- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-08-10
- Bylos Nr.
- eA-3593-520/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00977-2022-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas), (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėja) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos (toliau kartu – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 22M12505 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjai paaiškino, kad jiems yra grasinama dėl to, jog, vykstant vestuvėms, pareiškėjo brolis netyčia nušovė žmogų, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė premjero šeimai. Pareiškėjo brolis siūlė žuvusiojo šeimai pinigų, tačiau šie atsisakė, po šių įvykių prasidėjo grasinimai, todėl pareiškėjai išvyko į kitą miestą. Pareiškėjas, sulaukęs iš kaimynų nuotraukų su raudonais užrašais ant jų namo ir supratęs, kad jam grasinama, nusprendė su šeima išvykti iš (duomenys neskelbtini), vengdamas nužudyto asmens giminių keršto.
3. Pareiškėjai teigė, kad prašyme suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nurodė konkrečias aplinkybes, kurios leidžia padaryti išvadą, jog jiems realiai grėsė persekiojimo ir / ar susidorojimo pavojus, o, įvertinus ir dabartinę situaciją šalyje, toks pavojus tebegresia ir iki šiol, todėl pareiškėjams turi būti suteiktas pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga. Departamentas, vertindamas situaciją (duomenys neskelbtini), neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, siaurai interpretavo jų prasmę, nesilaikė tyrimui keliamų visapusiškumo ir išsamumo reikalavimų, todėl pareiškėjų prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai.
4. Pareiškėjai nurodė, kad bendradarbiavo su institucijomis, nepadarė pažeidimų, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad pareiškėjai savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jie atvyko neteisėtai, sieną kirto neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad jie savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Pareiškėjai teikė tikrovę atitinkančią informaciją, nepiktnaudžiavo procesu, siekė saugumo.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Departamentas paaiškino, kad jis nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlių statuso, kadangi pareiškėjai neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje ir 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų Konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlių statuso taikymo nuostatų.
7. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų pasakojimas dėl jiems kilmės valstybėje kylančios „kraujo keršto“ ir bendros situacijos (duomenys neskelbtini) dėl šalyje veikiančių separatistinių grupuočių grėsmės nėra patvirtintas objektyviais, aktualiais ir patikimais įrodymais.
8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl pareiškėjų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.
9. Departamentas nurodė, kad jis, tyrimo metu įvertinęs pareiškėjų pasakojimą ir kilmės valstybės informaciją, nustatė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose.
10. Vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamentas pažymėjo, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios pareiškėjų išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką teisėtumą, šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjai skunde nepateikė.
11. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjui ir pareiškėjai draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę, pareiškėjui ir pareiškėjai nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.
II.
12. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies: 1) pakeitė Sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstė taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.“ (taip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime); 2) kitą skundo dalį atmetė.
13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė kad pareiškėjas apklausų Departamente metu nurodė, jog pareiškėjo brolis vestuvėse netyčia nušovė žmogų iš įtakingos šeimos, dėl ko pareiškėjui ir jo šeimai teko slėptis, nes taikiai su žuvusio asmens šeima susitarti nepavyko. Pareiškėjas akcentavo, kad turi nuotrauką, patvirtinančią, jog pareiškėjo brolio namas buvo sudegintas, grasinantį laišką, taip pat oficialų dokumentą, kuris patvirtina, kad pareiškėjui ir jo šeimai valstybė negali padėti, be to, pareiškėjų šeima buvo atskirta nuo klano.
14. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėja apklausų Departamente metu nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes kaip ir pareiškėjas, papildomai paaiškino, kad įvykio nematė, nes moterims vestuvėse būna padaryta atskira salė, tačiau girdėjo šūvius, kilo triukšmas, sužinojo, kad nušautas žmogus. Pareiškėja teigė, kad turi dokumentą, kuris pagrindžia, jog pareiškėjų šeima negali gyventi kilmės šalyje, nes ten jiems nėra saugu.
15. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Konvencijos 1 straipsnio A dalimi punktu, Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, apžvelgė teismų praktiką, suformuotą prieglobsčio bylose, analizavo Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas, detalizuojančias tyrimo dėl prieglobsčio prašymo atlikimo tvarką, prašymo vertinimo kriterijus.
16. Teismas, apžvelgęs Departamento surinktą informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, pažymėjo, kad iš pareiškėjų paaiškinimų apie įvykius, paskatinusius juos išvykti iš (duomenys neskelbtini), matyti, jog jie neprieštarauja kilmės valstybės informacijai apie paskelbtą „kraujo kerštą“ bei tarpgentinius ginčų sprendimo būdus, tačiau pareiškėjų istorija sukėlė pagrįstų įtarimų dėl jos atitikimo tikrovei. Teismas vertino, kad taikos sutarimas tarp genčių yra ilgas procesas, kuris tęsiasi tol, kol yra pasiekiamas susitarimas dėl „kraujo pinigų“ išmokėjimo aukos artimiesiems, tačiau šiuo atveju pareiškėją pagal pateiktus dokumentus iš genties išvarė per 3 dienas, be to, šiuo atveju įvykio kaltininkas buvo ne pareiškėjas, o jo brolis. Įvertinęs pareiškėjo pateiktą raštą dėl jo išvarymo iš genties, teismas pabrėžė, kad jame yra akivaizdžių neatitikimų (raštas sudarytas ant paprasto lapo, o ne ant firminio blanko, jame nesimato vandens ženklų; rašto viršutinėje dalyje nėra logotipo, parašai vos matosi; dokumento tekstas nėra vientisas – viena jo dalis atspausdinta, kita – surašyta ranka ir kt.), be to, Departamentui tyrimo metu nepavyko rasti genties, kuri nurodyta dokumente ((duomenys neskelbtini)).
17. Vertindamas pareiškėjo pateiktą namo nuotrauką, teismas pabrėžė, kad iš pateiktos kopijos nėra galimybės nustatyti, kada ir kokioje vietoje daryta ši nuotrauka, taip pat iš nuotraukoje matomo vaizdo nėra galimybės nustatyti, kad tai yra gyvenamasis namas ir, kad tai būtent pareiškėjo namas, o ant namo pakabintame plakate nurodyti žodžiai neturi aiškaus konteksto, neaišku, ką tekstą rašęs asmuo norėjo pasakyti, ko siekė, tekste nėra užuominų, grasinimų nužudyti pareiškėją, jame neužsimenama, kad pareiškėjui ar jo šeimos nariams gresią kraujo kerštas, taip pat šis tekstas neįrodo, kad jį parašė (duomenys neskelbtini) genčiai priklausantys asmenys, todėl teismas sprendė, kad nuotraukoje esama informacija nepagrindžia papasakotos istorijos ir neįrodo grėsmės pareiškėjams pagrįstumo.
18. Teismas nurodė, kad pareiškėjas teigė, jog jis slapstėsi (teko išeiti iš darbo), tačiau tai nesutrukdė jam ir visai šeimai pasidaryti pasus, pasiskiepyti, suorganizuoti kelionę į Baltarusiją, t. y. atlikti veiksmus, kurie yra fiksuojami ir kurie leidžia juos susekti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau buvo prašęs prieglobsčio (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) metais, tačiau, nesulaukęs sprendimo, (duomenys neskelbtini) metais grįžo į (duomenys neskelbtini).
19. Teismas, atsižvelgęs į Departamento surinktą informaciją, į tyrimo metu pareiškėjų pateiktų dokumentų vertinime nustatytus jų trūkumus, padarė išvadą, kad pareiškėjų pasakojama istorija, kuri nėra patvirtinta objektyviais, aktualiais ir patikimais įrodymais, apie neva pareiškėjams gresiantį pavojų pagal „kraujo keršto“ tradicijas, kelia pagrįstų abejonių ir nėra įtikinama, todėl pareiškėjų deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, todėl pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jiems negali būti suteiktas pabėgėlių statusas Lietuvos Respublikoje.
20. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos pareiškėjams suteikimo, teismas nurodė, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjams tikimybės, todėl nėra nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, taip pat nustatyta, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintų reikalavimų.
21. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti, sprendė, kad šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, kad prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas, todėl pareiškėjai gali pasislėpti, t. y. sprendimas išsiųsti pareiškėjus yra pagrįstas.
22. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjai ir pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė jų padarytam pažeidimui. Teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5 ir 44 punktais, taip pat teismas vertino, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja ir pareiškėjas praeityje būtų pažeidę atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekę nelegaliai įteisinti savo buvimą ar Lietuvos Respublikoje padarę kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nebuvo nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja ir pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos būtų išsiunčiami jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų lemti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą.
23. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra keistina, nustatant, kad pareiškėjai ir pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
24. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas ir pažymėjo, jog pareiškėjai ir pareiškėjui taikomas draudimas atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, todėl šių asmenų duomenys, vadovaujantis minėtų taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai teikiami centrinei Šengeno informacinei sistemai, tačiau, pakeitęs Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinęs terminą iki 2 metų, teismas vertino, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai ir pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
III.
25. Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) piliečiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujami atstovų pagal įstatymą pareiškėjo ir pareiškėjos, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjų teigimu, teismas netinkamai vertino jų (pareiškėjų) pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jie neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos.
27. Pareiškėjai, pakartodami prašyme suteikti prieglobstį nurodytas aplinkybes ir remdamiesi kilmės valstybės informacija, pažymi, kad, nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir asmenys dažnai lieka nenubausti, be to, nužudymai dėl garbės dažnai nuslepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Nurodyta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.
28. Pareiškėjai teigia, kad dėl jų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjams prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.
29. Pareiškėjai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas — vaikas.
30. Pareiškėjai laikosi pozicijos, kad prieglobstis ir papildoma apsauga pareiškėjams nesuteikti nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prieglobsčio prašymus, Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlių statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjams nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti pareiškėjui ir pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
32. Departamentas, pakartodamas atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, pažymi, kad tiek Departamentas, tiek teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas.
33. Departamentas akcentuoja, kad pareiškėjai skirtingais laikotarpiais savavališkai pasišalino iš apgyvendinimo vietos, tuo pažeisdami nustatytas taisykles, pareiškėjų buvimo vieta nežinoma. Departamento vertinimu, tai patvirtina, kad prieglobsčio gavimas Lietuvoje nebuvo pareiškėjų tikslas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
34. Bylos dalykas – atsakovo Departamento 2022 m. balandžio 25 d. sprendimo Nr. 22M12505, kuriuo pareiškėjams (duomenys neskelbtini) piliečiams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei jų nepilnamečiams vaikams (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)nesuteiktas prieglobstis (pabėgėlių statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje, taip pat nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumas ir teisėtumas.
35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad Departamento Sprendimas iš esmės yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjai neatitinka kriterijų, nurodytų Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte ir Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje, kuriems esant suteikiamas pabėgėlio statusas. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovo Sprendime pagrįstai nurodyta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę, tačiau pareiškėjams (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nustatytas draudimas 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcingas, ir dėl to pakeitė atsakovo Sprendimą, t. y. nustatė, kad šiems pareiškėjams uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat įvedamas į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo šiems pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors tiek Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog dalis dėl perspėjimo įvedimo į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą taikoma ir (duomenys neskelbtini), tačiau iš Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamųjų dalių matyti, kad perspėjimas įvedamas tik dėl pareiškėjo ir pareiškėjos, todėl teisėjų kolegija atitinkamą Sprendimo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinių dalių dalį dėl (duomenys neskelbtini) vertina kaip akivaizdų rašymo apsirikimą.
36. Tikrinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
39. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį grindė tuo, kad pareiškėjui ir jo šeimai gresia persekiojimas, jie gali būti nužudyti dėl „kraujo keršto“, nes pareiškėjo brolis vestuvėse nužudė įtakingo klano narį. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl jų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, atsakovas turėjo suteikti pareiškėjams prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą. Pareiškėjai taip pat nurodo, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas.
41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, pažymi, kad tarptautinės apsaugos prašymą vertinant individualiai, reikia atsižvelgti į visus reikšmingus faktus, susijusius su atitinkamo prieglobsčio prašytojo asmenine padėtimi ir aplinkybėmis, ypač įvairių priemonių kumuliacinį poveikį prieglobsčio prašytojui, kurio asmens statusas – vaikas. Asmens padėtis gali prilygti persekiojimui, jeigu jo įvairių priemonių sankaupa, kuri kartu su kitomis nepalankiomis asmeninėmis aplinkybėmis ir / arba atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paveikia asmenį panašiai kaip ir pagrindinių teisių pažeidimai. Persekiojimas taip pat turi pasiekti tam tikrą sunkumo lygį. Kai sprendžiamas vaiko prieglobsčio prašymas, vaiko amžius ir priklausomybė nuo juo besirūpinančių asmenų, ilgalaikė įtaka vaiko fizinei ir psichologinei raidai ir gerovei yra kriterijai, kuriuos būtina deramai įvertinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3467-520/2021; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1790-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1978-502/2022; 2022 m. balandžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2000-520/2022; 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2460-881/2022; kt.).
42. Įstatymo normose yra įgyvendintos, be kita ko, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Direktyva 2011/95/ES) ir 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – ir Direktyva 2013/32/ES).
43. Nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymą ir siekiant nustatyti, ar asmuo turėtų būti pripažintas „pabėgėliu“, kaip tai yra apibrėžta Konvencijoje, pagal Įstatymą, jo normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Direktyvos 2011/95/ES ir Direktyvos 2013/32/ES tikslus.
44. Direktyvos 2011/95/ES konstatuojamoje dalyje nustatyta: „<...> (18) įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės pirmiausia turėtų atsižvelgti į geriausius vaiko interesus pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją. Vertindamos geriausius vaiko interesus valstybės narės visų pirma turėtų tinkamai atsižvelgti į šeimos vienovės principą, nepilnamečio gerovę ir socialinę raidą, saugumo ir apsaugos aspektus ir į nepilnamečio nuomonę pagal jo amžių ir brandą; (19) būtina išplėsti šeimos narių sąvoką, atsižvelgiant į tam tikras skirtingas priklausomumo aplinkybes ir ypatingą dėmesį skiriant geriausiems vaiko interesams; <...>“.
45. Direktyvos 2011/95/ES 6 straipsnyje nustatyta: „Persekiojimo vykdytojais ar didelės žalos darytojais gali būti: a) valstybė; b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos; c) nevalstybiniai subjektai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi vykdytojai ir darytojai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugos nuo persekiojimo arba didelės žalos, kaip apibrėžta 7 straipsnyje“. Šios Direktyvos 7 straipsnyje nustatyta, kad: „1. Apsaugą nuo persekiojimo ar didelės žalos gali suteikti tik: a) valstybės arba b) valstybę ar didelę valstybės teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, jei jos nori ir gali pasiūlyti apsaugą pagal 2 dalį. 2. Apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos turi būti veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio. Tokia apsauga paprastai suteikiama, kai 1 dalies a ir b punktuose minimi apsaugos teikėjai imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar didelei žalai, inter alia, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimo ar didelei žalai nustatyti, persekioti dėl veiksmų, kurie laikomi persekiojimu arba didele žala, ir nubausti už juos, ir kai prašytojas turi galimybę naudotis tokia apsauga“.
46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Departamento Sprendimu nuspręsta pareiškėjus išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Ši Sprendimo dalis priimta vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.
47. Minėtame ir kituose Įstatymo straipsniuose yra įgyvendinta 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115) dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, kurios 2 konstatuojamoje dalyje nustatyta: 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas. <…> Direktyvos 2008/115 6 konstatuojamoje dalyje nustatyta, kad: „(6) Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas trečiųjų šalių piliečių buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis teisinga ir aiškia tvarka. Pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Naudodamos standartines sprendimų, susijusių su grąžinimu, t. y. sprendimų grąžinti ir, jei priimama, sprendimų uždrausti atvykti ir sprendimų dėl išsiuntimo, formas, valstybės narės turėtų atsižvelgti į tą principą ir visapusiškai laikytis visų taikytinų šios direktyvos nuostatų“.
48. Direktyvos 2008/115 5 straipsnyje „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“ nustatyta: „Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į: a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo“. Pagal Direktyvos 2008/115 2 konstatuojamąją dalį, direktyva siekiama suformuoti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmogiškai ir kad būtų gerbiamos jų pagrindinės teisės ir orumas (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2011 m. balandžio 28 d. sprendimo PPU, C-61/11, ECLI:EU:C:2011:268, 31 p.). Be to, taikant Direktyvos 2008/115 5 straipsnį „Negrąžinimas, vaiko interesai, šeimos gyvenimas ir sveikatos būklė“, įgyvendindamos šią direktyvą, valstybės narės privalo, pirma, tinkamai atsižvelgti į atitinkamo trečiosios šalies piliečio vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir sveikatos būklę ir, antra, paisyti negrąžinimo principo (ESTT 2014 m. gruodžio 11 d. sprendimo Boudjlida, C-249/13, ECLI:EU:C:2014:2431, 48 p.). Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinami atsižvelgiant į Direktyvos 2008/115 tikslus, jos aiškinimą ESTT praktikoje.
49. Nagrinėjamu atveju Departamento Sprendimo dalis dėl pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nepatvirtina, kad šiuo atveju buvo atsižvelgta į pareiškėjų nepilnamečių vaikų interesus, šeimos gyvenimą, taip pat ir į tai, ar šiuo požiūriu buvo atsižvelgta į negrąžinimo principą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad buvo atsižvelgta tik į tai, jog, priėmus sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjams, jie netenka teisės likti Lietuvos Respublikos teritorijoje, o tai neatitinka Direktyvos 2008/115 tikslų, jos 6 konstatuojamosios dalies, kurioje akcentuojama, jog sprendimai turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.
50. Atsižvelgdama į šiame sprendime aptartą ginčo teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, į šios bylos faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo visų pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį teisiškai svarbių aplinkybių, todėl yra neteisėtas ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1303-602/2022; 2022 m. balandžio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1913-556/2022; kt.). Pirmosios instancijos teismas, pritardamas esminėms Sprendimo išvadoms, netinkamai sprendė dėl Departamento taikytos materialiosios teisės, todėl sprendimas naikinamas (ABTĮ 147 str.). Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Sprendimas yra panaikinamas ir atsakovas įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo.
51. Pareiškėjai apeliaciniame skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau įvertinus jų nurodytus teisiškai nepagrįstus argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme būtinumo, tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkintas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 22M12505 ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atstovaujamų atstovų pagal įstatymą (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
Sprendimas neskundžiamas.