- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-06-05
- Bylos Nr.
- eA-623-492/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02204-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Virginija Volskienė (pran.), Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- S. M., V. M.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M. ir V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir V. M. (V. M.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai S. M. ir V. M. (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2017 m. birželio 29 d. teismui pateikė skundą, kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. 1SS-1474-(9.5) dalį, kuria atsisakyta panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 49SFN-362-(14.49.104.); 2) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 49SFN-362-(14.49.104.); 3) įpareigoti Tarnybą sudaryti su pareiškėjais 123 kv. m laisvos valstybinės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.
2. Pareiškėjų nuomone, atsakovas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 521 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ pakeitimo“ (toliau – ir 2016 m. gegužės 25 d. nutarimas) 1.4 papunktyje įtvirtinta nuostata, šią nuostatą pritaikydamas atgal, dar 2010 metais pradėtai procedūrai. Toks teisės normos taikymas prieštarauja bendriesiems teisės taikymo principams, numatantiems, kad administracinė procedūra turi būti baigta pagal tas normas, kurios galiojo procedūros pradžioje.
3. Pareiškėjai tvirtino, kad net ir taikant 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo nuostatas, 123 kv. m ginčo žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis šalia 597 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), jiems turėtų būti parduotas, nes nesiriboja su laisva valstybine žeme, kurioje gali būti suformuoti žemės sklypai, prie šių sklypų priskiriant teritoriją, į kurią pretenduoja pareiškėjai, t. y. planuojamas formuoti žemės sklypas su valstybine žeme ribojasi siaura apie 6 m pločio juosta, dėl ko praktiškai negalima šį žemės plotą prijungti prie laisvoje valstybinėje žemėje galimų suformuoti žemės sklypų. Pareiškėjai tokią savo poziciją grindžia byloje esančiais dokumentais – nuo 2010 m. valstybės institucijų priimtais administraciniais aktais, be kita ko, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 30-1766 patvirtinti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, ir jo sprendinius pagal pridedamą brėžinį, t. y. padidinti šio žemės sklypo plotą iki 720 kv. m. Dokumentus pareiškėjams rengusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kagema“ 2013 m. rugpjūčio 6 d. kreipėsi į Tarnybos Vilniaus skyrių, prašydama suderinti teritorijų planavimo dokumentą. Pareiškėjai laikė, jog šiuo dokumentu buvo de facto (faktiškai) išreikšta jų valia įsigyti laisvos valstybinės žemės sklypą. Visi toliau sekę pareiškėjų ir juos atstovavusių matininkų veiksmai rodo, kad pareiškėjai buvo aiškiai išreiškę valią įgyti laisvos valstybinės žemės sklypą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėjai teigė, kad, patikrinus 720 kv. m ir 123 kv. m žemės sklypų kadastro duomenų bylas, jie Tarnybos Vilniaus miesto skyriui 2014 m. sausio 20 d. pateikė prašymą pertvarkyti žemės sklypą ir patvirtinti pertvarkyto žemės sklypo kadastrinius duomenis. Ant šio dokumento yra Tarnybos darbuotojo įrašas apie tai, kad nėra savininkų prašymo dėl sklypo pirkimo. Pareiškėjų vertinimu, jei Tarnyba manė, jog žemės sklypo pardavimui būtinas formalus jų prašymas, apie tai turėjo juos informuoti per 5 darbo dienas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 str. 7 d.), bet to nepadarė. Nepaisant to, žemės sklypo formavimo procedūros vyko toliau, 123 kv. m žemės sklypas viešame registre įregistruotas 2014 m. vasario 19 d. Pareiškėjai nurodė 2016 m. rudenį sužinoję, jog kliūtimi 123 kv. m žemės sklypo pardavimui yra jų formalaus prašymo parduoti žemės sklypą nebuvimas, todėl jie tokį prašymą padavė 2016 m. rugsėjo 5 d. Pareiškėjų nuomone, vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 (toliau – ir 1999 m. birželio 2 d. nutarimas), kuriuo patvirtintos Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – ir Pardavimo taisyklės), nuostatas, galiojusias iki 2016 m. gegužės 25 d., atsakovas turėjo priimti sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo ir sudaryti su jais pirkimo-pardavimo sutartį.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad, 2016 m. rugsėjo 6 d. gavus pareiškėjų prašymą dėl laisvo įsiterpusio žemės sklypo pardavimo, Tarnybos Vilniaus miesto skyrius ginčijamu 2017 m. vasario 24 d. sprendimu, vadovaudamasis 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 2.15 papunkčiu, atsisakė jiems parduoti 123 kv. m ploto valstybinės žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes šis sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, t. y. žemės sklypas šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas. Ta pati nuostata buvo įtvirtinta ir Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunktyje. Atsakovo nuomone, kadangi Tarnybos Vilniaus miesto skyrius nebuvo priėmęs sprendimo parduoti pareiškėjų pageidaujamą pirkti sklypą, nagrinėjamo ginčo kontekste negali būti taikomas Vyriausybės 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 2.2 papunktis. Šiuo atveju Tarnyba, vykdydama jos kompetencijai priskirtą administracinę procedūrą, pastebėjo tam tikrus neatitikimus teisės aktams, todėl turėjo teisę nutraukti jau pradėtą su sklypo pardavimu susijusią administracinę procedūrą.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė teismo sprendimą priimti vadovaujantis ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis ir atsiliepime išdėstytais argumentais.
8. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikė nepagrįsta atsakovo poziciją dėl ginčo žemės sklypo neatitikimo įsiterpusio sklypo sąvokai, bei manė, kad administracinė procedūra turėjo būti baigta vadovaujantis tomis teisės aktų nuostatomis, kurios galiojo procedūros pradžioje. Nurodė, kad 2010 m. kovo 3 d. ir 24 d. gavus žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkų prašymus leisti pradėti rengti žemės sklypų planus, prilyginamus detaliojo teritorijų planavimo dokumentams, prašomas parduoti žemės sklypas įsiterpusio sklypo sąvokos prasme buvo vertinamas vadovaujantis 1999 m. birželio 2 d. nutarimu. Vadovaujantis šio nutarimo 2.15 papunkčiu, ginčo sklypas atitiko įsiterpusio sklypo sąvoką (tuo metu siauros juostos plotis nebuvo reglamentuotas, o dėl esamos konfigūracijos šiame plote nebuvo galimybės suformuoti racionalų savo ribomis ir dydžiu naują žemės sklypą, tinkamą gyvenamojo namo statybai). Tuo pagrindu kreiptasi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją dėl išvados dėl sklypo padidinimo laisvoje valstybinėje žemėje pateikimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija pritarė kiekvieno iš dviejų sklypų padidinimui atskirai ir nenurodė, kad turi būti rengiamas bendras projektas, todėl buvo pradėti rengti dokumentai dėl sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), padidinimo 123 kv. m plotu. Dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui nežinomų priežasčių sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė neužbaigė projekto rengimo procedūrų.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjų S. M. ir V. M. skundą.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, susijusių su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), padidinimu 130 kv. m plotu rytinėje pusėje. Proceso šalys taip pat nekėlė ginčo dėl faktinių aplinkybių, tokių kaip žemės sklypo plano patvirtinimas Administracijos direktorius 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 30-1766, kuriuo kartu patvirtintas ir šio žemės sklypo plotas – 720 kv. m, t. y. prie 597 kv. m ploto pridedant 123 kv. m valstybinės žemės plotą. Proceso šalys neprieštaravo ir dėl Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus atlikto šio žemės sklypo kadastro duomenų patvirtinimo, taip pat 123 kv. m žemės sklypo įregistravimo viešame registre.
11. Teismas nustatė, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2017 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. 49SFN-362-(14.49.104) atsisakė pareiškėjams parduoti 123 kv. m žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), motyvuodamas tuo, kad prašomas parduoti sklypas neatitinka 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 2.15 papunktyje nustatytos įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, nes žemės sklypas šiaurinėje, rytinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas. Šį atsisakymą parduoti pareiškėjams 123 kv. m ploto sklypą Tarnyba patvirtino 2017 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1SS-1474-(9.5).
12. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir atkreipė dėmesį į tai, kad, kaip remiantis bylos medžiaga patvirtino atsakovas, pareiškėjų pageidaujamas pirkti 123 kv. m žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) rytinėje, šiaurinėje ir pietinėje pusėse ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, taip pat minėtas sklypas nėra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų. Atsižvelgdamas į 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunkčio nuostatas, taip pat tai, kad pareiškėjai įrodymais nepaneigė šių faktinių aplinkybių, teismas pritarė atsakovo išvadai, jog prašomas parduoti 123 kv. m valstybinės žemės plotas negali būti laikomas įsiterpusiu. Taigi, Tarnybos Vilniaus skyrius bei Tarnyba ginčijamais sprendimais pagrįstai nepritarė 123 kv. m ploto valstybinės žemės sklypo, esančio greta žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), pardavimui.
13. Teismas akcentavo, kad 2016 m. birželio 1 d. įsigaliojusio 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 1.4 papunktyje buvo išdėstytas 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunkčio pakeitimas, tačiau jame išliko nuostata, kad įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai teigė, kad pageidaujamas išpirkti 123 kv. m valstybinės žemės plotas nelaikytinas įsiterpusiu nei pagal 1999 m. birželio 2 d. nutarimą, nei pagal 2016 m. gegužės 25 d. nutarimą.
14. Teismas akcentavo, jog iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad, priešingai nei teigė pareiškėjai, Tarnyba administracinę procedūrą, susijusią su 123 kv. m valstybinės žemės ploto pardavimu, nutraukė ne dėl formalaus prašymo parduoti žemės sklypą nepadavimo, o dėl to, kad administracinės procedūros eigoje buvo nustatyti neatitikimai valstybinės žemės ploto pardavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms (nustatyta, jog prašomas parduoti valstybinės žemės plotas neatitinka įsiterpusio sklypo, kuris galėtų būti parduodamas lengvatinėmis sąlygomis be aukciono, sąvokos). Be to, kaip minėta, prašomas parduoti sklypas neatitiko įsiterpusio sklypo sąvokos nei pagal 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunktį, nei pagal 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 2.15 papunktį, todėl teismas pripažino nepagrįstu ir skundo argumentą, kad Tarnyba, įgyvendindama 1999 m. birželio 2 d. nutarimo nuostatas, turėjo priimti sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo ir sudaryti su pareiškėjais pirkimo pardavimo sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas konstatavo, kad Tarnyba, spręsdama klausimą dėl valstybinės žemės ploto pardavimo, laikėsi pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas, yra pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nenustatė pagrindo naikinti ginčijamus Tarnybos 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 1SS-1474-(9.5) ir Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. 49SFN-362-(14.49.104.), taip pat tenkinti išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Tarnybą sudaryti su pareiškėjais 123 kv. m laisvos valstybinės žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį.
III.
16. Pareiškėjai S. M. ir V. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jų skundą.
17. Pareiškėjai teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į valstybės institucijoms suteiktų kompetencijų paskirstymą. Jų nuomone, kompetencija formuoti žemės sklypus, taip pat spręsti dėl konkretaus žemės sklypo statuso, yra suteikta būtent savivaldybėms, todėl, šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybei pripažinus, jog 123 kv. m žemės plotas negali būti panaudotas naujų sklypų formavimui, Tarnyba neturi įgaliojimų revizuoti ar nevykdyti tokių savivaldybės sprendimų, Tarnyba neginčijo savivaldybės sprendimų teismine tvarka. Be to, teismas neteisingai įvertino planuojamos pirkti žemės pobūdį ir neatsižvelgė į 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunktyje įtvirtintą išlygą, jog žemės ploto nesiribojimo su kitu atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu sąlyga netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta. 1999 m. birželio 2 d. nutarimo redakcijose, galiojusiose nuo 2008 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., siauros juostos sąvoka konkrečiai (metrais) nebuvo apibrėžta, o tai, pareiškėjų nuomone, reiškia, kad siauros juostos statusą suteikdavo savivaldybė. Nagrinėjamu atveju savivaldybė žemės plotą tarp žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pripažino siaura žemės juosta, todėl minėta išlyga yra taikytina. Pareiškėjai sutinka su trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą pateiktais paaiškinimais ir tvirtina, jog 2010–2014 metais teisinis reglamentavimas leido planuoti žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) padidinimą ir parduoti papildomą žemės plotą. Pareiškėjai nurodo, kad, Administracijos direktoriui 2013 m. liepos 30 d. priėmus įsakymą Nr. 30-1766, kuriuo patvirtintas žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) planas, prilyginamas detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, prasidėjo administracinės procedūros dėl žemės išpirkimo, kurias neteisėtai užvilkino Tarnybos Vilniaus miesto skyrius (pvz., pareiškėjai ir UAB „Kagema“ į Tarnybos Vilniaus miesto skyrių kreipėsi 2013 m. lapkričio 7 d., tačiau 720 kv. m ir 123 kv. m žemės sklypų kadastro duomenų bylų patikrinimas buvo atliktas tik 2014 m. sausio 9 d.; nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius neatliko Viešojo administravimo įstatymu jam pavestų pareigų). Pareiškėjai taip pat pakartoja, jog Tarnyba jų neinformavo apie tai, kad trūksta prašymo dėl sklypo pirkimo. Pareiškėjų vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja bendriesiems teisės taikymo principams, numatantiems, kad administracinė procedūra turi būti baigtas pagal tas teisės normas, kurios galiojo procedūros pradžioje.
Atsiliepimas
18. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
19. Atsakovas apžvelgia ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą ir pabrėžia, kad, nors teritorijų planavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija, valstybinės žemės teritorijos, atitinkančios įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, pardavimo procedūra nesibaigia žemės sklypo suformavimu. Tarnyba, kaip valstybės patikėtinė, iš savivaldybės gavusi duomenis apie suformuotus sklypus ir veikdama savo kompetencijos ribose, turi teisę patikrinti, ar planuojama sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (įsakymas dėl pardavimo) atitinka teisės aktų reikalavimus. Administracija nedalyvauja (kaip sutarties šalis) sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, nesutinka su pareiškėjų pozicija, jog jis negali savarankiškai vertinti valstybinės žemės statuso (žemės sklypas laikytinas įsiterpusiu ar ne). Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjai be tariamos „siauros juostos“ išimties nenurodo nė vieno argumento, kodėl jų pageidaujamas įsigyti žemės sklypas atitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvoką, ir laikosi nepagrįstos pozicijos, kad Tarnyba jau ruošėsi parduoti šį žemės sklypą, bet laikėsi formalios procedūros, t. y. kad žemės sklypo pardavimui yra būtinas formalus pareiškėjų prašymas. Atsakovas sutinka, jog 2016 m. gegužės 25 d. nutarime yra pateikiami konkretūs matavimo vienetų dydžiai, nurodantys, kada atitinkamą teritoriją galima pripažinti siaura juosta, šlaitu ir grioviu, tačiau akcentuoja, jog kitos šio nutarimo 2.15 papunktyje įtvirtintos nuostatos galiojo ir senesnėje 1999 m. birželio 2 d. nutarimo redakcijoje. Žemės sklypas (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) įsiterpusio žemės sklypo sąvokos neatitinka tiek pagal ankstesnę redakciją, tiek pagal 2016 m. gegužės 25 d. nutarimą, kuris ir taikytinas nagrinėjamu atveju, nes Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjo sprendimas parduoti įsiterpusį žemės sklypą nebuvo priimtas. Jei pareiškėjams yra žinomos kitokios aplinkybės dėl Tarnybos nustatytų ginčo žemės sklypo gretimybių, jie turėjo teisę bandyti jas įrodyti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
20. Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjų reikalavimo įpareigoti sudaryti suformuoto 123 kv. m ploto žemės sklypo kaip įsiterpusio pirkimo-pardavimo sutartį faktinių ir teisinių pagrindų vertinimas.
21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė, konstatavo, kad ginčo žemės sklypas neatitinka teisės aktuose nustatytų įsiterpusio žemės sklypo kriterijų, nes ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas.
22. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentavo, kad Vilniaus miesto savivaldybei pripažinus, jog ginčo 123 kv. m žemės sklypas negali būti panaudotas naujų žemės sklypų formavimui, Tarnyba neturi įgalinimų revizuoti tokį sprendimą ir negali atsisakyti parduoti šį žemės sklypą; nurodė, kad ginčo teritoriją sudaro siaura juosta, kurios pločio 2010–2014 m. galiojęs teisinis reglamentavimas neapibrėžė, todėl galėjo būti suformuotas ginčo žemės sklypas, kuriuo pareiškėjai siekė padidinti savo valdomą žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)); procedūros dėl žemės išpirkimo buvo užvilkintos dėl Tarnybos Vilniaus skyriaus delsimo atlikti jo kompetencijai pavestas pareigas.
23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, plačiau pasisako tik tais aspektais, kurie yra aktualūs sprendžiant dėl apeliacinio skundo pagrįstumo bei jame nurodomų argumentų reikšmės tarp šalių kilusiame ginče.
24. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypai gali būti parduodami be aukciono jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio. Nurodytas teisinis reguliavimas leidžia teigti, jog pagal bendrąją taisyklę nauji žemės sklypai yra parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais, kurie turi būti vertinami ir aiškinami atsižvelgiant į jų numatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1750-415/2019).
25. Vadovaujantis Žemės įstatymo 1 dalies 4 punktu, Nacionalinė žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas yra subjektas, kuris priima sprendimą parduoti įsiterpusį žemės sklypą ir sudaro valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Šios įstatymo nuostatos reiškia, kad Nacionalinei žemės tarnybai tenka pareiga priimti teisės aktų reikalavimus atitinkančius sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ir atsakomybė už jų teisėtumą. Tai paneigia apeliantų argumentus dėl Tarnybos ribotų įgaliojimų revizuoti savivaldybės sprendimus dėl įsiterpusių žemės sklypų formavimo, priešingai, įstatymo leidėjo atsakovui suteikta kompetencija reiškia, kad Tarnyba, priimdama sprendimą dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo, privalo užtikrinti tokio žemės sklypo suformavimo teisėtumą, ir nagrinėjamu atveju – jo priskyrimo teisės aktų nustatyta tvarka įsiterpusiems žemės sklypams pagrįstumą. Nustačiusi, kad Administracijos direktoriaus 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 30-1766 buvo patvirtintas žemės sklypo planas, nepagrįstai padidinant jį 123 kv. m, kad pastaroji žemės sklypo dalis negali būti laikoma įsiterpusiu žemės sklypu, Tarnyba turėjo kompetenciją atsisakyti sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o priimdama tokį sprendimą neprivalėjo ginčyti Administracijos įsakymo, nes jis savarankiškų teisinių pasekmių nesukelia, jo paskirtis tėra sudaryti teisės aktų reikalavimus atitinkančias sąlygas valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-616/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513-969/2018).
26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad 123 kv. m ginčo teritorija negali būti laikoma įsiterpusiu žemės sklypu nei pagal 1999 m. birželio 2 d. nutarimą, nei pagal 2016 m. gegužės 25 d. nutarimą. 2016 m. birželio 1 d. įsigaliojusio 2016 m. gegužės 25 d. nutarimo 1.4 papunktyje buvo išdėstytas 1999 m. birželio 2 d. nutarimo 2.15 papunkčio pakeitimas, tačiau jame išliko nuostata, kad įsiterpusiu nelaikomas žemės sklypas, kuris ribojasi su laisvos valstybinės žemės plotu, nesuformuotu kaip atskiras žemės sklypas, išskyrus atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miškų sklypų (plotų) įsiterpusį žemės sklypą sudaro siaura juosta, šlaitai ar grioviai. Ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad iki 2016 m. gegužės 31 d. siauros juostos sąvoka nebuvo konkrečiai apibrėžta, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes 123 kv. m ginčo plotas nėra siauros juostos dalimi, jis sudaro vizualiai apie 1/4 dalį žemės sklypo, patenkančio į teritoriją tarp kitų suformuotų žemės sklypų, tai patvirtina byloje pateikiami žemės sklypo planai (žr., pvz., I t., b. l. 15). Nėra paneigta galimybė ginčo žemės sklypą suformuoti kaip savarankišką žemės sklypą ir jį racionaliai naudoti.
27. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinus principinę taisyklę, pagal kurią tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai parduodami be aukciono ir šia tvarka juos gali įsigyti tik besiribojančių privačių žemės sklypų savininkai, užtikrinama, kad šiuos valstybinės žemės plotus įsigys tik nurodyti subjektai. Ši įstatyme nustatyta bendros taisyklės, kad valstybinė žemė parduodama aukciono būdu, išimtis nėra savitikslė, toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad tarp privačių žemės sklypų įsiterpęs valstybinės žemės plotas negali būti suformuotas kaip savarankiškas žemės sklypas ir racionaliai naudojamas.
28. Kai nėra nustatytos būtinos materialinės teisinės prielaidos valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui, kiti apelianto argumentai – kad atsakovas neveikė taip, kaip reikalauja gero viešojo administravimo principas, delsė priimti jo kompetencijai priskirtus sprendimus, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjų skunde pareikštų reikalavimų, kurie yra iš esmės susiję su įpareigojimu Tarnybai sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, taigi nesusiję su nurodomų pažeistų teisių gynimu. Be to, skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjai apskritai savo galbūt pažeistų teisių gynimo nesiejo su viešojo administravimo subjekto netinkamu veikimu (gero viešojo administravimo principo nesilaikymu kt.), atitinkamų reikalavimų teismui nereiškė, todėl apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribos negali būti plečiamos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 str. 2 d. 6, 7, 8 p.).
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, nenukrypo nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Priimtas sprendimas yra išsamiai motyvuotas, pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamu ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo, pareiškėjų apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegijai
nutaria:
Pareiškėjų S. M. ir V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.