- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-07-07
- Bylos Nr.
- 2T-113/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Konstantinas Gurinas, Danutė Milašienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- Lenkijos įmonės „ZPC URSUS SA.“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Agronika“
- Kategorijos
- 130.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo ribotos civilinės atsakomybės bendrovės „CDZ 2“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą byloje pagal ieškovo Lenkijos įmonės „ZPC URSUS SA.“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Agronika“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Pareiškėjas ribotos civilinės atsakomybės bendrovė kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismas su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą, kuriuo iš UAB „Agronika“ kitai bendrovei „ZPC URSUS SA.“ buvo priteista 23 000 USD skolos, 7 310,68 PLN bylinėjimosi išlaidų ir 2 435,34 PLN atstovavimo teisme išlaidų. Pareiškėjas nurodė, kad pagal Rajono teismo Varšuvos miesto seniūnijos, IX Ūkio skyriaus 2008 m. vasario 28 d. nutarimą jam iš įmonės „ZPC URSUS SA.“ perėjo reikalavimo teisė. Arbitražo teismo sprendimas yra galutinis ir įsiteisėjęs, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atsakovui buvo tinkamai pranešta, tačiau jis atsiliepimo nepateikė, į posėdį neatvyko. Arbitražinį susitarimą patvirtina sutarties Nr. PL012865890/99 5.2 punkte įtvirtinta arbitražinė sąlyga, kad visi ginčai, kurių nebus įmanoma išspręsti taikiu būdu, bus perduodami Arbitražiniam Teismui prie Valstybinių Ūkio Rūmų Varšuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – Komercinio arbitražo įstatymo) 39 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad arbitražinio teismo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – Niujorko 1958 metų konvencijos ,,Dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo” (toliau – Niujorko konvencija) dalyvėje, Lietuvos Respublikoje yra pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio bei Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio ir minėtos Niujorko konvencijos nuostatas. Lenkija yra Niujorko konvencijos dalyvė, todėl Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimo pripažinimui ir vykdymui Lietuvos Respublikoje taikytini Komercinio arbitražo įstatymo 39 ir 40 straipsniai bei Niujorko konvencijos nuostatos.
Sprendžiant dėl užsienio komercinio arbitražo sprendimo pripažinimo, byla nėra nagrinėjama iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis minėtomis teisės normomis, privalo patikrinti vien tai, ar nėra pagrindų atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Pagrindus atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą nustato Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio pirmoji ir antroji dalys. Šie pagrindai yra identiški Niujorko konvencijos V straipsnyje nurodytiems pagrindams.
Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio pirmoji dalis (Niujorko konvencijos V str. 1 d.) nustato, kad atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą galima, jeigu ginčo šalis, prieš kurią sprendimas nukreiptas, pateikia įrodymus, kad: 1) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikomą įstatymą buvo tam tikru mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal taikomąjį įstatymą, kurį ginčo šalys numatė savo sutartyje, o jei tokio nurodymo nėra, - pagal tos šalies, kur buvo priimtas arbitražinio teismo sprendimas, įstatymus; arba 2) šaliai, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinio teismo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši šalis negalėjo pateikti savo paaiškinimų; arba 3) arbitražinio teismo sprendimas buvo priimtas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje. Jeigu nuostatos tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirtos nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatos arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma; arba 4) arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba jei tokio susitarimo nėra, - tos valstybės, kurioje vyko arbitražas, įstatymų; arba 5) sprendimas šalims dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo priimtas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Pagal nusistovėjusią Komercinio arbitražo įstatymo ir Niujorko konvencijos taikymo praktiką aukščiau nurodytų pagrindų buvimą teismas tikrina tik ginčo šalies, prieš kurią arbitražo sprendimas yra nukreiptas, reikalavimu.
Arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad: a) ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas, arba b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.
UAB „Agronika“ yra privataus juridinis asmuo. Prašomu pripažinti arbitražo sprendimu išspręstas dviejų privačių juridinių asmenų ginčas dėl atsiskaitymo už pateiktą prekę. Tokio ginčo arbitruotinumo apribojimų Lietuvos komercinio arbitražo įstatymas nenustato (Komercinio arbitražo įstatymo 11str.).
Iš 1999 m. spalio 6 d. ZPC „URSUS SA“ ir UAB „Agronika“ sudarytos sutarties Nr. PL012865890/99 5.2. punkto matyti, kad šalys susitarė iš sutarties kilusius ginčus spręsti Arbitražiniame Teisme prie Valstybinių Ūkio Rūmų Varšuvoje. Todėl ginčą galėjo spręsti šis arbitražinis teismas.
Sprendimo, kuriuo išspręstas privačių įmonių ginčas dėl atsiskaitymo už patiektas prekes, vykdymas neprieštarauja viešajai tvarkai.
Atsakovas nepateikė jokių Konvencijos V straipsnyje nurodytų įrodymų leidžiančių atsisakyti pripažinti prašomą arbitražo sprendimą.
Pareiškėjas ribotos civilinės atsakomybės „CDZ2“ pateikė teismui rašytinius įrodymus, tai yra Rajono Teismo Varšuvos miesto seniūnijos Varšvoje 2008 m. kovo 28 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjas perėmė bankrutavusio Vilkikų Pramonės Cecho AB URSUS teises.
Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pagrindų atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą, nenustatyta.
Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimas pripažintinas ir leistinas vykdyti Lietuvos Respublikoje. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 812, 813 straipsniais, nutaria : Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Lenkijos Arbitražinio Teismo prie Valstybinių Ūkio Rūmų 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą dėl 23 000 USD (dvidešimt trijų tūkstančių JAV dolerių) skolos, 7 310,68 PLN (septynių tūkstančių trijų šimtų dešimties ir 68/100 Lenkijos zlotų) bylinėjimosi išlaidų bei 2 435,34 PLN (dviejų tūkstančių keturių šimtų trisdešimt penkių ir 34/100 Lenkijos zlotų) atstovavimo teisme išlaidų priteisimo iš atsakovo Lietuvos Respublikos UAB „Agronika“ ieškovo teisių perėmėjui Lenkijos Respublikos ribotos civilinės atsakomybės bendrovei „CDZ 2“.