Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2022 m. sausio 6 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“ (toliau – ir 2022 m. sausio 6 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą „Dėl 2021-12-03 prašymo dėl LR pilietybės grąžinimo“ (toliau – ir 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 22 d. prašymą grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę (toliau – ir Prašymas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė Migracijos departamentui Prašymą. Pareiškėjas, paduodamas Prašymą, vadovavosi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Pilietybės įstatymas) 21 straipsnio 4 dalimi, 7 straipsnio 1 ir 11 punktais. Tačiau Migracijos departamentas nepagrįstai 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu Prašymo nepriėmė. Pareiškėjas, nesutikęs su tuo, padavė 2021 m. gruodžio 8 d. skundą Migracijos departamento vadovei dėl darbuotojų veiksmų, tačiau ir šis pareiškėjo skundas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu atmestas.

3. Pareiškėjas pabrėžė, kad sprendimus dėl asmenų prašymų grąžinti Lietuvos Respublikos pilietybę priima Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – ir Prezidentas), esant preliminariam Pilietybės reikalų komisijos vertinimui, o Migracijos departamentas atlieka tik techninio pobūdžio funkcijas – priima ir parengia svarstyti reikiamus dokumentus. Migracijos departamentas turėjo jam suteiktus įgaliojimus spręsti, ar pareiškėjas kartu su Prašymu pateikė visus Pilietybės įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761 patvirtintame Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas) nurodytus dokumentus. Tai reiškia, kad apskritai Migracijos departamento sprendimas nepriimti prašymo grąžinti pilietybę gali būti grindžiamas tik argumentais, siejamais su kartu su prašymu pateiktų dokumentų nepakankamumu, prieš tai nustačius terminą trūkumams pašalinti (trūkstamiems dokumentams pateikti). Tačiau, šiuo atveju pareiškėjui Migracijos departamento darbuotojos per MIGRIS pateiktame paaiškinime (2021 m. gruodžio 3 d. sprendime) ir 2022 m. sausio 6 d. sprendime pateikti teisinio pobūdžio argumentai, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Migracijos departamentas, atsisakęs priimti pareiškėjo Prašymą, nenurodė, kad kartu su juo nepateikti visi Pilietybės įstatyme ir (ar) Apraše nurodyti dokumentai. Šiuo atveju Migracijos departamentas, atsisakęs priimti pareiškėjo Prašymą, viršijo savo įgaliojimus, nes Prašymo nepriėmė ne Pilietybės įstatyme ir Apraše nurodytais pagrindais ir pasisakė dėl Prašymo esmės, de facto (faktiškai; iš tikrųjų) Prašymą išnagrinėjęs ir jį atmetęs.

4. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad jis neatitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjo tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis, o motina – Rusijos Federacijos pilietė. Pareiškėjo gimimo metu visi gyveno Rusijos Federacijoje. Tėvai buvo sutarę, kad jų vaikas (pareiškėjas) bus Lietuvos Respublikos pilietis ir su atitinkamais prašymais kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje. Lietuvos Respublikos ambasados Maskvoje Konsulinis skyrius 1999 m. vasario 2 d. pareiškėjui išdavė Vaiko kelionės dokumentą Nr. LA220344 (toliau – ir Vaiko kelionės dokumentas). Laikinai einančio vidaus reikalų ministro pareigas pareigūno 1999 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 623 patvirtintoje Vaiko kelionės dokumento išdavimo, keitimo ir apskaitos instrukcijoje nurodyta, kad „Vaiko kelionės dokumentas, kurio blanko forma patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos 1992 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 600 „Dėl vaiko kelionės dokumento“, išduodamas asmenims iki 16 metų, kurie pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą yra Lietuvos Respublikos piliečiai.“ Pareiškėjo tėvai buvo įsitikinę, kad atliko visus būtinus veiksmus, siekdami deklaruoti jų susitarimą pareiškėją laikyti Lietuvos Respublikos piliečiu. Įgaliotai valstybės institucijai išdavus pareiškėjui Vaiko kelionės dokumentą buvo oficialiai pripažinta, kad jis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Todėl Migracijos departamento sprendimuose nurodomas Migracijos departamento Pilietybės reikalų skyriaus 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. (15/3-5) 8P-582 „Dėl A. B. Lietuvos Respublikos pilietybės“ (toliau – ir 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas), kuriuo pripažinta, kad pareiškėjo pilietybės klausimas išspręstas pažeidžiant įstatymo nuostatas, ir nuspręsta pareiškėjo nelaikyti Lietuvos Respublikos piliečiu bei pripažinti, kad Vaiko kelionės dokumentas jam buvo išduotas neteisėtai, negali būti vertinamas, kaip pagrindžiantis faktą, kad pareiškėjas niekuomet neturėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. 2008 m. balandžio 18 d. sprendime yra teigiama, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas buvo išspręstas pažeidžiant 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo pateiktas tėvo (Lietuvos Respublikos piliečio) prašymas spręsti sūnaus Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, o pareiškėjas buvo Rusijos Federacijos pilietis. Tačiau 2008 m. balandžio 18 d. sprendime nenurodoma kokių duomenų pagrindu remiantis padaryta išvada, jog pareiškėjo tėvas nebuvo pateikęs prašymo dėl pareiškėjo pilietybės. 2008 m. balandžio 18 d. taip pat nepaaiškinta, kokiu pagrindu ir kieno iniciatyva pareiškėjui tuo metu buvo išduotas Vaiko kelionės dokumentas.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo metu galiojusio Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1078) 28 straipsnio 2 dalį, asmuo įgijęs kitos valstybės pilietybę, laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos. 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas grindžiamas ir tuo, kad pareiškėjas negali būti Lietuvos Respublikos piliečiu, nes įgijo Rusijos Federacijos pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas konstatuojamas nuo Rusijos Federacijos pilietybės įgijimo dienos. Rusijos Federacijos dokumentas – įdėtinis priedas į gimimo liudijimą, patvirtinantis, kad vaikas yra Rusijos Federacijos pilietis, buvo išduotas 2003 m. gruodžio 29 d. Todėl turėjo būti konstatuota, jog pareiškėjas buvo Lietuvos Respublikos pilietis nuo gimimo (1991 m. balandžio 11 d.) arba bent jau nuo Vaiko kelionės dokumento išdavimo (1999 m. vasario 2 d.) iki 2003 m. gruodžio 29 d. 2008 m. balandžio 18 d. sprendime nėra nurodyta, nuo kada pareiškėjas nelaikomas Lietuvos Respublikos piliečiu.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas buvo pateiktas tik jo tėvams, todėl pats pareiškėjas neturėjo galimybės jo ginčyti.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad individualūs administraciniai aktai (šiuo atveju – 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas) atgal negalioja ir teisines pasekmes gali sukelti tik nuo jų priėmimo datos.

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjas per MIGRIS užpildė Prašymą tuo pagrindu, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas ir po to jos neteko. Kartu su šiuo Prašymu pareiškėjas pateikė įsiteisėjusį 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pripažinti, kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas išspręstas pažeidžiant 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 dalį ir 25 straipsnio 1 dalį, nelaikyti pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečiu, pripažinti, kad Vaiko kelionės dokumentas 1999 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje išduotas neteisėtai. Ši faktinė aplinkybė patvirtina, kad pareiškėjo Prašymas neatitiko Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies, nes jis buvo pateiktas asmens (pareiškėjo), kuris niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu.

10. Migracijos departamentas pažymėjo, kad jis, atsisakydamas priimti pareiškėjo Prašymą, aiškiai pareiškėjui nurodė, kokius veiksmus jis turi atlikti, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

11. Migracijos departamentas nurodė, jog kadangi pareiškėjas nėra Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs asmuo (niekada nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu), todėl jo Prašymas nėra paties asmens rašytinis prašymas, kaip tai nustatyta Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir 37 straipsnio 1 dalyje. Pagal Aprašo II skyriaus nuostatas (pvz., 6–7 punktus), protingumo principą, akivaizdu, kad Prašyme turi būti nurodyti tikrovę, faktinę situaciją atitinkantys duomenys. Tačiau ir kiti Prašyme nurodyti duomenys neatitinka faktinės situacijos. Remiantis tuo ir vadovaujantis Aprašo 15.4 punktu, pareiškėjo Prašymas negalėjo būti priimtas.

12. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo Prašymą iš esmės ir jį atmetė. Duomenis, kad pareiškėjas nebuvo Lietuvos Respublikos piliečiu, Migracijos departamentui pateikė pats pareiškėjas (jie nepaaiškėjo tariamo Prašymo nagrinėjimo metu). Migracijos departamento atsisakymas priimti pareiškėjo Prašymą nesukėlė pareiškėjui pasekmių, numatytų Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje, kurios atsirastų, jeigu pareiškėjo Prašymas būtų iš tikrųjų išnagrinėtas iš esmės ir atmestas.

13. Migracijos departamentas teigė, kad 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas patvirtino, jog pareiškėjas niekada negalėjo būti laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu. Šis sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo tėvams, kaip pareiškėjo atstovams pagal įstatymą, kurie galėjo šį sprendimą apskųsti. 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo tik 15 metų, t. y. pareiškėjas negalėjo savo interesų ginti efektyviau nei jo tėvai (atstovai pagal įstatymą).

II.

14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 23 d. per MIGRIS užpildė Prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikos pilietybę jis įgijo gimdamas ir po to jos neteko. Kartu su Prašymu pareiškėjas pateikė Vaiko kelionės dokumentą, 2018 m. birželio 1 d. leidimą gyventi Lietuvoje, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, pranešimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės, 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, pažymą dėl (ne)teistumo. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 3 d. MIGRIS paskyroje gavo pranešimą (2021 m. gruodžio 3 d. sprendimas), kad jo Prašymas nepriimtas, nes pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės. Pranešime (2021 m. gruodžio 3 d. sprendimas) paaiškinta, kad 2008 m. balandžio 18 d. sprendime nuspręsta pareiškėją laikyti neteisėtai įgijusiu Lietuvos Respublikos pilietybę ir nelaikyti Lietuvos Respublikos piliečiu, t. y. nebuvo konstatuotas Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas. Pranešime (2021 m. gruodžio 3 d. sprendime) Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo kitais pagrindais, t. y. natūralizacijos ar supaprastinta tvarka. Nesutikdamas su atsakovo pranešimu (2021 m. gruodžio 3 d. sprendimu), pareiškėjas pateikė 2021 m. gruodžio 8 d. skundą Migracijos departamento vadovei, prašydamas pakeisti 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą. Pareiškėjas skundą iš esmės grindė tuo, kad Migracijos departamento darbuotojai neturėjo įgaliojimų spręsti dėl Prašymo pagrįstumo, nurodomo teisinio pagrindo atitikties Pilietybės įstatymui ir galimybės Prašymą tenkinti ar atmesti. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjo Prašymas nepriimtas pagrįstai, bei išaiškino pareiškėjui teisę kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės kitais pagrindais.

16. Teismas, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo (2020 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XIV-64 redakcija) nuostatomis (21 str., 37 str., 42 str. 1 d., 2 d., 3 d.), Aprašo nuostatomis (6 p., 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8 pr., 7 p., 15 p.), padarė išvadą, kad Migracijos departamentas turi teisę nepriimti asmens prašymo, jeigu prašymas pateiktas nesilaikant Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 1 ar 3 dalies ir (ar) Aprašo I skyriuje ir II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatytų reikalavimų.

17. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjas Prašymą pateikė tuo pagrindu, kad jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas ir po to jos neteko (Pilietybės įstatymo 21 str. 4 d.); kartu su Prašymu pareiškėjas pateikė 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriame nuspręsta nelaikyti pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečiu dėl to, kad pilietybės klausimas buvo sprendžiamas pažeidžiant ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, ir pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijoje Vaiko kelionės dokumentą išdavė neteisėtai; 2008 m. balandžio 18 d. sprendime Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas nėra konstatuotas; 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas patvirtina, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, nes pareiškėjo gimimo liudijime ir įdėtiniame lape į gimimo liudijimą nurodyta, jog jis yra Rusijos Federacijos pilietis; pareiškėjui 2003 metais buvo išduotas Rusijos Federacijos pasas.

18. Teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas Rusijos Federacijos piliečiu buvo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo metu ir Prašymo padavimo metu, konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas, o vėliau neteko, kaip nurodyta pareiškėjo Prašyme. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog atitinka asmens, turinčio teisę teikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės gražinimo, statusą.

19. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl Migracijos departamento kompetencijos ribų ir atsisakymo priimti pareiškėjo Prašymą pagrindų, pažymėjo, kad Migracijos departamentas turi teisę nepriimti asmens prašymo, žodžiu paaiškindamas nepriėmimo priežastį ir suteikdamas reikiamą informaciją, išsiųsdamas pranešimą dėl prašymo nepriėmimo per MIGRIS. Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog Prašymo nepriėmimo priežastys jam buvo paaiškintos tiek žodžiu, tiek ir per MIGRIS pateiktame pranešime (2021 m. gruodžio 3 d. sprendime).

20. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad Migracijos departamentas, nepriimdamas Prašymo, Prašymą išnagrinėjo iš esmės ir jį atmetė, nepagrįsti. Iš Migracijos departamento ginčijamų sprendimų turinio nustatyta, kad pareiškėjo Prašymas nepriimtas dėl to, kad pareiškėjas nelaikomas asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. nėra tinkamas subjektas teikti prašymą pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Prašymo nepriėmimas (atsisakymas priimti) negali būti prilyginamas prašymo išnagrinėjimui iš esmės. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsisakydamas priimti Prašymą, nesprendė dėl Prašymo pagrįstumo. Migracijos departamentas, atsisakydamas priimti pareiškėjo Prašymą, sprendimo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės (ne)grąžinimo nepriėmė, nes Migracijos departamento atsisakymas nesukėlė pareiškėjui Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių, t. y. nedraudžia ir laiko atžvilgiu neriboja pakartotinai teikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės tuo pačiu pagrindu.

21. Teismas nevertino skundo argumentų dėl 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo pagrįstumo, jame nurodytų aplinkybių ir nepakankamo motyvavimo, konstatavęs, kad šis sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas buvo įteiktas pareiškėjo tėvams, todėl pareiškėjas jo negalėjo ginčyti, taip pat nepatenka į nagrinėjamos bylos nagrinėjimo ribas. Teismas sutiko su Migracijos departamento pozicija, kad 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo metu pareiškėjas buvo nepilnametis, todėl sprendimas pagrįstai buvo įteiktas jo atstovams pagal įstatymą (tėvams).

22. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas pagrįstai nepriėmė pareiškėjo Prašymo, nepažeidė teisės aktuose nustatytos tvarkos priimdamas skundžiamus sprendimus, Migracijos departamentas nurodė pareiškėjui jo Prašymo nepriėmimo priežastis, išaiškino teisę kreiptis dėl Lietuvos pilietybės kitais pagrindais, o pranešimas (2021 m. gruodžio 3 d. sprendimas) išsiųstas per MIGRIS. Priimdamas skundžiamus sprendimus, Migracijos departamentas neviršijo jam suteiktų įgaliojimų.

III.

23. Pareiškėjas A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas, pakartodamas byloje nustatytas aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančias aktualias teisės normas, argumentus, išdėstytus skunde, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog Migracijos departamentas pagrįstai nepriėmė pareiškėjo Prašymo.

25. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo Prašyme išdėstytos faktinės aplinkybes lemia tai, jog pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tai, ar asmuo atitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, yra fakto ir teisės klausimas. Taip pat šiuo atveju aktualus klausimas ir dėl 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo teisinių pasekmių pareiškėjui. Šie klausimai yra pakankamai sudėtingi, todėl turėjo būti išspręsti nagrinėjant pareiškėjo Prašymą iš esmės, o ne jo priėmimo stadijoje. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė skubotą išvadą, jog pareiškėjas nelaikytinas asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, t. y. nėra tinkamas subjektas teikti prašymą pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį. Teismas netyrė reikšmingų aplinkybių, norint atsakyti, ar pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. ar pareiškėjo tėvas kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą Maskvoje su prašymu pareiškėjui suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę, dėl kokių priežasčių šis prašymas vėliau dingo, kokią tai reikšmę turi sprendžiant pareiškėjo Prašymą, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas Vaiko kelionės dokumentas.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog Migracijos departamento ginčijami sprendimai nesukėlė pareiškėjui Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių. Skundo argumentą, kad pareiškėjo Prašymas buvo išnagrinėtas iš esmės ir atmestas, patvirtina ne tik Migracijos departamento sprendimai, bet ir teismo sprendimu kilusios teisinės pasekmės pareiškėjui. Likus galioti Migracijos departamento sprendimams ir teismo sprendimui, visi vėlesni tuo pačiu pagrindu teikiami prašymai taip pat nebus priimti. Tokiu būdu pareiškėjui net nebuvo suteikta galimybė teikti argumentus, prašymus Pilietybės reikalų komisijai ir Prezidentui, siekiant įrodyti, kad pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir jos neteko galimai dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojų kaltės, ir esant pagrindui apskųsti dėl to priimtus sprendimus teismui.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius skundo argumentus dėl to, kada pareiškėjas turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir (ar) turėjo būti pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu, kad 2008 m. balandžio 18 d. sprendime nėra nurodyta, nuo kada pareiškėjas nelaikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, dėl 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo galiojimo ir teisinių pasekmių laike.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Migracijos departamentas, iš esmės pakartodamas argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

30. Migracijos departamentas teigia, kad pareiškėjo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nuspręsti, kad Migracijos departamentas pagrįstai nepriėmė pareiškėjo Prašymo, yra deklaratyvus ir nepagrįstas. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjo Prašymas neatitiko Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes jis buvo pateiktas asmens, kuris niekada nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei tai, kad Prašyme nurodyti duomenys neatitiko faktinės situacijos, kas sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjo Prašymą atsisakyti priimti.

31. Migracijos departamentas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai nurodyta, jog šis teismas nevertino skundo argumentų dėl 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo pagrįstumo, jame nurodytų aplinkybių ir nepakankamo motyvavimo, nes jie nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į esminius pareiškėjo skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

32. Bylos esminis dalykas – atsakovo Migracijos departamento 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimo, kuriuo nepriimtas pareiškėjo A. B. (Rusijos Federacijos piliečio) 2021 m. lapkričio 22 d. prašymas grąžinti jam Lietuvos Respublikos pilietybę, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat yra suformulavęs reikalavimus panaikinti Migracijos departamento 2022 m. sausio 6 d. sprendimą „Dėl skundo nagrinėjimo“, įpareigoti Migracijos departamentą priimti pareiškėjo 2021 m. lapkričio 22 d. prašymą grąžinti jam Lietuvos Respublikos pilietybę.

33. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. lapkričio 23 d. per MIGRIS užpildė Prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo tuo pagrindu, jog jis Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas ir po to jos neteko (Pilietybės įstatymo 21 str. 4 d.). Kartu su Prašymu pareiškėjas pateikė Vaiko kelionės dokumentą, 2018 m. birželio 1 d. leidimą gyventi Lietuvoje, asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, pranešimą dėl Rusijos Federacijos pilietybės, Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, pažymą dėl (ne)teistumo. Pareiškėjo Prašymą atsisakyta priimti, vadovaujantis Aprašo 15.4 punktu, nustačius, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatos būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės.

34. Pažymėtina, kad pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1196 redakcija), asmeniui, netekusiam Lietuvos Respublikos pilietybės, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta pagal jo prašymą, o 4 dalyje (2020 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XIV-64 redakcija) nurodyta, jog asmeniui, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta arba suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to jos neteko, Lietuvos Respublikos pilietybė gali būti grąžinta, jeigu jis nėra kitos valstybės pilietis (šis reikalavimas netaikomas asmeniui, kuris pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 ir 11 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis).

35. Prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo pagal Įstatymo 21 straipsnio 2–4 dalis paduodami Lietuvos Respublikos Prezidentui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytą įstaigą (Pilietybės įstatymo 42 str. 1 d.). Asmuo, kuris įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas, kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta ar suteikta supaprastinta tvarka ir kuris po to neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) vardo ar pavardės keitimą patvirtinantį dokumentą, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti po Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo; 3) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 ir 11 punktus asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis; 4) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 3, 4, 7 ir 11 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis (Pilietybės įstatymo 42 str. 3 d.).

36. Aprašo 15.4 punkte nustatyta, kad prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės Migracijos departamente nepriimamas, jei prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ir (ar) prie šio prašymo pridedami dokumentai pateikiami nesilaikant Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 1 ar 3 dalies ir (ar) Aprašo I skyriuje ir II skyriaus pirmajame skirsnyje nustatytų reikalavimų.

37. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių argumentus dėl ginčo esmės, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti Prašymą, nes pareiškėjas, teikdamas Prašymą Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, nepateikė duomenų, jog jis atitinka asmens, turinčio teisę teikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės gražinimo, statusą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimu, pripažino pagrįstais atsakovo argumentus, kad Prašymas pateiktas asmens, kuris nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir kuris nėra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

38. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, jog jo Prašymas privalėjo būti priimtas, nes, ar asmuo atitinka Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatą būti asmeniu, netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, yra fakto ir teisės klausimai ir į juos gali būti atsakyta tik jo Prašymą nagrinėjant iš esmės, o ne jo priėmimo stadijoje. Pareiškėjas, vadovaudamasis Aprašo 9 punktu, nurodo, kad Migracijos departamento darbuotojas tik įvertina, ar prašyme nurodyti duomenys atitinka pridedamose dokumentų skaitmeninėse kopijose nurodytus duomenis, ar pateiktos Aprašo 7 punkte nurodytų dokumentų skaitmeninės kopijos ir ar šie dokumentai atitinka Pilietybės įstatyme ir (ar) Apraše nustatytus reikalavimus, o prašymas nepriimamas, jei tik nustatomi prašymo trūkumai ir prašymą užpildęs asmuo per vieną mėnesį nepašalina pranešime nurodytų trūkumų. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento sprendimas nepriimti pareiškėjo prašymo gali būti grindžiamas tik argumentais, siejamais su kartu su prašymu pateikiamų dokumentų nepakankamumu. Pareiškėjas taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog pareiškėjas iki Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. priimto sprendimo buvo Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. jis Lietuvos Respublikos pilietybės neteko tik 2008 m. balandžio 18 d.; nuo Vaiko kelionės dokumento išdavimo datos (1999 m. vasario 2 d.) buvo pripažintas Lietuvos Respublikos piliečiu.

39. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms dėl ginčo esmės ir akcentuoja, kad Prašymas negalėjo būti priimtas, nes jis pateiktas asmens, kuris niekada nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, o prašymą pagal Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį pateikia asmuo, netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės.

40. Vertinant, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir Aprašo 15.4 punktu, atsisakė priimti Prašymą ir jo neteikė Pilietybės reikalų komisijai (ir Prezidentui), akcentuotina, kad pareiškėjas Prašymą teikė kaip asmuo, kuris Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo gimdamas ir po to jos neteko (Pilietybės įstatymo 21 str. 1 ir 4 d.), todėl pareiškėjo Prašymas turėjo būti pagrįstas duomenimis, kad jis atitinka šią sąlygą. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia teisinė situacija, kad pareiškėjas tokio pobūdžio duomenų neteikė, o priešingai – pateikė duomenis, kurie paneigia jo Prašymo pagrindą.

41. Kartu su Prašymu pareiškėjas pateikė Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta nelaikyti pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečiu dėl to, kad pilietybės klausimas buvo išspręstas pažeidžiant ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, ir pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 1999 m. vasario 2 d. neteisėtai išdavė Vaiko kelionės dokumentą, kuriuo pareiškėjas grindžia įgytą Lietuvos Respublikos pilietybę. Šiame sprendime nurodyta, kad sprendžiant pilietybės klausimą pareiškėjas buvo ir yra Rusijos Federacijos pilietis (tai patvirtina 1991 m. birželio 6 d. (duomenys neskelbtini) miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotas gimimo liudijimas, 2003 m. gruodžio 29 d. išduotas įdėklas, kuriame įrašyta, kad asmuo Rusijos Federacijos pilietybę įgijo pagal 1991 m. lapkričio 28 d. priimto Rusijos Federacijos įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos pilietybės“ 13 straipsnio 1 dalį, 2003 m. gruodžio 29 d. išduotas Rusijos Federacijos piliečio užsienio pasas, 2006 m. balandžio 27 d. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų skyriaus išduotas Rusijos Federacijos piliečio vidaus pasas). Sprendime taip pat nurodyta kad pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės klausimas buvo išspręstas pažeidžiant 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnio 3 dalį (tokia norma nurodyta minėtame sprendime) ir 25 straipsnio 1 dalį, kadangi nebuvo pateiktas pareiškėjo tėvo – Lietuvos Respublikos piliečio – prašymas spręsti sūnaus Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą, be to, pareiškėjas buvo Rusijos Federacijos pilietis.

42. Pareiškėjo pateiktas Vaiko kelionės dokumentas, kuris Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimu pripažintas išduotu neteisėtai, buvo išduotas pareiškėjui, kaip asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybę įgijusiam pagal 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 25 straipsnio 1 dalį, kuri nustatė, kad jeigu Lietuvos Respublikos piliečiu tampa vienas iš tėvų, o antrasis lieka kitos valstybės piliečiu, jų vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo abu vaiko tėvai; jeigu vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, jei to raštu prašo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį vaikas faktiškai nuolat gyvena.

43. 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 1 straipsnyje buvo nurodyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai yra: 1) asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie neįgijo kitos valstybės pilietybės; 2) asmenys, 1919 m. sausio 9 d. – 1940 m. birželio 15 d. nuolat gyvenę dabartinėje Lietuvos Respublikos teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie šio įstatymo įsigaliojimo dieną nuolat gyvena Lietuvoje ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3) asmenys, iki 1991 m. lapkričio 4 d. įgiję Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymą, galiojusį iki šio įstatymo priėmimo; 4) asmenys, kurie įgyvendino teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę ar atstatė Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą; 5) kiti asmenys, kurie įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šį įstatymą. Lietuvos Respublikos pilietis vienu metu negali būti kitos valstybės piliečiu, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus.

44. 1991 m. gruodžio 5 d. priimto Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustatė, kad esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, jeigu: 1) jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje; 2) jis gimė už Lietuvos Respublikos ribų, bet tėvų arba vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o 2 dalyje nurodyta, kad esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta buvo už Lietuvos Respublikos ribų, vaiko, gimusio už Lietuvos Respublikos ribų, pilietybė iki jam sukaks 18 metų, nustatoma pagal tėvų susitarimą.

45. Vaiko kelionės dokumento išdavimo metu (1999 m. vasario 2 d.) galiojusios Vaiko kelionės dokumento išdavimo, keitimo ir apskaitos instrukcijos, patvirtintos laikinai einančio vidaus reikalų ministro pareigas 1999 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. 623 (galiojo iki 2003 m. sausio 18 d.), 2 punktas nustatė, jog vaiko kelionės dokumentas, kurio blanko forma patvirtinta Vidaus reikalų ministerijos 1992 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 600 „Dėl vaiko kelionės dokumento“, išduodamas asmenims iki 16 metų, kurie pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą yra Lietuvos Respublikos piliečiai, o 10 punktas nustatė, kad vaiko kelionės dokumentas išduodamas tik išsprendus vaiko Lietuvos Respublikos pilietybės klausimą pagal Pilietybės įstatymą.

46. Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimo priėmimo metu galiojusi Pilietybės įstatymo (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymo Nr. IX-1078 redakcija) 21 straipsnio 5 dalies redakcija nustatė, kad Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas pripažįstamas negaliojančiu, jeigu paaiškėja, kad asmuo Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus įgijo neteisėtai ar nepagrįstai.

47. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas paneigia pareiškėjo nurodytą aplinkybę (Prašymo pagrindą), kad jis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę gimdamas ir jos neteko priėmus Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą.

48. Iš pareiškėjo šioje byloje teikiamų argumentų procesiniuose dokumentuose matyti, kad pareiškėjas iš esmės siekia nuginčyti minėtą Migracijos departamento 2008 m. balandžio 18 d. sprendimą, tačiau šioje byloje nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo argumentų, susijusių su šio sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu, nes šio sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas nėra šios bylos dalykas.

49. Apibendrinant konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčo esmės, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

50. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.