- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-19
- Bylos Nr.
- 2-569-178/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00707-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Notransa“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aspolitas“
- Kategorijos
- 99.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Notransa“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti bankroto bylą ir atmesti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei baudos paskyrimo, civilinėje byloje Nr. B2-1707-460/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aspolitas“ pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Notransa“ iškėlimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Aspolitas“ 2014 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui UAB „Notransa“. Nurodė, kad atsakovas pagal 2014 m. liepos 11 d. PVM sąskaitą - faktūrą yra skolingas ieškovui 2 930,91 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas yra nemokus, kadangi skolos nesumoka, o į raginimą nereaguoja.
Klaipėdos apygardos teisme 2014 m. lapkričio 23 d. gautas ieškovo UAB „Aspolitas“ pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo.
Klaipėdos apygardos teisme 2014 m. lapkričio 23 d. taip pat gautas atsakovo UAB „Notransa“ atsiliepimas, kuriame prašoma atsisakyti iškelti bankroto bylą; ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą, 50 procentų iš šios baudos ieškovą įpareigojant sumokėti atsakovui UAB „Notransa“; iš ieškovo atsakovui priteisti 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, jog ieškovas po to, kai atsakovas skolą sumokėjo, nepagrįstai kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą UAB „Notransa“. Atsakovo UAB „Notransa“ prašymų dėl baudos skyrimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkino. Teismas ieškovo 2014 m. lapkričio 24 d. pranešimą vertino kaip atsisakymą nuo ieškinio (pareiškimo) (ĮBĮ 6 str. 5 d.) bei sprendė, kad ieškovui pareiškimo atsisakymo pasekmės žinomos (CPK 42 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų ar įrodymų, kad įmonė nevykdo įsipareigojimų, be to, nėra pateikta duomenų, kad įmonė yra nemoki ar būtų viešai paskelbusi arba kitaip pranešusi kreditoriui (-iams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (-iais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų, todėl teismo vertinimu, ieškovo atsisakymas nuo pareiškimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 str. 2 d.), todėl jis priimtinas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkino kreditoriaus (pareiškėjo), kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reikalavimus, todėl teismas atsisakė atsakovui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 str. 3 d. 1 p.).
Dėl baudos skyrimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 7 d. raginimu pareiškė pretenziją, kad atsakovas iki 2014 m. lapkričio 8 d. sumokėtų 2 930,91 Lt skolą. Ieškovas atsakovui 2014 m. lapkričio 11 d. įteikė pranešimą apie teismui pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, atsakovas jau nuo ieškovo 2014 m. spalio 7 d. raginime nurodytos datos – 2014 m. lapkričio 9 d. žinojo, kad ieškovas gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat informacija apie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimą (apie 2014 m. lapkričio 12 d. priimtą pareiškimą) buvo skelbiama viešai specialioje interneto svetainėje (ĮBĮ 9 s. 3 d.), todėl atsakovas turėjo galimybę su priimtu pareiškimu susipažinti viešoje erdvėje. Bylos duomenimis atsakovas skolą sumokėjo 2014 m. lapkričio 12 d., t. y. jau po pareiškimo padavimo, todėl atsakovo argumentą, kad ieškovas po skolos sumokėjimo teisme pareiškė pareiškimą, teismas atmetė kaip nepagrįstą (CPK 12, 178 str.). Teismas sprendė, kad tai, jog ieškovas, naudodamasis savo procesinėmis teisėmis, pareiškė ieškinį, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas jomis. Nenustačius ieškovo nesąžiningumo, nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti baudą, todėl prašymo dėl baudos skyrimo netenkino.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Teismas nurodė, kad sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą yra svarbu tai, jog atsakovas tik po pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo dienos sumokėjo ieškovui skolą, pretenzijų dėl paslaugų suteikimo ir skolos dydžio nereiškė. Teismo vertinimu, faktiškai procesinis sprendimas priimtinas ieškovo naudai, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Be to, ieškovas turėjo savo teises ginti teisme, o atsakovas ikiteisminėje stadijoje (derybų metu) dėl nežinomų priežasčių skolos gera valia nesumokėjo ir bylinėjimosi išlaidos susidarė tik jo iniciatyva (CPK 93 str. 1, 4 d., CPK 94 str. 1 d.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB „Notransa“ (toliau – apeliantas) prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį iš dalies pakeisti; ieškovui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti 20 000 Lt baudą, 50 proc. iš šios baudos įpareigojant sumokėti apeliantui; iš ieškovo apelianto naudai priteisti 1 815 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų teisinei pagalbai pirmosios instancijos teisme, taip pat priteisti ir apelianto išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (t. 1, b.l. 54-57). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje teismo sprendimas priimtas ieškovo naudai, nes pareiškimu ieškovas prašė teismo ne skolos iš apelianto priteisimo, o bankroto bylos iškėlimo, taigi, ieškovo siekis buvo iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismas iškelti bankroto bylą apeliantui atsisakė, t. y. atmetė ieškovo pareikštą procesinį reikalavimą. Būtent nutarties rezoliucinės dalies formuluotė atitinka apelianto pareikšto procesinio prašymo turinį. Teismui atsisakius tenkinti ieškovo procesinį prašymą iškelti bankroto bylą, apeliantui privalėjo būti priteistas patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bylinėjimosi išlaidos apeliantui susidarė tik apelianto iniciatyva. Apelianto teigimu, jis buvo priverstas gintis nuo reikalavimo iškelti bankroto bylą. Nors apeliantas skolą sumokėjo 2014 m. lapkričio 12 d., tačiau pareikšto reikalavimo iškelti bankroto bylą ieškovas ir toliau neatsisakė. Ieškovas apie tai delsė informuoti teismą beveik 2 savaites, taip pat neprašė panaikinti ir pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teismui išsiuntus apeliantui pranešimą, įpareigojantį rengti ir pateikti teismui procesinius bei buhalterinius dokumentus, apeliantas buvo priverstas teismo nurodymus įvykdyti ir dėl to patyrė išlaidas. Todėl bylinėjimosi išlaidas patirtos dėl ieškovo netinkamai pasirinktų teisminės gynybos priemonių bei dėl akivaizdaus bendradarbiavimo su teismu pareigos pažeidimo (CPK 8 str.). Ieškovas, realiai net nebandęs išsiieškoti skolos tinkamomis teisminėmis priemonėmis, kreipėsi į teismą su reikalavimu iškelti atsakovui bankroto bylą. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą skirti ieškovui baudą. Byloje svarbu yra ne tai, ar apeliantas žinojo apie ieškovo ketinimus inicijuoti jam bankroto bylą, bet tai, ar bankroto bylos inicijavimas yra tinkama skolos išieškojimo priemonė ir ar apskritai tai gali būti naudojama priverstiniam skolos išieškojimui, kuomet ieškovas nenurodo absoliučiai jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai įtarti apeliantą esant nemokumo būsenos. Ieškovas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo inicijavo kaip priemonę išsiieškoti skolą, o kartu taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis piktavališkai apsunkinti apelianto veiklą. Taigi, ieškovo siekis buvo inicijuotą apelianto bankroto procedūrą panaudoti kaip skolos išieškojimo priemonę, šių procedūrų net nesiejant su apelianto galimu nemokumu. Apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad kai asmuo, laikantis save kreditoriumi, inicijuoja kito asmens bankroto procedūrą panaudodamas ją kaip ginčijamos skolos išieškojimo priemonę arba neturėdamas rimto pagrindo abejoti skolininko mokumu, jis piktnaudžiauja bankroto bylos inicijavimo teise. Toks elgesys yra neteisėtas ir turi būti baudžiamas CPK 95 straipsnyje numatytomis sankcijomis (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-988/2012). Ieškovo kryptingą siekį iškelti apeliantui bankroto bylą rodo ir tai, kad dėl tariamo skolos išieškojimo jis kreipėsi tiesiai į bankroto administratorių UAB „Verslo valdymo centras“.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo padavė ir procesą tęsė piktnaudžiaudamas bankroto bylos inicijavimo teise. Ieškovo nesąžiningumas, pareiškiant nepagrįstą ieškinį, reiškia nepagarbą tokį ieškinį nagrinėjančiam teismui ir apeliantui. Ieškovo veiksmais pakenkta apelianto veiklai, kas laikytina sunkiu pažeidimu, už kurį skirtina 20 000 Lt dydžio bauda.
Ieškovas UAB „Aspolitas“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkinti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir baudos skyrimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl baudos skyrimo
Apelianto teigimu, ieškovas, pateikdamas pareiškimą dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo, piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis. Todėl prašė ieškovui skirti 20 000 Lt baudą, 50 proc. iš šios baudos įpareigojant sumokėti apeliantui. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ieškovo veiksmuose piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, prašymo skirti baudą netenkino. Su šiuo teismo procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Teisminėje praktikoje pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: dalyvaujančio byloje asmens nesąžiningumas pareiškiant nepagrįstą ieškinį, teikiant nepagrįstą skundą ar kitą procesinį dokumentą arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Įstatyme nustatytos procesinės teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovas 2014 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo po to, kai 2014 m. spalio 7 d. raginimu pareikalavo 2 930,91 Lt skolos sumokėjimo iki 2014 m. lapkričio 8 d. Minėtame raginime ieškovas taip pat nurodė, kad, neapmokėjus skolos iki nurodytos datos, bus kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (b.l. 5). Apeliantas neginčija, kad šio raginimo nebūtų gavęs, be to, bylos duomenys patvirtina, kad apeliantui raginimas išsiųstas registruotu laišku jo buveinės adresu, toks pat buveinės adresas nurodytas ir apelianto teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose (b.l. 6, 7, 24-29, 54-57). Taigi, apeliantas, gavęs raginimą ir iki jame numatyto termino (2014 m. lapkričio 8 d.) nesumokėjęs įsiskolinimo ieškovui, turėjo suprasti, kad ieškovas nuo 2014 m. lapkričio 9 d. gali kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiame kontekste atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamu atveju yra nesvarbu, ar jis žinojo apie ieškovo ketinimus inicijuoti jam bankroto bylą. Priešingai, tai, kad apeliantas per įspėjime nurodytą terminą ne tik nesumokėjo santykinai ne itin didelio įsiskolinimo, bet ir faktiškai apskritai nereagavo į įspėjimą, galėjo teikti pagrindą manyti ne tik apie galimą apelianto nesąžiningumą, bet ir jo galimą nemokumą. Juo labiau, kad apeliantas neginčijo nei skolos fakto, nei jos dydžio, o PVM sąskaita – faktūra serija ASP Nr. 1400537, kurios pagrindu ieškovas kreipėsi į teismą, išrašyta dar 2014 m. liepos 11 d., nurodant apmokėjimo terminą iki 2014 m. liepos 26 d. (b.l. 4). Tuo tarpu apeliantas skolą ieškovui sumokėjo tik 2014 m. lapkričio 12 d. (b.l. 37, 38), t. y. jau pasibaigus raginime nustatytam terminui bei po to, kai ieškovas kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovo veiksmai pasirenkant savo teisių gynimo būdą negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis, juo labiau, kai yra pagrindas manyti, kad pats apeliantas, nevykdęs savo prievolių laiku bei net ir po raginimo (įspėjimo) gavimo, elgėsi nesąžiningai.
Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-988/2012, nes skiriasi nagrinėjamos bylos ir nurodytos bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2007), o precedentais yra tik tokie nutartyse išdėstyti išaiškinimai (ratio decidendi), kurie suformuluoti savo faktinėmis aplinkybėmis analogiškose arba iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2011). Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje kreditorius inicijavo skolininkui bankroto bylą tuo metu, kai teisme buvo nagrinėjamas šalių ginčas dėl įsiskolinimo pagrįstumo, t. y. dėl tos sumos, dėl kurios neapmokėjimo buvo prašoma iškelti skolininkui bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nebuvo ginčo nei dėl įsiskolinimo fakto, nei dėl jo dydžio, o apeliantui laiku nesumokant skolos buvo kreiptasi, tinkamai įvykdžius ĮBĮ nustatytas ikiteismines procedūras, su pareiškimu į teismą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Apeliantas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 1 815 Lt jo patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (b.l. 36, 46). Teismas konstatavęs, kad faktiškai procesinis sprendimas priimtas ieškovo naudai, o bylinėjimosi išlaidos susidarė apelianto iniciatyva, prašymo netenkino. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka iš dalies.
Apeliantas teigia, kad teismui atsisakius tenkinti ieškovo procesinį prašymą iškelti bankroto bylą, apeliantui turėjo būti priteistos patirtos viso bylinėjimosi išlaidos, nes priimtas apeliantui (o ne ieškovui) palankus teismo procesinis sprendimas - kelti bankroto bylą atsisakyta, išlaidos patirtos dėl ieškovo netinkamai pasirinktų teisminės gynybos priemonių ir akivaizdaus bendradarbiavimo su teismu pareigos pažeidimo.
Apelianto argumentai dėl ieškovo netinkamai pasirinktų teisminės gynybos priemonių atmestini iš esmės jau aukščiau paminėtais motyvais, todėl nekartotini.
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apeliantas, skirtingai nei teismas, nurodo, kad priimtas jam palankus procesinis sprendimas. Apeliacinio teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad apeliantas patenkino (įvykdė) ieškovo pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodytą kreditorinį reikalavimą, t. y. apeliantas sutiko su ieškovo pareiškime nurodyta skola ir su juo atsiskaitė. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi tik nutarties rezoliucinės dalies formuluote, kuri, pasak apelianto, atitinka būtent jo, o ne ieškovo pareikšto procesinio prašymo turinį. Pažymėtina, kad pagrindai, kuriais remiantis teismas atsisako kelti įmonei bankroto bylą, numatyti ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalyje, kurios 1 punkte nustatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus, kuris kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus. Taigi, nagrinėjamu atveju procesinis sprendimas atsisakyti iškelti apeliantui bankroto bylą priimtas dėl to, kad pastarasis patenkino ieškovo kreditorinį reikalavimą po to, kai šis inicijavo teisminį bankroto bylos apeliantui kėlimo procesą, o ne dėl to, kad ieškinys buvo nepagrįstas iš esmės ar ieškovas neturėjo teisės inicijuoti bankroto bylą. Įstatymo nuostatomis įtvirtintų bankroto procedūrų tikslas inter alia yra kreditorių interesų gynimas ir jų reikalavimų tenkinimas. Todėl teismo nutartis atsisakyti iškelti bankroto bylą dėl to, kad apeliantas (skolininkas) įvykdė ieškovo (kreditoriaus) kreditorinį reikalavimą, negali būti pripažinta apelianto naudai priimtu procesiniu sprendimu, nes toks jis priimtas dėl to, kad tokiais atvejais, net ir neanalizuojant skolininko (ne)mokumo iš esmės, taip numato įstatymas.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad apelianto bylinėjimosi išlaidos susidarė visų pirma dėl jo paties elgesio. Kaip minėta, apeliantas, turėjęs apmokėti PVM sąskaitą – faktūrą serija ASP Nr. 1400537 iki 2014 m. liepos 26 d. ir vėliau nereagavęs į jam siųstą įspėjimą, įsiskolinimą ieškovui padengė tik po to, kai pastarasis kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Antra, apeliantas atstovavimo sutartį su advokatų profesine bendrija „Euroteisės biuras“ sudarė 2014 m. lapkričio 17 d., atsiliepimą į pareikštą ieškinį teismui pateikė 2014 m. lapkričio 24 d. bei už suteiktas teisines paslaugas apmokėjo 2014 m. lapkričio 25 d., t. y. visus šiuos procesinius veiksmus apeliantas atliko jau po 2014 m. lapkričio 12 d. atlikto atsiskaitymo su ieškovu (b.l. 24-29, 30, 46). Taigi, pažeidęs prievolę apeliantas, neatsiskaitęs su ieškovu net ir įspėjime nustatytu terminu, galėjo bei turėjo vadovautis CPK 8 straipsnyje nustatytu kooperacijos (bendradarbiavimo) principu ir apie tai iš karto informuoti teismą, o ne kreiptis į advokatų profesinę bendriją dėl procesinio dokumento – atsiliepimo į ieškinį parengimo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nepaisant paminėto, neturi pagrindo visiškai nesutikti su apeliantu, kad ir ieškovas laikytinas pažeidusiu šį principą – gavęs apmokėjimą iš apelianto ir žinodamas apie jo prašymu plačiu mastu taikytas laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu, tik beveik po dviejų savaičių pranešė teismui apie atsiskaitymą. Įstatymas nustato, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra sietinas, be kita ko, su šalių procesiniu elgesiu (CPK 93 str. 4 d.). Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu ieškovo procesinio elgesio nevertino. Todėl apeliacinės instancijos teismas, konstatavus abiejų šalių netinkamą procesinį elgesį kooperacijos (bendradarbiavimo) principo įgyvendinimo kontekste, sprendžia, kad dalį apelianto išlaidų ieškovas vis tik turėtų atlyginti. Remiantis išdėstytu, skundžiama nutartis šioje dalyje pakeistina (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 4 p.).
Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties dalį, kuria netenkintas atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Notransa“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti - priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aspolitas“ atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Notransa“ 200 Eur (690,56 Lt) Lt išlaidų už advokato pagalbą.