Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Aušros Vingilės,

asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J., jo gynėjui advokatui Valteriui Aleknai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 4 d. nutarties, kuria pripažinta, kad D. J. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas.

D. J., baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas padariusiam nepakaltinamumo būsenoje, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. J. priverčiamoji medicinos priemonė paskirta už tai, kad jis apgaule įgijo svetimą turtą, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino IPF „D.“ konsultantui ir prisistatęs V. Ž., bei pateikęs ir patvirtinęs jo asmens duomenis, pateikė paraišką IPF „D.“ 5000 eurų paskolai gauti ir ją gavęs, tęsdamas baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kredito bendrovės suteiktas lėšas iš V. Ž. sąskaitos 2018 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, 4999,93 eurų sumą pervedė į savo vardu atidarytą AB „Šiaulių bankas“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu apgaule įgijo 5000 eurų svetimą kredito bendrovei priklausantį turtą.

1.1. Be to, jis neteisėtai įgijo svetimus elektroninių mokėjimo priemonių naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo V. Ž. AB „Šiaulių bankas“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus, slaptažodžius ir šiuos duomenis laikė pas save iki tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko.

1.2. Be to, jis neteisėtai panaudojo svetimus mokėjimo instrumento naudotojo tapatybės identifikavimo duomenis ir neteisėtai inicijavo bei atliko finansinę operaciją, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 28 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino IPF „D.“ konsultantui ir prisistatęs V. Ž., bei pasinaudodamas neteisėtai įgytais nukentėjusiojo V. Ž. elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenimis, pateikė paraišką paskolai gauti, o ją gavęs, pervedė gautus pinigus į savo sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“ Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu neteisėtai atliko finansines operacijas, panaudodamas svetimus, V. Ž. priklausančios elektroninės bankininkystės naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis.

3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.

4. Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Nagrinėjamu atveju apeliantas ginčija jam inkriminuotas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, taip pat nesutinka su paskirtu stacionariu gydymu.

6. BPK 400 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nagrinėjant bylas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas išklausė bei įvertino nukentėjusiojo V. Ž. parodymus, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, sutuoktinės J. J. parodymus, eksperto S. S. paaiškinimus, taip pat išanalizavo rašytinius byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. 88TPK-84/2018 (2 t., b. l. 111-113), kuriame konstatuota, jog D. J. negali dalyvauti atliekant procesinius veiksmus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nes dėl psichikos sutrikimo nebus pilnavertis teismo proceso dalyvis, į 2019 m. vasario 20 d. vykusį teisiamąjį posėdį jo nekvietė ir norimų išsakyti paaiškinimų neišklausė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ekspertų išvadoje nėra kategoriško draudimo psichikos liga sergančiam asmeniui dalyvauti baudžiamajame procese, tiesiog atkreipiamas dėmesys, kad dėl ligos jis nebus pilnavertis šio proceso dalyvis. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teisė į teisingą teismą, be kita ko, apima rungimosi principą, reiškiantį galimybę abiem bylos šalims gauti informaciją ir pasisakyti dėl visų pateiktų įrodymų ir išsakytų argumentų ar pastabų, taip pat šalių procesinį lygiateisiškumą, pagal kurį kiekvienas proceso dalyvis turi turėti tinkamą galimybę išdėstyti savo argumentus teismui (būti išklausytas) ir tokiomis sąlygomis, dėl kurių jis neatsiduria iš esmės nepalankioje padėtyje, palyginus su jo oponentais. Todėl apeliacinės instancijos teismas užtikrino galimybę asmeniui, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga, padedant jo gynėjui, bei išklausė jo paaiškinimus.

8. Šiems nukentėjusiojo parodymams neprieštarauja ir jo ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai, t. y. V. Ž. neigė leidęs asmeniui, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, paimti jo vardu paskolą. Nors papildomos apklausos metu nukentėjusysis prisipažino, kad guodėsi D. J., jog jam trūksta pinigų ir būtų gerai gauti paskolą, netgi bandė užpildyti paraišką dėl paskolos suteikimo AB „P.“ klientų aptarnavimo skyriuje, (duomenys neskelbtini), tačiau gavęs atsakymą, jog paskolos gauti negali, nes neturi pakankamai pajamų, taip pat turi kitų įsipareigojimų, pakartotinai gauti paskolos nesistengė ir D. J. pagalbos šiuo klausimu neprašė. Tačiau asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, padėjo jam atsidaryti sąskaitą AB „Šiaulių bankas“, tuo tikslu perdavė D. J. savo elektroninės bankininkystės duomenis. Ką konkrečiai su šiais duomenimis veikė asmuo, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, nežino, nes beveik nemoka naudotis internetu, juo labiau, elektronine bankininkyste (1 t., b. l. 16).

9. J. J., apklausta kaip liudytoja pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kartu su sutuoktiniu 2017 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje gyveno pas nukentėjusįjį V. Ž., kuris pats sutiko dėl paskolos paėmimo, davė savo asmens duomenis. D. J. kartu su V. Ž. sėdėjo prie nešiojamo kompiuterio ir kažką darė, ji nesikišo, nuėjo miegoti (2 t., b. l. 148). Šie liudytojos parodymai neatitinka jos pirminių ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų, kad ji nematė, kaip D. J. jungėsi prie V. Ž. elektroninės bankininkystės, apie tai nieko nežino, sutuoktinis jai nieko nepasakojo (1 t., b. l. 32). Taigi, parodymai apie tai, kad nukentėjusysis sutiko paimti 5000 Eur kreditą bei šiam tikslui davė savo elektroninės bankininkystės duomenis, vertinami kritiškai, kaip siekis padėti sutuoktiniui išvengti atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad apgaulės būdu paimtas kreditas tą pačią dieną buvo pervestas į asmeniui, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, priklausančią banko sąskaitą, nurodant mokėjimo paskirtį ne kaip „paskola“, o „atlygis už teisines paslaugas“. Vėliau ši suma dalimis pervesta į kitas banko sąskaitas bei išgryninta bankomatuose. 2500 Eur buvo pervesta į J. J. banko sąskaitą, taip pat atlikti mokėjimai už AB „Telia“ ir UAB „Tele2“ suteiktas paslaugas, pervestos lėšos vaiko išlaikymui (1 t., b. l. 125-126).

10. Byloje esanti IPF „D.“ užfiksuoto skambučio stenograma (1 t., b. l. 62-63) patvirtina, kad asmuo, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, 2017 m. rugpjūčio 28 d. paskambino į IPF „D.“ ir melagingai prisistatė V. Ž., pateikdamas šio asmens anketinius duomenis. Atsiliepusiam konsultantui taip pat melagingai buvo nurodyta informacija apie gaunamas pajamas, vykdomą veiklą, naudojamos banko sąskaitos numerį bei kitus duomenis, reikalingus paskolai gauti. Taigi, asmuo, kurio atžvilgiu taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, pasinaudodamas nukentėjusiojo patiklumu bei nemokėjimu naudotis internetu, išviliojo iš jo elektroninės bankininkystės duomenis bei asmens tapatybės kortelę, kas leido inicijuoti bei atlikti finansinę operaciją. Apie surašytą paskolos raštelį duomenų byloje nėra, todėl ši versija laikytina deklaratyvia. Be to, pas ką turėtų būti šis raštelis, apeliantas aiškino prieštaringai, t. y. apeliaciniame skunde nurodoma, jog paskolos raštelį turi nukentėjusysis, o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo teigiama, kad raštelio kopiją jis, vis dėlto, turi, tačiau į posėdį jo neatsivežė, paliko namuose. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinės instancijos teisme D. J. nurodė, kad kartu su nukentėjusiuoju vyko į Šiaulių banko padalinį (duomenys neskelbtini), kur V. Ž. pats prašė jam suteikti paskolą, kurią vėliau jam perleido. Ši versija visiškai neatitinka objektyvių byloje surinktų duomenų, jog kreditas buvo paimtas bendraujant ir reikiamus duomenis pateikiant telefonu, o ne tiesiogiai nuvykus į banko padalinį.

Motyvuojamoji dalis

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, medicininius dokumentus bei pačio tiriamojo D. J. atsakymus. Apylinkės teismas, įvertinęs pirmiau aptartus objektyvius bylos duomenis, pagrįstai konstatavo, jog D. J. negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl yra nepakaltinamas BK 17 straipsnio nuostatų prasme ir jo atžvilgiu būtina taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Stacionarinis stebėjimas ir gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specialioje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje paskirtas atsižvelgiant į ekspertų rekomendacijas, taip pat įvertinta, jog D. J. padarė tris baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Apeliacinės instancijos teismas įvertina ir tai, kad šioje byloje analizuojamos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos nėra įvykdytos pirmą kartą. Asmuo, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, sistemingai daro priešingas teisei veikas ir susiduria su teisėsaugos institucijomis. Dauguma jo veikų yra padarytos būnant nepakaltinamumo būsenoje. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas anksčiau yra priverstinai gydytas ir dėl analogiškų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo, o 2018 m. lapkričio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi pripažinta, kad jis, būdamas nepakaltinamas, padarė labai pavojingas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas – seksualinį mažamečio asmens prievartavimą ir jaunesnio negu 16 m. asmens tvirkinimą. Taigi, jo daromos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos sunkėja, yra įvairaus (skirtingo) pobūdžio, savo neteisėtiems veiksmams apeliantas nekritiškas, kas rodo jo didesnį pavojingumą visuomenei.

13. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Remdamasis Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto išvadomis ir eksperto paaiškinimais bei vadovaudamasis BPK 403 straipsnio 2 dalies 2 punktu, teismas tinkamai nustatė D. J. skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninė. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka D. J. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Apeliantui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra taikomas asmenims, padariusiems baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nepažeidžiant nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, nei BPK 7, 11, 44 straipsnių nuostatų. Duomenų, kad apelianto psichinė sveikata būtų akivaizdžiai pagerėjusi, bylos medžiagoje nėra, be to, gydymo režimas kas šešis mėnesius yra peržiūrimas, taigi, šiuo metu nustatytas gydymo režimas gali būti tiek švelninamas, tiek griežtinamas. Remiantis išdėstytu, asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama galioti kaip teisėta ir pagrįsta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, D. J. apeliacinį skundą atmesti.