Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjo „Abbott Products Operations AG“ atstovams advokatams Aistei Medelienei ir Vitoldui Kumpai,

atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei I. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Abbott Products Operations AG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Abbott Products Operations AG“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo grąžinti pareiškėjui 606 958,19 Lt pridėtinės vertės mokesčio.

Nustatyta, jog pareiškėjas 2011 m. birželio 23 d. Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė prašymą grąžinti 636 344,26 Lt PVM, sumokėto laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. už Lietuvos Respublikoje įsigytas renginių ir seminarų organizavimo paslaugas (reprezentacines paslaugas). Byloje skundžiamu 2012 m. vasario 24 d. sprendimu vietos mokesčių administratorius pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies – grąžino 29 386,07 Lt sumokėto PVM. Savo atsisakymą grąžinti likusią pareiškėjo prašytą sumą Vilniaus apskrities VMI, be kita ko, grindė aplinkybe, jog pagal taikytinas įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas už minėtas paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas, nes šių paslaugų pirkimo PVM atskaita pagal PVMĮ nuostatas yra apribota.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apskrities VMI 2012 m. vasario 24 d. sprendimo dalimi dėl negrąžintino 606 958,19 Lt pareiškėjo sumokėto PVM, 2012 m. kovo 26 d. pateikė skundą VMI. VMI 2012 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 69-102 pareiškėjo skundo netenkino ir patvirtino Vilniaus apskrities VMI 2012 m. vasario 24 d. sprendimą. VMI sprendime konstatavo, kad ginčo teisinių santykių metu galiojusio 2002 m. kovo 5 d. PVMĮ 116 ir 117 straipsniuose nustatyta, kad užsienio apmokestinamasis asmuo šio įstatymo nustatyta tvarka turi teisę susigrąžinti PVM, sumokėtą Lietuvos Respublikoje už jo Lietuvoje įsigytas prekes ir (arba) paslaugas. PVMĮ 118 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti, kad už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Bendrijų teritorijos ribų, negrąžinamas, jeigu šių prekių ir paslaugų pirkimo ir importo PVM atskaita pagal šio Įstatymo nuostatas yra apribota.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2012 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 69-102, padavė skundą MGK, kuri 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtino VMI 2012 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. 69-102. MGK sutiko su VMI išdėstyta pozicija dėl įstatymų taikymo užsienio apmokestinamiesiems asmenims.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, įvertinęs ginčo santykiams taikytinų teisės aktų normas, padarė išvadą, kad valstybė narė, kuri neleidžia susigrąžinti pirkimo pridėtinės vertės mokesčio už sandorius, įvykdytus Europos Sąjungos teritorijoje neįsisteigusių apmokestinamųjų asmenų, nepažeidžia įsipareigojimų pagal Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalį, 4 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai pritaikė ginčui taikytiną teisę.

Šioje byloje nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams, be kita ko, yra taikytinos PVM įstatymo XIII skyriaus „PVM grąžinimas užsienio apmokestinamiesiems asmenims, taip pat Lietuvos Respublikos apmokestinamųjų asmenų prašymų grąžinti PVM, sumokėtą kitose valstybėse narėse, pateikimas“ nuostatos. Šiame skyriuje įtvirtinto 118 straipsnio 5 dalyje (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI‑1187 redakcija) nustatyta, kad „Vyriausybė ar jos įgaliota institucija turi teisę nustatyti, kad už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas, jeigu šių prekių ir paslaugų pirkimo ir importo PVM atskaita pagal [PVM] įstatymo nuostatas yra apribota“. Nagrinėjamu atveju nekeliamas ginčas dėl to, kad pagal PVMĮ 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-751 redakcija) teisė į PVM atskaitą už pareiškėjo įsigytas paslaugas yra ribota.

PVMĮ (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI‑1187 redakcija) 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad negali būti atskaitomas pirkimo ir (arba) importo PVM už pramogoms ir reprezentacijai skirtas prekes ir paslaugas, jeigu jų įsigijimo išlaidų pagal pelno (pajamų) apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus neleidžiama atimti iš gautų pajamų apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną (pajamas). Pelno apmokestinimą reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad iš pajamų atskaitoma ne daugiau kaip 75 procentai reprezentacinių sąnaudų. Tad pareiškėjas įsigijo paslaugas, pagal kurias jam suteikta teisė į PVM atskaitą yra ribota.

Skundžiamu sprendimu, kurį patvirtino mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, įskaitant pirmosios instancijos teismą, paneigdamas pareiškėjo teisę į prašomų PVM sumų grąžinimą, vietos mokesčių administratorius vadovavosi Prašymų grąžinti už Europos Bendrijų teritorijos ribų įsikūrusiems apmokestinamiesiems asmenims jų Lietuvos Respublikoje sumokėtą PVM pateikimo ir nagrinėjimo bei PVM grąžinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 189 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 1K-474 ir 2010 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 1K-340 redakcijos), 6 punktu, nustatančiu, kad „[už Europos Bendrijų teritorijos ribų įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui] negrąžinamas Lietuvos Respublikoje sumokėtas PVM už prekes ir paslaugas, už kurias sumokėtas PVM pagal [PVM] įstatymo 62 straipsnio 2 dalį negali būti atskaitomas arba atskaita yra ribota“. Taigi ši norminio teisės akto nuostata bei minėta PVMĮ 118 straipsnio 5 dalis (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI‑1187 redakcija), nagrinėjamu atveju sudarė pakankamą teisinį pagrindą vietos mokesčių administratoriui atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą grąžinti ginčo sumas. Nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis ginčo santykių reguliavimas yra aiškus, nėra prielaidų pripažinti, kad taikant šias nuostatas nagrinėjamu atveju būtų pažeisti pareiškėjo nurodytose Mokesčių administravimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje ir 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad, aiškinant ginčo teisiniams santykiams taikytinus teisės aktus, turi būti remiamasi MAĮ įtvirtintais teisingumo ir visuotinio privalomumo bei apmokestinimo aiškumo principais, su kuriais tiesiogiai susijusi ir MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ir neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėta nuostata yra taikoma tada, kai yra teisės aktų neaiškumai. Nagrinėjamos bylos atveju teisinis reguliavimas yra aiškus ir nesuteikiantis galimybių jį skirtingai interpretuoti. Kaip minėta, Taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kad „[už Europos Bendrijų teritorijos ribų įsikūrusiam apmokestinamajam asmeniui] negrąžinamas Lietuvos Respublikoje sumokėtas PVM už prekes ir paslaugas, už kurias sumokėtas PVM pagal [PVM] įstatymo 62 straipsnio 2 dalį negali būti atskaitomas arba atskaita yra ribota“. Šioje nuostatoje vartojamas žodis „negrąžinamas“ yra aiškiai pasakantis, kad tokiu atveju PVM yra negrąžinamas, o ne grąžinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla klausimų dėl minėtos Taisyklių 6 punkto nuostatos aiškinimo, dėl to nėra prasmės ir remtis pareiškėjo nurodomu prieštaravimų ir neaiškumų aiškinimo mokesčių mokėtojo naudai principu.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su galimu Taisyklių neteisėtumu, pastebėtina, kad iš tiesų šio ginčo teisiniams santykiams taikytino norminio akto preambulėje, kuris taikytinas nuo 2010 m. sausio 1 d., pateiktiems prašymams grąžinti PVM (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 1K-474 2 p.), nurodyta, jog jis priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 671 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas“ (toliau – ir Nutarimas) 1.16 punktu. Šia Nutarimo nuostata Lietuvos Respublikos finansų ministerija buvo įgaliota parengti ir patvirtinti „prašymų grąžinti užsienio apmokestinamiems asmenims jų sumokėtą pridėtinės vertės mokestį pateikimo ir nagrinėjimo tvarką bei pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo tvarką“. Kita vertus, nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teisę susigrąžinti sumokėtą PVM grindžia 2010 m. gruodžio 31 d. išrašytomis PVM sąskaitomis-faktūromis SP10 Nr. 014, SP10 Nr. 012-10, SP10 Nr. 012-09, SP10 Nr. 012-08, SP10 Nr. 012-07 ir SP10 Nr. 012-06 (MGK byla, I t. b. l. 119, 120, 122–137), o šiuo, t. y. ginčo teisiniams santykiams aktualiu laikotarpiu, galiojusio Nutarimo 2 punktu (2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 1001 redakcija) Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgaliojo Lietuvos Respublikos finansų ministeriją „nustatyti atskirų užsienio valstybių apmokestinamiesiems asmenims taikomus Lietuvos Respublikoje sumokėto pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apribojimus“. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nėra prielaidų abejoti minėto norminio teisės akto teisėtumu, kiek tai susiję su ginčo santykių teisiniu kvalifikavimu.

Tokio vertinimo negali paneigti ir pareiškėjo argumentai, susiję su 1986 m. lapkričio 17 d. Tryliktąja Tarybos Direktyva Nr. 86/560/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymo suderinimo – pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo apmokestinamiesiems asmenims, kurie nėra įsisteigę Bendrijos teritorijoje, tvarkos. Šiuo aspektu, nekartojant tų pačių argumentų, kurie išdėstyti skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, pakanka papildomai pastebėti, jog Tryliktosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalis aiškiai ir nedviprasmiškai numato, kad „valstybės narės gali nutarti negrąžinti mokesčio už tam tikras išlaidas arba nustatyti papildomas pridėtinės vertės mokesčio grąžinimo sąlygas“. Todėl teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės aktų atitikties Europos Sąjungos teisei.

Galiausiai pareiškėjo nurodoma Lietuvos Respublikos ir Šveicarijos Konfederacijos finansų ministerijų ir mokesčių administratorių 2003 m. pasirašyta Deklaracija dėl PVM grąžinimo šių šalių apmokestinamiesiems asmenims nėra Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis inter alia MAĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme. Pažymėtina, kad MAĮ 5 straipsnyje yra įtvirtintas tarptautinių sutarčių viršenybės principas, kuris reiškia, kad tokiu atveju, kai Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokias negu atitinkamų mokesčių įstatymai apmokestinimo taisykles ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. Nagrinėjamu atveju finansų ministerijų ir mokesčių administratorių pasirašyta Deklaracija nelaikytina tarptautine sutartimi, kad lemia, jog ji neturi viršenybės prieš Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad Deklaracija, kaip kompetentingos valstybės institucijos pasirašytas oficialus pareiškimas, negali būti ignoruojama. Šioje vietoje teisėjų kolegija pažymi, kad šis dokumentas, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, gali būti vertinamas, kaip patvirtinantis PVMĮ 116 straipsnio 2 dalyje (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) numatytos pirminės prielaidos (abipusio pripažinimo sąlygos) grąžinti sumokėtą PVM egzistavimą. Tačiau šis tarpvalstybinis dokumentas dėl jo paskirties ir teisinio statuso teisės sistemoje, negali būti pripažintas sudarantis prielaidas netaikyti nacionalinėje teisėje nustatyto teisinio reguliavimo dėl ginčo sumų (ne)grąžinimo pareiškėjui.

Apelianto skunde taip pat keliamas dvigubo apmokestinimo draudimo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ESTT savo praktikoje yra išvystęs dvigubo apmokestinimo draudimo principą (neutralumo principą), tačiau 2010 m. liepos 15 d. sprendime byloje C‑582/08 Europos Komisija prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę konstatavo, kad Tryliktosios direktyvos nuostatos, visų pirma jos 2 straipsnio 1 dalis, turi būti laikomos lex specialis 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyvos) 170 ir 171 straipsnių atžvilgiu, pagal kurias draudžiama, kad teisė susigrąžinti PVM, bendrai nurodyta minėtame 170 straipsnyje, būtų viršesnė už aiškią ir tikslią Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies formuluotę. Iš šios formuluotės matosi, jog ESTT Tryliktosios Direktyvos nuostatas laiko specialiomis normomis lyginant jas su bendromis PVM sistemos nuostatomis, įtvirtintomis PVM direktyvoje. Tad subjektas, įsikūręs už Europos Sąjungos ribų ir siekiantis susigrąžinti sumokėtą PVM, turi atitikti Tryliktosios direktyvos sąlygas, o ne remtis bendromis PVM direktyvos nuostatomis.

Kaip minėta, Lietuva Tryliktosios direktyvos nuostatas įgyvendino PVMĮ. Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis įgyvendinta PVMĮ 116 straipsnio 2 dalyje, o Tryliktosios direktyvos 4 straipsnio 2 dalis – PVMĮ 118 straipsnio 5 dalyje. PVMĮ 118 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad už tam tikras prekes ir (arba) paslaugas sumokėtas PVM užsienio apmokestinamiesiems asmenims, įsikūrusiems už Europos Sąjungos teritorijos ribų, negrąžinamas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šios normos laikytinos lex specialis bendroms PVMĮ įstatymo nuostatoms, kuriose įtvirtinta teisė susigrąžinti PVM. Šiuo atveju įstatymų leidėjas aiškiai išreiškė savo valią nustatyti, kad tam tikrais atvejais bendros PVMĮ nuostatos dėl PVM grąžinimo nebus taikomos, tad nepagrįsti yra apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad negrąžinus pareiškėjui PVM, bus pažeistas dvigubo apmokestinimo draudimo principas.

Teismo posėdžio metu apeliantas išdėstė argumentą, susijusį su Pasaulio Prekybos Organizacijos (toliau – ir PPO) 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl prekybos paslaugomis (angl. General Agreement on Trade in Services, toliau – ir GATS) taikymu. GATS II straipsnio „Šaliai taikomo didžiausio palankumo sąlyga“ 1 dalyje nustatyta: „Imdamasi bet kokių susitarime numatytų priemonių, kiekviena šalis narė kitos šalies narės teikiamoms paslaugoms ir paslaugų teikėjams nedelsdama ir besąlygiškai taiko ne mažiau palankų režimą kaip tas, kurį ji taiko kiekvienos kitos šalies tapačioms ir panašioms paslaugoms ir paslaugų teikėjams“. Diskusijų dėl to, kad minėtas aktas yra taikomas ir Lietuvai, ir Šveicarijai, nekyla. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju kyla klausimas, ar minėtas susitarimas yra toks aktas, kuriuo apeliantas galėtų remtis tiesiogiai teismuose gindamas savo pažeistas teises.

ESTT, spręsdamas dėl subjektų galimybės ginčyti Bendrijos institucijų priimtus aktus dėl jų neatitikimo PPO priimtiems tarptautiniams aktams, yra išvystęs praktiką, jog, atsižvelgiant į PPO susitarimo ir jo priedų pobūdį ir bendrą struktūrą, jie iš esmės nepatenka tarp normų, kurių atžvilgiu Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas prižiūri Bendrijos institucijų aktų teisėtumą (ESTT sprendimo C-149/96 Portugalija prieš Tarybą 47 punktas). Šių tekstų pobūdis nėra suteikti privatiems asmenims teises, kuriomis pagal Bendrijos teisę jie gali remtis teisme (ESTT 2000 m. gruodžio 14 d. sprendimas Dior ir kiti, C-300/98 ir C-392/98). Tik tuo atveju, kai Bendrija ketino įgyvendinti PPO srityje prisiimtą konkretų įsipareigojimą, arba tuo atveju, kai Bendrijos teisės aktas aiškiai daro nuorodą į PPO susitarimo prieduose įtrauktų susitarimų konkrečias nuostatas, Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas gali prižiūrėti Bendrijos teisės akto teisėtumą PPO taisyklių atžvilgiu (ESTT sprendimo C-149/96 Portugalija prieš Tarybą 49 punktas).

Apeliantas, pagrįsdamas savo argumentus, pateikė ESTT 2007 m. birželio 7 d. sprendimą byloje C-335/05, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiame sprendime nebuvo nagrinėjamos GATS tiesioginio veikimo galimybės, šiame sprendime buvo tik konstatuota, kad Tryliktosios direktyvos 2 straipsnio 2 dalis nepažeidžia valstybių narių teisės ir atsakomybės laikytis iš tarptautinių susitarimų, pavyzdžiui, GATS, kylančių pareigų. Taigi pačiai valstybei narei leidžiama nuspręsti kiekvienos trečiosios valstybės atžvilgiu, ar reikia taikyti abipusiškumo sąlygą. ESTT šio sprendimo 16 punkte konstatavo, kad, kalbant apie tarptautinio susitarimo, kurio šalis yra Bendrija, pavyzdžiui, GATS, galimą įtaką antrinės teisės nuostatos aiškinimui, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybė Bendrijos antrinės teisės aktų atžvilgiu reiškia, jog pastarieji kuo labiau turi būti aiškinami derinant su šiais susitarimais (1996 m. rugsėjo 10 d. sprendimo C-61/94 Komisija prieš Vokietiją 52 punktas; 2004 m. balandžio 1 d. sprendimo C-286/02 Bellio F.lli 33 punktas; 2006 m. sausio 12 d. sprendimo C-311/04 Algemene Scheeps Agentuur Dordrecht 25 punktas ir 2007 m. kovo 8 d. sprendimo C-447/05 ir C-448/05 Thomson 30 punktas). Tad apelianto pateiktame ESTT sprendime galimas GATS tiesioginio veikimo klausimas apskritai nenagrinėjamas. Atsižvelgiant į aptartą ESTT praktiką ir į tai, kad ginčijamomis teisės aktų nuostatomis Lietuva įgyvendino Tryliktosios direktyvos nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas negali remtis GATS nuostatomis tiesiogiai teisme gindamas savo pažeistas teises.

Apelianto teiginys dėl galimybės remtis GATS įtvirtinta didžiausio palankumo sąlyga yra nepagrįstas ir dėl to, kad pagal didžiausio palankumo sąlygą turi būti taikomas ne mažiau palankus režimas kaip tas, kurį valstybė taiko kiekvienos kitos šalies tapačioms ir panašioms paslaugoms ir paslaugų teikėjams. Šiuo atveju kalbama apie „kitą“ šalį, kuri nėra nacionalinė valstybė. Apeliantas remiasi tuo, kad nagrinėjamu atveju PVM yra grąžinamas Lietuvos subjektams ir Europos Sąjungos subjektams, tačiau nenurodo nė vienos kitos valstybės, kuriai būtų taikomas palankesnis režimas. Pažymėtina, kad Europos Sąjunga yra GATS susitarimo šalis narė. Be to, GATS V straipsnyje yra įtvirtintos nuostatos, susijusios su ekonomine integracija. Europos Sąjunga dar 1995 m. informavo PPO apie ekonominės integracijos sutartį ir tai, kad Europos Sąjungos narės neturi išplėsti vidaus rinkos ir laisvo paslaugų judėjimo nuostatų taikymo kitoms GATS narėms, kurios nėra Europos Sąjungos narės. Dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien argumento, jog palankesnės sąlygos yra taikomos kitoms Europos Sąjungos narėms, nepakanka, nes tokiu atveju nurodoma tik viena šalis narė (Europos Sąjunga), bet nėra nurodoma jokia „kita“ šalis, kuriai būtų taikomas palankesnis režimas.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, teisingai vertino aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentai nėra, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo „Abbott Products Operations AG“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.