- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-17
- Bylos Nr.
- 2S-1340-221/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01686-2019-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Lozoraitytė
- Pareiškėjas
- V. P., A. G., J. P.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. P. ir V. P. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjų J. P. ir V. P. prašymą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą paprašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti pareiškėjų J. P. ir V. P. santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą: butą/patalpą – butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjas A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė tuo, kad turto savininkė V. P. gali turtą, kuris jai atiteko po santuokos nutraukimo, perleisti tretiesiems asmenims.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi patenkino pareiškėjo A. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštavo pareiškėjos V. P. asmeninės nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą: butą/patalpą – butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), negyvenamąją patalpą – garažą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. G., prašydamas atnaujinti procesą byloje, siekia, jog santuokoje bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtas, kuris santuokos nutraukimo pasekmių sutartimi po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko pareiškėjai V. P., būtų padalintas sutuoktiniams lygiomis dalis, tokį reikalavimą grindžiant tuo, kad pareiškėjų J. P. ir V. P. 2019 m. sausio 28 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių prieštarauja pareiškėjo A. G., kaip pareiškėjo J. P. kreditoriaus, interesams ir pažeidžia jo teises. Teismas sprendė, kad minimo nekilnojamojo turto galimas perleidimas trečiųjų asmenų nuosavybėn, kitoks šio nekilnojamojo daikto apsunkinimas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos akivaizdžiai apsunkintų teismo sprendimo įvykdymą ar net padarytų teismo sprendimo įvykdymą negalimu, tuo atveju, jeigu procesas byloje būtų atnaujintas ir pareiškėjo A. G. reikalavimas būtų pripažintas pagrįstu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas A. G. tikėtinai pagrindė savo reiškiamus reikalavimus, teismas sutiko su pareiškėju A. G., jog, nepritaikius laikinosios apsaugos priemonės, galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Atskiruoju skundu pareiškėja V. P. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutarties dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Neatsižvelgta, kad pareiškėjai V. P. ir J. P. nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį 2017 metų sausio mėnesį. Pareiškėjai V. P. nebuvo žinoma, kad pareiškėjas J. P. prisiėmė skolinius įsipareigojimus pagal 2017 m. gruodžio 8 d. vekselį, kadangi pareiškėjai kartu jau negyveno ir nevedė bendro ūkio. Šių aplinkybių neneigia ir pareiškėjas A. G., teigdamas, jog ginčo pinigai buvo paskolinti asmeniškai pareiškėjui J. P.
1.2. Nevertinta, kad už skolinį įsipareigojimą bankui pagal kredito sutartį iki šiol yra iš esmės atsakinga pareiškėja V. P., ji kredito įmokas moka nuo 2007 metų, pareiškėjas J. P. visada atsakė kaip laiduotojas. Bankui vertinant kredito suteikimo galimybes, buvo vertinamos tik pareiškėjos V. P. gaunamos pajamos, atitinkamai pagal jas pareiškėjos V. P. vardu buvo suteiktas kreditas.
1.3. Nepagrįstas pareiškėjo A. G. teiginys, kad egzistuoja grėsmė dėl prievolės pareiškėjui A. G. įvykdymo, nes pareiškėja V. P. gali turtą perleisti tretiesiems asmenims. Pareiškėja V. P. areštuotame bute gyvena su trimis nepilnamečiais vaikais, tai yra vienintelis pareiškėjos V. P. turimas būstas, areštuoto turto vertė yra kur kas mažesnė nei pareiškėjos V. P. turimas skolinis įsipareigojimas bankui. Pareiškėja V. P., prisiimdama prievolę grąžinti kreditą, nepagrįstai gali netekti savo vienintelio gyvenamojo būsto.
1.4. Neatsižvelgta, kad turtas yra asmeninė pareiškėjos V. P. nuosavybė, tuo tarpu pinigai buvo paskolinti asmeniškai pareiškėjui J. P. verslo reikalams, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Neatsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas A. G. skolos priteisimo reikalauja tik iš pareiškėjo J. P., o ne iš pareiškėjų solidariai. Pareiškėjas A. G. turėjo galimybę nukreipti išieškojimą į pareiškėjo J. P. gaunamas pajamas ar verslą, tačiau šiuo atveju siekia neproporcingai reikalavimo sumai taikyti areštą vieninteliam šeimos būstui, kuriame pareiškėja V. P. gyvena su trimis nepilnamečiais vaikais.
1.5. Teismas areštavo turto už žymiai didesnę vertę nei yra skolinė prievolė. Skolos dydis yra 15 675,91 Eur, o buto vertė – 85 346 Eur. Be to, teismas areštavo ne tik butą, bet ir garažą.
1.6. Santuokos nutraukimo atnaujinimo byla turėtų būti stabdoma, iki kol nebus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-12134-1070/2019 dėl paskolinių santykių tarp pareiškėjo A. G. ir pareiškėjo J. P., kadangi tuo atveju, jeigu pareiškėjo A. G. ieškinys būtų atmestas, santuokos nutraukimo bylos atnaujinimas netektų prasmės.
Atsiliepimas
7. Pareiškėjas A. G. atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
7.1. Pareiškėjo A. G. žiniomis, pareiškėjai iki šiol gyvena kartu, santuokos nutraukimo procesas buvo inicijuotas siekiant sutuoktinių turtą perkelti pareiškėjai V. P., kad būtų išvengta pareiškėjo J. P. prievolių įvykdymo kreditoriams.
7.2. Bylos medžiagoje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių turto rinkos vertę. Be to, turto rinkos vertė nėra susijusi su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumu ar pagrįstumu.
7.3. Turto pasidalijimas sutuoktinių sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių pagrindu pažeidžia kreditoriaus interesus.
7.4. Pareiškėjų prievolė bankui ir po santuokos nutraukimo liko solidari, todėl pareiškėjas J. P. neturėjo pagrindo visą santuokoje įgytą turtą palikti sutuoktinei.
7.5. Pareiškėjai yra nesąžiningi, ateityje gali bandyti išvengti prievolės pareiškėjui A. G. vykdymo, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjų turtui, kuris šiuo metu asmeninės nuosavybės teise priklauso V. P.
8. Kitų atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-691/2006). Pareiškėja V. P. prie atskirojo skundo pridėjo Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo, kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko, Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 12 d. nutarties, 2019 m. gegužės 2 d. skundo, skelbimo, antstolės N. B. 2019 m. gegužės 9 d. patvarkymo dėl skundo patenkinimo, turto arešto aktų registro išrašo, banko sąskaitos išrašo kopijas. Pareiškėja V. P. neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų įrodymų, neargumentuoja jų priėmimo būtinybės, be to, iš esmės visi šie dokumentai yra pateikti į bylą su pareiškėjos V. P. 2019 m. gegužės 28 d. atsiliepimu į prašymą atnaujinti procesą, pirmosios instancijos teismo jie jau yra priimti. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti pareiškėjos V. P. su atskiruoju skundu pateiktus įrodymus.
Dėl pareiškėjos V. P. atskirojo skundo
10. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo A. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
11. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
12. Taigi, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas pirmiausia atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo preliminarų vertinimą. Įsitikinęs, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas, teismas turi nustatyti, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
13. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių institutą reglamentuojančių teisės normų (CPK XI skyriaus penktasis skirsnis) taikymo ir aiškinimo praktikoje ne kartą pasakyta, kad, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014). Pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną atliekamo ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013; 2013 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2476/2013).
14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2YT-6063-584/2019 ir atsisakyti patvirtinti tarp pareiškėjų J. P. ir V. P. 2019 m. sausio 28 d. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo kaip prieštaraujančią kreditoriaus interesams, po santuokos nutraukimo pareiškėjams asmeninės nuosavybės teise palikti po 1/2 dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po 1/2 dalį negyvenamosios patalpos – garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjo J. P. 15 675,91 Eur dydžio prievolę pareiškėjui A. G. po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine pareiškėjo J. P. prievole, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas A. G. tikėtinai pagrindė savo reikalavimus, nes pateiktame procesiniame dokumente jis aiškiai suformulavo pagrindą ir dalyką, išdėstė faktines aplinkybes, nurodė įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus.
15. Atskirajame skunde pareiškėjos V. P. dėstomi argumentai, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog pareiškėjai J. P. ir V. P. nustojo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį 2017 metų sausio mėnesį, pareiškėjai V. P. nebuvo žinoma, kad pareiškėjas J. P. prisiėmė skolinius įsipareigojimus pagal 2017 m. gruodžio 8 d. vekselį, pareiškėja V. P. kredito įmokas moka nuo 2007 metų, pareiškėjas J. P. visada atsakė kaip laiduotojas, bankui vertinant kredito suteikimo galimybes, buvo vertinamos tik pareiškėjos V. P. gaunamos pajamos, neturi įtakos skundžiamos teismo nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Šios aplinkybės nustatomos ne sprendžiant atskirą procesinį klausimą, šiuo atveju – laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, bet nagrinėjant bylą iš esmės, kuomet siekiama nustatyti, ar ieškovo (šiuo atveju – pareiškėjo A. G.) reikalavimas pagal nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus yra pagrįstas ir tenkintinas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad preliminarus reikalavimų įvertinimas nėra pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, todėl preliminarus pagrįstumo vertinimas neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės ir jos rezultatui.
16. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-82/2012; 2014 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1136/2014).
17. Pareiškėjos V. P. teigimu, pareiškėjo A. G. prašymu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, numatytos CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. pareiškėjos V. P. nekilnojamojo turto areštas, pažeidžia pareiškėjos V. P. interesus, kadangi areštuotas turtas yra jos asmeninė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo pareiškėjos V. P. argumentu. Pažymėtina, kad teisė į teisminę gynybą reikalauja ne tik sudaryti galimybę asmeniui kreiptis į teismą, bet ir realiai apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę, įgyvendinti priimtą teismo sprendimą. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2YT-6063-584/2019 ir atsisakyti patvirtinti tarp pareiškėjų J. P. ir V. P. 2019 m. sausio 28 d. sudarytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo kaip prieštaraujančią kreditoriaus interesams, po santuokos nutraukimo pareiškėjams asmeninės nuosavybės teise palikti po 1/2 dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po 1/2 dalį negyvenamosios patalpos – garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjo J. P. 15 675,91 Eur dydžio prievolę pareiškėjui A. G. po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine pareiškėjo J. P. prievole, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiam pareiškėjo A. G. reikalavimui užtikrinti pirmosios instancijos teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimo civilinėje byloje Nr. 2YT-6063-584/2019, pareiškėjų J. P. ir V. P. santuoka nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, patvirtinta pareiškėjų sudaryta 2019 m. sausio 28 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, pareiškėjų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise įgytas nekilnojamasis turtas: negyvenamoji patalpa – garažas Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 3 073 Eur vidutinės rinkos vertės, ir butas su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 85 346 Eur vidutinės rinkos vertės, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko pareiškėjai V. P. Taigi ginčo objektu esantis turtas pareiškėjai V. P. asmeninės nuosavybės teise atiteko civilinėje byloje, kurios proceso atnaujinimo siekia pareiškėjas A. G., priimto sprendimo pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas A. G. pasinaudojo teise į teisminę gynybą, pareikšdamas prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2YT-6063-584/2019, šiam reikalavimui užtikrinti pateikė prašymą taikyti jo pobūdį atitinkančias laikinąsias apsaugos priemones. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, negalima pripažinti, kad šiuo atveju pareiškėjui A. G., be kita ko, prašančiam 15 675,91 Eur dydžio prievolę pareiškėjui A. G. po santuokos nutraukimo pripažinti asmenine pareiškėjo J. P. prievole, yra suteiktas neproporcingas pranašumas, lyginant su pareiškėja V. P. Priešingai, pareiškėjo A. G. prašymu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis išsaugoma šalių interesų pusiausvyra, kol nėra iki galo išspręsti tarp šalių kilę tarpusavyje susiję ginčai. Kitoks aiškinimas neatitiktų laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, t. y. užtikrinti ieškovui (šiuo atveju – pareiškėjui A. G.) galbūt palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Pareiškėjai V. P. perleidus ginčo objektu esantį turtą, kol įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu nėra patvirtintas ar paneigtas pareiškėjo A. G. reikalavimo pagrįstumas, pareiškėjo A. G. pareikštas reikalavimas nebetektų teisinės prasmės. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tokiu atveju galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė nepažeidžia pareiškėjos V. P. teisių ir teisėtų interesų, kadangi, kaip teigia pati pareiškėja V. P., ji neketina ginčo turto perleisti tretiesiems asmenims, kadangi jame gyvena su trimis nepilnamečiais vaikais, pritaikytas areštas netrukdo pareiškėjai V. P. įgyvendinti jos turimas ginčo turto naudojimo, valdymo teises. Pažymėtina, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013). Dėl to aplinkybė, kad pareiškėjas A. G. nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėja V. P. ketina perleisti ar kitaip apsunkinti ginčo turtą, savaime nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėja V. P. atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
19. Pareiškėjos V. P. keliamas civilinės bylos pagal pareiškėjo A. G. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2YT-6063-584/2019 sustabdymo, iki kol bus išnagrinėta civilinė byla Nr. e2-12134-1070/2019 dėl paskolinių santykių tarp pareiškėjo A. G. ir pareiškėjo J. P., klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl jo nepasisakytina.
20. Pareiškėjas A. G. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau neprideda tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Taip pat pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstomos teismo procesiniu sprendimu, kuriuo byla išnagrinėjama iš esmės arba užbaigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 93, 94, 96 straipsniai). Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi civilinė byla nėra užbaigiama, bylinėjimosi išlaidų, įskaitant pareiškėjo A. G. dėl atsiliepimo į atskirąjį skundą patirtų išlaidų, paskirstymo klausimą išspręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas galutinį procesinį sprendimą. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo A. G. prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.