Kauno apygardos teismo nutartis

2010-12-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-792-245-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-15
Bylos Nr.
1A-792-245-2010
Teisminio proceso Nr.
52-1-01281-09
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Dargužis (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Arvydas Stankus
Nukentėjusysis
V. N., A.
Nuteistasis
R. N.
Advokatai
Antanas Pliauga, Elena Gylienė
Kategorijos
Pranešėjas K. Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-792-245/2010Teisėjas J. Malinauskas Proceso Nr. 52-1-01281-09
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nukentėjusiajai V. N., jos atstovui advokatui Antanui Pliaugai, nuteistojo R. N. gynėjai advokatei Elenai Gylienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-09-24 nuosprendžio, kuriuo R. N. nuteistas pagal:

LR BK 140 str. 2 d. (dėl smurto naudojimo mažamečių vaikų atžvilgiu 2009-10-23) – laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams;

LR BK 140 str. 2 d. (dėl smurto naudojimo mažamečio atžvilgiu 2009-11-27) – laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Šį įpareigojimą nuteistasis privalo įvykdyti per 3 (tris) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

R. N. į bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2009-12-02 iki 2009-12-02.

Kardomoji priemonė – įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų A. N. ir D. N. – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Iš R. N. priteista mažamečių nukentėjusiųjų A. N. ir D. N. įstatyminei atstovei nukentėjusiajai V. N. 2000 litų mažamečiui nukentėjusiajam A. N. padarytai neturtinei žalai atlyginti ir 1000 litų mažamečiui D. N. padarytai neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. pagal LR BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2009-10-23, apie 22.30 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto metu, basa koja vieną kartą spyrė mažamečiui savo sūnui A. N., gim. 2005-05-09, į kairę koją, o mažamečiui sūnui D. N., gim. 2000-04-21, ranka sudavė į veidą, tuo sukeldamas abiems mažamečiams sūnums fizinį skausmą.

Be to, R. N. pagal LR BK 140 str. 2 d. nuteistas už tai, kad 2009-11-27, apie 10.00 val., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) kilusio šeimyninio konflikto metu, diržu vieną kartą sudavė mažamečiui sūnui A. N., gim. 2005-05-09, į dešinę koją, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvos odoje dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje.

Šalies argumentai

Nuteistasis R. N. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismas padarė esminį LR BPK pažeidimą, nes visiškai nevertino ir neanalizavo jo parodymų, taip pat nepagrįstai atmetė liudytojų D. G. ir O. N. parodymus, nes jos suinteresuotos bylos baigtimi. Teismas neatsižvelgė į jo argumentus, jog labiausiai bylos baigtimi yra suinteresuota nukentėjusioji V. N., ji siekia abu vaikus išsivežti į užsienį, todėl nepagrįstai jį apkaltino smurtavimu prieš vaikus.

Skunde nurodyta, kad jokių objektyvių įrodymų dėl 2009-10-23 jo naudoto smurto sūnų D. ir A. atžvilgiu byloje nenustatyta. Nukentėjusioji V. N. davė nenuoseklius parodymus ir įtakojo sūnų Deivydą duoti neteisingus parodymus. Pažymėtina, kad abu vaikai kartu su motina V. N. savaitę laiko iki apklausos buvo VŠĮ ,,Vaiko namas“, kur motina akivaizdžiai nuteikinėjo vaikus prieš jį ir mokino, ką reikės kalbėti per apklausą, todėl ir D. apklausoje atsirado teiginys, kad jis jam spyrė, nes sūnus kartojo motinos žodžius. Teismas visiškai nekreipė dėmesio į liudytojos D. G. parodymus, jog pati V. N. pasakojo, kad A. jos padarytu lanku vos nepataikė D. į akį, todėl tėvas liepė pastarajam mokytis anglų kalbą, A. stotis į kampą, o pati vaikams sudavė per užpakalį. Atkreiptinas dėmesys, kad V. N. pateikė prašymą Alytaus rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybai išanalizuoti padėtį šeimoje, nes neva jis ją veja iš namų bei muša vaikus, nors teisme kaip motyvą, dėl ko nesikreipė iš karto dėl vaikų sumušimo, V. N. nurodė, kad kreipėsi 2009-11-27, nes smurtas vaikų atžvilgiu pasikartojo antrą kartą. Toks faktinėms aplinkybėms prieštaraujantis V. N. paaiškinimas pagrindžia jos suinteresuotumą ir piktybinį norą dėl savanaudiškų paskatų jį nepagrįstai apkaltinti.

Dėl smurtavimo vaikų atžvilgiu 2009-11-27 jis taip pat nuteistas nepagrįstai, nes teismas vadovavosi subjektyviais ir prieštaringais V. N., jos įtakotų mažamečių bei prieštaringais liudytojų parodymais. Tuo tarpu objektyvūs ir teisingi liudytojų D. G. ir O. N. parodymai buvo atmesti. Nurodytą dieną tarp jo ir sutuoktinės kilo ginčas dėl vaikų, nes pastaroji juos norėjo išsivesti. V. N. rengė sūnų Aivarą, o jis neleido jo rengti, abu pradėjo tampyti vaiko kelnes, kuriose buvo įvertas diržas. Suprato, kad diržas galėjo netyčia pataikyti vaikui į koją. V. N. iki atvykstant policijos pareigūnui spėjo pamokyti vyresnįjį sūnų sakyti, kad tėtė mušė A. Teismas vadovavosi liudytojos R. P. prieštaringais parodymais, kad ant A. kojos matėsi raudona dėmė, tuo tarpu 2009-11-27 šeimos aplankymo akte konstatuota, kad išoriškai mušimo žymių nesimato. Šiuo atveju, nesant objektyvių įrodymų dėl smurtavimo mažamečių vaikų atžvilgiu, teismas turėjo jį išteisinti.

Šalies argumentai

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neargumentuotai priteisė jam atlyginti neturtinę žalą. Teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso teisės ir įstatymo normas, reglamentuojančias neturtinės žalos priteisimą. Byloje nėra duomenų apie vaikams diagnozuotą depresiją, apie jų sveikatos pablogėjimą. Nukentėjusioji teisme nurodė, kad vaikams reikalinga psichologo ir logopedo pagalba, tačiau apie tai jokių įrodymų nepateikė. Teismas šališkai rėmėsi subjektyviais V. N. parodymais. Nustatant žalos dydį, turėjo būti atsižvelgta į realiai kilusias pasekmes. Be to, teismas net nevertino jo turtinės padėties.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusią apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, nukentėjusiąją ir jos atstovą, prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad R. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo R. N. nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 2 d., ir priteisė neturtinės žalos atlyginimą. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatyta. Apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teisiamajame posėdyje (LR BPK 301 str. 1 d.).

Pripažindamas R. N. kaltu pagal LR BK 140 str. 2 d., pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nuosekliais nukentėjusiosios V. N., mažamečių D. N. ir A. N., liudytojų R. P. ir M. M. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada bei kita rašytine bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad šeimoje vyko konfliktai ir buvo naudojamas smurtas vaikų atžvilgiu, netikėti jais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo, ir juos vertina kaip nuteistojo kaltės įrodymus.

Nukentėjusioji V. N. teisme nurodė, kad 2009-10-23 ji padarė vaikams lankus, vaikai juos parodė R. N., šis pradėjo šaipytis. A. pradėjo spardyti R. N. į kojas ir šokinėdamas siekti lanko, tačiau ranka netyčia pataikė jam į veidą. Tuomet R. N. spyrė A. į koją ir šis pargriuvo. Viską stebėjęs vyresnysis sūnus D., siekdamas atkeršyti už brolį, pribėgęs prie R. N. spyrė šiam į koją. Tuomet pastarasis spyrė ir šiam vaikui bei ranka trenkė į žandą. Šį įvykį paviešino tik tuomet, kai vyras antrą kartą panaudojo smurtą prieš A. 2009-11-27 R. N. neleido jai su vaikais išeiti pas mamą. Jai rengiant sūnų A., supykęs R. N. ištraukė iš vyresniojo sūnaus rankų diržą ir užsimojęs juo pataikė A. į koją. Analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 46-50).

Nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausti mažamečiai D. N. bei A. N.. Pastarasis patvirtino, kad R. N. mušė jį diržu, parodydamas į dešinės kojos šlaunį, teigė matęs, kad brolį irgi mušė. D. N. nurodė, kad tėtis jam sudavė rankos plaštaka per veidą. Kitą kartą, kai jiems su mama neleido eiti pas močiutę, tėtis diržo sagtimi kirto A. per koją (1 t., b. l. 74-78).

Teisme apklausta liudytoja R. P., dirbanti Alytaus rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyboje, parodė, kad 2009-11-27 kartu su policijos darbuotojais nuvykus tirti incidento, rado R. N. ir V. N. besiaiškinančius tarpusavio santykius. D. pasakė, kad tėtis mušė A., ant šio vaiko kojos matėsi raudona dėmė. R. N. paaiškino, kad vaikui sudavė netyčia, traukdamas diržą. V. N. nurodė, kad vyras vaikus mušė dar ir spalio 23 d.

Liudytoja M. M. patvirtino, kad perrengdama anūką A., ant jo kojos matė kraujosruvą, paklausus, kas čia, vaikas paaiškino, kad tėtis mušė.

Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuota, kad A. N. padaryta poodinė kraujosruva odoje dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje. Sužalojimas padarytas veikiant šlaunį kietu buku žalojančiu daiktu prieš 5-7 paras iki apžiūros, o tai atitinka 2009-11-27 laiką. Sužalojimas kvalifikuotas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (1 t., b. l. 12-13). Iš A. N. ligos istoriją matyti, kad 2009-12-04 apžiūros metu gydytoja konstatavo dešinės šlaunies sumušimą (2 t., b. l. 5 ).

Byloje esantys Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei Alytaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos raštai patvirtina, kad R. N. ir V. N. šeimoje vyko skyrybų procesas, sutuoktiniai konfliktuodavo, nepasidalino vaikais, V. N. skundėsi, kad vyras ją veja iš namų, smurtauja prieš ją ir vaikus (1 t., b.l. 20-22, 29).

Viešosios įstaigos ,,Vaiko namas“ direktoriaus rašte aptarta mažamečių D. N. ir A. N. psichologė būsena ruošiant juos apklausai ir apklausos metu. D. N. smurto epizodus pasakoja savo kalba, prisiminimai susiję su stipriomis emocijomis. A. N. nurodė, kad tėtis mušė mama, taip pat mušė jį ir brolį diržu, parodė, į kurią vietą jį mušė (1 t., b.l. 42).

Šių įrodymų visetas patvirtina, kad 2009-10-23 savo namuose R. N. mušė savo mažamečius sūnus, spirdamas koja A. ir suduodamas ranka į veidą D. bei 2009-11-27 A. suduodamas diržu į dešinę koją, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje. Tokia R. N. veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 140 str. 2 d., nes nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji šio nusikaltimo požymiai: buvo mušami mažamečiai vaikai, kuriems sukėlė fizinį skausmą, o vienam iš jų padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas skunde neigia nusikaltimus padaręs tyčia, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad R. N. namuose nuolat konfliktavo, smurtavimo prieš vaikus atvejis buvo ne pavienis, tačiau pasikartojantis, todėl atmetamas nuteistojo argumentas, kad sūnų A. sužalojo netyčia.

Šalies argumentai

R. N. skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino jo parodymų ir atmetė liudytojų D. G. bei O. N. parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso kodekso pažeidimo nepadarė, kadangi nuteistojo ir liudytojų D. G. bei O. N. parodymai iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, jų pateiktos versijos nėra patvirtintos jokiais objektyviais duomenimis, be to, liudytojos D. G. bei O. N. yra artimos nuteistojo giminaitės (mama ir sesuo), todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi. Pažymėtina, kad Alytaus rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnybos 2009-12-08 rašte Nr. VT2-950 nurodyta, jog neigiamą įtaką daro R. N. giminių kišimasis į šeimos reikalus (1 t., b. l. 20).

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neteisingai taikė įstatymo normas, reglamentuojančias neturtinės žalos priteisimą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, civilinio ieškinio klausimą išsprendė nepažeisdamas LR BPK 109 str., 111 str. 1 d. ir 115 str. 1 d. reikalavimų, priteisdamas neturinės žalos atlyginimą mažamečių nukentėjusiųjų atstovei pagal įstatymą V. N., vadovavosi LR CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, neturtinė žala priteista motyvuotai ir jos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji V. N. nurodė, kad dėl netinkamo R. N. elgesio šeimoje vaikai patyrė išgąstį, fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo vaikų sveikata, vaikus reikėjo vežti į Vilniaus universiteto vaikų raidos centrą, kur jie buvo gydomi. Dėl šių aplinkybių nukentėjusioji prašė teismo mažamečiui A. priteisti 3000 litų, mažamečiui D. – 1500 litų neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 56-59). Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl neturtinės žalos atlyginimo būtinumo ir nukentėjusiosios prašomas sumas sumažino atitinkamai iki 2000 litų mažamečiui A. bei 1000 litų mažamečiui D. padarytos neturtinės žalos atlyginimui, kas neprieštarauja teismų praktikai tokio pobūdžio bylose ir yra teisingas atlygis nukentėjusiems mažamečiams, patyrusiems skriaudą dėl R. N. nusikalstamų veiksmų. Apeliantas skunde nurodė, kad teismas nevertino jo turtinės padėties, kad nukentėjusioji V. N. nepateikė konkrečių įrodymų, jog vaikai patyrė emocinę depresiją ir pablogėjo jų sveikata, tačiau atsižvelgiant į priteistų sumų dydžius ir mažamečių vaikų patirtus dvasinius išgyvenimus, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminio pažeidimo, kurio pagrindu būtų keičiamas ar naikinamas skundžiamas nuosprendis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2010-09-24 apkaltinamasis nuosprendis priimtas nepažeidžiant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti R. N. apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis DargužisTeisėjai: Regina CemnolonskienėArvydas Stankus