Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-748-215/2016 pagal ieškovo A. Č. ieškinį atsakovams E. M. ir J. S.-M. dėl skolos bei palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas A. Č. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovų E. M. ir J. S.-M. solidariai priteisti ieškovui 5000 Lt, t. y. 1148,10 Eur, skolą, 5 procentų dydžio mėnesines sutartines palūkanas už laikotarpį nuo 2008-08-25 iki 2009-05-25, t. y. 724,05 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo praleisto termino grąžinti skolą, t.y. nuo 2009-05-24 iki 2016-01-08, kas sudaro 482,70 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (13-14 b. l.).

Ieškovas nurodė, kad 2008 m. balandžio 25 d. tarp jo bei atsakovų E. M. bei J. S. buvo pasirašyta paskolos sutartis, kurioje nurodyta, jog atsakovai iš jo pasiskolina 5000 Lt šeimos poreikiams tenkinti. Pagal minėtos sutarties 3 punktą, atsakovai įsipareigojo skolą grąžinti 2009-05-25 kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis. Taip pat atsakovai sutiko ir su paskolos sutarties 6 bei 7 punktais, kuriuose nurodoma, jog delspinigiai pradedami skaičiuoti sutartu laiku negrąžinus skolos ar nemokant palūkanų. Atsakovai pagal sutartį jam sumokėjo palūkanas už tris mėnesius, vėliau mokėjimai nutrūko. Atsakovai paskolos jam negrąžino ir nesumokėjo pilnai palūkanų.

Atsakovai E. M. ir J. S.-M. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, kadangi paskolos sutartis nėra užpildyta – nėra nurodyti paskolos davėjo duomenys, dėl ko neaišku, kodėl grąžinti skolą reikalauja būtent A. Č.. Nurodo, jog esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Šiuo atveju paskolos sutartyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo ir paėmimo faktas (26-27 b. l.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė (126-129 b. l.).

Teismas nurodė, kad į bylos dėl paskolos grąžinimo įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto ekvivalentą. Aplinkybę, kad paskolos sutartis tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta, ieškovas įrodinėja atsakovo E. M. duotais parodymais baudžiamoje byloje, kurioje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu jo duoti parodymai yra nevienodi, atsakovas neneigia apie pinigų skolinimąsi iš ieškovo pagal kitą sutartį, tačiau atsakovas E. M. tvirtina, kad gautą skolą jis ieškovui grąžina, o ieškovas neteisingai traktuoja jo duotus parodymus ir klaidina.

Baudžiamojoje byloje nebuvo apklausta nei ikiteisminiame tyrime, nei teisme atsakovė J. S.-M., todėl vien tik atsakovo E. M. duoti parodymai baudžiamojoje byloje negali būti vertinami kaip tinkamas įrodymas šioje civilinėje byloje. Byloje pateikta paskolos sutartis, tačiau joje nėra nurodyta, kad būtent A. Č. skolina pinigus atsakovams, paskolos davėjo sutartis nėra pasirašyta, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovai gavo ieškovo minimą 5000 litų sumą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus, be to nėra jokių duomenų, kad šiuo paskolos dokumentų būtent ieškovas, o ne kitas asmuo suteikė paskolą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo pateiktas dokumentas pavadinimu „Paskolos sutartis“ neatitinka rašytinei sandorių formai keliamų reikalavimų (CK 1.73 straipsnio 2 dalis), ieškovo ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis).

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad tarp jo ir atsakovų 2008-04-25 buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu jis paskolino atsakovams 5000 Lt (15 b. l.). Iš byloje esančios minėtos sutarties turinio nustatyta, jog sutartyje nenurodytas paskolos davėjas, ji nepasirašyta paskolos davėjo ir išvis apie paskolos davėją paskolos sutartyje nėra jokių duomenų. Paskolos gavėjais minėtame dokumente nurodyti E. M. ir J. S., kurie ir pasirašė minėtą dokumentą. Taipogi minėto dokumento 1 p. nurodyta, jog davėjas įsipareigoja šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis suteikti, o gavėjas - paimti penkis tūkstančius litų. Be to, gavėjas įsipareigoja grąžinti visą penkių tūkstančių litų paskolą iki 2009-05-25 kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 str. 1 d. nurodyta, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur (2008-04-25 dienai – 2000 Lt). Pagal CK 1.73. str. 2 d., rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant dokumentais, rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, 2008 m. balandžio 25 d. paskolos sutartis sudaryta nesilaikant įstatyme šios rūšies dokumentui keliamų reikalavimų, kadangi iš sutarties turinio negalima nustatyti, kas yra viena iš jos šalių, t. y. paskolos davėjas, nenurodytas nei vienas paskolos davėjo rekvizitas, iš kurio galimai būtų galima jį identifikuoti, sutartis nepasirašyta paskolos davėjo.

Apeliantas A. Č. 2008 m. balandžio 25 d. paskolos sudarymo bei pinigų perdavimo atsakovams E. M. ir J. S.-M. faktą įrodinėja baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-785/2013, išnagrinėtoje Mažeikių rajono apylinkės teisme, atsakovo E. M., kaip liudytojo, duotais parodymais ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog liudytoju baudžiamojoje byloje apklaustas E. M. parodė, kad iš A. Č. skolinosi 3000-5000 Lt, kokias palūkanas mokėjo neatsimena, tačiau jas mokėjo kas mėnesį, grąžino A. Č. daugiau nei skolinosi. Pažymėtina ir tai, jog iš šių atsakovo parodymų negalima konkrečiai nustatyti, apie kokią paskolos sutartį jis kalba, kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, ką nurodo ir apeliantas, pinigai buvo skolinami ne vieną kartą.

Paskolos sutartis yra realinė (CK 6.870 str. 1, 2 d.), kas reiškia, jog paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad atsirastų paskolos santykiai ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-09-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010-12-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2011-03-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.).

Įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2011), tačiau teismo vertinimu, apeliantas neįrodė nei paskolos sudarymo fakto, nei pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo fakto. Civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vertindamas įrodymus teismas vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, taigi, sprendžia apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-02 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pinigų pagal minėtą paskolos sutartį, net ir pripažįstant ją esant sudarytą tinkamai, perdavimo paskolos gavėjams atsakovams E. M. ir J. S.-M. faktas būtų ir yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tektų paskolos davėjui, ieškovui A. Č. (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, 2008-04-25 paskolos sutarties tekstas: „Davėjas įsipareigoja šioje sutartyje nurodytomis sąlygomis suteikti, o gavėjas paimti viso: 5000 Lt paskolą. Gavėjas įsipareigoja grąžinti visą 5000 Lt paskolos sumą iki 2009-05-25 kartu su 5 procentų mėnesio palūkanomis <...>, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pinigų perdavimas įvyko aukščiau minėto dokumento pasirašymo metu, sutartyje neaptartas sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjams momentas. Be to, kaip jau minėta, ir paskolos sutartis neatitinka jai keliamų reikalavimų, kadangi ji surašyta netinkamai, iš jos turinio neįmanoma identifikuoti paskolos davėjo. Tam, kad paskolos sutartį ir būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Įsipareigojimas neaišku kada suteikti paskolą nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Sutartyje vartojamas žodis ,,įsipareigoja“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo nepatvirtina ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2011).

Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pagrindu yra labiau tikėtina, jog tarp šalių 2008-04-25 paskolos sutartis sudaryta nebuvo. Be to, byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas, patvirtinantis paskolos perdavimą atsakovams. Kaip matyti iš bylos dokumentų, paskolų už dideles palūkanas teikimas buvo apelianto verslas, iš E. M. parodymų matyti, jog apelianto telefoną jis gavo per pažįstamus, taigi, paskolos sutartį apeliantas turėjo pasirašyti tik tuomet, kai jos tekstas užpildytas, sutartyje aiškiai nurodyta, kad tam tikra pinigų suma perduodama atsakovams, o to nepadaręs jis veikė savo rizika, todėl turi prisiimti ir iš to kylančias pasekmes. Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė ir pinigų perdavimo faktas paskolos gavėjui pagal sutartį yra esminė sutarties sąlyga, o įrodymo pareiga tenka ieškovui (paskolos davėjui). Nesant aiškaus nurodymo apie pinigų perdavimą-priėmimą pačioje paskolos sutartyje, atsakovams neigiant paskolos suteikimo ir net sudarymo faktą, aplinkybė, jog pagal analogišką paskolos sutartį, kurioje taip pat nėra nurodyti apelianto rekvizitai, yra priteista 1000 Lt skola, skolos išieškojimas perduotas antstoliams, nėra pakankamas pagrindas ieškinį tenkinti. Ieškovui neįvykdžius įrodinėjimo pareigos ir neįrodžius, jog perdavė atsakovams paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą ir kad išvis pasirašė minėtą paskolos sutartį, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė pagrįstai (CPK 12, 178 str.).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.