Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-03 · Administracinė byla Nr. I-7248-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-03Regionų apygardos administracinis teismas
  2. KasacijaNutartis · 2016-10-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-03
Bylos Nr.
I-7248-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01837-2016-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-7248-484/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01837-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos 15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 3 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–18) prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) 50 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2016 m. gegužės mėn. Lukiškių TI-K buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Detalizavo, jog Lukiškių TI-K buvo laikomas 6,43-8,1 kv. m. ploto kamerose kartu su 3-4 asmenimis, tuo neužtikrinant teisės aktais nustatytos 3,6 kv. m. ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, normos. Nurodė, kad kamerų plotą, tenkantį vienam asmeniui dar labiau mažino baldais užstatytas plotas. Dėl kamerų perpildymo, būdamas sveikas žmogus, buvo priverstas nuolatos gulėti arba sėdėti, neturėjo galimybių tinkamai pailsėti ir miegoti; keli asmenys vienu metu neturėjo galimybės pavalgyti, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą, kildavo įtampa tarp kameroje esančių asmenų. Taip pat, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrinamas maisto kiekis ir kokybė, dienos maisto davinio energetinė vertė nuolat buvo deficitinė.

Pareiškėjas nurodė ir tai, kad pirmojo ir trečiojo korpuso gyvenamosiose kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, iškviesti budintį pareigūną, dėl to jautėsi nesaugus.

Pareiškėjui nepakako vienos valandos pasivaikščioti kiemelyje. Nurodė, kad kalinamiesiems turi būti suteikta galimybė daugiau nei 8 valandas praleisti už kameros ribų. Be to, pasak pareiškėjo, kiemelių įrengimas neatitiko 2010-04-11 Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) reikalavimų: juose nuolat buvo pilna šiukšlių, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, sienos pažaliavusios nuo pelėsio ir grybelio. Stogas šiferio, kuriame buvo asbesto, kaip ir sienose, kanalizacijoje, kuris sukėlė pavojų pareiškėjo sveikatai.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, nuo elektrinio apšvietimo stiprumo skaudėjo galvą. Kamerose ventiliacija neveikė, vėdinama per langą, buvo drėgna ir tamsu. Švaraus oro kiekis neatitiko nustatytų noprmų, langą dengė trijų eilių grotos, kurios ribojo šviežio oro patekimą. Pasak pareiškėjo, kamerose taip pat nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra: žiemą šalta, vasarą karšta. Kameros neremontuotos, lubų sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, dažai nuo sienų atsilupę, sienos nepritaikytos valymui. Dėl šių aplinkybių nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai.

Pareiškėjo teigimu, jis nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne: buvo išduota viena paklodė ir užvalkalas pagalvei, nebuvo išduotas užvalkalas užklotui, rankšluosčių, buvo išduotas tik vienas virtuvinis rankšluostis. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami. Pasak pareiškėjo, apatinį trikotažą suimtieji turėjo galimybę išskalbti, jeigu turėdavo sąskaitoje savo lėšų ir buvo įsigiję skalbimo maišus. Neturintiems lėšų viršutiniai drabužiai buvo skalbiami du kartus per mėnesį, kas neleido užtikrinti asmens higienos. Pareiškėjui nepakako ir išduodamo tualetinio popieriaus kiekis, jo trūko. Kalinimo metu nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais, sanitariniais įrenginiais. Kamerose unitazas įrengtas gyvenamojoje patalpoje. Gamtinius reikalus turėdavo atlikti stebint Lukiškių TI-K pareigūnams (įskaitant moteris). Kamerose nebuvo veidrodžio, spintelės tualeto reikmenims. Dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens, todėl negalėjo naudotis dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kamerose buvo pilna tarakonų, vorų ir kitų gyvių. Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos arba ji buvo atliekama po ilgų prašymų, o ir atlikta buvo neefektyvi.

Nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinama suimtųjų socialinių reabilitacijų programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, negalėjo sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, lankyti renginius, dirbti ir pan. Nebuvo sudarytos sąlygos pasimatyti su šeima, artimaisiais. Tuo, pareiškėjo manymu, buvo pažeistos Konvencijos 8 ir 14 straipsnių nuostatos.

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų A. P. teigė patyręs ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus. Jo laikymas perpildytose kamerose sukėlė kančią, kurios intensyvumas akivaizdžiai viršijo kalinimui būdingus sunkumus, baimę ir nevisavertiškumo jausmą, kurie jį žemino ir menkino. Dėl to tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, patyrė didelius dvasinius sukrėtimus, sumažėjo bendravimo galimybės. Tai, pasak pareiškėjo, sudaro pagrindą teigti, kad valstybė neužtikrinusi jam minimalaus gyvenamojo ploto ir higienos normų reikalavimų atitikančių sąlygų laisvės atėmimo įstaigoje pažeidė jo teisę į tinkamą ir saugią gyvenamąją aplinką. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir iš A. P. priteisti 9,36 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų (b. l. 22-38 t. 1). Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į teismą dėl galimai pažeistų teisių kreipėsi praleidęs Civilinio kodekso 1.125 traipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, kurį prašo taikkyti. Dėl ginčo esmės nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013-02-04 iki 2016-05-05. Pažymėjo, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos higienos norma (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“), galiojanti nuo 2015-11-01, taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstydama atvykusius asmenis į kameras Lukiškių TI-K administracija laikosi LR Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 10 straipsnio ir LR Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laik,. t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė ir tai, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Remiantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, kuriose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negalėtų būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento direktoriaus 2004-03-29 įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Teigė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Pažymėtina tai, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija yra sudariusi paslaugų tiekimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Atsakovo atstovo teigimu, sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Atkreipė dėmesį, kad įstatymuose nėra reglamentuota, jog gyvenamosiose kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Paaiškino, kad pagal SVĮ 29 straipsnį, suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinta tik dėl nepalankių oro sąlygų, suimtajam sutikus. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimo tvarką. Pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga.

Nurodė ir tai, kad pagal SVĮ 44 straipsnio 5 dalį suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, taigi tiek suimtieji, tiek nuteistieji maitinami laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų.

Pažymėjo, kad SVĮ 22 straipsnyje yra nurodytos suimtųjų teisės pasimatyti sąlygos. BVK 85 straipsnyje yra nurodytos paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygos. Vadovaujantis BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktu paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ yra reglamentuota, kad vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Lukiškių TI-K vadovaujamasi patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2014-05-13 įsakymu Nr. 1-89 „Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu“, kuris nustato asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarką. Šiuo tvarkos aprašu siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu „Dėl tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 62 punkto reikalavimus. Pagal „Asmenų, norinčių pasimatyti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą“, asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų ne ilgesniame nei 15 dienų laikotarpyje suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykus. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Asmenys, kurie atvyko ir nori pasimatyti tą pačią dieną, gali gauti pasimatymą, jeigu yra laisvų vietų, kurios nebuvo užsakytos pagal išankstinį registravimą arba, jeigu kažkas atsisakė ir neatvyko į pasimatymą. Trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto (išskyrus nepilnamečių nuteistųjų). Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis. Nurodė ir tai, kad pasimatymų patalpos įrengtos remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėse.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, cituodamas tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus bei nurodydamas, jog bausmę atliko nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Taip pat nėra konkretumo dėl padarytos neturtinės žalos dydžio, jis nėra grindžiamas jokiais objektyviais įrodymais.

Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Mano, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo atstovas prašymą priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu, grindė tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-05-10 nutartimi Lukiškių TI-K administracija buvo įpareigota pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą sudaro 156 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Tokiu būdu, atsakovo atstovo realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 146x0,06, t. y. 9,36 Eur (b. l. 22-38 t. 1).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas. Siekiant gerinti nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygas, 2015 m. atliktas III-io korpuso 6 kamerų (171,3 kv. m.) pilnas remontas ir įrengimas - naujos lovos, spintelės, santechnika, tualetai, durys, elektros instaliacija. Taip pat atliktas pilnas 3 korpuso koridoriaus (50 kv. m.) (lubos, sienos, grindys) remontas.

Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija sąmoningai nesiekė pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į psichologą ar psichiatrą, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Kalėjimų departamentas remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi prašo daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą (t. 2, b. l. 1-4).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 2013-2016 metais Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų suėmimo sąlygų.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Dėl ieškinio senaties

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde apytiksliai nurodė laikotarpį, už kurį prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Bylos duomenys rodo, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013-02-04 iki 2016-05-05. Atsižvelgiant į tai, ginčui aktualiu laikotarpiu laikytinas būtent šis. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių suėmimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Skundą teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas paštu išsiuntė tik 2016-05-04 (b. l. 19 t. 1), t. y. praleidęs ieškinio senatį reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis priežastimis laikytinos objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, apribojusios galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise.

Pareiškėjas teismo prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad sąlygos Lukiškių TI-K realiai buvo žalingos, kad yra visuotinai nustatomi tokie pažeidimai ir, kad apie tai, jog turi teisę ginčyti ir reikalauti priteisti kompensaciją, sužinojo tik tada, kai per televiziją pamatė, jog LR Prezidentė lankėsi įkalinimo įstaigoje ir davė interviu apie kalinimo sąlygas.

Šios pareiškėjo nurodytos priežastys yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas kitų objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių konstatuoti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nėra pagrindo pareiškėjui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03.

Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Taigi, nagrinėjamu atveju teismui konstatavus, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03 teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra teisinio pagrindo jį atnaujinti, teismas nenagrinėja šios skundo bei atsiliepimo argumentų dalies. Pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2013-02-04 iki 2013-05-03 atmestina.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2013-05-04 iki 2016-05-05.

Dėl ginčo esmės

SVĮ 44 straipsnio 1 dalyje ir BVK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Šiuo atveju taip pat aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Pažymėtina, kad LVAT laikosi praktikos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014).

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT tai pat yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m. turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m.; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Žemesnės instancijos teismas

Remiantis Nuteistųjų (kalinamųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelių (t. 1, b. l. 39-44) duomenimis ir Lukiškių TI-K atsiliepime (t. 1 , b. l. 22-38) detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičiumi, nustatyta, kad pareiškėjas 2013-02-04 atvyko į Lukiškių TI-K ir šioje įstaigoje su pertraukomis buvo laikomas iki 2016-05-05 imtinai (iš viso 1070 parų). Laikotarpiais 2013-05-04 – 2013-06-20, 2013-06-26 – 2013-07-10, 2013-07-12 – 2013-07-16, 2013-07-18 – 2013-08-18, 2013-08-20 – 2013-09-02, 2013-09-04 – 2013-09-07, 2013-09-09 – 2013-09-20, 2013-09-24 – 2013-10-02, 2013-10-04 – 2013-10-07, 2013-10-09 – 2013-11-05, 2013-11-08 – 2013-11-14, 2013-11-16 – 2013-11-20, 2013-11-22 – 2013-11-27, 2013-11-29 – 2013-12-04, 2013-12-06 – 2014-01-12, 2014-01-14 – 2014-01-21, 2014-01-23 – 2014-02-06, 2014-02-08 – 2014-02-16, 2014-02-19, 2014-02-21 – 2014-03-05, 2014-03-07 – 2014-03-23, 2014-03-25, 2014-03-27 – 2014-04-27, 2014-05-03 – 2014-06-22, 2014-06-24 – 2016-06-25, 2016-06-27 – 2014-07-06, 2014-07-08 – 2014-07-09, 2014-07-11 – 2014-07-21, 2014-07-23 – 2014-09-16, 2014-10-07 – 2014-10-08, 2014-10-16, 2014-10-18, 2014-10-21 – 2014-10-26, 2014-10-31 – 2014-11-04, 2014-11-07 – 2014-11-09, 2014-11-18 – 2014-11-23, 2014-11-28 – 2014-12-07, 2014-12-11 – 2014-12-15, 2014-12-20 – 2015-01-14, 2015-01-23 – 2015-01-25, 2015-01-28 – 2015-02-01, 2015-02-03 – 2015-02-22, 2015-02-26 – 2015-03-03, 2015-03-05 – 2015-03-11, 2015-03-21 – 2015-03-24, 2015-04-18 – 2015-04-22, 2015-05-08 – 2015-05-14, 2015-05-22 – 2015-05-25, 2015-07-02, 2015-12-03, 2015-12-05 – 2015-12-08 gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 2,48 iki 3,54 kv. m. (įskaitant baldų užimamą plotą, šis plotas buvo dar mažesnis) kameros ploto. Taigi, 646 paras iš 1070 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Teismas pažymi, kad nustatytas pažeidimas nors ir nebuvo nepertraukiamas, tačiau tęsėsi gana ilgą laiko tarpą, be to, dalį šio laikotarpio pažeidimas pasireiškė dideliu mastu (pareiškėjui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas, atsižvelgiant į baldų užimamą plotą, buvo dar mažesnis, nei 2,48 kv. m), todėl teismas daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog perpildytų kamerų sukeliami sunkumai pasiekė minimalų žiaurumo lygį ir pažeidė pareiškėjo orumą.

LVAT analogiškose nagrinėjamai bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo laikomasi nuostatos, kad aplinkybės, glaudžiai susijusios su minimalaus teisės aktuose numatyto gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimu (pvz., prastas miegas esant mažam kameros plotui, kt.), vertinamos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, netinkama ventiliacija, vietos pavalgyti trūkumas, įtampa tarp kameroje esančių asmenų) laikytini glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertintina kaip minėto pažeidimo dalis.

Ginčui taikytinos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015-11-01) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (įsigaliojo nuo 2015-11-01) patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Minėtos higienos normos 3 punktas nustato (Lietuvos higienos normos HN 76:2010, redakcija galiojusi iki 2015-11-01, 2 punktas nustatė), kad ji taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Pareiškėjas skunde neneigė, kad yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Teismas neturi pagrindo abejoti ir Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis ir paaiškinimais, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, kas atitinka Taisyklių reikalavimus. Tačiau pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Be to, EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G.prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).

Teismo vertinimu, mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi (žr. pvz. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją) nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos (CK 6.271 straipsnis).

Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrą, santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė patalpose turi būti 35-60 proc., šiltuoju metų periodu – 35-65 proc. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog kamerose buvo drėgna, nekonkretizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų. Byloje duomenų, kokia santykinė oro drėgmė buvo kiekvienoje iš pareiškėjo laikomų kamerų tam tikru periodu, taip pat nėra. Atsižvelgiant į pareiškėjo abstraktų aplinkybių, susijusių su kamerų drėgme, išdėstymą, pareigos pateikti tokius duomenis neturėjo ir atsakovas. Tačiau Lukiškių TI-K pateikta ginčui aktualaus laikotarpio Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų matavimų ir patikrinimų medžiaga patvirtina, kad nei vienoje iš tikrintų kamerų, kuriose be kita ko, buvo laikomas ir pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 26 punkto, susijusio su patalpų drėgmės lygiu, pažeidimų nebuvo nustatyta (t. 1, b. l. 53-194). Pateikti dokumentai taip pat patvirtina, kad Lukiškių TI-K reaguoja į nustatytus higienos normų pažeidimus ir pagal galimybes juos šalina.

Lukiškių TI-K prie atsiliepimo taip pat pridėjo 2013-12-30 su UAB „Dezinfa“ sudarytą sutartį Nr. VLN-P-2013/255 (t. 1, b. l. 188-191) dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo Lukiškių TI-K sandėlių, virtuvės, miegamosiose ir pirties patalpose. Šios sutarties pagrindu UAB „Dezinfa“ įsipareigojo sutartyje numatytose patalpose du kartus per kalendorinį mėnesį teikti kenkėjų kontrolės paslaugas. Analogišką sutartį Lukiškių TI-K 2015-01-02 sudarė su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (t. 1, b. l. 192-194). Šias aplinkybes patvirtina Lukiškių TI-K pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kuriuose, be kita ko, nurodyta, kad kontrolės metu kamerose buitinių parazitų buvimo nenustatyta (t. 1, b. l. 53-119, 128-187). Teismo vertinimu, minėtos aplinkybės rodo, kad Lukiškių TI-K yra sistemingai vykdoma tokio pobūdžio priežiūra ir profilaktika. Tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir LVAT (žr., pvz., 2016-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl buitinių kenkėjų buvimo Lukiškių TI-K kamerose atmestini.

Lukiškių TI-K kamerų vėdinimas yra užtikrinamas per langus, kas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog įstaigoje mechaninės patalpų vėdinimo sistemos nėra, todėl kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 keliamus reikalavimus, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nenustatytas.

Nors pareiškėjas nurodo, kad kameroje buvo labai žema temperatūra, prasta vėdinimo, apšvietimo sistema, tačiau Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose tokių duomenų neužfiksuota, kitų duomenų, kurie galėtų įrodyti kalinimo sąlygų pažeidimus nepateikta. Lukiškių TI-K dažnai tikrinamas Vilniaus visuomenės sveikatos centro, kamerose matuojamos įvairūs parametrai, tačiau neatitikimai taisyklėms nustatomi gana retai ir dažnai nebūna tokio masto, kad sukeltų ypatingus nepatogumus. Pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, tačiau patikrinimų pagal pareiškėjo skundus nebuvo.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis Lukiškių TI-K administracijos pažyma nustatyta, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų kreipėsi ir į administraciją (t. 1, b. l. 46-52). Pažymėtina, kad kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai ji ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Pateikti dokumentai patvirtina, kad Lukiškių TI-K reagavo į pareiškėjo skundus ar prašymus dėl laikymo sąlygų ir pagal galimybes juos tenkino. Atsižvelgęs į tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu, todėl nėra ir valstybės civilinės atsakomybės.

Remiantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. BVK 103 straipsnyje yra įtvirtinta nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo suteikiama teisė pasivaikščioti gryname ore 1 val., tačiau mano, jog laikas pasivaikščioti yra per trumpas. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis norėtų ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPT bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92)3, kurį cituoja ir pareiškėjas, 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui atitinkamomis veiklomis ne jų kamerose (angl. outside their cells). Byloje duomenų, kad pareiškėjui buvo ribojama teisė užsiimti kitomis veiklomis, naudotis socialinės reabilitacijos programomis, sportuoti nėra. Vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, susijusių su tuo, nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos veiksmų neteisėtumą. Taigi, šiuo aspektu, nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, aptariamu aspektu nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-08-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti anksčiau nei įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimas Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“, o minėtame nutarime nurodoma, kad šie gaminiai pagal Asbesto ir jo turinčių gaminių naudojimo ribojimo ir taršos prevencijos priemonių planą įgyvendinami. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas, kurios būtų vertinę, ar asbestas kėlė pavojų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundo teiginiai dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės, ploto yra gana abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, iš jų nėra aišku, kokios pareiškėjo teisės buvo neteisėtai apribotos ir kokios neigiamos pasekmės jam dėl to kilo, todėl jie neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos žalos dydžio. Pareiškėjo teiginiai, kad asbestas yra kanalizacijoje ir sienose yra nepagrįsti, nes tokiems teiginiams pagrįsti jis jokių duomenų nepateikė. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) nesikreipė į kompetentingas institucijas, kurios būtų atlikusios aplinkos kenksmingumo matavimus, todėl nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumą teismas neturi galimybių ir juos atmeta kaip nepagrįstus.

Higienos normos HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Kaip minėta, pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Pareiškėjas skunde teigė, kad ne kartą tokia teisė jam nebuvo sudaryta dėl šilto (karšto) vandens nebuvimo, tačiau nekonkretizuoja datų, taip pat nenurodo, kad dėl aptariamos teisės nesuteikimo būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais. Atsižvelgiant į išdėstytą, šiuo atveju vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.

Kaip pats pareiškėjas nurodė skunde, galimybė skalbti apatinius ir viršutinius drabužius Lukiškių TI-K yra suteikiama suimtiesiems. Viršutinių drabužių skalbimo paslauga yra mokama. Esant tik abstraktiems pareiškėjo nusiskundimams, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punkto reikalavimų pažeidimus.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“ (Žin. 2004, Nr. 93-3422) įstaigoje vyrams yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui. Pareiškėjas nurodydamas, kad jam buvo išduotas pusė ritinėlio dviems savaitėms iš esmės patvirtino šios normos laikymąsi. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisių pažeidimas nenustatytas.

Vadovaujantis Higienos normos 63 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Lovų čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, patvaraus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinių, tinkamų skalbti ir/arba dezinfekuoti įstaigoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (Higienos normos 66 punktas). Duomenų, kad pareiškėjas buvo aprūpintas netinkama patalyne, byloje nėra.

SVĮ 44 straipsnio 5 dalis nustato, jog suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vadovaujantis Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo normos, kuriose nustatyta, kad nedirbantiems vyrams energetinė maisto vertė sudaro 2298 kcal, nepilnamečiams – 3023 kcal. Teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekiai ir paros maitinimo išlaidų normos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos maitinimo organizavimo taisyklės. Tai, kad maitinimo procesas išsamiai reglamentuotas, rodo, jog tvarkos turi būti laikomasi, kol neįrodyta priešingai, laikoma, kad pareiškėjas maitintas pagal teisės aktų reikalavimus.

Teismas laiko nepagrįstais pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo mygtukų kamerose nebuvimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl iškvietimo mygtukų kamerose taip pat yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar Lukiškių TI-K administracija, žinodama apie tam tikrus kameros įrengimo trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Pareiškėjo skundo argumentas dėl ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo yra abstraktaus pobūdžio, neindividualizuotas. Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, o iš skundo turinio nėra aišku kada pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo, su kokiais asmenimis prašė ilgalaikio pasimatymo. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, detaliau dėl šio pareiškėjo skunde nurodyto pažeidimo nepasisako.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas su pertraukomis. Ilgiausiai vieno tranzito į kitas kardomojo įkalinimo įstaigas metu Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas 523 paras. Ginčui aktualiu laikotarpiu 646 paras iš 1070 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m., siekė nuo 2,48 iki 3,54 kv. m. Be to, kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu, dėl to pareiškėjui realiai tekęs plotas buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Pareiškėjui kamerose taip pat nebuvo neužtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, nesilaikyta sanitarinių normų reikalavimų. Tačiau teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad skunde pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad jam turėjo būti priteista būtent jo prašomo dydžio (50 600 Eur) neturtinė žala. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes. Taigi, atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti neturtinės žalos suma yra 6 460 Eur, kuri priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 9,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 9,36 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 9,36 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 6 460 Eur (šešis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė