Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Nerijus Meilutis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs N. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimo N. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji 2013 m. birželio 22 d. po 21.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodama automobilį Alfa Romeo 156, v. n. (duomenys neskelbtini) atbuline eiga, buvo neatidi ir kliudė gale stovintį kitą automobilį. Apie eismo įvykį policijai nepranešusi, iš eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 119, 234 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d., 130 str. 1 d.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu N. P. pripažino kalta padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir nubaudė pagal ATPK 127 str. 2 d. - 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų bauda, pagal ATPK 130 str. 1 d., - 3200 (trijų tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., nuobaudas subendrinus, galutinė administracinė nuobauda jai paskirta - 3200 (trijų tūkstančių dviejų šimtų) litų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos administracinės veiklos skyriaus viršininkas prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti teismo nutarimą nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas nutarimas keičiamas.

Apeliantė pripažįsta savo kaltę dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., padarymo, tačiau neigia padariusi pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., ir prašo bylą šioje dalyje nutraukti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis ATPK 302¹¹ str. 1 d. nuostatomis, patikrinęs priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, pagrįstai N. P. pripažino kalta padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis – įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.). Vienas svarbiausių administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždavinių yra visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išsiaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes, išspręsti ją tiksliai pagal įstatymus (ATPK 248 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti automobiliui ar kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą (stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan.), atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai.

Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-10-2012, 2AT-11-2012).

Byloje nustatyta, kad N. P. atbuline eiga išvažinėdama iš PC „Rimi“, esančio (duomenys neskelbtini), Kaunas, aikštelės atsitrenkė į toje pačioje aikštelėje stovėjusį D. N. automobilį Audi A4. Įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Po įvykio apeliantė nevykdė Kelių eismo taisyklėse (toliau – KET) nustatytų pareigų ir iš įvykio vietos, nesustodama išvažiavo. Ir nors N. P. teigia nepajutusi smūgio, todėl neprivalėjo vykdyti KET 234 p. numatytų reikalavimų ir iš įvykio vietos išvažiavo ne siekdama išvengti atsakomybės, o nesupratusi kas įvyko,- tai paneigia bylos medžiaga. Išanalizavus byloje esančius liudytojų parodymus, vaizdo įrašus, įvykio vietos schemas, automobilių apžiūros metu padarytas fotonuotraukas, darytina išvada, kad apeliantė turėjo suvokti sukėlusi eismo įvykį ir įvykdyti KET nustatytas pareigas.

Kaip teigia pati apeliantė, ji yra pakankamai didelį stažą turinti vairuotoja, todėl būdama patyrusi ir sąmoninga kelių eismo dalyvė, privalėjo elgtis apdairiai, atsargiai bei manevruoti aikštelėje įsitikinusi, kad tai bus saugu. Tačiau iš vaizdo įrašo matyti, kad apeliantė aikštelėje iš stovėjimo vietos atbuline eiga išvažinėja neapdairiai, pasirinkdama netinkamą važiavimo trajektoriją, neatidžiai stebėdama vaizdą per šoninį veidrodėlį ir dėl to neišlaikė tinkamo atstumo nuo kitos transporto priemonės bei ją užkliudė savo automobiliu. Vaizdo įrašas akivaizdžiai įrodo, kad apeliantė išvažiavusi iš stovėjimo vietos per aikštelę važiuoja vienodu greičiu (nelėtėdama) ir sustoja tik tada, kai savo vairuojamu automobiliu atsitrenkia į kliūtį, t.y. kitą automobilį. Apeliantė tvirtina, kad sustojo dėl to, jog buvo įsitikinusi, kad jau pakanka vietos išvažiavimui, tačiau kaip matyti iš vaizdo įrašo, jai kaip patyrusiai vairuotojai, jau ir anksčiau būtų pakakę vietos manevrui ir nereikėjo važiuoti taip toli, be to pravažiavimas tarp automobilių buvo ganėtinai platus ir laisvas, todėl jai nereikėjo važiuoti taip arti kitų automobilių. Iš automobiliams padarytų sugadinimų matyti, kad ant automobilių esantys nubrėžimai žymūs, gan didelio pločio, aiškiai matomi, atsiradę pakankamai stipraus kontakto metu. Be to, iš vaizdo įrašo matyti, kad nuo apeliantės automobilio smūgio į Audi A4, šis automobilis gerokai pajuda iš vietos į priekį, todėl N. P., kaip patyrusi vairuotoja, negalėjo smūgio nejausti ir/ar negirdėti.

Atsižvelgiant į tai, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija, jog ji galėjo nepajusti automobilių susidūrimo kontakto ir nesuvokti sukėlusi eismo įvykį, atmestina kaip nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje esančių įrodymų visumai, todėl vertintina kritiškai, kaip mėginimas išvengti administracinės atsakomybės.

Liudytojo P. P., apeliantės vyro, parodymai, kad jis taip pat nepajuto smūgio, vertintini kaip subjektyvus, nepagrįstai palankūs apeliantei, mėginat padėti jai išvengti atsakomybės. Liudytojas teigia, kad neįmanoma buvo girdėti smūgio, nes jie kalbėjosi tarpusavyje, salone grojo muzika, veikė kondicionierius. Tačiau tokios aplinkybės nepašalina vairuotojo pareigų bei atsakomybės. Priešingai, tai tik rodo neatsakingą apeliantės, kaip vairuotojos elgesį, nes jos dėmesys pirmiausia turėjo būti sukoncentruotas į vairavimą, o ne į pokalbį su keleiviu ir muzikos klausymąsi.

Apeliantė akcentuoja, kad ji nevengė atsakomybės pripažino savo kaltę dėl kitam asmeniui priklausančio automobilio sugadinimo, rūpinosi žalos atlyginimu. Tačiau šių veiksmų apeliantė ėmėsi tik tada, kai akivaizdūs įrodymai patvirtino, kad dėl D. N. automobilio Audi A4 sugadinimo kalta ji.

Taigi, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas N. P. veikoje teisingai nustatė ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektyvųjį požymį – tyčią, ir ji pagrįstai nubausta už šią veiką, todėl naikinti apylinkės teismo nutarimo šioje dalyje apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Apeliantė taip pat prašė jos atžvilgiu taikyti ATPK 30¹ str. nuostatas ir paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje. Šis apeliantės prašymas tenkintinas.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo inter alia 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).

Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kurioje konstatuojama, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011; 2AT-8-2013).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. P. turėdama ilgą vairavimo stažą administracine tvarka nėra nė karto bausta, taip pat nėra ir kitų jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Ir nors apeliantė tik iš dalies pripažino savo kaltę, tačiau neneigė padariusi ATPK 127 str. 2 d. numatytą pažeidimą, dėl jo gailėjosi, ji apsidraudusi civilinę atsakomybę, susisiekė su nukentėjusiąja, susitarė dėl žalos atlyginimo, rūpinosi, kad draudimo bendrovė greičiau ją atlygintų, padaryta materialinė žala nėra didelė, nukentėjusioji patvirtino, kad ji pretenzijų apeliantei neturi ir padarytą žalą atlygins draudimas.

Taigi, atsižvelgus į minėtas aplinkybes, apibūdinančias padaryto pažeidimo pobūdį, padarinius, N. P. asmenybę, jos elgesį po pažeidimo padarymo, aukštesnysis teismas konstatuoja, jog šioje byloje už padarytus administracinius teisės pažeidimus pagal ATPK 130 str. 1 d. ir 127 str. 2 d. paskirta 3200 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu 3 (trejiems) metams yra neproporcinga jos padaryto pažeidimo pavojingumui, t.y. yra per griežta. Todėl teismas daro išvadą, kad ATPK 20 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos tikslai gali būti pasiekti taikant ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir sumažinant už ATPK 130 str. 1 d. numatytą pažeidimą paskirtą nuobaudą iki 2000 (dviejų tūkstančių) Lt baudos su teisės vairuoti transporto priemonę atėmimu dvejiems metams.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu,

nutaria:

N. P. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimo dalį, kuria N. P. nubausta už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir taikant Lietuvos Respublikos ATPK 30¹, paskirti jai 2000 (dvejų tūkstančių) litų dydžio baudą su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. 2 d., Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. paskirtą nuobaudą subendrinti su Kauno apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutarimu už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d., paskirta 150 (vieno šimto penkiasdešimties) litų bauda ir paskirti galutinę subendrintą nuobaudą 2000 (dviejų tūkstančių) litų dydžio baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.