Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Daivos Kazlauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-04 nuosprendžio, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 2 d. išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šio baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal BK 259 str. 2 d. išteisintas, kai jis buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai, neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai laikė 0,1866 g narkotinę medžiagą - kanapių dalis iki 2012-10-28 21.15 val., kol (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai jį sulaikė ir apžiūros metu rado ir paėmė jo kairės striukės kišenėje smulkintuvą su nurodytu kiekiu narkotinės medžiagos - kanapių dalių.

Kaip teigiama apeliaciniame skunde, ta aplinkybė, kad pas A. B. rastas narkotinių medžiagų smulkintuvas su jame buvusiomis kanapėmis jam nepriklauso, nepaneigia šio asmens kaltės dėl jam inkriminuojamo neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. B. žinojo, kokia yra smulkintuvo paskirtis, kaip jis pats nurodė, bevažiuojant J. Č. paaiškino, kad tas geltonas apvalus daiktas yra narkotinių medžiagų smulkintuvas, tačiau, A. B. teigimu, J. jam nesakė, ar tas smulkintuvas yra tuščias, ar ne. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu J. Č. parodė, kad jis nežino, kaip atsirado minėtame smulkintuve narkotinės medžiagos - kanapės, kadangi, kai jis jį turėjo su savimi, tai yra megztinio kišenėje, smulkintuvas buvo tuščias. Jis mano, kad jo draugai galėjo paimti galbūt paliktą automobilyje kanapių smulkintuvą ir juo pasinaudoti. Analogiškai dėl šios aplinkybės J. Č. pasisakė ir teisiamajame posėdyje. A. B. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, kad pareigūnai jo striukės kišenėje rado geltonos spalvos smulkintuvą su viduje esančia narkotine medžiaga, tačiau, jo teigimu, jis nežino, kaip jo kairėje striukės kišenėje atsirado narkotinių medžiagų smulkintuvas su narkotine medžiaga „žole“. Jis mano, kad tą smulkintuvą su minėta narkotine medžiaga ant jo striukės, gulėjusios tarp priekinių sėdynių, padėjo J. tuo metu, kai jis buvo parduotuvėje, o vėliau važiuojant galbūt apvalus smulkintuvas galėjo įriedėti į jo gulinčios striukės kišenę. Nei smulkintuvo, nei jame buvusių medžiagų jis neįgijo, nei jas laikė, o pas jį rastas smulkintuvas ir narkotinės medžiagos priklausė J. ir jo kišenėje atsidūrė be jo valios. Teisminio nagrinėjimo metu A. B. parodė, kad smulkintuvas buvo rastas ant automobilio panelės, pas jį smulkintuvo nebuvo.

Anot prokurorės, tokia A. B. versija, atsižvelgiant į kitų byloje esančių duomenų visumą, vertintina kritiškai. Nurodytų aplinkybių bei baudžiamojoje byloje esančių duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog A. B. suvokė pavojingą narkotinių medžiagų laikymo be tikslo jas platinti pobūdį ir norėjo laikyti narkotines medžiagas be tikslo jas platinti (norėjo, kad tokios medžiagos būtų jo žinioje, su juo, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės), t.y. padarė BK 259 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, veikdamas tiesiogine tyčia, jo kaltė padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką yra visiškai įrodyta.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokurorės apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad A. B. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 str. 2 d. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju A. B. veika nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų ir galėtų būti traktuojama kaip administracinės teisės pažeidimas, kurio atsakomybės senaties terminai šiuo metu yra suėję.

Pažymima, kad ATPK 44 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už neteisėtą narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ar laikymą nedideliais kiekiais be tikslo parduoti ar kitaip platinti. BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė nedidelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų neturėdamas tikslo jų parduoti ar kitaip platinti, ir tokiu būdu padarė baudžiamąjį nusižengimą.

Įstatymų leidėjas už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatė ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę, nenurodydamas aiškių baudžiamojo nusižengimo ir administracinio teisės pažeidimo atribojimo kriterijų, todėl svarbiausi tampa šį padidintą ar mažesnį pavojingumą leidžiantys konstatuoti kriterijai, kurie iš esmės yra vertinamieji. Sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą apibūdinančių požymių visumą: narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-76/2012).

Vienas baudžiamosios ir administracinės atsakomybių atribojimo kriterijų yra įtvirtintas ATPK 9 straipsnio 2 dalyje, kuriame nurodoma, kad administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Todėl kiekvienu atveju teismas, vertindamas kiekvienos atsakomybės prigimtį konkrečioje byloje, turėtų nuspręsti, ar turėtų būti taikoma administracinė, ar baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys Nr. 2K-96/2014, Nr. 2K-484/2014).

Šioje byloje objektyviais bylos duomenimis, tai yra liudytojais apklaustų policijos pareigūnų V. T. ir D. T. ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu duotais parodymais, o taip pat ir paties A. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, specialisto išvada Nr. 11-2650 (12) nustatyta, kad A. B. striukės kišenėje kaltinime nurodytu laiku policijos pareigūnai rado ir paėmė smulkintuvą, kuriame buvo narkotinė medžiaga – kanapių dalys, kurių svoris 0,1866 g. Pastebėtina, kad pats kaltinamasis A. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jo striukės kišenėje policijos pareigūnai rado geltonos spalvos smulkintuvą su viduje esančia narkotine medžiaga „žole“, tačiau teisiamajame posėdyje iškėlė versiją, kad smulkintuvas įriedėjo į jo kišenę be jo valios. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. B. kaltės klausimą, pagrįstai rėmėsi minėtais kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o jo aiškinimą teisme apie tai, kad smulkintuvas įriedėjo į jo kišenę be jo valios, laikė nelogišku ir vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl šios veikos pavojingumo, tai yra baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo, teisingai konstatavo, kad A. B. veika neperžengia pavojingumo ribos, būdingos administraciniam teisės pažeidimui. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, tokia išvada padaryta remiantis ne tik rastu narkotinių medžiagų kiekiu, bet ir narkotinės medžiagos rūšimi (kanapių dalys), poveikiu žmogaus organizmui, kaltininko veiksmų pobūdžiu, pas A. B. rasto „žolės“ smulkintuvo, kuriame buvo aukščiau nurodytas kanapių dalių kiekis, priklausomumu kitam asmeniui (kaip nustatyta byloje, į A. B. automobilį šį daiktą atnešė J. Č.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad esminę reikšmę, sprendžiant A. B. atsakomybės klausimą, turi tai, jog pagal byloje nustatytas aplinkybes A. B. neteisėtai laikytos narkotinės medžiagos – kanapių dalių kiekis buvo žymiai mažesnis už Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintose Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos) nurodytą nedidelį, t. y. ne daugiau kaip 5 g, jų kiekį – 0,1866 g. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad A. B. veika, atsižvelgus į jos aplinkybes, narkotinės medžiagos rūšį ir jos kiekį, palyginus jį su Rekomendacijose nurodytu kaip nedideliu tokios narkotinės medžiagos kiekiu, neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 259 str. 2 d., o atitinka administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 44 str., sudėtį. Prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad pas A. B. rastoje narkotinėje medžiagoje nustatytas 7,8 % delta-9-tetrahidrokanabinolio kiekis 39 kartus viršija 0,2 % ribą, kas leidžia daryti išvadą apie stipresnį narkotinės medžiagos poveikį žmogaus organizmui, o tuo pačiu ir didesnį veikos pavojingumą, nevertintina kaip paneigianti pirmosios instancijos teismo išvadą, kad A. B. veika nesiekia baudžiamosios atsakomybės ribų ir galėtų būti traktuojama kaip administracinės teisės pažeidimas, kurio atsakomybės senaties terminai šiuo metu yra suėję. Tokia išvada darytina, įvertinus tai, kad A. B. veika buvo atsitiktinė, jis nežinojo ir negalėjo žinoti laikomos narkotinės medžiagos tikslios cheminės sudėties, kuri sąlygojo stipresnį poveikį organizmui ir leidžia spręsti apie didesnį veikos pavojingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta pirmosios instancijos teismo išvada atitinka ir ultima ratio (paskutinės priemonės) principo reikalavimus bei neprieštarauja teismų praktikoje keliamam tikslui, t. y. ne formaliai, o preciziškai laikytis ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, sprendžiant, kokia atsakomybė - administracinė ar baudžiamoji - turėtų būti taikoma.

Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, jog A. B. suvokė pavojingą narkotinių medžiagų laikymo be tikslo jas platinti pobūdį ir norėjo laikyti narkotines medžiagas be tikslo jas platinti, t.y. padarė BK 259 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, veikdamas tiesiogine tyčia. Prokurorė apeliacinį skundą šioje dalyje grindžia tuo, kad A. B. žinojo smulkintuvo paskirtį, tai yra nurodė, jog bevažiuojant J. Č. jam paaiškino, kad tas geltonas apvalus daiktas yra narkotinių medžiagų smulkintuvas, tačiau ar jis tuščias ar ne, nesakė, o taip pat ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu J. Č. duotais parodymais, kad jis nežino, kaip minėtame smulkintuve atsirado narkotinės medžiagos - kanapės, kadangi jam šį smulkintuvą turint megztinio kišenėje jis buvo tuščias. Jis mano, kad jo draugai galėjo paimti galbūt paliktą automobilyje kanapių smulkintuvą ir juo pasinaudoti. Vertinant šiuos apeliacinio skundo argumentus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertino minėtus kaltinamojo A. B. parodymus, kad jam iš J. Č. buvo žinoma, jog ant priekinės automobilio panelės pastarojo asmens padėtas geltonos spalvos apvalus daiktas yra narkotinių medžiagų smulkintuvas, ir kad J. Č. jam nesakė, ar tas smulkintuvas yra tuščias ar ne, juos gretino su kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais, iš jų ir su apeliaciniame skunde akcentuojamais minėtais liudytojo J. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotais parodymais, o taip pat ir su 2012-10-29 specialistų išvadomis Nr. T-N 2097/12(01), Nr. T-N 2098/12(01), kuriose konstatuota, jog J. Č. ir A. B. šlapime buvo rasta tetrahidrokanabinolio kardoksi rūgšties (b.l. 12, 43 1 t.). Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad minėtu kanapių smulkintuvu automobilio „Ford Escort“ salone buvę J. Č., K. Z. ir E.K. K. galėjo pasinaudoti arba smulkindami kanapes, arba smulkindami kanapes ir jas rūkydami. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad galima kelti tik prielaidas, jog A. B., keisdamas automobilio „Ford Escort“ padangas, tai yra būdamas šalia, galėjo ir turėjo matyti ar bent jau girdėti, ką jo draugai J. Č., K. Z. ir E.K. K. veikia šio automobilio salone, o tuo labiau, jeigu ir pats rūkė kanapes, dar ir suvokti, jog smulkintuve po smulkinimo ar rūkymo gali būti pasilikę kanapių (jų dalių). Tik kaip prielaida teisingai įvertinta ir ta aplinkybė, jog A. B. matė ir smulkintuve esančius kanapių (jų dalių) likučius. Prokurorės apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo J. Č. parodymai, jog jis mano, kad galbūt draugai galėjo pasinaudoti automobilyje paliktu narkotinių medžiagų smulkintuvu, tačiau šie parodymai nėra kategoriški, o išreikšti kaip abejonės (nuomonė), negali būti pakankami pagrįsti A. B. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka pripažinti, jog A. B. suvokė pavojingą narkotinių medžiagų laikymo be tikslo jas platinti pobūdį ir norėjo laikyti narkotines medžiagas be tikslo jas platinti, tai yra padarė BK 259 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą, veikdamas tiesiogine tyčia, yra teisinga ir pagrįsta. Taigi, A. B., įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, o taip pat atsižvelgus į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, pagal BK 259 str. 2 d., jam nepadarius šios nusikalstamos veikos, išteisintas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą.