- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-19
- Bylos Nr.
- 1S-300-491/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Valdas Petras Meidus
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Valdas Petras Meidus, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,
teismo posėdyje išnagrinėjęs J. M. (toliau – Pareiškėjos) skundą dėl 2014 m. vasario 26 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutarties, kuria atmestas jos skundas su prašymu panaikinti 2014 m. sausio 30 d. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. S. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą,
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
2014-01-23 Panevėžio apygardos prokuratūroje gautas Pareiškėjos skundas, kuriuo buvo prašoma pradėti ikiteisminį tyrimą dėl oficialaus dokumento suklastojimo bei jo panaudojimo, sukčiavimo ir psichotropinių medžiagų laikymo. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras G. S. 2014-01-30 nutarimu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 str. 1 d. 1 p., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjos nurodytas aplinkybes nenustatęs, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Šalies argumentai
Nesutikdama su nutarimu Pareiškėja Kupiškio rajono apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti prokuroro G. S. 2014-01-20 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Skundžiama apylinkės teismo nutartimi Pareiškėjos skundas buvo atmestas motyvuojant tuo, jog Pareiškėja savo pažeistas teises gali ginti civilinio proceso tvarka, o pradėti ikiteisminį tyrimą dėl psichotropinių medžiagų platinimo nėra pagrindo, nes pati Pareiškėja prisipažino sunaikinusi jos brolienei atvežtus vaistus.
Skundu apygardos teismui Pareiškėja prašo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2014-01-30 Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro G. S. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Nurodo, kad jos brolis sirgo onkologine liga, buvo silpnos sveikatos ir nuolat gydomas (įskaitant ir stacionaruose Panevėžyje bei Kupiškyje), todėl abejotina, kad fiziškai jis būtų galėjęs pasirašyti kokį nors susitarimą. Pareiškėja pabrėžia, kad visą gyvenimą brolio nuostatos dėl žemės pardavimo buvo neigiamos, juo labiau kad jis valdė iš tėvų paveldėtą žemę ir visais klausimais dėl šios žemės valdymo bei kitais klausimais tardavosi su ja. Pažymi, jog apie tai, kad brolis ketino parduoti žemę nežinojo net jo paties žmona, kas leidžia pagrįstai įtarti, kad dokumentas dėl ketinimo parduoti žemę yra suklastotas ir tai yra padaryta jau po brolio mirties. Pareiškėja nesutinka su priimtais sprendimais, mano, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo bus apsunkintos arba prarastos galimybės nustatyti tiesą bei surinkti įrodymus. Tvirtina, kad šiuo atveju privalo būti atliktas tyrimas ir nustatyta, ar dokumente dėl turto pirkimo – pardavimo yra A. B. parašas, kas leistų pagrįstai spręsti, ar buvo padaryta nusikalstama veika. Pareiškėja nurodo, kad N. S. lankydavosi brolio namuose epizodiškai, atveždavo prekių ir bendraudavo su broliene J. B.. Aplinkybę, kad N. S. J. B. atvežė stiprių psichotropinių vaistų, nors J. B. tokie vaistai ir nebuvo paskirti, žino ir I. G.. N. S. neturi jokios teisės realizuoti ar platinti tokio pobūdžio medikamentų, tačiau ikiteisminį tyrimą atsisakęs pradėti prokuroras apie tai nieko nepasisakė, o teismas taip pat nematė jokio procesinio pažeidimo, kad prokuroras šio klausimo net netyrė. Mano, kad aplinkybės dėl galimai neteisėto psichotropinių medikamentų platinimo turėjo būti tiriamos ir nagrinėjamos, juo labiau kad buvo nurodytas liudytojas – I. G..
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. BPK 168 str. 1d. taip pat numatyta, jog gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo duomenų patikslinimui gali būti atlikti veiksmai, kurie nesusiję su procesinėmis prievartos priemonėmis: įvykio vietos apžiūra, įvykio liudytojų apklausos, taip pat iš valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų, pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, reikalaujami duomenys ar dokumentai, atliktos pareiškėjo ar asmens, kurio interesais pateiktas skundas, pareiškimas ar pranešimas, apklausos. Tačiau proceso pradėjimas nesant tam pagrindo gali būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas, todėl jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, juo labiau kad baudžiamoji teisė yra ultima ratio, t. y. paskutinė priemonė apginti savo pažeistas teises ir interesus, išnaudojus visas kitas galimas teisinės gynybos priemones. Be to, teismų praktikoje yra suformuluota, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Pažymėtina, kad baudžiamoji teisė savo funkcijas įgyvendina imperatyviuoju metodu – nustato bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones už nustatytų draudimų pažeidimą. Baudžiamųjų įstatymų draudimų ir sankcijų turi būti imamasi tik tada, kai tai neišvengiama, kai neįmanoma kitomis teisinėmis priemonėmis apginti pažeidžiamų teisinių gėrių. Ši teisė taikytina pažeidus viešąjį interesą, kuomet veika yra pavojinga ir negali būti palikta nukentėjusiajam kaip jo privatus reikalas reikalauti kompensacijos. Tuo tarpu civilinei teisei būdingas dispozityvusis reguliavimo metodas, kuomet teisės normomis nustatomos teisinių santykių dalyvių privalomo ir leistino elgesio ribos, suteikiant galimybę jiems patiems nustatyti sau teises ir pareigas bei atsakomybę už jų pažeidimą. Sutartis ją sudariusiems asmenims turi tokią pat galią kaip ir įstatymas. Imperatyviosios normos civilinėje teisėje nustatomos ir taikomos tik išimtiniais atvejais, kai siekis apginti vieno teisinio santykio teises ir interesus nuo kitos šalies neteisėtų veiksmų sutampa su viešųjų interesų apsauga. Civilinė atsakomybė taikytina pažeidus privatų interesą.
Iš bylos medžiagos matyti, jog Pareiškėja prašė atlikti ikiteisminį tyrimą, nes galimai buvo pažeistos jos turtines teisės bei padaryti nusikaltimai. Ji nurodė, kad po savo brolio A. B. mirties 2013-11-21 tvarkydama paveldėjimo dokumentus Kupiškio notarų biure sužinojo, kad N. S. (nors pareiškime ir skunde ikiteisminio tyrimo teisėjui Pareiškėja ją įvardija ir N. S. bei N. S.) ketina kreiptis į teismą, kadangi su jos broliu sudarė sutartį dėl 16 ha žemės sklypo pirkimo, už kurį A. B. neva sumokėjo 40000 Lt kaip garantą ar avansą. Pareiškėja tvirtino, kad notarų biure jai neleido susipažinti su jos brolio A. B. ir N. S. sudarytu sandoriu, be to ji įsitikinusi, kad jos brolis sąmoningai bei dėl silpnos sveikatos tokio sandorio sudaryti negalėjo. Taigi akivaizdu, kad Pareiškėja, pateikdama pareiškimą prokurorui bei skundus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir aukštesniajam teismui, baiminasi galimo jos paveldėtino turto dalies netekimo ir mano, kad šiuo atveju N. S. padarė nusikalstamas veikas, t. y. ne tik sukčiavo bei klastojo dokumentus, tačiau ir neteistai platino psichotropines medžiagas. Tačiau su tokiais Pareiškėjos argumentais nėra pagrindo sutikti.
Visų pirma pažymėtina, kad pažeistas turtines teises Pareiškėja pilnai gali ginti Lietuvos Respublikos civilinio bei civilinio proceso kodeksų tvarka, kadangi dalis Pareiškėjos prašyme keliamų klausimų yra paveldėjimo ir sandorių teisinių santykių dalykas, kuriuos tinkamai išspręsti nėra būtinas baudžiamosios teisės taikymas, t.y. visi neaiškumai tiek dėl paveldimo turto, tiek dėl galimai neteisėtai sudaryto sandorio gali būti sprendžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatyta tvarka (pvz., CK 1.78 – 1.95 str.), kuomet galima aiškintis ir Pareiškėjos nurodomo galimai suklastoto jos brolio parašo autentiškumą. Vien Pareiškėjos nuomonė, kad jos brolis A. B. negalėjo sudaryti tokio sandorio, neleidžia tvirtinti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Jai tai paaiškėtų nagrinėjant ginčą civilinio proceso tvarka, pagal CPK 300 str. teismas apie tai praneša prokurorui.
Skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas taip pat sprendžia, kad byloje nėra jokių duomenų tvirtinti, kad N. S. neteisėtai platino psichotropines medžiagas. Pati Pareiškėja pateikdama pareiškimą nurodė, kad broliui ir jo žmonai N. S. atvežtus medikamentus ji sunaikino, t. y. sudegino. Nesant šių medikamentų, kurie anot Pareiškėjos buvo psichotropinės medžiagos, nėra jokios galimybės nustatyti šių medžiagų kilmės, sudėties ir jų priklausomybės psichotropinėms medžiagoms. Pareiškėjos nurodoma liudytoja I. G. galėtų patvirtinti nebent patį disponavimo tokiais medikamentais faktą, tačiau jos parodymai negalėtų atskleisti medikamentų priklausomybės psichotropinėms medžiagoms. Atsižvelgiant į tai šiuo atveju nėra jokio pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai visiškai pagrįstai pripažino ir pirmos instancijos teismas.
Esant tokioms aplinkybėms skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas daro išvadą, kad šiuo atveju prokuroras pagrįstai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Pareiškėjos pareiškimą, o apylinkės teismas priėmė teisingą ir pagrįstą nutartį atmetęs jos skundą tuo pačiu klausimu. Naikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo nutartį šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p., teismas
NUTARĖ:
Pareiškėjos J. M. skundą atmesti ir palikti galioti 2014 m. vasario 26 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.