- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-02-22
- Bylos Nr.
- I-1867-402/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01999-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- D.M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui – D.M., atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D.M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-9) nurodė, jog jis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) buvo laikomas nuo 2013 m. gruodžio mėnesio iki 2015 m. spalio mėnesio. Buvo laikomas būriuose nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis, neužtikrinant teisės aktuose nustatytos vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Neužtikrintas pasivaikščiojimo kiemelio plotas, turi tekti ne mažiau kaip 8 kv.m., o teko tik 4 kv.m. Gyvenamosios patalpos buvo avarinės būsenos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Nuo drėgmės veisėsi pelėsis. Langai sulaužyti, juos buvo sunku atidaryti ir uždaryti. Nebuvo įrengta jokia vėdinimo sistema. Gyvenamosiose patalpose trūko dienos šviesos, prastas dirbtinis apšvietimas, žiemą būdavo šalta, todėl dažnai peršaldavo. Nurodė, jog buvo išduotas nedezinfekuotas minkštasis lovos inventorius. Tualetuose nebuvo oro šalinimo sistemos. Neužteko dušo patalpoje vandens purkštuvų, nes jų buvo tik 10 ir dušu galėjo pasinaudoti tik 10 minučių. Virtuvėse buvo antisanitarinės sąlygos, nes nebuvo garų surinkimo, ventiliacijos sistemų, patalpos būdavo pilnos garų. Virtuvėje buvo kenkėjų ir jie gadindavo maistą. Virtuvės įrengimų elektros instaliacija buvo kritinės būklės, jais besinaudojant ne vieną kartą buvo nutrenkus elektra. Pataisos namų pareigūnai dažnai nuteistųjų atžvilgiu naudodavo nežymų fizinį smurtą, bendraudavo nepagarbiai. Tokiais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo LR Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatos. Buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas, atsirado depresijos požymiai, buvo apsunkintas judėjimas ir užsiėmimas kitomis veiklomis, patyrė tiek emocinius, tiek sveikatos sutrikimus.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Pravieniškių PN - AK su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l. 14-23) nurodė, jog tikslių duomenų, kiek nuteistųjų buvo konkrečiose gyvenamosios patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, pateikti negali, tačiau nurodė, kad ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Nurodė, kad Pravieniškių PN – AK nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo miegamosiose patalpose ir dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo laisvai judėti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose, Sveikatos priežiūros tarnyboje. Nuteistieji miega nerakinamuose miegamuosiuose, patalpos apšviečiamos natūraliai ir dirbtiniu apšvietimu. Gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Jeigu patalpos buvo netvarkingos (ant sienų ir lubų matėsi pelėsis ar kt.), reiškia, kad buvo nevykdomas ar netinkamai vykdomas budėtojo darbas. Be to nuteistieji turi galimybę apie tai pranešti būrio viršininkui ar kitam administracijos atstovui. Pažymėjo, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus nėra kreipęsis. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN - AK pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo skundas iš dalies patenkinamas.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN - AK laikotarpiu nuo 2013-12-13 iki 2015-10-13. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosios patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui.
Motyvuojamoji dalis
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN – AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių AK-PN atvyko 2013-12-13 (b.l. 25).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2015-11-24 pažymoje Nr. 70-808 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l. 19, 26).
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko I-ame sektoriuje nuo 2013-12-13 iki 2015-10-13. Pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais: 2013-12-17 Nr. 2-1383 buvo paskirtas į 7 būrį, 71 brigadą ir apgyvendintas 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 26 gyvenamosios vietos, 2014-05-27 įstaigos direktoriaus įsakymu Nr. 2-531 buvo paskirtas į 1 būrį, 12 brigadą ir apgyvendintas 8-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 6 gyvenamosios vietos, 2015-01-06 įstaigos direktoriaus įsakymu Nr. 2-10 buvo paskirtas į 1 būrį, 12 brigadą ir apgyvendintas 4-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje buvo 8 gyvenamosios vietos (b.l. 26-29). Kadangi objektyvių duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių atsakovo atstovas į bylą nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad reglamentuota minimali gyvenamojo ploto norma vertinamuoju laikotarpiu buvo pažeista, pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę: 7 būrio 71 brigadoje, kurioje jam teko 1,05 kv.m. gyvenamojo ploto, 1 būrio 12 brigadoje, kurioje jam teko 2,38 kv.m. ir 1,98 kv.m. gyvenamojo ploto (b.l. 19).
Taigi, minėti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013-12-13 iki 2015-10-13 pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, t.y. minėtais laikotarpiais pareiškėjui atitinkamai teko 1,05 kv.m., 1,98 kv.m., 2,38 kv.m. ploto (b.l. 19, 26), t.y. pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę patalpose, kurių plotas buvo mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių AK-PN, nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.).
Akivaizdu, kad gyvendamas perpildytoje patalpoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Pareiškėjas nurodė, jog minėtu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių AK-PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių AK-PN bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (b.l. 30-43). Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai pareikšti, kad buvo padaryta žala ir nurodyti prašomą priteisti sumą, kaip yra nagrinėjamu atveju. Įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą yra asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl žalos atlyginimo, pareiga. Teismo funkcija patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, ar asmens, prašančio atlyginti neturtinę žalą, nurodytos pasekmės yra susiję priežastiniu ryšiu su jo nurodytos valdžios institucijos neteisėtais veiksmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-70/2014).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog sekcijose neužtikrintas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, nebuvo vėdinimo sistemos, veisėsi pelėsis, žiemą būdavo šalta, nėra įrengtos rūbų džiovinimo patalpos, per mažas pasivaikščiojimo kiemelių plotas, dušuose tik 10 maišytuvų, gyvenamųjų patalpų aplinka ir patalynė nedezinfekuojama, todėl patalynėje gyvena patalynės erkės, blakės, kiti parazitai, gyvenamosios patalpos buvo avarinės būsenos, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, langai sulaužyti, tualetuose nebuvo oro šalinimo sistemos, virtuvėse antisanitarinės sąlygos, nes nebuvo garų surinkimo, ventiliacijos sistemų, virtuvėje buvo kenkėjų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pataisos namų bausmės atlikimo patalpų dirbtinio ir natūralaus apšvietimo, šiluminės aplinkos ir santykinės oro drėgmės normas reglamentuoja 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" 22 ir 26 punktai. Atsakovas atsiliepime (b.l. 21) nurodė, jog Pravieniškių AK-PN šiluma yra tiekiama centralizuotai, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, taip kaip numatyta minėtoje Higienos normoje. Kauno visuomenės sveikatos centras ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamosiose patalpose jokių patikrinimų neatliko, nuteistųjų skundų (taip pat ir pareiškėjo) dėl kalinimo sąlygų minėtose gyvenamosiose patalpose nebuvo.
Pažymėtina tai, jog pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-416 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašą, jame nurodyta, jog visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną yra valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 110 str. 3 dalyje numatyta, jog laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolė administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamose patalpose pagal administracijos sudarytą, patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamoje patalpoje grafiką. Tam tikslui nuteistieji buvo aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuodavo būrio viršininkas. Taigi, pelėsis ant sienų galėjo atsirasti dėl netinkamo nuteistųjų pareigos valyti gyvenamąsias patalpas atlikimo, tačiau ne dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Pagal anksčiau paminėto aprašo 6 punktą pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys nuteistieji. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos nebuvo vėdinamos, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už gyvenamosios vietos tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl nevėdinamos gyvenamosios patalpos yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių AK-PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos drėgmės, apšvietos, dušuose maišytuvų trūkumo. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų patalpų drėgmės, apšvietos, dušuose maišytuvų trūkumo ir kt. galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (drėgmės, apšvietos, tarakonų, pelių, nedezinfekuojamos patalynės, dušuose maišytuvų trūkumo, ir kt.) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. lapkričio 18 d. tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 bei Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 76-112 teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, teikiamos skalbimo paslaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl apšvietos, tarakonų, drėgmės, nedezinfekuojamos patalynės, praustuvių trūkumo neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pabrėžtina, kad pareiškėjas tik konstatavo, jog nėra įrengtos rūbų džiovinimo patalpos, virtuvėse antisanitarinės sąlygos, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.
Pagal Higienos normos 18.4. punktą laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (Higienos normos 11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam nėra sudaromos sąlygos tinkamą laiką pasivaikščioti kiemelyje, tačiau savo teisių pažeidimą sieja su pasivaikščiojimo kiemelio plotu ir jame vienu metu galinčių pasivaikščioti asmenų kiekiu. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN – AK yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nusiskundimais, abstrakčiais argumentais, subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai ir kurių pareiškėjas nedetalizavo, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos konstatavimui.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, tačiau į bylą nepateikė duomenų, jog dėl šių sutrikimų būtų kreipęsis medicininės, psichologinės pagalbos. Todėl teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN –AK laiko nežmoniškomis ir kankinančiomis.
EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno netrumpą laiko tarpą, tačiau nagrinėjamu atveju akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrosios sąlygos. Pareiškėjas nurodytą kalinimo laiką gyveno bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę po bendro naudojimo patalpas, lokalinio sektoriaus teritoriją, taip pat galėjo sportuoti sporto aikštynuose, sporto salėse, lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, užsiimti kita leistina veikla (b.l. 30-43). Taigi, įvertinus bylos duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismo nuomone, pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, galimybė užsiimti sportine, kūrybine ar pan. veikla kompensavo jam tekusį gyvenamojo ploto trūkumą. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).
Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010).
Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimui dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013-12-13 iki 2015-10-13 buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D.M. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Pareiškėjo D.M. reikalavimą dėl 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.