Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2021-07-05 · Administracinė byla Nr. I1-4072-402/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-07-05
Bylos Nr.
I1-4072-402/2021
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00248-2021-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
J. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-4072-402/2021 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00248-2021-3 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 5 d.Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau - ir Marijampolės PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. 1. 6).

Skunde (b. l. 6) nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose nuo 2020-12-10 iki 2020-12-15 buvo kalinamas nepriimtinomis, žeminančiomis sąlygomis kamerų tipo patalpoje Nr. 10. Teigė, kad kameroje trūko gyvenamojo ploto, sąlygos neatitiko higienos reikalavimų. Nurodė, kad kameroje tamsu, tualetas tiesiai po kriaukle, todėl neįmanoma atlikti gamtinių reikalų, smirda. Nurodė, jog naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas. Teigė, jog dušai atskirti sienelėmis, o iš priekio nėra jokios užuolaidos, todėl naudojantis dušu pareiškėją galėdavo matyti ir stebėti kiti nuteistieji. Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime (b. 1. 10-13) prašė skundą atmesti ir nurodė, kad minimalaus gyvenamojo ploto norma ginčo laikotarpiu kameroje Nr. 10 pareiškėjui buvo užtikrinta. Marijampolės PN dušas iš abiejų pusių atskirtas pertvaromis, todėl pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas, sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai. Marijampolės PN neturi jokių duomenų apie pareiškėjui kilusius dvasinius išgyvenimus ar fizinius negalavimus bausmės atlikimo metu, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos. Skundo reikalavimas neturi jokio realaus ar objektyvaus pagrindo, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2020-12-10 iki 2020-12-15.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 10, bausmę atliko laikotarpiu nuo 2020-12-10 iki 2020-12-15 (b. l. 10), todėl teismas vertins šį laikotarpį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio taip neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje Nr. 10 jam nebuvo užtikrinta minimali teisės aktais reglamentuota ploto norma.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d., 111.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (111.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).

Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-¹⁷⁹⁸/²⁰¹³, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 10, 24), jog laikotarpiu nuo 2020-12-10 iki 2020-12-15 pareiškėjas buvo apgyvendintas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv m, joje įrengta 1 gyvenamoji vieta, minėtu laikotarpiu buvo 1 nuteistasis. Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.

Atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reglamentavimą, suformuotą aiškinimą bei nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į nustatytą gyvenamojo ploto normą jam atliekant bausmę Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje Nr. 10 nebuvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad neužtikrintas privatumas naudojantis dušu, nes tarp dušų yra tik pertvaros, tačiau nėra užuolaidėlių.

Atsakovas pateikė teismui dušinės nuotraukas iš kurių matyti, jog dušinėje yra pertvaros, tačiau nėra nei durų, nei užuolaidų (b. l. 19-23).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, redakcija galiojusi iki 2020-12-22), Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-12-21 įsakymu Nr. V-389, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo norma) tokio reikalavimo nėra numatyta.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-01-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020, 2020-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1137-520/2020, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2017-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017). Vien tai, kad pareiškėjas galėjo būti matomas kitoje pusėje besimaudančių nuteistųjų atskirais momentais, nesudaro pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pataisos namų dušai, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų (b. l. 19-23), yra atskirti sienelėmis iš abiejų pusių, todėl sprendžiama, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimą. Be to, teismas taip pat pažymi, jog dušo įrengimas be atskirų kabinų yra analogiškas visų viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) persirengimo ir dušų patalpų įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas dėl tokių patalpų įrengimo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai apie patirtus neigiamus išgyvenimus dėl to, jog jį galėjo stebėti kiti kartu besimaudantys asmenys, laikytini jo paties subjektyvia nuomone, nesudarančia pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus ar žalos atsiradimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamos kameros patalpos ir sanitarinio mazgo būklės. Pažymėjo, kad kameroje tamsu, smirda, netinkamai įrengtas tualetas, nes tualetas tiesiai po kriaukle, todėl neįmanoma atlikti gamtinių reikalų.

Atsakovas atsiliepime tik nurodė, kad sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai ir nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų dėl tualeto įrengimo, todėl teismas vadovaujasi pareiškėjo nurodytais duomenimis. Tačiau teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, jog sanitarinio mazgo įrenginiai netinkamai įrengti, tačiau visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas tvirtina, kad jis patyrė kančių ir nepatogumų besinaudojant tualetu, tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas dėl tokio pobūdžio nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją, prašydamas pagerinti kalinimo sąlygas. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į Marijampolės PN administraciją dėl netinkamų sanitarinio mazgo patalpų ir kt. pažeidimų byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmestini.

Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų apie apšvietos matavimus. Tačiau nagrinėjamu atveju aktualu, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu Marijampolės PN nesiskundus dėl netinkamų sąlygų, atsakovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Pareiškėjui savo teiginių dėl netinkamos apšvietos nedetalizavus ir nekonkretizavus, jie laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., 2009 m. vasario 20 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. A556 - 95/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 4 000 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė fiziniais ir dvasiniais nepatogumais, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (b. l. 25). Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, kankinančiomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo įrengimo, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti ir nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl nustatyto pažeidimo kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

TeisėjaNatalja Zelionkienė