Kauno apygardos teismo sprendimas

2020-06-16 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-254-478/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Data
2020-06-16
Bylos Nr.
AN2-254-478/2020
Teisminio proceso Nr.
4-28-3-00169-2020-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Jūratė Jakubonienė (pirm.)
Pažeidėjas
T. P.
Institucija
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos skyrius
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-254-478/2020Teisminio proceso Nr. 4-28-3-00169-2020-7Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.7; 16.9.10; 21.11.10 (S)
Kaunoapygardos teismasNutarTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens T. P. atstovo advokato E. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. balandžio 6 d. nutarimo T. P. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. Marijampolės apylinkės teismo 2020 m. balandžio 6 d. nutarimu T. P. buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 423 straipsnio 3 dalyje ir ANK 426 straipsnio 1 dalyje, ir, vadovaujantis 38 straipsniu, jam paskirta subendrinta nuobauda – 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų) bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams. T. P. nubaustas už tai, kad 2020 m. vasario 29 d., 05.00 val., kelio (duomenys neskelbtini) 7,8 kilometre vairavo transporto priemonę – automobilį Opel Astra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neįvertino meteorologinių sąlygų bei slidžios kelio dangos, ko pasėkoje žiedinėje sankryžoje sukdamas į dešinę, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir apgadino sankasą bei signalinį stulpelį. Iš eismo įvykio, su kuriuo yra susijęs, vietos pasišalino, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo, taip pažeisdamas kelių eismo taisyklių reikalavimus. Tokiais veiksmais T. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 127, 221, 222 punktų reikalavimus.

2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad T. P. kaltė dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų įrodyta byloje surinktais duomenimis, jo veiksmai kvalifikuoti teisingai.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovas advokatas E. R. prašo panaikinti 2020 m. balandžio 6 d. Marijampolės apylinkės teismo nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną T. P. atžvilgiu nutraukti, o nustačius, kad T. P. veikoje yra administracinių nusižengimų, numatytų ANK 426 straipsnio ir (ar) ANK 423 straipsnio sudėtis, prašo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, t. y. taikyti švelnesnę atsakomybę, nei įstatymo numatyta ir skirti administracinę nuobaudą be (ar švelnesnę nei įstatymo numatyta) administracinio poveikio priemonių - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo bei draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai; nustačius, kad nėra pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį, skirti administracinio poveikio priemonę, susijusią su draudimu vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai.

3.1. Dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, jog T. P. kaltė dėl šio jam inkriminuoto nusižengimo yra pilnai įrodyta. Teigia, kad teismas be pagrindo jo kaltės įrodymu laikė paties T. P. pirminį paaiškinimą, kuriame jis neva nurodė, jog po smūgio išlipo iš automobilio ir pamatė, kad jis apgadintas, taip pat apgadintas kelio stulpelis ir griovio šlaitas, nes vėliau T. P. paaiškino, kad įvykio metu buvo tamsus paros metas ir jis nieko nematė, o pirmą kartą apžiūrėti įvykio vietą jis galėjo tik kitą dieną, kai į ją buvo atvežtas policijos pareigūnų. Parodymai buvo duodami šviesiu paros metu, todėl akivaizdu, jog juose jau buvo nurodytos tos aplinkybės, kurios buvo matytos šviesoje. Pažymi, kad T. P. jo surašyto paaiškinimo neskaitė, apačioje parašė pareigūno lieptą užrašyti tekstą „paaiškinimas iš mano žodžių surašytas teisingai“. Apeliantas įtaria, kad pareigūnas, surašęs paaiškinimą, galėjo tinkamai nesuprasti T. P. ir netiksliai suformulavo paaiškinimo tekstą, todėl šiuo paaiškinimu, kaip patikimu kaltės įrodymu, teismas negalėjo remtis.

3.2. Skunde nesutinkama su teismo padaryta išvada, kad T. P. kaltę patvirtina žymūs jo vairuoto automobilio apgadinimai, nes, apelianto įsitikinimu, tai jokiu būdu neįrodo, jog T. P. galėjo justi kliudęs plastmasinį kelio stulpelį. Automobilio apgadinimus lėmė išskirtinai šuolis per žiedinės sankryžos bortelį ir po to sekęs smūgis į kelio griovį, tačiau jokiu būdu ne kontaktas su plastmasiniu kelio stulpeliu, plastmasinis kelio stulpelis galėjo būti numuštas ne tik priekine, bet ir šonine automobilio dalimi. Pažymi, kad apie eismo įvykį policiją būtina informuoti tik tada, kai žala padaryta tretiesiems asmenims, todėl žymus T. P. priklausančio automobilio apgadinimas nesudaro pagrindo preziumuoti, jog tokio masto apgadinimas automatiškai reiškia ir žalos tretiesiems asmenims atsiradimą. Taip pat skunde teigiama, kad nutarime nurodyti „sankasos apgadinimai“ atsirado ne po eismo įvykio, o traukiant automobilį iš griovio. Visos nurodytos aplinkybės tik įrodo, kad T. P. iš eismo įvykio pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas. Taip pat skunde pažymima, kad T. P. neneigė vairavęs automobilį, padarytą žalą atlygino dar iki administracinio nusižengimo protokolo surašymo, kviečiamas atvyko į eismo įvykio vietą bei policiją, o faktas, kad jis nesutinka būti nubaustas neproporcingai griežtai jo padarytai veikai, nereiškia, kad jis siekia išvengti atsakomybės.

3.3. Apeliantas nurodo, kad šio administracinio nusižengimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas asmens pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos. Taigi, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju privaloma nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio asmens kaltės turinys nustatomas vertinant turto apgadinimo pobūdį ir mastą, kontakto pobūdį, asmens elgesį po eismo įvykio, jo suvokimą, ar savo veiksmais pažeidė kito asmens teisėtus interesus ir kt. Apelianto nuomone, tai, kad T. P. iš įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, patvirtina šios aplinkybės: T. P. iš eismo įvykio vietos išvyko praėjus beveik vienai valandai bei eismo įvykio vietoje paliko savo automobilį (kas leido lengvai identifikuoti jo savininką); jo vairuojamas automobilis buvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, buvo techniškai tvarkingas, o pats vairuotojas turėjo galiojantį vairuotojo pažymėjimą; jis nevengė pareigos atlyginti padarytą žalą, o žalos mažareikšmiškumas taip pat tik patvirtina, kad sugadinimas menkas ir jį pastebėti nakties metu nebuvo galimybės. Skunde nurodoma, kad T. P. turėjo galimybę pasislėpti nuo policijos pareigūnų ir taip išvengti atsakomybės, tačiau to nepadarė, geranoriškai bendravo su pareigūnais. Skundo autoriaus vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia neginčijamai teigti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens T. P. veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl šioje dalyje administracinė teisena jo atžvilgiu nutrauktina.

3.4. Dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį. Apeliantas nurodo, kad šis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti ne tik kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad vartodamas alkoholį iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo elgiasi neteisėtai. Todėl kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, kad konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą nevartoti alkoholio iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo ir ją ignoruodamas vartojo. Siekiant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiką kvalifikuoti pagal 423 straipsnio 3 dalį, taip pat reikia nustatyti, kad eismo įvykį padaręs asmuo ne tik suvokė, jog padarė įvykį, bet ir suprato, kad eismo įvykio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims. Šiuo atveju, nesant duomenų, kad T. P. iš įvykio vietos pasišalino tyčia, supratęs padaręs žalą tretiesiems asmenims, nėra pagrindo pripažinti jo veiksmų tyčiniais ir dėl ANK 423 straipsnio 3 dalies nusižengimo padarymo.

3.5. Dėl ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymo. Apeliantas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog išimtis iš bendrų administracinių nuobaudų skyrimo pagrindų taikoma tais atvejais, kai įstatymo sankcijoje numatyta nuobauda, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę, nebūtų teisinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-29-2013, 2AT-41-2014 ir kt.). Prašymą taikyti T. P. aptariamos teisės normos nuostatas apeliantas grindžia šiais argumentais: T. P. veikoje, priešingai nei nurodyta skundžiamame Nutarime, nustatytos ne viena, o trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės: 1) prisipažino padaręs veiką, kurios pagrindu yra traukiamas administracinėn atsakomybėn ir nuoširdžiai gailisi; 2) padėjo išaiškinti įvykio aplinkybes; 3) savo noru atlygino nuostolius ir pašalino padarytą žalą dar iki administracinio nusižengimo byloje surašymo. Skunde nurodoma, kad atėmus iš T. P. teisę vairuoti, jam tektų nutraukti darbo santykius, o susirasti kitą darbą netoli namų, praktiška neįmanoma dėl didelio nedarbo lygio (duomenys neskelbtini) savivaldybėje. T. P. dirba pamainomis, todėl viešuoju transportu į darbą ir iš jo vykti nėra galimybės, o ypač tai aktualu, kai tenka dirbti savaitgaliais ir švenčių dienomis. Dėl šios priežasties, atėmus iš T. P. teisę vairuoti, tai sukeltų neproporcingo dydžio neigiamus padarinius, vertinant juos veikos pavojingumo kontekste. Skundo autorius nurodo, kad T. P. darbdavio yra charakterizuojamas itin teigiamai, jis neturi galiojančių administracinių nuobaudų, eismo įvykio metu padaryta žala yra mažareikšmė, bylos nagrinėjimo metu jis atlygino padarytą žalą, ir šios aplinkybės patvirtina, jog administracinės nuobaudos tikslai bus pasiekti ir neskyrus T. P. administracinio poveikio priemonių - teisės vairuoti transporto priemones atėmimo bei draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, taip pat nebus pažeistas ir visuomenės interesas.

3.6. Dėl paskirtos administracinio poveikio priemonės. Skundžiamame nutarime teismas, skirdamas T. P. administracinio poveikio priemonę - teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 (trejų) metų laikotarpiui, tokį sprendimą motyvavo tuo, kad T. P. prašo netaikyti jam administracinio poveikio priemonės - draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniais variklio užraktai, dėl ko sprendžia, kad su tokios priemonės skyrimu jis nesutinka, todėl šios poveikio priemonės neskyrė (ANK 31¹ straipsnis). Skunde pažymėta, kad T. P. pirmosios instancijos teismo prašė netaikyti ne tik draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, bet ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, todėl teismas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančią išvadą. Priešingai, T. P. teikia prioritetą administracinės poveikio priemonės - draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, skyrimui, kadangi automobilis jam yra itin reikalingas, siekiant įgyvendinti konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbo vietą.

Atsiliepimas

4. Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucija prašo T. P. atstovo advokato E. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. T. P. atstovo advokato E. R. apeliacinis skundas netenkintinas.

6. ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, paremtu įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma, kai išnagrinėjus reikšmingus faktus, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

7. Aukštesnysis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą ir įvertinęs joje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad byloje yra pakankamai duomenų, jog T. P. padarė ginčijamus administracinius nusižengimus, o jo kaltės neigimą apylinkės teismas pagrįstai vertino kritiškai kaip siekimą išvengti atsakomybės. Pažymima, kad visus gynybos pateiktus argumentus, pateiktus prašyme (paaiškinime) (b. l. 39-42), pirmosios instancijos teismas nuosekliai ir išsamiai išanalizavo ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Minėtame prašyme (paaiškinime) administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai yra iš esmės analogiški apeliacinio skundo argumentams, todėl apeliacinės instancijos teismas su pirmos instancijos teismo išdėstytais motyvais iš esmės sutinka ir jų detaliai nekartoja, tik atsako į esminius apeliacinio skundo argumentus.

8. ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė asmeniui už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. KET 222 punktas nurodo, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Byloje nustatyta, kad eismo įvykio vietoje buvo apgadintas ne tik T. P. automobilis, bet ir svetimas, ne pažeidėjui priklausantis turtas – sankasa bei signalinis stulpelis. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo eismo vietoje nebuvo, ir pažeidėjas negalėjo žinoti, kieno turtas jo neteisėtais veiksmais buvo apgadintas, todėl jis turėjo kviesti policijos pareigūnus. T. P. to nepadarė, o iš eismo įvykio vietos pasišalino. Šio administracinio nusižengimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisė pažeidimų bylose Nr. 2AT-7-3-2013, Nr. 2AT-10-2014, 2AT-41-2014, 2AT-17-139/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-52-511/2015, 2AT-11-30/2018). Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti ir kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio, kitas reikšmingas įvykio aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-3-2014, 2AT-41-2014, 2AT-54-2014, 2AT-17-139/2015).

9. Eismo įvykio, kurio metu T. P., nuvažiavęs nuo kelio, apgadino kelio sankasą ir signalinį stulpelį, faktas abejonių nekelia, yra įrodytas paties T. P. paaiškinimais bei parodymais, eismo įvykio fiksavimo protokolu, pareigūno tarnybiniu pranešimu, Marijampolės kelių tarnybos raštu, kad padaryta žalos už 17,52 eurų, kitais rašytiniais bylos duomenimis, aptartais skundžiamame nutarime. Nors jau administracinio nusižengimo bylos tyrimo policijos įstaigoje metu T. P. teigė nesupratęs, kad nuvažiavęs nuo kelio į griovį apgadino svetimą turtą, tokios pozicijos laikėsi ir bylą nagrinėjant teisme, ši jo versija buvo patikrinta ir argumentuotai atmesta. Paaiškinime, rašytame eismo įvykio padarymo dieną (eismo įvykis įvyko ryte apie 5 val., o policijos pareigūnai pas T. P. atvyko apie 9.00 val.), T. P. išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes, nurodė, kad po to, kai nesuvaldęs automobilio, nuvažiavo nuo kelio į griovį, po smūgio išlipęs iš automobilio pamatė, kad yra apgadintas ne tik automobilis, bet ir kelio stulpelis ir griovio šlaitas. Šios aplinkybės yra patvirtintos ir vyriausiojo patrulio M. D. tarnybiniame pranešime, kur jis nurodė, kad eismo įvykį sukėlęs vairuotojas T. P. atvykęs į policiją davė paaiškinimus, kad jis žiedinėje sankryžoje nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio, apgadino kelio sankasą ir kelio signalinius stulpelius. Iš įvykio vietos vaizdo medžiagos, priverstinio transporto priemonės nuvežimo akto matyti, kad T. P. vairuoto automobilio apgadinimai yra žymūs, kelio sankasa apgadinta stipriai, matomos gilios automobilio padangų žymės, kas taip pat patvirtina jog T. P. negalėjo nejausti ir nesuprasti, kad į kažką atsitrenkė, be to, jis ir pats pripažino, kad po smūgio išlipo pažiūrėti, kas atsitiko. Esant šių aplinkybių visumai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai T. P. paaiškinime išdėstytas aplinkybes vertino kaip teisingas, atitinkančias faktines aplinkybes, o vėlesnę, jo atstovų išdėstytą poziciją, kad iš eismo įvykio vietos jis pasišalino nesupratęs apie tretiesiems asmenims padarytą žalą, – kaip siekimą išvengti administracinės atsakomybės už žymiai sunkesnius administracinius nusižengimus.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma eilė aplinkybių, dėl ko administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimas negali būti laikomas patikimu įrodymu byloje, t. y. kad paaiškinimą rašė ne pats T. P., o pareigūnas, kuris galėjo ne taip suprasti asmens paaiškinimą ir netiksliai suformuoti jo turinį, be to, pats T. P. surašyto paaiškinimo neskaitė, tik parašė, kad jis teisingas ir pasirašė. Su tokiais argumentais aukštesnysis teismas nesutinka. Ta aplinkybė, kad paaiškinimą surašė ne pats T. P., o jį apklausęs pareigūnas, kitų nustatytų aplinkybių visumoje neduoda pagrindo paaiškinimą laikyti neteisingu, neatitinkančiu faktinių aplinkybių. Jame nuosekliai ir išsamiai išdėstytos įvykio aplinkybės, kurių akivaizdu, policijos pareigūnas negalėjo žinoti, be to, įvykio aplinkybės nebuvo tokios sudėtingos, kad būtų galima jas klaidingai suprasti. Taigi, kaip matyti iš T. P. išdėstytos įvykių sekos, akivaizdu, kad kai jis nuvažiavo į griovį ir su kažkuo susidūręs sustojo, išlipo iš automobilio ir įvykio vietą apžiūrėjo iš karto, pamatė, kad apgadino savo automobilį, kelio sankasą ir signalinį stulpelį, ką ir nurodė savo paaiškinime. Esant situacijai, kokia nurodyta apeliaciniame skunde, T. P. nebuvo priežasčių nurodyti kitokias įvykio aplinkybes, nei užfiksuotos byloje, t. y. kad po įvykio dėl tamsaus paros meto jis negalėjo pamatyti po jo sukelto eismo įvykio atsiradusių pasekmių ir jas pamatė tik ryte, kai su pareigūnais atvyko į vietą. Tuomet tokios aplinkybės būtų užfiksuotos ir jo paaiškinime. Dėl šių priežasčių nepagrįstu laikytinas ir skundo teiginys, kad situacija buvo užfiksuota šviesiu paros metu, o įvykis vyko naktį, kai buvo tamsu ir nieko nesimatė.

11. Skundo argumentai, kad konstatuoti automobilio apgadinimai neįrodo, jog T. P. galėjo justi kliudęs signalinį stulpelį, nes nustatytus apgadinimus lėmė ne kontaktas su plastmasiniu stulpeliu, o šuolis per sankryžos bortelį, be to, stulpelis nebūtinai buvo numuštas priekine automobilio dalimi, šiuo atveju esminės reikšmės neturi, kadangi, kaip minėta, bylos medžiaga įrodyta, jog T. P. po eismo įvykio išlipęs iš automobilio ir apžiūrėjęs įvykio vietą, aiškiai matė ir suvokė, kad vairuojamu automobiliu sukėlęs eismo įvykį apgadino ne tik savo, bet ir svetimą turtą. Nepagrįstai skunde nurodoma ir ta aplinkybė, jog sankasos apgadinimai atsirado ne po eismo įvykio, o traukiant automobilį iš griovio. Paaiškinime T. P. nurodė, kad po eismo įvykio apžiūrėjęs įvykio vietą jis matė, kad apgadintas griovio šlaitas. Be to, būtų nelogiška teigti, kad automobiliui iš važiuojamosios kelio dalies įvažiavus į griovį, sankasos apgadinimų nebuvo padaryta, o visi apgadinimai atsirado tik jį ištraukiant. Apeliantas tvirtina, kad T. P. nesiekia išvengti atsakomybės, nes jis neneigia vairavęs automobilį, atlygino padarytą žalą, atvyko į įvykio vietą ir policiją, tačiau pažymėtina, kad T. P. ir nėra kaltinamas už patį transporto priemonės vairavimą ir svetimo turto sugadinimą. Atsakomybė pagal ANK 426 straipsnį kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Šio administracinio nusižengimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, ir būtent šią esminę veiksmų kvalifikavimo pagal minimą dispoziciją būtinąją aplinkybę T. P. ir ginčija, neigdamas tyčia pasišalinęs iš eismo įvykio vietos žinodamas apie jo veiksmais tretiesiems asmenims padaryta turtinę žalą.

12. Apeliantas skunde nurodo ir eilę kitų aplinkybių, kas, jo vertinimu, patvirtina, kad T. P. iš eismo įvykio vietos pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, tačiau aukštesnysis teismas laiko, kad šios aplinkybės jo kaltės nepaneigia. Visų pirma, duomenys, patvirtinantys apie automobilio privalomąjį draudimą, jo tinkamą techninę būklę, vairuotojo pažymėjimo turėjimą, vertintinos kitų bylos aplinkybių kontekste ir pačios savaime nepaneigia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio nusižengimo. Be to, skunde visiškai be pagrindo teigiama, kad sąžiningą T. P. klydimą dėl savo veiksmų teisėtumo patvirtina neskubus jo išvykimas iš įvykio vietos, automobilio palikimas įvykio vietoje bei jo nesislapstymas nuo policijos pareigūnų. Iš T. P. teisme išdėstytų įvykio aplinkybių matyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasišalino tik po kažkurio laiko ir kad automobilį paliko netoli tos vietos ne dėl to, kad jis nesislėpė nuo policijos pareigūnų, o visai dėl kitų aplinkybių. Jis nurodė, kad po įvažiavimo į griovį paskambino draugui bei paprašė partempti jo automobilį namo. Draugas atvyko maždaug po 20 minučių, ištraukė automobilį iš griovio, tačiau paaiškėjo, jog automobilis yra apgadintas gerokai daugiau, nei atrodė iš pradžių, jo vilkti neįmanoma. Suprato, kad tokiu paros metu bus sudėtinga surasti, kas galėtų pargabenti automobilį, todėl iš griovio ištrauktą automobilį tempė tik tiek, kol pastatė jį šalikelėje ir paliko maždaug už 50 metrų nuo įvykio vietos. Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad po eismo įvykio T. P. turėjo tikslą parsigabenti automobilį iš įvykio vietos namo, kas pagrįstai leidžia spręsti apie norą išvengti atsakomybės už eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą, tačiau dėl nurodytų objektyvių aplinkybių to padaryti negalėjo, todėl ir paliko jį netoli eismo įvykio vietos. Pažymėtina, kad policijos pareigūnai, gavę informaciją apie eismo įvykį, T. P. automobilį pastebėjo ant kelio ir pagal jį nustatė savininką. Akivaizdu, kad ryte paskambinus policijos pareigūnui ir pranešus apie būtinumą atvykti į įvykio vietą, T. P. suprato, kad jiems radus ant kelio paliktą jam priklausantį apgadintą automobilį, neigti apie įvykusį eismo įvykį nėra prasmės, todėl jis prisipažino sukėlęs eismo įvykį ir nurodė visas jo aplinkybes, pripažino matęs sugadintą kelio sankasą bei signalinį stulpelį. Tačiau bylos tyrimo metu pasikeitusi jo pozicija, teigiant, kad iš įvykio vietos pasišalino nepastebėjęs tretiesiems asmenims priklausančio turto sugadinimo, ir ją palaikant teisme, skundžiamame nutarime teismas nurodė, jog tokiu būdu T. P. siekia išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Su tokia išvada sutinka su apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas, laiko ją pagrįsta byloje nustatytų ir ištirtų duomenų visetu.

13. Apeliantas skunde teigia, kad nėra pagrindo pripažinti T. P. veiksmų tyčiniais ir dėl ANK 423 straipsnio 3 dalies nusižengimo padarymo bei traukti jį už tai administracinėn atsakomybėn, kadangi neįrodyta, jog padaręs eismo įvykį jis suvokė, jog šio eismo įvykio metu buvo padaryta žala tretiesiems asmenims. Aukštesnysis teismas laikosi kitokios nuomonės. Iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l. 4) ir iš alkotesterio kvito (b. l. 9) matyti, kad praėjus 4.25 val. po įvykio, T. P. buvo nustatytas 1,00 promilių girtumas. T. P. paaiškino, kad po įvykio grįžęs namo jis vartojo alkoholį. Taigi, dėl objektyvių šio administracinio nusižengimo sudėties požymių abejonių nekyla. Pagal ANK 423 straipsnio 3 dalį administracinę atsakomybę, be kita ko, užtraukia alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo padarius KET pažeidimą, kuris sukėlė kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą ar lėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kito turto sugadinimą (apgadinimą). Pagal KET 221 punktą su eismo įvykiu susiję eismo dalyviai iškart po eismo įvykio privalo nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (alkoholio, narkotinių priemonių, psichotropinių ir kitų svaigiųjų medžiagų), kol bus patikrintas blaivumas ar apsvaigimas arba atsisakyta tai atlikti. Paties alkoholio vartojimo fakto apeliantas neneigia, tačiau nurodo nesupratęs, kad jo padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas lėmė kitam asmeniui priklausančio turto apgadinimą, todėl neturėjo pareigos susilaikyti nuo alkoholio vartojimo. Tačiau aukščiau išdėstytais argumentais pripažinus, kad T. P. veiksmuose yra nustatyti visi ANK 426 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai, skundžiamame nutarime pagrįstai konstatuota, jog jis po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo vartojo alkoholį, t. y. 2020 m. vasario 20 d. 09.25 val. alkotesteriu jam buvo nustatytas 1,00 promilių girtumas. Tai reiškia, kad apeliantas, žinodamas, jog sukėlė eismo įvykį, ir turėdamas pareigą susilaikyti nuo alkoholio vartojimo iki eismo įvykio aplinkybių nustatymo, jį vartojo.

14. Apeliaciniame skunde prašoma T. P. atžvilgiu taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas ir neskirti administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti kelių transporto priemones atėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju taikyti minėtas įstatymo nuostatas nėra jokio pagrindo. ANK 34 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Administracinė nuobauda ANK 34 straipsnio nustatytomis taisyklėmis gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kuriam taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir panašiai. Apylinkės teismas skundžiame nutarime konstatavo, kad skiriant T. P. nuobaudą, atsižvelgiama į padarytų nusižengimų pobūdį, į jo asmenybę, į atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą.

15. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog yra nustatytos trys T. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y., be teismo nustatytos, kad jis savo noru atlygino padarytus nuostolius, jis prisipažino padaręs veiką, kurios pagrindu yra traukiamas administracinėn atsakomybėn ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti įvykio aplinkybes. T. P. neprisipažino suvokęs, kad eismo įvykio metu padarė žalą tretiesiems asmenims, taip pat jis neprisipažino ir gėręs alkoholį po eismo įvykio, kuris lėmė kitiems asmenims priklausančio turto sugadinimą, nors išanalizuoti bylos įrodymai šias aplinkybes neginčijamai patvirtina. Toks kaltės neigimas akivaizdžiai parodo jo siekį išvengti atsakomybės už padarytus nusžengimus, o ne jo prisipažinimą dėl inkriminuotų nusižengimų ir nuoširdų gailėjimąsi. Be to, T. P. pakeitė savo poziciją, paaiškinime pripažinęs, kad po įvykio matė sugadintą svetimą turtą, vėliau ėmėsi gynybinės versijos ir kaltę pradėjo neigti, kas neleidžia pripažinti, kad jis padėjo išaiškinti įvykio aplinkybes. Taigi, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti apeliaciniame skunde nurodytų administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą.

16. Pažymėtina, kad remiantis teismų praktika, paprastai pripažįstama, jog yra pagrindas sutrumpinti specialiosios teisės atėmimo terminą ar jos neskirti tada, kai nustatoma, jog yra pagrindas manyti, kad tuo bus pasiekti administracinės nuobaudos tikslai. Apeliaciniame skunde T. P. atstovas akcentavo, kad pažeidėjas charakterizuojamas teigiamai, neturi galiojančių nuobaudų, padaryta žala mažareikšmė, ji atlyginta, už vairavimą esant neblaiviam nebuvo baustas. Apygardos teismas pažymi, jog apie tai, ar bus pasiekti nuobaudos tikslai, visų pirma sprendžiama atsižvelgus bei įvertinus ankstesnį pažeidėjo drausmingumą vairuojant automobilį, padarytus pažeidimus, jų dažnumą, pobūdį, taikytas administracines nuobaudas bei jų poveikį pažeidėjo elgesiui. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien šios aplinkybės negali visapusiškai apibūdinti pažeidėjo asmenybės ir visiškai atspindėti jo požiūrio į padarytą administracinį nusižengimą.

17. Kiekvienas eismo dalyvis privalo įvertinti savo priešingo teisei veikimo pasekmes, nes neigiami tokio veikimo padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Siekiant prevencinio tikslo, t. y. užkirsti kelią atsirasti neigiamiems padariniams, įstatymų leidėjas įtvirtino griežtas administracines nuobaudas už ANK 423 straipsnio 3 dalyje numatyto nusižengimo padarymą, tarp jų ir privalomą teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Todėl šiuo atveju prioritetas turi būti teikiamas visuomenės interesui, taikant prevencines priemones ir nusižengimą padariusio asmens nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu nusižengimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad būtinumas turėti teisę vairuoti dėl darbo pobūdžio ir dėl jos netekimo kilsiančios neigiamos pasekmės nelaikytinos išskirtinėmis aplinkybėmis. Būtina atkreipti dėmesį, kad T. P. dar prieš darydamas nusižengimus galėjo ir privalėjo numatyti bei įvertinti galimas pasekmes, kilsiančias jam dėl nusižengimo padarymo, todėl dabar turi prisiimti neigiamus tokio veikimo padarinius. Šiame kontekste pažymima, kad T. P. kaltės dėl padarytų nusižengimų nepripažino, kas leidžia abejoti apie pakankamą savo priešingo teisei veikimo ir jo sukeltų pasekmių įvertinimą.

18. Už administracinius nusižengimus, už kuriuos T. P. patrauktas atsakomybėn, pirmosios instancijos teismas paskyrė straipsnių sankcijos minimumui lygias baudas ir teisę vairuoti transporto priemones atėmė sankcijose numatytam minimaliam terminui. Apygardos teismas konstatuoja, jog už šiurkščius tyčinius Kelių eismo taisyklių pažeidimus T. P. buvo skirta pakankamai švelni nuobauda, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens atstovo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip ypač švelninančios jo atsakomybę ir sudarančios pagrindą taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas bei neskirti T. P. administracinio poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo.

19. Nepagrįstas skundo teiginys, jog skundžiame nutarime padaryta išvada, kad T. P. pirmosios instancijos teismo prašė netaikyti draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nes jis prašė netaikyti ir teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, neatitinka faktinių aplinkybių. Pagal ANK 31¹ straipsnio 2 dalies nuostatą, draudimas vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, gali būti skiriamas tik tuo atveju, jei pažeidėjas sutinka įsirengti antialkoholinius variklio užraktus, todėl teismas, vadovaudamasis šia įstatymo nuostata, pagrįstai nurodė pažeidėjo poziciją dėl šios priemonės skyrimo, o pažeidėjo sutikimo skirti administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą įstatymas nereikalauja, ji numatyta kaip imperatyvi poveikio priemonė, skiriama už administracinius nusižengimus, numatytus ANK 423 straipsnio 3 dalyje ir 426 straipsnio 1 dalyje.

20. Aukštesnysis teismas nesutinka su skundo teiginiu, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog T. P. prašo netaikyti administracinio poveikio priemonės – draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, nes jis prioritetą teikia administracinės poveikio priemonės - draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai, skyrimui, kadangi automobilis jam yra itin reikalingas. Iš bylos medžiagos matyti, kad byla teisme buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, nedalyvaujant administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui T. P. ir jo atstovui. Pirmosios instancijos teismui T. P. atstovas pateikė pareiškimą, kuriame išdėstė atstovaujamojo poziciją ir prašymus, kurių vienas yra skirti jam tik nuobaudą, be administracinio poveikio priemonių – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir draudimo vairuoti transporto priemones, kuriose neįrengti antialkoholiniai variklio užraktai. Taigi, iš šio prašymo matyti, kad jokio sutikimo skirti minėtą administracinio poveikio priemonę T. P. nėra išsakęs, priešingai, netgi suformulavo prašymą tokios poveikio priemonės neskirti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta ir atitinka T. P. atstovo pareiškime išdėstytą prašymą.

21. Apygardos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar pakeisti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Remiantis išdėstytu, T. P. atstovo advokato E. R. apeliacinis skundas netenkinamas, o Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. balandžio 6 d. nutarimas paliekama galioti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. balandžio 6 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir T. P. atstovo advokato E. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja Jūratė Jakubonienė