kad E. D., automobiliui, kurį vairuoja S. Č., šiek tiek įvažiavus į automobilių stovėjimo aikštelę, stovi nugara į automobilį, po to jis pasisuka kairiu šonu į automobilio pusę, pasisuka priekiu, gestikuliuoja rankomis, po to vėl pasisuka kairiu šonu ir atsuka nugarą, o automobiliui važiuojant atbuline eiga ir išvažiuojant iš aikštelės, bėga link automobilio. Pažymėtina ir tai, kad vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, jog tarp E. D. ir sustojusio automobilio buvo pakankamas atstumas, o tai tik patvirtina, jog nebuvo jokio automobilio kontakto su E. D. dešine, o konkrečiai su dešinės kojos blauzda, kaip tai nurodė E. D. tiek duodamas paaiškinimus, tiek ir savo teikiamuose skunduose. Konstatuotina, kad šių duomenų visumoje tiek apylinkės teismas, tiek Institucija pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta ANK 423 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų sudėties. Aplinkybė, jog įrodymai įvertinti kitaip nei taip mano pareiškėjas E. D. ar jo atstovas, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, ar Institucijos nutarime aptartų įrodymų vertinimas, prieštarauja teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams.

15. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pasirengimo nagrinėti administracinio nusižengimo bylą nuostatas. Kaip numatyta ANK 627 straipsnio 1 dalyje, rengdamasis nagrinėti administracinio nusižengimo bylą teismas, be kita ko, nustato posėdžio datą ir valandą ir užtikrina, kad administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantiems asmenims būtų išsiųsti šaukimai ir pranešimai, šalių prašymu arba savo iniciatyva išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti. Kaip matyti iš bylos duomenų, apylinkės teismas minėtų ANK 627 straipsnio 1 dalies nuostatų nepažeidė – nustatė posėdžio datą ir valandą, proceso šalims išsiuntė teismo šaukimus, šalių prašymu apklausė liudytojus, atliko kitus minėtame straipsnyje nustatytus veiksmus.

16. Kaip pagrįstai nurodyta Institucijos atstovo atsiliepime, jog pareiškėjo E. D. atstovo advokato apeliacinio skundo motyvai yra analogiški, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui ir į kuriuos pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai ir detaliai atsakė. Sprendžiant iš apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, akivaizdu, kad juose iš esmės pateikiami subjektyvūs, E. D. palankiai dėstomi samprotavimai, kurie nėra nauji ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra argumentuotai įvertinti. Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad spręsdamas, ar S. Č. veiksmuose yra ANK 423 straipsnio 2 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje numatytų administracinių nusižengimų požymių, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidų nepadarė. Naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo procesinį sprendimą, vadovaujantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl E. D. atstovo advokato Petro Varkalio apeliacinis skundas atmestinas, paliekant galioti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2025 m. vasario 13 d. nutartį nepakeistą ir pareiškėjo E. D. atstovo advokato Petro Varkalio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.