Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjai V. Ž. ir D. V. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (b. l. 5-8) kreipėsi į teismą prašydami: 1) pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais atsakovo Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir atsakovas, Tauragės AVMI) 2006 m. liepos 27 d. atsisakymą Nr. (l3.5-7)-R-2588 bei 2002 m. sausio 25 d. turto arešto aktą Nr. 12; 2) pripažinti neteisėtais atsakovo veiksmus, vilkinant panaikinti turto areštą po 2004 m. liepos 5 d., kai jis buvo nebereikalingas; 3) priteisti iš atsakovo 74 000 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos; 4) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai nurodė, kad Tauragės AVMI 2001 m. lapkričio 19 d. surašė D. V. Ž. individualios įmonės patikrinimo, atlikto įmonėje nuo 2001 m. rugsėjo 5 d. iki 2001 m. lapkričio 19 d., patikrinimo aktą Nr. 70-01-10-477, kuriame įmonei buvo papildomai priskaičiuota iš viso 56 338 Lt mokesčių bei delspinigių. Tauragės AVMI viršininkas 2002 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 70-01-10-477 patvirtino 2001 m. lapkričio 19 d. įmonės patikrinimo aktą ir nurodė (ne mokesčių mokėtojui - įmonei, bet įmonės savininkei - D. V. Ž.) sumokėti į biudžetą patikrinimo metu priskaičiuotus 55 874 Lt mokesčių ir delspinigių. 2002 m. sausio 25 d. Tauragės AVMI pareigūnai turto arešto aktu Nr. 12, 55 874 Lt mokestinių nepriemokų išieškojimui užtikrinti, areštavo ne tik mokesčio mokėtojo - D. V. Ž. individualios įmonės turto už 26 000 Lt, bet ir D. V. Ž. kartu su sutuoktiniu V. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto už 29 842 Lt. Turto areštavimo metu galiojęs Mokesčių administravimo įstatymas Nr. I-974 suteikė teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą (17 str. 1 d. 13 p. ir 32 str.). Kadangi įmonė 2002 m. sausio 28 d. pateikė skundą dėl Tauragės AVMI 2002 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 70-01-10-477, prasidėjo mokestinis ginčas ir mokestinio ginčo metu išieškojimas iš areštuoto tiek įmonės turto, tiek įmonės savininkės turto nebuvo vykdomas, o turto areštas buvo taikomas kaip mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimo priemonė. Tačiau Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) nenumato tokios mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimo priemonės, kaip įmonės savininko turto areštavimas. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. vasario 10 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A14-150/2005), Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.50 straipsniu. Pažymėjo, kad neribota atsakomybė nepakeičia (nepanaikina) esminio juridinio asmens požymio - turto atskirumo. Tokia atsakomybė yra subsidiarioji (CPK 673 str.). Pareiškėjų nuomone, 2002 m. sausio 25 d. turto arešto aktas Nr. 12 bei Tauragės AVMI 2006 m. liepos 27 d. raštas Nr. (13.5-7)-R-2588 (priedas Nr. 3) pažeidžia pareiškėjų, kaip turto savininkų, teises laisvai ir netrukdomai valdyti, naudoti ir disponuoti priklausančiu jiems turtu. Bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas buvo areštuotas ne tik nesant įstatyminio pagrindo, bet ir pažeidžiant įstatymu apibrėžtas turto areštavimo procedūrų vykdymo taisykles. 2002 m. sausio 25 d. turto arešto akte Nr. 12 areštuoto turto bendrasavininkiai nurodyti nebuvo, taip pat turto arešto akte akivaizdžiai sumažintos areštuojamo įmonės turto kainos. Mokesčių administratoriaus pareigūnai, vykdę turto areštavimą, pažeidė MAĮ 35 straipsnio nuostatas dėl areštuojamo turto įvertinimo. Įmonė, vykdydama 2003 m. lapkričio 12 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. 10 iki 2004 m. spalio 2 d. sumokėjo į valstybės biudžetą 42 907,24 Lt. Pareiškėjai buvo įsitikinę, kad bus panaikintas jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto (areštuoto už 29 842 Lt) areštas, nes tą padaryti mokesčių administratorių įpareigoja MAĮ 32 straipsnio 6 dalis. 2003 m. lapkričio 12 d. sudaryta mokestinės paskolos sutartis Nr. 10, pačiai įmonei prašant, buvo nutraukta Tauragės AVMI 2005 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 12.7-5-3. Nutraukus mokestinės paskolos sutartį Nr. 10, Tauragės AVMI sugrąžino įmonei pagal šią sutartį įmokėtus pinigus. Mokesčių administratorius, be jokio teisinio pagrindo areštuodamas pareiškėjų turtą, šiurkščiai pažeidė Konstitucijos 23 straipsnį. Ir dėl to pažeidimo pareiškėjams padarė didelę turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjai citavo CK 6.249 straipsnio 1 dalies, CK 6.251 straipsnio 1 dalies normas. Teigė, kad 2006 m. kovo 13 d., sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo preliminarų sandorį, pareiškėjai buvo įsitikinę, jog šeimai nėra jokių apribojimų laisvai ir netrukdomai valdyti, naudoti ir disponuoti bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Dėl neteisėto turto arešto pareiškėjai negalėjo įvykdyti savo turto pardavimo, todėl turėjo pirkėjui grąžinti gautą 20 000 Lt avansinį įmokėjimą ir papildomai pirkėjui sumokėti pagal sutartį numatytus 10 000 Lt netesybų. Negautos pajamos sudaro 64 000 Lt (100 000 - 36 000). 36 000 Lt nekilnojamojo turto įsigijimo kaina, todėl padaryta turtinė žala yra 10 000 + 64 000 ir sudaro 74 000 Lt. Dėl nepagrįsto turto arešto ir patirtų nepatogumų su pirkėju bei nenumatyto pinigų praradimo pareiškėjai taip pat patyrė nemalonius dvasinius pergyvenimus, diskomfortą, pažeminimą, emocinę depresiją, dėl kurios įmonės savininkei po turto arešto prireikė kreiptis į gydymo įstaigas, todėl kiekvienam iš pareiškėjų buvo padaryta 15 000 Lt neturtinė žala.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 93-99) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas dėl įrodymų vertinimo.

2. Pareiškėjų skundas turėjo būti atmestas tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamam atsakovui: reikalavimai dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, turi būti reiškiami valstybei. Teismas neįvykdė ABTĮ 10 straipsnyje numatytos pareigos ir tai turėjo įtakos bylos baigčiai.

3. Turto arešto pagrindus ir tvarką nustatė ginčijamo turto arešto akto surašymo metu galiojęs 1995 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. I-974 32 ir 32-1 straipsniai bei Turto arešto už įsiskolinimą biudžetui ir fondams tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 744. Šis mokesčių administratoriaus veiksmas buvo atliktas nepažeidžiant MAĮ 32 straipsnio nuostatų bei esant to paties straipsnio 3 dalyje nurodytam pagrindui. Remiasi Vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A8-44/2004. Sprendimas areštuoti mokesčių mokėtojo turtą buvo priimtas todėl, kad išanalizavus mokesčių mokėtojo pateiktas pajamų deklaracijas už 5 praėjusius metus (1996-2000) buvo nustatyta, jog įmonės apmokestinamosios pajamos, lyginant su prekių apyvarta, yra mažos, o 1996 m. ir 2000 m. įmonė deklaravo nuostolius bei į tai, kad inspekcijos sprendimu priskaičiuota suma (55874 Lt) lyginant su įmonės per 5 metus gautomis pajamomis (723 Lt) yra didelė. Todėl mokesčių administratoriui kilo pagrįsta abejonė, ar įmonei nekils sunkumų, arba taps neįmanoma sumokėti sprendimu priskaičiuotą mokestinę nepriemoką.

4. Teismas priimdamas sprendimą dėl turto arešto nepagrįstumo, klaidingai vadovavosi pareiškėjų pateiktoje 2002 m. pajamų deklaracijoje nurodyta pajamų už parduota produkciją, prekes, atliktus darbus (suteiktas paslaugas) suma (1 685 529 Lt). Ši deklaracijoje nurodyta suma nėra įmonės veiklos pelningumą apibrėžiantis kriterijus, vertinant aukščiau pateiktą įmonės pelno rodiklių ataskaitą su prekių apyvartos dydžiais. Be to, ši deklaracija buvo pateikta tik 2003 m. rugsėjo 19 d., t. y. turto arešto akto surašymo metu jos nebuvo ir negalėjo būti, kadangi ši deklaracija teikiama pasibaigus mokestiniam laikotarpiui iki kitų metų spalio 1 d.

5. Pirmos instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas V. Ž. teigė, kad nebuvo būtina areštuoti buto, nes pardavime esančios prekės taip pat yra turtas ir turto areštas galėjo būti nukreiptas į jas. Šis pareiškėjo argumentas yra nepagrįstas, kadangi, vadovaujantis verslo logika, areštavus apyvartoje esančias prekes, įmonė prarastų galimybę uždirbti pajamas.

6. Vadovaujantis turto arešto akto surašymo metu galiojusio 1990 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo Nr. I-196, 3, 7 straipsnio nuostatomis (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1843 redakcija), mokesčiai gali būti išieškomi iš individualios įmonės savininko ar savininkų turto. Pagal prasmę analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CK 2.50 straipsnyje. Individuali (personalinė) įmonė, nors registruota vieno sutuoktinio vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą turi būti pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Civilinė byla Nr. 3K-3-105/2005). Atsižvelgiant į tai, kad butas įgytas 2000 m. liepos 17 d., t. y. pareiškėjams esant santuokoje, preziumuojama, kad jis yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

7. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai turto arešto aktą galėjo apskųsti iki 2002 m. kovo 25 d. arba, paduodami skundą vėliau, prašyti atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (ABTĮ 34 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus.

8. Pirmos instancijos teismo išvada, kad 2002 m. sausio 25 d. turto arešto metu automašinos buvo įvertintos akivaizdžiai neteisingai, yra nepagrįsta. Byloje nėra duomenų apie tai, kad mokesčių mokėtojas prieštaravo mokesčių administratoriaus pareigūno atliktam turto vertinimui. Teismo išvada dėl 2006 m. rugsėjo 19 d. turto arešto akte nurodytų automobilių kainų taip pat nepagrįsta, kadangi šiuo turto arešto metu turto vertintojo nustatyta automobilių vertė negali būti pagrindu neigiant 2002 m. sausio 25 d. areštuojant turtą mokesčių administratoriaus pareigūno nustatytą automobilių vertę. Pirmos instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu nebuvo tirtos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos automobilių vertei mokesčių administratoriaus pareigūno ir turto vertintojo atliktų automobilių vertės nustatymo metu (infliacija, automobilių būklė, esminiai pagerinimai ir pan.).

9. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad inspekcijos veiksmai vilkinant panaikinti turto areštą po 2004 m. liepos 5 d. yra neteisėti. MAĮ 32 straipsnio 6 dalies nuostata, kad mokesčio mokėtojo turto areštas panaikinamas, kai to nebereikia, pažeista nebuvo. Aplinkybė, kad mokesčių administratorius, atnaujinus mokestinį ginčą 2005 m. kovo 23 d. pagal mokestinės paskolos sutartį įmokėtas sumas grąžino mokesčių mokėtojui, nesuteikė teisinio pagrindo panaikinti turto arešto akto, kadangi procesas mokestiniame ginče buvo atnaujintas tik dėl nedidelės 2002 m. sausio 8 d. sprendimu patvirtintų sumų dalies (9 326,09 Lt). Teismas neteisingai konstatavo, kad ginčijamas turto arešto aktas panaikintas tik pareiškėjams padavus teismui skundą. Inspekcija turto arešto aktą Nr. 12 panaikino 2006 m. rugsėjo 15 d., šį savo veiksmą susiedamas ne su skundo teismui padavimo, o su mokesčių mokėtojo patikrinimo aktu priskaičiuotų mokesčių sumokėjimo faktu.

10. Inspekcija 2006 m. rugsėjo 19 d. priėmė naują turto arešto aktą Nr. 70-28-5980 pareiškėjo atžvilgiu, kuriuo areštavo mažesnės apimties pareiškėjos turtą. Šis naujas turto arešto aktas nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, todėl negali būti revizuojamas ir apeliacinės instancijos teisme.

11. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato CK 6.271 straipsnis. Teismas, konstatuodamas inspekcijos neteisėtus veiksmus, neteisingai nustatė pareiškėjams padarytą žalą ir visiškai netyrė priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų inspekcijos veiksmų (neveikimo). Preliminarioji sutartis buvo sudaryta galiojant skundžiamam turto arešto aktui, kuris buvo įregistruotas Turto areštų registre, taigi šią aplinkybę preliminariosios sutarties šalys žinojo arba turėjo galimybę žinoti, o šių aplinkybių patikrinimo pareiga tenka abiem sutarties šalims. Iš bylos aplinkybių matosi, kad CK įtvirtintos šalių bendradarbiavimo pareigos šalys nesilaikė. CK įtvirtinta civilinių teisinių santykių dalyvių pareiga atidžiai ir rūpestingai įgyvendinti savo teises bei vykdyti pareigas. Iš byloje esančių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjai šios pareigos nevykdė.

12. Atkreipia dėmesį, kad šiuo metu sąlygos nekilnojamojo turto rinkoje yra tokios, kad nekilnojamojo turto vertė vis auga, panaikinus ginčijamo turto arešto aktą pareiškėjai gali įgyvendinti visas su nuosavybe susijusias teises, todėl neabejotina, kad realizuodami butą pareiškėjai jokių nuostolių nepatirs. Visiškai nepagrįstai priteista 10 000 Lt netesybų. Netesybos pagal savo prigimtį negali būti baudinio pobūdžio, o privalo atlikti kompensuojamąją funkciją, t. y. jų paskirtis yra padengti sandorio šalies patirtus nuostolius, o ne leisti ,,uždirbti” kitos sandorio šalies padaryto pažeidimo sąskaita. Byloje nustatyta, kad preliminarinė sutartis sudaryta 2006 m. kovo 13 d., tačiau teismas neišsiaiškino, kada ji buvo nutraukta. Sprendžiant iš pareiškėjų skundo, sutartis buvo nutraukta 2006 m. balandžio mėnesio pradžioje (pareiškėjams sužinojus, kad turto arešto aktas nepanaikintas). Preliminarioje sutartyje nenumatyta jos įvykdymo data, todėl kitai sutarties šaliai sumokėti 10 000 Lt netesybų pareiškėjams nebuvo pagrindo. Preliminarinėje sutartyje kaip netesybos įvardinta suma pagal prasmę yra rankpinigiai, nes atliko ne tik mokėjimo ir įrodomąją, bet ir užtikrinamąją funkciją.

13. Pareiškėjams nenurodžius jokio teisės akto, kurio pagrindu turėtų būti priteista neturtinė žala, teismas priteisti neturtinės žalos pareiškėjams neturėjo teisinio pagrindo. Kaip vienintelis dokumentas, pagrindžiantis neturtinės žalos buvimo faktą, yra pareiškėjų pateiktas medicininių dokumentų išrašas apie tai, kad pareiškėja nuo 2002 m. gegužės 6 d. iki 2002 m. gegužės 26 d. gydėsi ligoninėje. Gydytojo konstatuotos aplinkybės kalba apie tai, kad pareiškėją nervinio pobūdžio problemos kamuoja daug metų, t. y. daug ankščiau negu pareiškėjos įmonės ir jos turtui uždėtas turto areštas, tokiu būdu pareiškėjos nurodoma neturtinė žala nėra ir negali būti inspekcijos veiksmų rezultatas. Teismo argumentas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui tuo pagrindu, kad keli metai vyksta teismo procesai su inspekcija dėl uždėto turto arešto ir kitų veiksmų yra nepagrįstas. Šioje konkrečioje byloje turi būti vertinamas tiesioginis priežastinis ryšys - kokią būtent įtaką neturtinei žalai atsirasti turėjo ginčijamo turto arešto uždėjimas. Ta aplinkybė, kad tarp inspekcijos ir pareiškėjos įmonės daug metų vyko ir vyksta mokestiniai ginčai dėl pareiškėjams arba jų įmonėms papildomai priskaičiuotų sumų ar dėl kitų inspekcijos sprendimų, kuriuos pareiškėjai praktiškai kiekvienu atveju skundžia, šioje konkrečioje byloje neturi būti tiriama ir vertinama.

Šalies argumentai

Pareiškėjai teigia, kad apeliantas skunde nenurodė nei vieno konkretaus klausimo, įrodymo, dėl kurio teismas būtų nepasisakęs. Teismas, vadovaudamasis CK, padarytą žalą pareiškėjams pagrįstai priteisė. Įmonės pajamų deklaracijas pareiškėjai pateikė kaip įrodymą to fakto, kad mokesčių administratorius, atlikęs įmonės mokestinį patikrinimą už 1999 - 2001 metus, labai gerai žinojo įmonės turtinę padėtį ir finansinius pajėgumus, tačiau į šią padėtį nekreipė jokio dėmesio. Be to, mokesčių mokėtojo turto areštą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra jokių nuorodų dėl atsižvelgimo į verslo logiką, t. y. į įmonės galimybės uždirbti pajamas, areštavus apyvartoje esančias prekes, praradimą ar į pelningumo kriterijus. Todėl darytina išvada, kad, esant nepagrįstai įmonės mokestinei nepriemokai, įmonės turto areštas taip pat negali būti teisėtas. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai ir net apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad šiuo atveju mokesčių mokėtojas - neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo - turėjo pakankamai turto mokestinei nepriemokai sumokėti ir įmonės savininkės atsakomybės už jai nuosavybės teise priklausančios įmonės prievoles klausimo kėlimas ne įmonės, bet savininkės turto areštavimo būdu, neturėjo jokio teisinio pagrindo. Nėra teisės normų, suteikiančių teisę mokesčių administratoriui areštuoti ne mokesčių mokėtojo turtą, atsižvelgiant į mokesčių mokėtojo veiklos efektyvumo ar pelningumo užtikrinimą bei kokią tai verslo logiką. Pažymi, kad pareiškėjai, neturėdami mokestinės nepriemokos, nurodytos 2002 m. sausio 25 d. turto arešto akte, apskųsti šį turto arešto aktą galėjo ne kaip mokesčių mokėtojai, kaip teigia apeliantas, bet kaip trečioji šalis, kurios teises nepagrįstu jiems nuosavybės teise priklausančio turto areštavimu pažeidė Valstybinė mokesčių inspekcija. Pareiškėjų manome, jiems nebuvo jokio teisinio pagrindo prašyti teismo atnaujinti kokius tai skundo padavimo terminus, kadangi jie nebuvo praleisti. Teigia, kad mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 32 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl areštuojamo turto kiekio. Mokesčių administratorius, vadovaudamasis Konstitucijos 5 straipsnio nuostatomis, o taip pat ir MAĮ (2004 m. balandžio 13 d. Nr. IX -2112 ) 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl vadovavimosi savo veikloje protingumo ir teisingumo kriterijais, privalėjo panaikinti nepagrįstą ne mokesčio mokėtojo, bet įmonės savininkės turto areštą, tačiau to nepadarė.