Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs nuteistojo R. Š. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Š. nuteistas Norvegijos karalystės Agder apygardos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžiu pagal Norvegijos karalystės Baudžiamojo kodekso (1902) § 258 t.p. § 257, taip pat Baudžiamojo kodekso § 60 a (18 atvejų); Baudžiamojo kodekso (1902) § 258, t.p. § 257, Baudžiamojo kodekso (1902) § 258, t.p. § 257, t.p. Baudžiamojo kodekso § 60 a, t.p. § 49 (2 atvejai) og; Baudžiamojo kodekso (2005) § 321. Už visus pažeidimus pagal Baudžiamojo kodekso (1902) § 62 pirmąją dalį R. Š. paskirta 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Iš bausmės laiko R. Š. atimtas suėmimo laikas, kuris sudaro 307 (tris šimtus septynias) dienas, pagal Baudžiamojo kodekso (1902) § 60 pirmąją dalį.

2016-05-20 Panevėžio miesto apylinkės teisme gautas iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento persiųstas Norvegijos karalystės pataisos tarnybos direktorato prašymas dėl Agder apygardos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-06-21 nutartimi nusprendė pripažinti Norvegijos Karalystės Agder apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendį ir jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Teismas suderino nuteistajam R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) Norvegijos Karalystės 2015-12-02 Agder apygardos apeliacinio teismo nuosprendžiu pagal Norvegijos Karalystės 1902 m. Baudžiamojo kodekso § 258, § 257, § 60 a (18 atvejų); § 258, § 257; § 258, § 257, § 60 a, § 49 (2 atvejai) ir Norvegijos Karalystės 2005 m. Baudžiamojo kodekso § 321 pažeidimus paskirtą 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, prilyginant ją BK 22 str. ir 178 str. 3 d., 178 str. 3 d., 178 str. 1 d. sankcijoms ir R. Š. paliko tą pačią 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, paskiriant atlikti ją pataisos namuose. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo minimos nutarties įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaityta R. Š. laikinajame sulaikyme ir kalinime išbūtas laikas 307 (tris šimtai septynios) dienos, taip pat laikas nuo nuosprendžio paskelbimo iki nuteistojo perdavimo ir pradėjimo vykdyti bausmę Lietuvos Respublikoje dienos.

Skunde nuteistasis R. Š. ginčija Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-21 nutartį ir teigia, kad minima nutartis įvardinta kaip nuosprendžio pripažinimas ir vykdymas Lietuvos Respublikos teritorijoje, tolygi jo teisimui antrą kartą už tuos pačius nusikaltimus, bet šį kartą teismas nenagrinėjo jo veikų padarymo aplinkybių, kas jo nuomone pažeidžia žmogaus teises į gynybą. R. Š. tvirtina, jog jis jau yra nubaustas, o ši apylinkės teismo nutartis tik patvirtina faktą, jog jis yra teisiamas vėl, kadangi nutartyje pritaikomi Lietuvos Respublikos BK straipsniai, paskiriama bausmė, teismas vertina jo nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, paskirtos bausmė rūšį ir trukmę, jo asmenybės požymius ir parenka bausmės atlikimo vietą kaip tinkamiausią – pataisos namus. Papildomai R. Š. atkreipia dėmesį, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimas yra akivaizdžiai pažeidžiantis žmogaus teises ir dėl gynybos, ir dėl dvigubo teistumo, ir dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Toliau savo skunde R. Š. dėsto, jog priimant skundžiamą nutartį buvo pažeistos jo teisės gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją, teisė turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, pažeistos Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – BPK), Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. numatytos žmogaus teisės, bei 1983 m. kovo 21 d. Europos Tarybos konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo 5 str. nuostatos. Nuteistasis pažymi, jog pagal minėtą konvenciją asmenys gali būti perduoti atlikti likusią bausmės dalį tik tai valstybe, kurios piliečiai jie yra ir tik jei nuteistieji asmenys ir atitinkamos valstybės sutinka. R. Š. skunde akcentuoja, jog byloje esantis pareiškimas patvirtina, kad jis su tokiu perdavimu nesutiko. Papildomai R. Š. nurodo, jo aptariamame Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarime parašyta, kad pagrindinis kalinio perkėlimo tikslas yra socialinė nuteistojo asmens reabilitacija, toliau teigiama, jog sėkmingiausia tokia reabilitacija gali vykti nuteistojo asmens gimtojoje šalyje. Tačiau su tuo nuteistasis nesutinka, teigia kad Lietuvos Respublikoje esančių įkalinimo įstaigų sąlygos, palyginus su Norvegijos Karalyste, kardinaliai skiriasi, dėl ko kalėti jam gimtojoje šalyje bus daug sunkiau. Teigia, jog Lietuvos įkalinimo įstaigos neatitinka Europos Sąjungos keliamų reikalavimų, tuo labiau lyginant su Norvegijos Karalystes įkalinimo įstaigomis, o jo atžvilgiu joks bausmės sulyginimas ir proporcija, atsižvelgiant į sąlygas, nebuvo taikoma. Pažymi, jog Europos Sąjungos ( toliau – ES ) sulyginimas - 1 metai kalėjimo Lietuvoje prilygsta 5 metams ES standartus atitinkančiame kalėjime. R. Š. tikina, jog jam, turinčiam finansinių problemų, Lietuvoje kalėti bus labai sunku, kadangi Lietuvoje įkalinimo įstaigose kaliniams skiriama mažai lėšų. Be to, nuteistasis pažymi, jog Norvegijoje lanko anglų kalbos bei raštingumo kursus, ketina laikyti egzaminą bei gauti tarptautinį sertifikatą. Bendrauja su kitais kaliniais anglų kalba, savo ateitį sieja su Didžiąja Britanija, todėl viską nori daryti kryptingai. R. Š. nurodo, jog apylinkės teismas dėl jo socialinės reabilitacijos galimybių ar sąlygų jokios kompetetingos valstybės institucijos išvados nepareikalavo, nors, kaip jis teigia, Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės minimame Susitarime nurodyta, kad išduodančiosios ir vykdančiosios valstybės kompetetingos institucijos gali pasikonsultuoti prieš priimdamos sprendimą. Nuteistasis taip pat pažymi, jog Norvegijos Karalystėje atlikęs 1/3 dalį bausmės gali būti perkeltas į lengvesnio (atviro) režimo kalėjimą, tuomet jis turės galimybę 30 dienų per metus praleisti laisvėje. R. Š. mano, kad bausmės atlikimas Lietuvos įkalinimo įstaigoje jį paveiks neigiamai ir bus pažeistos jo asmens teisės ir laisvės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs skundo argumentus, skundžiamą teismo nutartį ir pateiktą medžiagą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad skundo argumentai nutarties išvadų teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir nėra pagrindas skundžiamą nutartį naikinti. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismo nutartis yra išsamiai motyvuota, joje įvertintos visos užsienio valstybės teismo nuosprendžio pripažinimui reikšmingos aplinkybės, kurias teis­mą įpareigoja įvertinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės su­si­tarimas dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su lais­vės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo (toliau – Susitarimas), o skunde išdėstyti nuteistojo motyvai iš esmės yra susiję su nuteistojo nenoru atlikti laisvės atėmimo bausmę Lietuvoje, nenurodant jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą skundžiamą nutartį naikinti.

Visų pirma, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo skundo argumentas, kuriuo teigiama, jog Panevėžio miesto apylinkės teismas 2016-06-21 nutartimi galimai jį nuteisė antrą kartą už nusikaltimus, už kuriuos jis jau yra nuteistas pagal Norvegijos Karalystės įstatymus, yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, jog skundžiama nutartimi teismas nepriėmė nuosprendžio R. Š. atžvilgiu, o tik pripažino Norvegijos Karalystės Agder apygardos apeliacinio teismo 2015-12-02 nuosprendį ir jo vykdymą Lietuvos Respublikoje. Tokiu atveju, Norvegijos Karalystės Baudžiamojo Kodekso straipsniai suderinti su LR BK straipsniais, nekeičiant Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžio.

Nagrinėjamu atveju pagal Susitarimą Norvegijos Karalystė, kaip nuosprendį priėmusi valstybė, yra išduodančioji šalis, o Lietuvos Respublika, kaip valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis siekiant, kad jis būtų pripažintas ir vykdomas jos teritorijoje, yra vykdančioji šalis. Susitarimo 7 str. 1 d. numatyta, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 str. nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų. Išanalizavus pateiktą medžiagą nenustatyta aplinkybių, dėl kurių Norvegijos Karalystės priimtas sprendimas negalėtų būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad užsienio valstybės sprendimo pripažinimo ir vykdymo procedūra būtų pažeista. Skundžiamoje nutartyje įvertintos viso šio klausimo išsprendimui reikšmingos aplinkybės, teisingai nustatyta, kad nagrinėjamu atveju Susitarimo 8 str. 1 d. numatytų pagrindų, kuriais remiantis vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę, nėra. R. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietis, su Norvegijos Karalyste neturi jokių socialinių ryšių, be to, Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė teisingai suderinta su BK. Skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad užsienio valstybės sprendimo pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje klausimas buvo išspręstas netinkamai.

Skunde nuteistasis teisingai nurodo, kad vykdančiosios valstybės kompetentinga institucija, spręsdama dėl užsienio sprendimo pripažinimo ir vykdymo, turi įsitikinti, ar perduodamas asmuo su vykdančiąja valstybe yra susiję socialiniais ryšiais. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta. Apylinkės teismo nutartyje nurodyta, kad R. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis Lietuvoje. Leidimo gyventi Norvegijos Karalystėje jis niekada neturėjo, pats nuteistasis savo pareiškime dėl perkėlimo iš Norvegijos į Lietuvą savo gyvenamąją vietą nurodė Staniūnų g. 75-48, Panevėžys, Lietuva. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad R. Š. yra Lietuvos Respublikos pilietis, su Lietuvos valstybe susijęs socialiniais ryšiais, todėl skunde keliamos abejonės, kad šiuo atveju paminėtomis aplinkybėmis nebuvo įsitikinta, yra nepagrįstos.

Skundo argumentai, kad Lietuvoje yra netinkamos kalinimo sąlygos, pažeidžiamas nuteistų asmenų teisės ir laisvės, nėra teisiškai pagrįsti ir nelaikytini pagrindu naikinti skundžiamą apylinkės teismo nutartį. Norvegijos Karalystės priimto sprendimo pripažinimo ir nuteistojo perdavimo Lietuvos Respublikai likusios bausmės atlikimui klausimas buvo išspręstas laikantis nustatytos tvarkos ir procedūrų. Pažeidimų, dėl kurių apylinkės teismo nutartis turėtų būti panaikinta, padaryta nebuvo, todėl apylinkės teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta. Aukštesnės instancijos teismas sutinka, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad valstybės turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Tačiau šiuo atveju konstatuoti, kad minėtų reikalavimų nuteistajam R. Š. atliekant bausmę Lietuvoje nebus laikomasi, ar, kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nėra objektyvaus pagrindo. Pats laisvės atėmimo bausmės atlikimo faktas įkalinimo įstaigoje, kas atitinkamai sąlygoja ir tam tikrų asmens teisių ir laisvių suvaržymą, nereiškia asmens garbės ar orumo pažeidimo.

Dėl skunde nurodomų aplinkybių, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta, jog nuteistojo padėtis nebus pabloginta, skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad atliekant bausmę Lietuvos Respublikoje R. Š. teisinė padėtis bus neleistinai pabloginta ar jam sudarytos netinkamos bausmės atlikimo sąlygos, nėra. Teismas pakartotinai pasisako, jog suderinus nuteistajam Norvegijos Karalystės teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su LR BK, R. Š. buvo palikta tokia pati bausmė, kokia paskirta užsienio valstybės teismo nuosprendžiu – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams. Taip pat įskaitytas laikas, kuri nuteistasis buvo suimtas Norvegijos Karalystėje. Tiek Norvegijos Karalystėje, tiek Lietuvoje už nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas R. Š., yra numatyta galimybė taikyti lygtinį paleidimą, todėl pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nuostatas nuteistasis, atlikęs įstatyme numatytą bausmės dalį ir atitinkantis kitas sąlygas, gali būti paleistas lygtinai. Skundžiama nutartimi bausmės atlikimo vieta – pataisos namai – taip pat nustatyta ir bausmės atlikimo vietą teismas parinko įvertinęs nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes bei jo asmenybę charakterizuojančius duomenis. Aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad bausmės atlikimo vieta parinkta netinkamai, nenustatyta, tokių aplinkybių skunde nenurodė ir nuteistasis.

Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis visai nepagrįstai teigia, jog priimant skundžiamą nutartį buvo pažeistos jo procesinės teisės gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą advokatą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2016-06-01 buvo pateiktas prašymas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriui dėl advokato skyrimo ( 113 b. l) ir juo remiantis nuteistajam buvo skirta gynėja advokatė, kuri ir atstovavo nuteistojo interesams. Tai, kad nuteistasis nesinaudojo savo teise pasisamdyti norimą advokatą, negali būti traktuojama kaip nuteistojo turimų procesinių teisių suvaržymas. Be to, skunde nurodomos R. Š. aplinkybės, kad būdamas įkalinimo įstaigoje Norvegijos Karalystėje jis gali ir mokosi anglų kalbos bei savo ateitį sieja su Didžiąja Britanija, neįtakoja bei nepaneigia minimų valstybių Susitarime esančių sąlygų, kuriomis remiantis R. Š. bausmę turi atlikti Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje esančiose įkalinimo įstaigose, kaip ir Norvegijos Karalystėje, bausmę atliekantiems nuteistiesiems yra suteikiamos galimybės tobulintis ir įgyti naujų žinių.

Papildomai pažymėtina, jog apygardos teismas nenagrinėja skundo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos ir Norvegijos Karalystės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su lais­vės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo, teisėtumo vertinimu, kadangi šie klausimai nėra skundo nagrinėjančio teismo kompetencijoje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-21 nutartis yra teisėta bei pagrįsta, priimta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų ir ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. Š. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 21 d. nutartį.